Viskas atrodo labai paprasta: išsiaiškini sąvokas, jų reikšmes ir jas naudoji teisingai. Taip labai yra paprasta. Tačiau, kai turime reikalą su Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Vytautu Sinkevičiumi, net ir ten, kur problemos visiškai nėra, problema yra padaroma tam, kad propaganda, o ne teisė paimtų viršų.
Mūšis dėl Konstitucijos viršenybės yra tikrai vertas mūšis, LR Konstitucija privalo galioti Lietuvoje, jei kuriame teisinę ir demokratinę valstybę. Tenka rašyti straipsnį, nes alkas komentarų nepraleidžia, jeigu jie nesutampa su jų antikonstitucine propaganda. Kaip sakau, rimtam tekste turi būti rimtos sąvokos ir jos turi būti labai pagrįstos.
Tai net prof. V.Sinkevičiaus straipsnio pavadinimas „akis bado“ jo panaudota idiotiška sąvoka „dviguba pilietybė“, kai turėtų būti naudojama paprastesnė, trumpesnė ir lietuviškai ir gramatiškai teisingesnė „dvi pilietybės“, nes kalba būtent ir eina apie dvi pilietybes, o ne apie vieną dvigubą pilietybę.
Tarkim, kad pats MRU profesorius tiesiog nespėjo susigaudyti kaip čia taip lietuviškiau išsireikšti, tai gal būt jam geriau priimtina rusiškas išsireiškimas „dvoinoje graždanstvo“ , nei lietuviškas „dvi pilietybės“. Tai jeigu prof. V.Sinkevičius to nežinotų, tai dar viena reikalo pusė, tačiau iš tikro prof. V.Sinkevičius apie tai puikiai žino, nes apie tai jau parašyta visa eilė straipsnių ir apie tai prof. V.Sinkevičius, kaip ir MRU teisininkai yra informuotas.
- Apie tai yra 2017-04-15 straipsnis „Dvigubas idiotas“.
- Apie tai yra 2017-04-27 straipsnis „Konstitucijos korifėjo bankrotas“
- 2017-05-07 straipsnis „Konstitucijos korifėjaus bankrotas (II dalis)“.
Įvertinus tą aplinkybę, kad prof. V.Sinkevičius yra gerai informuotas apie sąvokos „dviguba pilietybė“ ydingumą, laikau, kad pono prof. V.Sinkevičiaus 2017-07-08 straipsnis „Dviguba pilietybė, arba Mūšis dėl Konstitucijos viršenybės“ yra sąmoningas pasityčiojimas ne tik iš lietuvių kalbos, ne tik iš teisės, kur sąvokos turi būti tiksliai apibrėžiamos, bet kartu ir iš LR Konstitucijos, kurios tekste niekaip nėra tokios idiotiškos sąvokos „dviguba pilietybė“, o kalba eina apie LR ir kitos valstybės pilietybę, tai yra kalba eina apie dvi pilietybes.
Tuo būdu prof. V.Sinkevičius užsiima ne Konstitucijos paaiškinimu, o priima kaip duota, LR KT išaiškinimuose, kaip duotu iš aukščiau ir net esančiu aukščiau Konstitucijos tekto. Taip yra teigiama: „Tačiau šiuo metu vykstanti diskusija ypatinga tuo, kad nėra diskutuojama, kaip reikėtų pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, kad Lietuvos pilietis galėtų būti kartu ir kitos valstybės pilietis, nors tai, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, yra vienintelis būdas išplėsti dvigubos pilietybės atvejus.“
Problema tame, kad jokio pakeitimo daryti LR Konstitucijos 12-am straipsnyje nereikia ir tai būtų labai žalinga Lietuvos valstybei. Turiu omenyje galimą LR Konstitucijos keitimo variantą, apie kurį jau buvo kalbama, kad 12-to Konstitucijos straipsnio 2-a dalis turėtų skambėti taip: „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu.“ Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Lietuvoje gyvenantis LR pilietis gali gyvendamas Lietuvoje įgyti ir kitos valstybės pilietybę, o tai reiškia, kad tam tikros valstybės gali Lietuvoje prigaminti savo piliečių ir po to atvykti jų ginti arba turėti kitus Valstybės griovimo planus.
Todėl tokia referendumo formuluotė galėtų būti pražūtinga Lietuvai. Taip būtų, jei referendumas Lietuvoje laimėtų pagal aukščiau pateiktą formuluotę. Pabandykime pažvelgti į to galimo referendumo, pagal pasiūlytą formuluotę neigiamą rezultatą. Neigiamas referendumo rezultatas iš esmės reikštų, kad nelieka LR Konstitucijoje dabar esančios formuluotės, o lieka neigiamas referendumo rezultatas, kuris reiškia „Lietuvos Respublikos pilietis NEGALI būti ir kitos valstybės piliečiu.“
Manau, kad LR KT ir V.Sinkevičius siūlydamas referendumą dėl dviejų pilietybių ir turi tą tikslą, kurį turi ir LR KT išaiškinimai, tai uždrausti LR piliečiams turėti ir kitos valstybės pilietybę, tuo būdu pagrindžiant gal net visam laikui savo idiotiškus LR konstitucijos išaiškinimus. Tai tiesiog aferistiška kova, mūšis prieš LR piliečių konstitucines teises.
Štai kokiam tikslui ir yra pašvęstas, alko ideologijai atitinkantis, prof. V.Sinkevičiaus straipsnis. Autorius, prof. V.Sinkevičius teigia: „Visiškai nekreipiama dėmesio ir į tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, kad Seimui draudžiama įveikti Konstitucinio Teismo nutarimus, t. y. draudžiama vėliau priimtais įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurį Konstitucinis Teismas buvo pripažinęs prieštaraujančiu Konstitucijai.“
Ponas profesorius V. Sinkevičius yra dogmatizmo šalininkas, o profesorius visada privalėtų žiūrėti į klausimą kritiškai, kūrybiškai ir atsakingai, o ne kartoti nesąmones, kurios jau yra įrodytos. Problema yra tame, kad labai aiškiai ir suprantamai įrodyta, kad pačio LR Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra ANTIKONSTITUCINIAI. O teikti tokius antikonstitucinius išaiškinimus net ir švenčiausiasis LR KT neturi teisės, nes LR Konstitucija yra aukščiausias įstatymas, o ne LR KT išaiškinimai.
LR Konstitucijoje nenumatyta tokios nuostatos, kad antikonstituciniai išaiškinimai yra aukščiau Konstitucijos. Tačiau dogmatiškai nusiteikusiam profesoriui tokie dalykai yra nepriimtini, nes tai reikštų jo pačio nesusigaudymą net elementarioje teisėje.
Lietuvos Konstitucija - aukščiausias šalies įstatymas.
Prof. V.Sinkevičius:
- panaudojo idiotišką sąvoką „dviguba pilietybė“.
- pakeitė lietuviško žodžio „atskiri“ lietuvišką, Lietuvių kalbos žodynuose išaiškintą, prasmę .
- LR Konstitucijos galiojimą pritaikė atgalios.
Tačiau prof. V.Sinkevičius taip aiškina: „Konstitucijos 12 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Minėta, kad nurodytą konstitucinę nuostatą Konstitucinis Teismas aiškina kaip reiškiančią, kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti labai reti (išimtiniai), kad dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys, ji turi būti ribojama. Kodėl Konstitucinis Teismas būtent taip aiškina Konstitucijos 12 straipsnio nuostatą? Gal Konstitucinis Teismas, kaip teigia jo kritikai, netinkamai išaiškino žodžius „atskiri atvejai“, nes, pasak jų, kiekvienas atvejis yra atskiras, vadinasi, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti labai daug „atskirų atvejų“, kai Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, taigi Konstitucija esą dvigubos pilietybės nedraudžia, o Konstitucinis Teismas suklydo ir nenori pripažinti savo klaidos?!
Kaip akivaizdžiausiai matome LR Konstitucijoje nėra tokių žodžių, kaip „dviguba pilietybė“, labai reti (išimtiniai), paplitęs reiškinys. Taigi kaitalioti ir įvedinėti į Konstitucijos aiškinimą žodžius, kitokias sąvokas negalima, nes Konstitucija turi būti aiškinama per ją pačią. Su tuo sutinka ir prof. V.Sinkevičius. Sutinka, bet nesilaiko tos nuostatos.
Prof. V.Sinkevičius, kaip karžygys mūšyje prieš Konstituciją, taip siekia išaiškinti aplinkybes, kurios lėmė, kad Konstitucijos 12 str. yra įtvirtintas dvigubos pilietybės ribojimas: „Viena iš jų: dvigubos pilietybės reguliavimas 1918-1940 m. galiojusiose Lietuvos Respublikos Konstitucijose, kitaip tariant, prieškario Lietuvos valstybės istorinė konstitucinė patirtis.
Lietuva 1918-1940 metais.
Tokie profesoriaus V.Sinkevičiaus argumentai net supuvusio skatiko neverti. Esmė tame, kad esamas LR Konstitucijos tekstas negali būti aiškinamas istoriškai, nes Konstitucijos tekstas turi būti aiškinamas tik taip ir tik taip, kaip dabar juodu ant balto parašyta. Todėl visokie tokie prof. V.Sinkevičiaus bandymai yra net supuvusio skatiko neverti. Gal jie yra verti tik moksliniame darbe analizuojant dviejų pilietybių dinamiką LR Konstitucijose ar įstatymuose. Tačiau konkreti Konstitucija privalo būti aiškinama tik taip, kaip dabar juodu ant balto parašyta.
Taigi visi prof. V.Sinkevičius gal net antikonstitucinio azarto paimtas taip teigia: „Rengiant 1992 m. Konstituciją taip pat buvo vadovaujamasi nuostata, kad Konstitucijoje būtina įtvirtinti viengubos pilietybės principą, o dviguba pilietybė bus galima tik atskirais retais įstatyme numatytais atvejais. Tai atsispindi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 7 d.
Visiškai nesvarbu kaip, kas, kada ir kokia nuostata vadovavosi rengdamas dabartinę 1992-10-25 Konstituciją. Nes ne tos nuostatos yra svarbu, o tai kas yra konkrečiai juodu ant balto lietuviškai parašyta Konstitucijoje. Taigi teisės profesoriaus teiginiai elementariai nelaiko jokios kritikos ir supuvusio skatiko neverti.
Taigi visos aplinkybės yra atmestinos ir tik viena aplinkybė telieka. LR Konstitucija gali būti aiškinama tik taip, kaip juodu ant balto parašyta. Visaip kitaip aiškinant daroma iš Konstitucijos tik propaganda, kuri reiškia aiškiai išreikštą antikonstitucinę veiklą. Tokia veikla ir užsiima Konstitucijos korifėjus prof. Vytautas Sinkevičius.
Nėra Konstitucijoje tokių žodžių „kad tokie atvejai turi būti labai reti (išimtiniai)“, todėl LR KT išaiškinimas yra antikonstitucinis. Atskiri atvejai yra atskiri atvejai ir apie jokį jų labai retumą (išimtinumą) nėra nė menkiausios užuominos.
Laikas suprasti lietuviškai, kad tai kas yra atskirai, tas nėra kartu. Tai elementaru, paprasta, lietuviškai, tačiau prof. V.Sinkevičiui ir LR KT niekaip nesuprantama, kažkas antgamtiška? LR pilietis išvykęs į Angliją gyvena atskirai, ne Lietuvoje. Taip yra apibrėžiama aplinkybė, kada LR pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu. Ir visai nesvarbu ar tai bus vienas pilietis ar visa milijonas.
Konstitucinės teisės taikytinos visiems LR piliečiams vienodai. O ne taip, kad vieniems galima, o kitiems negalima. Visiems galima, kurie atskirai kitoje valstybėje gyvena. LR Konstitucija nepaprastai lanksčiai, nepaprastai tobulai parašyta ir jokių pakeitimų tame 12-ame straipsnyje daryti negalima ir nereikia. Reikia tik lietuviškai lietuvišką tekstą suprasti, kas ko gero nei prof.V.Sinkevičiui, nei LR KT nėra „įkandama“, lietuvių kalba jiems nesuprantama, nes akivaizdžiausiai jiems nenusibosta naudoti idiotiškos sąvokos „dviguba pilietybė“.
Ponas prof. V.Sinkevičiaus toks paaiškinimas neatlaiko elementariausios kritikos. Visiškai nesvarbu ką Konstitucijos kūrėjai norėjo, yra svarbu tai, ką jie juodu ant balto užrašė ir kas buvo priimta visaliaudiniu referendumo. Atrodo taip elementarų, tačiau teisės profesoriui iš MRU neįkandama tokia tiesa.
Pasikartosiu, juodu ant balto parašyta nepaprastai puikiai. Įstatymo leidėjui sudarytos galimybės nustatyti tuos atskirus atvejus, kurie apibrėžiami aplinkybėmis, o ne skaičiais, kada LR pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu.
Pagal Pasaulio lietuvių pageidavimus, apie kuriuos žinau iš 2017-03-08 konferencijos, užtenka vieno vienintelio atvejo patenkinti jų prašymą išsaugoti LR ir kitos valstybės pilietybę: LR pilietis gyvenantis kitoje valstybėje gali įgyti ir kitos valstybės pilietybę. Grynai konstituciškai ir elementariai aišku.
Praktiškai prof. V.Sinkevičius visą nepertraukiamą laiką kalbėdamas „Jeigu Konstitucijos kūrėjai tikrai norėtų Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą,....“ vis bando spėti, ką gi tie Konstitucijos kūrėjai tikrai norėtų ir niekaip MRU profesoriui neaišku, kad jie LR Konstitucijoje juodu ant balto ir parašė tai, ko tikrai norėjo. Ne tai parašė ko nori LR KT ir ponas prof. V.Sinkevičius iš MRU, o parašė tikrai taip kaip tikrai norėjo.
Berods elementaru, kad teisės sakiniai turi būti aiškinami ne taip kaip kas nori ar norėjo, o taip, kaip juodu ant balto parašyta. Todėl gal ir neverta tęsti šio prof. V.Sinkevičiaus straipsnio analizės? Na nebent kam nors kiltų kokių nors klausimų?
„Oscaras Wilde’as į savo gyvenimą žiūrėjo kaip į meno kūrinį; jis buvo jo herojus - ir turi likti mūsų herojumi“, - įsitikinęs garsus istorikas Simonas Sebagas Montefiore. Knygoje “Istorijos titanai“ jis pateikia 184 gyvus pasakojimus apie žmonijos istorijai ypač reikšmingas asmenybes, kurios į gera arba į bloga pakeitė pasaulio istorijos tėkmę.
Oscaras Wilde’as: Gyvenimas kaip meno kūrinys
Oscar Wilde
Oscaras Wilde’as - poetas, dramaturgas, aforizmų kūrėjas, romanistas ir istorijų vaikams rašytojas, estetas ir lengvabūdis, nesuvaldomas šmaikštuolis, tapęs prietarų ir veidmainystės auka, - į savo gyvenimą žiūrėjo kaip į meno kūrinį; jis buvo jo herojus - ir turi likti mūsų herojumi. Jis buvo paradoksų mėgėjas ir gyvenimo absurdo žinovas, lengvai griaudavo pretenzijas, išankstinius nusistatymus ir demaskavo to meto veidmainystę. Tragiškas juo besižavėjusios visuomenės pražudyto Wilde’o likimas atkartojo temas, kurias jis taip žavingai su chirurgo tikslumu tyrinėjo savo kūriniuose.
Wilde’o pjesės, tokios kaip „Neverta dėmesio moteris“ (A Woman of No Importance) ir „Kaip svarbu būti rimtam“ (The Importance of Being Earnest), neišnyksta iš teatrų repertuarų. Jo žavūs sąmojai yra nuolatos cituojami: „Aš imu savo dienoraštį visur, kur einu. Visada reikia turėti ką sensacingo paskaityti traukinyje“, - pareiškia Gvendolina Cecilijai pjesėje „Kaip svarbu būti rimtam“, kuri vadinama puikiausia visų laikų komedija.
Labiau negu bet kuris kitas to meto rašytojas, Wilde’as savo satyra dekonstruoja pompastišką Viktorijos epochos pabaigos visuomenės statinį ir skaido jį su dideliu élan. Bet po blizgiu jo kūrinių paviršiumi slypi tragedijos užtaisas, ir didžioji dalis jų balansuoja ant tamsos bedugnės krašto. 1889 m. išleistas Wilde’o romanas „Doriano Grėjaus portretas“, kuriame nagrinėjamos nuosmukio, žiaurumo ir neteisėtos meilės temos, peržengė respektabilumo ribas, ir Wilde’o žmona Constance kartą prasitarė: „Nuo to laiko, kai Oscaras parašė tą knygą, mūsų niekas niekur daugiau nekviečia.“ Tačiau šis romanas, pažadinantis mūsų mirties ir senėjimo baimes, bus aktualus amžinai.
Net pasakose „Laimingasis princas“ ir „Savanaudis milžinas“ jis nevengė parodyti nemalonią tikrovę, kaip žiaurumas lieka nenubaustas, o didvyriškumas - neatlygintas.
Wilde’as gimė mišrioje anglo ir airės šeimoje Dubline, bet trokšdamas būti scenos centre nutarė mokytis ir gyventi Anglijoje. Kaip fin de siècle esteto prototipas, ekstravagantiška apranga ir šmaikščiomis kalbomis jis išgarsėjo pirmiau negu savo kūriniais patvirtino esąs vertas visuotinio dėmesio.
„Blogiau negu būti kalbų objektu yra tik nebūti kalbų objektu“, - sakė jis. Vos perkopęs dvidešimt metų šis aukštas, lėtakalbis Oksfordo absolventas, vilkintis aksominiu kostiumu su regentystės laikų stiliaus ties keliais susegamomis kelnėmis, jau buvo žinomas. Net Velso princas pareikalavo supažindinamas su Wilde’u pareiškęs: „Nepažinti pono Wilde’o reiškia būti nežinomam visuomenėje.“
Išgarsėjęs Wilde’as greitai sulaukė sėkmės: Londono scenose buvo imta statyti jo parodijas apie puošeivą, kuris paskelbė, kad menas yra aukščiausia veiklos forma. Vienas iniciatyvus prodiuseris, surengęs spektaklio gastroles Amerikoje, nusprendė paimti ir patį Wilde’ą skaityti paskaitų apie estetizmą. Wilde’as - kuris, kaip kalbama, atvykęs į Amerikos muitinę pareiškė: „Aš neturiu nieko deklaruoti, išskyrus savo genialumą“, - už Atlanto išgarsėjo lygiai taip pat kaip ir Anglijoje. Vos per pusę dešimtmečio iki žlugimo Wilde’as tapo tokiu rašytoju, koks visada siekė būti.
Homoseksualumu Wilde’as pagarsėjo ne mažiau negu savo kūriniais. Jis buvo drugelis, kurį sutraiškė ratas. Jo provokuojantis snobiškumas daugelį metų skatino gandus apie jo seksualumą, bet Wilde’as buvo vedęs, turėjo vaikų ir aktyviai homoseksualus tapo tik įkopęs į ketvirtą dešimtmetį, kai pašlijo santuoka.
„Vienintelis būdas atsikratyti pagundos yra pasiduoti jai“, - sakė jis. Savo seksualinius nuotykius vadino „puota su panteromis“.
Įtrauktas į pragaištingo meilužio, kvailo pasipūtėlio Alfredo (Bosie) Douglaso ir jo tėvo, beprotiškai pedantiško Kvinsberio markizo, vendetą, Wilde’as ilgam įsivėlė į teismo procesą dėl vaikų seksualinio išnaudojimo. Kvinsberio markizas atsiuntė jam fališkų daržovių krepšį, o Wilde’ui klube 1895 m. vasarį paliktas jo raštelis, kuriame išvadino rašytoją „pozuojančiu somdomitu“ [taip!], perpildė Wilde’o kantrybės taurę. Paragintas Bosie, Wilde’as patraukė markizą į teismą dėl šmeižto.
Tai buvo baisi klaida. Per kryžminę apklausą Wilde’as kaip visada lengvabūdiškai laidė sąmojus, vaidindamas savo naujai auditorijai - žiūrovams teismo salėje. Bet kad ir kaip iškalbingai gynėsi nuo kaltinimų dėl kūrinių amoralumo, negalėjo paneigti savo meilės nuotykių. Aukštuomenė netoleruodavo tokių dalykų, kai jie iškildavo į viešumą.
Wilde’as pralaimėjo bylą ir buvo tuoj pat nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų už labai nepadorų elgesį. Teismo salėje skambėjo šūksniai „gėda“. Kvinsberio markizo pasamdyti teismo antstoliai areštavo Wilde’o namą atlyginti teismo išlaidoms. Markizo sūnus, bijodamas pats būti nuteistas, pabėgo į žemyną ir viešai apraudojo savo kančias per saugų atstumą.
Wilde’ui kalint Redingo kalėjime, kameros draugas kareivis Charlesas Thomas Wooldridge’as, nuteistas už tai, kad nužudė žmoną - perpjovė jai gerklę skustuvu, buvo pakartas. Kaip tik „C.T.W.“ Wilde’as paskyrė savo paskutinį didelį kūrinį, elegišką „Redingo kalėjimo baladę“ (Ballad of Reading Gaol), kurią parašė 1897 m., atlikęs bausmę ir gyvendamas tremtyje Prancūzijoje. Dėl blogos reputacijos poemą jam teko publikuoti slapyvardžiu C.3.3 (jo, kalinio, numeris).
Kalėjime Wilde’as parašė De Profundis, liūdnai žavingą 50 000 žodžių laišką Bosie, atskleidžiantį, kaip jį sužlugdė jo didžioji meilė. Po įkalinimo rašytojas niekada neatsigavo nei fiziškai, nei psichologiškai. Atstumtas visuomenės, negalėdamas pamatyti savo mylimų sūnų, jis praleido paskutinius gyvenimo metus keliaudamas po žemyninę Europą.
Prieš pat mirtį, gulėdamas niūriame kambaryje Paryžiuje, jis, sakoma, sumurmėjo: „Arba šie apmušalai, arba aš.“