Šiuolaikinių moterų rašytojų kūryboje aktualizuojami tapatumo aspektai

Šiame straipsnyje aptariami XX-XXI amžių sandūros britų ir prancūzų moterų literatūroje aktualizuojami tapatumo aspektai ir jų konstravimo principai. Pirmame skyriuje aptariama taikoma metodologija, apibrėžiamos svarbiausios sąvokos. Šiame, ketvirtame ir penktame skyriuose atitinkamai nagrinėjama tapatumo tema Trezzos Azzopardi, Marie NDiaye, A. L. Kennedy ir Marie Darrieussecq kūryboje.

Kiekvienos autorės kūryboje aktualizuojami skirtingi tapatumo aspektai, todėl smulkiau nagrinėjami kūriniai, kuriuose vienas ar kitas aspektas itin ryškus. Siekiant išsamiai atskleisti problemą, remiamasi visa autorės kūryba iki 2009 metų.

Darrieussecq kūryboje formuojamas keliasluoksnis tapatumas. Čia jau išsilaisvinęs nuo to sau svetimo tapatumo ir įžengęs į neapibrėžtą, dažnai socialiai nepriimtiną tapatumą.Kennedy kūryboje konstruojamas dvilypis tapatumas. Viena vertus, subjektą kuria jau visuomet esantis, į jį įsiterpiantis kitas, kuris yra daugiau savęs. Kita vertus, Kennedy kuriamas tapatumas nuolat perauga savo ribas ir tampa nepažinus ir neapibrėžiamas.

Azzopardi kūryboje formuojamo tapatumo struktūra apibrėžiama taip: subjektas arba subjekto savastis yra prarastasis ir susigrąžintasis kitas. NDiaye kūryboje vaizduojamoje tapatumo struktūroje savasis aš ir kitas yra vienos šeimos nariai, kurie sukasi konfliktiniame savitarpio traukos ir atstūmimo rate.

Darbe nagrinėjami moterų autorių tekstai: įvaizdžiai, stilius, kuriami personažai ir pati tekstų logika, jų psichoanalitiniai mechanizmai, taip atskleidžiant tekstuose užkoduotas tapatumo reprezentacijas. Visa tai siejama su rašytojos lytimi, manant, kad specifinė moterų situacija visuomenėje, intelektiniame bei kultūriniame diskurse lemia komplikuotą jų santykį su menine kūryba, atidumą tapatumo problemoms, daugeliui tapatumo aspektų, kurie siejami su šiuo metu jų gyvenamose visuomenėse gajais diskriminacijos mechanizmais.

Per pastaruosius aštuonerius metus, kai buvo renkama medžiaga šiai disertacijai ir atliekamas tyrimas, prancūzų ir britų moterų literatūros nuo 1990 metų kritikos atsirado kur kas daugiau. Šiuo principu paremtas ir Gill Rye sudarytas specialus akademinio žurnalo Journal of Romance Studies numeris „Šiuolaikinis moterų rašymas prancūziškai“ (Contemporary Women’s Writing in French).

Rinktinės „Realizmo ir postmodernizmo beieškant“ sudarytoja Beate Neumeier dažnai postmodernistine vadinama meninę praktiką sieja su rašytojos lytimi. Ji išskiria tris moterų rašymui būdingus postmodernius aspektus - eksperimentinis metodas ir realistinių konvencijų derinimą, grįžusį susidomėjimą pasakomis bei etikos klausimais literatūroje. Ji rašo: „Estetinį žaismą derindamos su etiniais įsipareigojimais, moterys rašytojos yra naujausių kultūrinių įvykių vedlės. Šio Kito apibrėžimas atitinka tikrą moters patirtį. Moterų literatūrinis interesas išbandyti ir peržengti tekstines ribas atsiranda iš jų tikrovės. Tai suteikia ypatingą kritinį impulsą.“

Kaip matome, specifinė moterų situacija visuomenėje yra tiesiogiai siejama su estetiniais-meniniais jų kūrybos ieškojimais ir eksperimentais. Antrosios rinktinės sudarytoja Emma Parker mano, kad reikia profesionalios kritikos, kuri išryškintų tai, kas moterų literatūroje yra universalaus, ir kas, galimas daiktas, pasimeta jas sijojant per feministinės ir populiariosios literatūros rėtį, taip jas pasmerkiant būti antrarūše moterų literatūra. Ji pabrėžia, kad lyties skirtumui atidžios interpretacijos neeliminuoja literatūrinės kritikos kitais aspektais galimybės ir būtinumo.

Rinktinės „Škotijos moterų kūryba po 1990 metų“ sudarytojos Aileen Christianson ir Alison Lumsden pažymi, kad nėra tiesioginio ryšio tarp škotiškumo ir leidinyje aptariamų rašytojų lyties. Tačiau jos pažymi, kad knygoje nagrinėjamuose kūriniuose škotiškumas ir moteriškumas dažnai nagrinėjami kartu, kaip diskriminuojamų tapatumų duetas. Ši rinktinė ir jos sudarymo principas, ko gero, reiškia, kad šiuo metu Škotijos moterų kūryba yra įvairi ir įdomi, ir pagrindžia mintį, kad moterų literatūros kategorija vis dar paveiki.

Šioje disertacijoje laikomasi Emmos Parker, Aileen Christianson ir Alison Lumsden ideologinės bei kritinės nuostatos ir mėginama atskleisti nagrinėjamų moterų autorių kūrybos lyties specifiškumą, pavyzdžiui, su lytimi susijusius jų kūryboje aktualizuojamus tapatumo aspektus, tuo pat metu siekiant atskleisti, kaip jų kūrybos specifiškumas funkcionuoja bendrajame meniniame ir intelektiniame diskurse bei idėjų apyvartoje.

Tokį pasirinkimą sudarytojai įtikinamai pagrindžia sakydami, kad šiuolaikinės moterų istorinės prozos tekstai patys yra kritiniai: „jų autorės kūrybos aktu siekia dekonstruoti ir iš naujo interpretuoti buvusius nebylius arba moteriškiems subjektams neprieinamus istorijos aspektus“.

Rinktinėje nagrinėjamos moterų literatūros meninės ir ideologinės strategijos kritikai sieja su istorine moterų rašytojos padėtimi visuomenėje. Jų manymu, toks teorinis požiūris, kai moterų literatūros aspektas pagrįstai ir kultūriškai motyvuojant siejamas su autorės lytimi, yra produktyvus. Jo siekiama laikytis ir šioje disertacijoje.

2009 metais išleista Margaret-Anne Hutton sudaryta rinktinė „Nauji tikrovės apibrėžimai: fantastika šiuolaikiniame prancūzų ir frankofoniškame moterų rašyme“ (Redefining the Real: the fantastic in contemporary French and francophone women's writing). Šios knygos straipsnius vienija mintis, kad fantastika šiuolaikinėje moterų literatūroje pasitelkiama naujai, sunkiai nusakomai šiuolaikinei tikrovei įvardyti ir atskleisti, naujoviškiems tapatumams kurti.

Itin svarbios yra nuoseklios vieno autoriaus studijos, skirtos kokiai nors šiuolaikinės moterų literatūros problemai. Šioje disertacijoje naudojamasi šiais tyrinėtojų įžvalgomis. Armitt apibrėžia ašeažialškumo strategiją (ghosting strategy). Pastaroji moterų parašytuose tekstuose reiškiasi charakterių arba (ir) naratyviniu lygmeniu. Charakterių lygmeniu, ši strategija remiasi Gilbert ir Gubar veikale „Beprotė palėpėje“ nagrinėjama dviejų moteriškų personažų - itin teigiamo bei socialiai integruoto ir itin neigiamo bei pavojingo visuomenei - opozicija. Armitt tokią interpretacijos logiką transformuoja, sakydama, kad XX amžiaus vidurio moterų literatūroje šis moteriškų personažų duetas galėtų būti interpretuojamas ne kaip opozicija, bet veikiau kaip jų gretimumas, artimumas, susilietimas ir virtimas vienu to paties teksto (kūno) moters įvaizdžiu. Šiomis Armitt įžvalgomis naudojamasi ir šioje disertacijoje.

Kaye Mitchell knygoje „A. L. Kennedy. Naujoji britų literatūra“ (A. L. Kennedy. New British Fiction) kalbama apie tapatumą Kennedy kūryboje; teigiama, kad joje kuriama potapatumo politika, kuri neigia kolektyvinius tapatumus ir fiksuoja individualų kiekvieno personažo buvimo savimi vyksmą, jo sąmonės ir pasąmonės pagavas. Šioje disertacijoje naudojamasi kritikės pastebėjimais, kai kuriais atvejais jais remiamasi, o kai kuriais - diskutuojama.

Randame kelias teoriškai nuoseklias vieno autoriaus studijas, skirtas naujausiai prancūzų literatūrai. Jų nelygina. Abiejų studijų teorinė nuostata - atidumas lyties skirtumui tekste. Kita vertus, abi autorės, įkvėptos feministinės „atidumo lyties skirtumui“ tradicijos, skiria itin daug dėmesio lyties problematikai, iš akis išleisdamos kitus tapatumo aspektus.

Gill Rye knyga „Motinystės pasakojimai. Moterų rašymas šiuolaikinėje Prancūzijoje“ (Narratives of Mothering. Women’s Writing in Contemporary France) ne tiek teoriškai, kiek tematiškai vientisa. Kennedy kūrybai skirti skyriai dviejose pastarųjų metų rinktinėse, kuriose nagrinėjama šiuolaikinė britų literatūra. Jean H. Duffy straipsnis „Ribinės erdvės ir fantazija Marie Darrieussecq, Marie NDiaye ir Marie Redonnet kūryboje“ išsiskiria tuo, kad jo autorė lygina NDiaye ir Darrieussecq kūrybą. Ji teigia, kad abiejų autorių kūriniams būdingi gausūs įvairūs fantastikos žanro elementai. Ji analizuoja reikšminį ribinių erdvių ir fantastikos ryšį jų kūryboje.

NDiaye požiūris į visuomenę yra kur kas negatyvesnis. Jos personažams nuolat tenka rinktis savasties tapatumo praradimą arba integraciją visuomenėje. Šios autorės siekia išmėginti savo galias ir pripažinti savo menkavertiškumą. Šiomis priemonėmis pergalvoti savo praeitį, stoti akistaton su praeities traumomis ir rasti jei ne problemos sprendimą, tai bent būdą žengti pirmyn.

Lietuvos, lietuvių ir užsienio moterų literatūros studijos dar jaunos. 1990 metais Vilniaus universitete paskaitas apie moterų judėjimą skaitė lietuvių kilmės kanadietė moterų literatūros tyrinėtoja Carla Gruodis. 1995 metais išėjo jos sudaryta vertimų rinktinė „Feminizmo ekskursai“, kurioje pirmą kartą lietuvių kalba paskelbti feminizmo klasikos tekstai.

Šios katedros dėstytojai veda studijų teorijos kursus, populiarina feministinius ir su feminizmu susijusius kritikos metodus, organizuoja užsienio lektorių paskaitas ir jų ciklus, konferencijas, taip pat ir moterų literatūros konferencijas. žurnale skelbta daug straipsnių ir apie užsienio moterų literatūrą. Nuo 1994 iki 2000 metų centrui vadovavo JAV literatūros tyrinėtoja prof. Marija Aušrinė Pavilionienė. Jos vadovaujamu laikotarpiu centro veikla buvo artimai susijusi su moterų literatūros studijomis.

Daugiausia lietuvių moterų literatūros studijoms Lietuvoje nusipelno prof. Viktorija Daujotytė. Ji yra rašiusi apie kone visas praeities lietuvių rašytojas ir ryškias lietuvių kultūros veikėjas. Ji nevengia aptarti ir šiuolaikinės moterų kūrybos. Knygoje „Parašyta moterų“ profesorė apibrėžia savo teorinį požiūrį į moterų literatūrą: „Egzistencija remiasi kūno kalbos, kuri yra atskirai unikali, baigtinė, ir žodžių kalbos, bendros, tęstinės, amžinos, darna, sąskambiu. Čia, šioje sankirtoje formuojasi ir moterų meninės kalbos savitoji problematika.“ Kritikė formuluoja mintį, kad lyties skirtumą literatūroje lemia biologinės moters rašytojos lyties ir jos nulemtos specifinės jų padėties kūrybinėje bendruomenėje samplaika. Toks požiūris yra artimas šioje disertacijoje formuojamam požiūriui.

Nemažai įtakos lietuvių moterų literatūros studijoms padarė sociologo Vytauto Kavolio knyga „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“, kurioje jis nagrinėja „galvojimo apie vyrus ir moteris“ kategorijas. Analizuodamas daugiausia lietuvių literatūros kūrinius, jis išskiria penkis pagrindinius galvojimo būdus, kuriais lietuvių kultūroje suvokiami vyrai ir moterys. Savo ruožtu manome, kad moteriškumo (kaip ir vyriškumo) terminas yra probleminis, nes tradiciškai ir stereotipiškai siejamas su antrąja binarinės opozicijos subjektas-objektas dalimi.

Santrauka

Šiame straipsnyje aptariami šiuolaikinių moterų rašytojų kūryboje aktualizuojami tapatumo aspektai, jų formavimo principai ir teoriniai požiūriai, lemiantys šių aspektų nagrinėjimą.

Lyčių lygybės simbolis

tags: #kaip #vadinamas #merginos #ieskancios #turtingu