Vilkėno dvaras, esantis netoli Švėkšnos, yra reikšmingas Lietuvos istorijos ir architektūros paminklas. Šiame straipsnyje apžvelgsime dvaro istoriją, architektūrines ypatybes ir jo panaudojimo galimybes šiuolaikinėje sodyboje.
Dvaro istorija
Vilkėno dvaras minimas laikotarpiu nuo XVII a. pab. Iki XX a. I p. 1820 m. grafas Jurgis Broel Pliateris Švėkšnos dvarą, kuris tada apėmė beveik visą Švėkšnos valsčių, padalijo keturiems sūnums: Vilkėną - Pranciškui (1798-1867), Švėkšną - Steponui Emerikui Leonardui (1799- 1864), Gedminaičius - Jurgiui Jonui Vincentui (1810-1836), Stemples - Kazimierui Konstantinui (1807-1872).
1863 m. Vilkėno dvaras perėjo grafo Pranciškaus Broel Pliaterio (1798-1867) sūnaus grafo Aleksandrui Broel-Pliateriui (1845-1922) žinion. Jam valdant dvaras suklestėjo - jo aukso amžius buvo XIX a. pab.- XX a. 1922 m. Vilkėno dvarą paveldėjo grafo Aleksandro Broel-Pliaterio dukra Janina Broel-Pliaterytė (1890-1940), kuri apie 1911-uosius metus ištekėjo už savo pusbrolio - Švėkšnos dvaro savininko Jurgio Felicijono Broel Pliaterio (1875-1943).
Didžiosios Vilkėno dvaro negandos XX a. I p. Vilkėno dvaro, kaip ir kitų Lietuvos dvarų, neaplenkė 1914 m. prasidėjusios negandos: Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui dvaro šeimininkai pasitraukė į Rusiją, vykstant karui dvare šeimininkavo ten įsikūręs vokiečių baronas.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje prasidėjusi Žemės reforma stipriai apkarpė dvaro žemes. 1940 m. Lietuvoje įvedus sovietų valdžią, dvaras buvo nacionalizuotas, jame įsikūrė Rusijos kariuomenės daliniai. Antrasis pasaulinis karas taip pat čia paliko žaizdų.
1946-1947 m. dvaro rūmuose buvo įkurti Švėkšnos vaikų namai, kurie 1956 m. 1958 m. Tuo laikotarpio netoli rūmų pastatyta naujų, dvaro sodybos kompleksui visiškai svetimų pastatų.
1993 m. Vilkėno centrinis rūmų pastatas jai atiteko labai apleistas. 1993 m. malūnas taip pat buvo perduotas dvaro paveldėtojai. 1995 m. 1997 m. gruodžio 31 d. architektūrinę, istorinę, kraštovaizdinę vertę turinti XIX a. I p.-XX a. I p. Vilkėno dvaro sodyba kaip nacionalinės reikšmės valstybės saugomas objektas buvo įrašyta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 666). Jos kompleksui priklauso rūmai, parkas, arklidė, ūkinis pastatas (1884 m.), du namai, vartai, vandens malūnas.
2007 m. grafienės L. F. Pliaterienės dėka jau buvo atnaujintas Vilkėno dvaro rūmų stogas ir fasadas. Kai 2015 m. grafienė Laimė, kuriai jau buvo 94 metai, mirė, Vilkėno dvaro likimas vėl pakibo nežinioje. Galop Vilkėno dvaro paveldėtojai nutarė jį parduoti.
2022 m. lapkričio 29 d. buvo pasirašyta Vilkėno dvaro pirkimo-pardavimo sutartis. Jį įsigijo kurį laiką užsienyje gyvenusi, kultūros paveldo objektų išsaugojimo svarbą gerai suprantanti jauna ir sumani sutuoktinių Olgos Prokofjievos ir Aido Guzausko pora.
Jų tikslas - atnaujinti dvarą, kad jis vėl skleistų XIX a. „Mūsų džiaugsmui, dar ne viską spėjo išvogti. Darbo bus daug, bet esame nusiteikę ryžtingai. Žingsnis po žingsnio atkursime buvusį grožį.
Architektūrinės ypatybės
1880 m. dabartinio Vilkėno dvaro sodyboje prasidėjo Vilkėno dvaro puošnių neorenesansinio stiliaus rūmų statyba. Jie buvo mūriniai, dviejų aukštų, su bokštu, nesudėtingo simetriško plano, keturių mūrinių kolonų portiku pagrindiniame fasade, balkonu - galiniame fasade. Statyba vyko 17 metų.
Abu didieji fasadai beveik identiški: pagrindinį tūrį architektas „įrėmino“ šonuose esančiais rizalitais. Vis tik pagrindiniame fasade šią simetriją ardo viename jų įkomponuotas pagrindinis įėjimas bei virš jo esantis balkonas. Balkono baliustrada atsikartoja ir ties vidurine fasado dalimi, tarp rizalitų pirmajame aukšte įkomponuotoje terasoje.
Fasadų kompozicijoje laikomasi orderio principų, pirmasis aukštas išryškinamas rustika, o rizalitų antrieji aukštai paįvairinti sudvejintais piliastrais. Puošniausia dalis - voliutomis ir augaliniais motyvais išryškinami frontonėliai, kuriuose įkomponuota giminės heraldika. Rūmų simetriją ardo ir belvederinis bokštas - būdingas istorizmo laikotarpio dvarų elementas.
Vykstant rūmų statybai ir jų įrengimui, apie juos vaizdingame kalvotame reljefe buvo suformuotas tuo laikotarpiu Europoje plačiai paplitusio angliško stiliaus parkas. Tada čia kartu su vietiniais medžiais buvo pasodinta daug retų, atvežtinių. Parko parterį 1913 m. sodybos šeimininkai papuošė puikia marmurine iškilaus Paryžiaus meistro Huberto Luji-Noelio (Hubert Louis-Noėl, 1839-1925) skulptūra „Rebeka“ („Vandens nešėja“). Anksčiau parkas užėmė apie13 ha plotį, dabar - 20,7 ha.
Tačiau viduje vis dar galima išvysti kai kuriuos prašmatnumo likučius: čia vis dar išlikę neorenesansinių ir neobarokinių lipdinių fragmentai, o buvusią svetainę tebedengia medinės kesoninės lubos.
Kaip tiksliai dvaro egzistavimo laikais atrodė Arklidžių pastatas šiandien pasakyti sunku, nes nėra išlikusių fotografijų. Žinoma tik, kad pastatą 1958 m. pritaikant mokyklai, vidurinioji jo dalis buvo perstatyta į dviaukštę. Vienaip ar kitaip, šiandien pastato rizalito architektūrinė išraiška suteikia jam supaprastinto klasicizmo išvaizdą, o tai šeštajame dešimtmetyje buvo būdinga ir supaprastinant impozantiškus stalinistinės architektūros pastatus.
Jo centrinėje ir ypač parterinėje dalyje - ryškūs reguliaraus suplanavimo elementai. Pagrindinė įvažiavimo į dvaro sodybą alėja eina pailgo tvenkinio pakrante į kalniuką. Terasos šlaite nuo jos atsišakoja pagrindinė į rūmus vedanti alėja, kurios šlaitas sutvirtintas stambiais akmenimis. Priešais rūmus esančiame parteryje stovi jau minėta H. L. Noelio skulptūros „Rebeka“ kopija.
Nors parkas ilgą laiką ir nebuvo tinkamai prižiūrimas, nuostolių patiriama ir į dvaro sodybą įsisukus vėtroms, jis vis dar garsus dideliu čia augančių medžių ir kitų želdynų rūšių kiekiu, tarp jų ir čia augančiais egzotiniais augalais (čia priskaičiuojamos 35 introducentų rūšys ir formos).
Iki šių dienų išliko svyruoklinių eglių, įspūdingų kanadinių cūgų, europinių maumedžių, glaustašakių ąžuolų, platanalapių klevų, raudonlapių lazdynų, svyruoklinių uosių, raudonlapiai bukų, grakščiųjų liepų, raudonųjų ąžuolų.
Šalia Guzauskų dažnai gali pamatyti ir du jų augintinius - anglų kurtus Dorfiną ir jo sūnų Grėjų. Olga ir Aidas dvaro sodybos ir jos pastatų atkūrimo darbų ėmėsi energingai bei sumaniai ir šiuolaikiškai kurdami tamprius ryšius su vietos bendruomene ir kitais kultūros paveldu besirūpinančiais žmonėmis. Tam jie pasitelkia ir šiuolaikines informacines technologijas.
Pradėję darbus naujieji dvaro šeimininkai įkūrė Viešąją įstaigą „Vilkėnai“. Lankydamiesi minėtoje paskyroje galime sužinoti viską, kas šioje sodyboje vyksta. Dabartiniai jos šeimininkai, kad ir kopdami rūmų patalpose susikaupusius kalnus šiukšlių, sugeba džiaugtis kiekvienu čia rastu dvaro istoriją liudijančiu objektu, nesvarbu ar tai būtų seno laikraščio, žurnalo iškarpa, ar kažkada vaikų vilkėtas drabužėlis. Viskas yra kruopščiai nuvaloma ir saugoma. Pasak dvaro dabartinių šeimininkų, tai - būsimo Vilkėno dvaro muziejaus eksponatai.
Neįtikėtinas 5 milijonų svarų sterlingų vertės viduramžių Tudoro dvaro restauravimas | Mūsų istorija
Dvaro sodybos panaudojimo galimybės
Aidas ir Olga organizuoja įvairius renginius, dalyvauja mugėse, kuriose galima įsigyti jų kolekcionuojamų vintažinių ir kitų vertybių, Olga skaito paskaitas tema „Porcelianas: senoviniai indai ir jų kolekcionavimas“ bei kt.
Jau dabar šio dvaro savininkai kviečia atvykti į fotosesijas ir sako, kad „Dvaro aplinka puikiai pritaikyta užfiksuoti Jūsų gražiausias šventės akimirkas.
Vilkėno dvaras turi istorinę ir kultūrinę reikšmę. Jis yra nuostabiame gamtos kampelyje, netoli Klaipėdos ir Baltijos jūros pakrantės, pasižymi nepakartojamu grožiu ir aristokratišku žavesiu. Labai gaila, kad laikas ir žmonių abejingumas pakenkė dvaro būklei - jis sunyko, ištuštėjo. Komplekso pastatai ir parkas yra kritinės būklės.
Šiuo metu mes investuojame į dvarą savo asmenines lėšas, kurios, deja, yra ribotos, todėl mes nusprendėme kreiptis į Jus, tikėdamiesi supratimo ir paramos. Mūsų tikslas - sugrąžinti Vilkėno dvaro kompleksui jo buvusį grožį ir didingumą bei atverti jį lankytojams kaip istorijos ir kultūros paveldo objektą.
tags: #kaip #ikomponuoti #kalnine #guoba #sodyboje