Šiandien Silicio slėnio elitas ne tik svajoja apie mašinų, išlaisvintų iš žmogiškosios klaidos, trapumo, laikinumo ir ribotumo viešpatavimą, bet ir puoselėja amžinojo gyvenimo viziją, kai žmogaus sąmonę bus galima visiškai perkelti į laikmeną, kurioje ji tęs gyvenimą mūsų kūnams sudilus.
Galiausiai, kiekvienas atskiras žmogus galės įsilieti į bendrą skaitmenizuotą sąmonę ir iškelia pamatinį klausimą apie individualaus gyvenimo prasmingumą: kokia mūsų ir mūsų artimųjų individualaus patyrimo ir gyvenimo prasmė, kurios negali pakeisti virtuali, skaitmenizuota, subendravardiklinta pasaulio sąmonė? Kodėl branginame savo ir savo žmonių, nors ji ima dilti ir galiausiai gali būti užmiršta?
Apšvietos epocha ir žmogaus proto galia
Apšvietos autorius vienijo tikėjimas išskirtine žmogaus proto galia. Mokslo srityje Koperniko ir Galilėjaus atradimai parodė, kad mūsų tiesioginis patyrimas gali būti klaidingas bei klaidinantis ir dėl to nukreipiantis nuo tiesos: anapus mūsų pojūčių egzistuoja žmogaus akiai neprieinami visatos bei gamtos dėsniai.
Apšvietos epocha demonstravo ypatingą pasitikėjimą žmogaus proto gebėjimais, kurie nuoseklaus abejonės ir patikrinimo būdu gali pasiekti žinojimo tikrumą. Renė Descartesas argumentavo, kad bet koks užtikrinto žinojimo pagrindas - žmogaus gebėjimas mąstyti ir reflektuoti, pasitelkiant abejonę kaip metodą.
Protas leido įvaldyti gamtos procesus taip, kad jie nesunaikintų žmogaus. Kruopštus pažinimo puoselėjimas padėjo atremti pačios gamtos žmogui keliamas grėsmes ir suvaldyti žmoniją griaunančias jėgas - nuo gamtos stichijų iki epidemijų plitimo.
Proto galios leido pasiekti neregėtų žmogaus gyvenimo kokybės pokyčių: britų ekonomistas Angusas Maddisonas apskaičiavo, kad nors pasaulinis bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, nuo 1 m. po Kr. iki 1820 m. net nepadvigubėjo, nuo 1820 iki 2008 m. jis išaugo daugiau nei dešimt kartų. Šį įspūdingą augimą lydėjo tokie patys nepaprasti įvairių socialinių ir ekonominių rodiklių pagerėjimai.
Tokią pažangą pasiekti žmogus galėjo tik atsisakydamas elgtis panašiai į plėšrūną - agresiją ir smurtą pakeisdamas bendradarbiavimu ir paversdamas veikimą išvien su kitu pamatiniu žmogiškojo bendrabūvio principu. R. Descartesas, kaip ir daugelis Apšvietos filosofų, tikėjo galimybe sutvarkyti visuomenę pagal protingus arba bent jau proto padiktuotus principus - protas reiškė išsilaisvinimą iš nuomonių, prietarų ir autoritetų pančių.
Nenuostabu, jog Alexis de Tocqueville'is, vienas nuosekliausių ir iškiliausių modernios demokratijos mąstytojų, yra pasakęs, kad R. Descarteso metodas yra demokratijos metodas. Protas yra universalus gebėjimas, kuriantis lygias galimybes pažinti tikrovę ir atitinkamai veikti, remiantis turimomis žiniomis.
Taip nebelieka argumento, kodėl mus turi valdyti kažkas kitas. Tad R. Descartesas kūrė egalitarinę, į visuotinumą pretenduojančią politinę ontologiją: priešingai nei turtai ar socialinis statusas, protas yra duotas visiems ir kiekvienam. Kiekvienas žmogus yra pajėgus pats spręsti apie tai, kas gera, siektina, teisinga, tikra, t. y. lygiai prisidėti prie išmintingos santvarkos kūrimo.
Tokia universalistinė proto galia suteikia tvarius pamatus demokratijai, kurioje balso teisė priklauso kiekvienam, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, religinių ar politinių įsitikinimų. Istoriškai proto revoliucija atvedė prie dviejų monumentalių - politinių - revoliucijų, siekiančių įtvirtinti visų piliečių lygybės, laisvės ir proto galia grindžiamą pretenziją visiems save valdyti. Naujoji - geresnė, teisingesnė - santvarka gali būti kuriama tik žmonėms bendradarbiaujant: atliekant tyrimus, dalijantis informacija, apmąstant vykstančius procesus.
Būtent toks bendradarbiavimo principas yra politinės žmogaus būklės pradžia ir valstybės užuomazga. Žmogaus gebėjimas reflektuoti savo paties būklę leido hierarchinę socialinę tvarką, pagrįstą stipresniojo galia, pakeisti naujomis politinės organizacijos formomis, tokiomis kaip demokratija, kuriai būtinas pasitikėjimas visų ir kiekvieno galia spręsti bendro gyvenimo klausimus.
Apšvietos epocha įskiepijo tikėjimą, kad moralinė ir politinė pažanga gali eiti koja kojon su mokslo pažanga, arba tiksliau - kad mokslo pažanga savaime veda ir į teisingesnę, geresnę, moralesnę politinę žmogaus būklę.
Proto triumfas ir laisvės krizė
Gyvename istoriškai beprecedenčiais laikais - mokslo atradimai gena vis naują bandymų ir pažangos bangą. Atrodytų, idealios sąlygos visuotiniam proto triumfui. XVIII a. tiesos paieškos buvo ypač komplikuotas, ilgas ir daug laiko, pastangų bei išsilavinimo reikalingas procesas. XXI a. taip nėra - visa galima informacija mums pasiekiama akimirksniu, o pats žinojimas beveik nieko nekainuoja.
Tad kas nutiko, kad pastaruosius du amžius, eksponentiškai didėjant informacijos kiekiui ir jos prieinamumui, politine prasme mes ne tik nesugebėjome įtvirtinti teisingumo kaip politinės tvarkos pamato, bet Vakaruose išgyvename laisvės ir savivaldos krizę? Paradoksas, jog plėtojantis išmaniosioms technologijoms, būtent savo proto galią, t.y. galią patiems mąstyti ir spręsti, remiantis mūsų pačių „pagaminamoms“ žiniomis perdavėme mašinoms. Šiandien jau sukurtas dirbtinis intelektas (DI) - racionalumu, žiniomis ir ilgaamžiškumu lenkiantis žmogų.
Vykstantis proto automatizavimo procesas ir jo autonomija įgalino DI įgyvendinti tai, ko nesugebėjo sau užsitikrinti totalitariniai XX a. režimai - pasiekti žmogaus proto kontrolės. Turėdami dabar egzistuojančias priemones ir kanalus, per kuriuos žmogus pumpuojamas dezinformacija ir fikcijomis, bei algoritmą, kuris išlaiko paties DI sukonstruoto pasaulio rėmuose - laisvė prieš tironiją neturėtų jokių šansų.
Iškėlus protą į evoliucijos hierarchijos viršūnę, Apšvietos epochos autoriai manė, kad vienintelis dalykas, kuris trukdo sukurti teisingą santvarką, yra informacijos ir žinių stoka bei netolygus jų paskirstymas, kai žinojimas buvo monopolizuotas privilegijuotųjų visuomenės sluoksnių. Filosofų, kaip Sokratas, ar mokslininkų, kaip Galilėjus, persekiojimas vertė galvoti, kad viskas, ko reikia realiai visuomenių pažangai - visuotinis proto švietimas per žinių sklaidą ir mąstymo ugdymą. Jeigu būtų įmanomas žinių egalitarizmas, kai kiekvienam būtų prieinama informacija apie tikrovę, visi potencialiai galėtų ne tik patys spręsti, bet ir prieiti geriausių sprendimų.
Klaida kyla iš nežinojimo, ir atitinkamai visos žmones pavergiančios valdymo formos taip pat kyla iš klaidingo žinojimo ar apriboto žinojimo, nesvarbu, ar jį ribojo valdžia, žinių nepakankamumas, ar jų ribotas prieinamumas. Paprastai tariant - tai žinios, kurias geba apdoroti žmogaus protas, leidžia atsispirti įvairioms žmogaus pavergimo formoms ir įveikti tironijas.
Moralinis įsipareigojimas tiesai
Vis dėlto klaidinga pati prielaida, kad kiekvienas žmogus, pajėgdamas pats skirti tiesą nuo klaidos, atitinkamai skirs ir gėrį nuo blogio, t. y. kad žinodami tiesą, žmonės ją puoselės, ja rūpinsis ir ją pasirinks. Kitaip tariant, plečiantis žinojimui ir žaibiškai didėjant jo prieinamumui, kai enciklopedijos ir žinynai yra mažas įrenginys, telpantis mūsų kišenėje, būtinas visiškai kitokio pobūdžio, ne politinis ir ne metodologinis, bet moralinis įsipareigojimas tiesai.
S. Butlerio išdėstytos distopijos ryškiausia apraiška tapo du XX a. totalitariniai režimai, parodę, kad, nusitaikius į protą, įmanomas totalus žmogaus pavergimas lygiu, kurio neįmanoma pasiekti vien smurto, prievartos ir teroro būdu. Totalitarinė tironija yra išskirtinai moderni savo pobūdžiu. Po Apšvietos politinių revoliucijų, atnešusių visuotinių laisvių ir politinių teisių, modernios tironijos privalo sukurti iliuziją, kad jos kyla iš pačios visuomenės priešingai nei ikimodernios tironijos formos, kurios save primetė jėga ir smurtu.
Pritarimo falsifikavimas per proto gundymą ir valdymą - ideologiją, propagandą ir dezinformaciją - yra viena iš pamatinių šios tironijos sąlygų, išplaukiančių iš modernios politinės minties, siekusios visuotinio individualaus žmogaus įtraukimo į politinį gyvenimą. Totalitarinė valdžia įsitvirtina ne kaip iš išorės besiskverbianti jėga, bet kristalizuojasi ir auga iš vidaus, ir ji ne tik kviečia prisijungti prie politinės programos - ji sako, kas yra grožis, drąsa, patriotizmas, garbė, santuoka, motinystė ar mirtis. Ir čia savo vaidmenį atliko mašinos tobulėjimas - pirmiausia radijo bangomis pasiekiant milijonus, mechaniškai atkartojant žinutes, įsiskverbiant į kasdienybę, kuriant estetinį ir vaizdinį ideologijų patrauklumą.
Hannah Arendt, viena iškiliausių XX a. filosofių, parašiusi vieną svarbiausių veikalų apie praėjusio amžiaus tironijas, Totalitarizmo ištakos, teigia, kad pagrindinis totalitarinės ideologijos ir jos propagandos tikslas - ne įtikinti melu, t. y. pakeisti tikrovę įtikinama ir nuoseklia fikcija, bet pasėti abejonę dėl tikrovės egzistavimo ir jos pažinimo galimybės apskritai. Ten, kur nėra nieko tikra, viskas tampa įmanoma: kai žmonės nebegali skirti, kur baigiasi tiesa ir prasideda melas, nebelieka ir būtinybės juos mėginti įtikinti melu, bet svarbiausia - kai žmogus nebepajėgia skirti tai, kas tikra ir kas ne, jis tampa tarsi lengva formuojama medžiaga.
Idealus totalitarinio režimo subjektas, kaip pastebi H. Arendt, ne įsitikinęs nacis ar komunistas, bet žmogus, kuriam neegzistuoja skirtumas tarp fakto ir fikcijos, tarp tiesos ir melo. Tad, kalbėdama apie totalitarinius režimus, H. Sovietų Sąjungoje vykę parodomieji teismai - Lietuvos žmonėms puikiai žinomas pavyzdys, kai buvo bandoma pakirsti žmogaus pasitikėjimą tikrove ir suklaidinti protą.
Tokių teismų tikslas buvo sukelti visišką disonansą tarp faktų ir jų prasmės, kai pasipriešinimas vergystei buvo vertinamas kaip tautos, liaudies, valstybės išdavystė, tiesos sakymas - erezija. Versdami prisipažinti padarius nusikaltimą disidentus ir tiesos sakytojus, tokius kaip rašytojai ir mokslininkai, teismai nesiekė įtikinti savo gebėjimu vykdyti teisingumą, bet pirmiausia - išardyti vienovę, kurią sudaro veiksmai ar įvykiai ir jiems suteikiamos prasmės.
Tarp veiksmo ir jo prasmės susidaranti vis didesnė atskirtis, kursto nepasitikėjimą - normomis, įstatymais, teismo procesu. Kai negalime būti niekuo užtikrinti - pavyzdžiui, kad kito tikėjimo ar tautybės kaimyno įkalinimas nėra teisingumas - atitinkamai negalime pasitikėti ir savo vidiniais, moraliniais įsitikinimais bei sprendimais. Totalitarizmo tikslas - visiškai pajungti žmogų režimui, o tai pasiekiama per nuolatinio neužtikrintumo, nežinios puoselėjimą ir kontrolės jausmo praradimą, kai atrodo, kad nuo paties žmogaus veiksmų niekas nepriklauso, o kartu - kad jokie mūsų sprendimai negali pakeisti neteisybės ar melo.
Tai kursto apatiją, neveiksnumą ir saviribojimą: žmogus niekada negali būti užtikrintas dėl rytojaus, kad nebus apkaltintas valstybės išdavyste, ištremtas ar nukankintas kalėjime už tai, kas jam atrodo kaip kova už tiesą ar teisingumą. Dažnai daroma skirtis tarp XX a. totalitarinių režimų, kurie įsišaknijo per tam tikrą ideologiją, nukrypimai nuo kurios nebuvo galimi, t. y. nepaisant visko, visgi egzistavo tam tikra geresnės, šviesesnės, teisingesnės ateities vizija, net jeigu ji tebuvo kolektyvinė iliuzija. O dabartinės, postmodernios, tironijos veikia be aiškesnio vieningo ideologinio pagrindo.
Panašiai kaip Apšvietos epochos autoriai, sekdami Koperniko ir Galilėjaus atradimais, parodžiusiais, kad mūsų juslės ir patyrimas mus kartais apgauna, kvietė nepasitikėti įspūdžiais, taip ir XXI a. žmones siekiantys valdyti diktatoriai bei autoritarai įtikina, jog tai, kas vyksta prieš mūsų akis, nėra tikra.
Rašytojas Peteris Pomerantsevas pritaikė H. Arendt posakį, kad ten, kur nieko nėra tikra, viskas tampa įmanoma XXI a. nihilistinei Putino diktatūrai apibūdinti. Jo galva, dabartinis Rusijos režimas konsoliduojasi per ideologijos ir atitinkamai vizijos trūkumą, kai nėra jokios fiksuotos dalykų prasmės. Istorikas Timothy Snyderis, kalbėdamas apie Rusiją, vartoja sąvoką „strateginis reliatyvizmas“.
Rusijos strategija po 2022 m. vasario 24 d. invazijos buvo naudoti daugelį skirtingų, dažnai vienas kitam prieštaringų agresijos aiškinimų - juk karas buvo ir speciali karinė operacija, ir metafizinė kova prieš blogį, ir NATO agresija prieš Rusiją tuo pačiu metu. Vienas sėkmingiausių jų - Ukraina nėra „tikra valstybė“, nors jau beveik treji metai Rusija tęsia kovą su realia, valstybine Ukrainos kariuomene.
Toks disonansas tarp deklaruojamos ir artikuliuojamos „realybės“ ir tikrovės - dezorientuoja. Staiga atsiduriame tarsi siurrealioje tikrovėje, kurioje nustoja galioti mums žinomi bendravimo ir bendradarbiavimo tarpusavyje dėsniai bei normatyvai. Lygiai taip pat Rusija skverbiasi į demokratinių valstybių vidaus reikalus, sėdama propagandą apie tai, kad nėra esminio skirtumo tarp Vakarų demokratijų ir rusiškojo autoritarizmo: čia, kaip ir bet kur kitur, politika korumpuota ir korumpuojanti, o teisinė viršenybė ar sąžiningi rinkimai - tėra fikcija, kuria pridengiama galios ambicija ir mažumos interesai.
Jeigu ir yra kažkas tikro, apčiuopiamesnio anapus informacijos - tai reali galia: ginklai, pinigai, nafta; visiems politikams būdingi tie patys veikimo motyvai - galios ir šlovės troškimas, gobšumas ir egoizmas. Taip jau dabar laisvoje visuomenėje grįžtame prie nihilizmo, kai joks režimas... Esė - vienas žavingiausių literatūros žanrų, itin populiarus šiais laikais, priimtinas postmoderniam, skubančiam žmogui, minimalistinis ir atskleidžiantis tik esmines mintis, vengiantis anachroniško pilstymo „iš tuščio į kiaurą“.
Nors be galo mėgstu skaityti esė ir pati esu pabandžiusi jas rašyti, nebuvau nuodugniau domėjęsis šio žanro teoriniais ypatumais, nebuvau skaičiusi ir pirmųjų esė, davusių pradžią visam žanrui! Tad šiandien su „Bernardinai.lt“ skaitytojais norėčiau pasidalinti savo kiek pavėluotais ir kukliais tyrinėjimais. Esė (essai (pranc.) - bandymas) - tai kūrinys, kuriame rašoma moralės, istorijos, politikos, meno temomis, kritiškai žvelgiama į dabartį.
| Šalis | BVP vienam gyventojui 1 m. po Kr. | BVP vienam gyventojui 1820 m. | BVP vienam gyventojui 2008 m. |
|---|---|---|---|
| Pasaulis | X | ~2X | >10X |
Esė būdingas subjektyvus vertinimas, laisvas stilius ir kompozicija. Esė, pasirodo, gimė ne taip jau anksti - tik Renesanso epochoje. Mišelio de Montenio, rašytojo ir filosofo, veikalas, sudarytas iš trijų knygų ir pavadintas „Esė“, davė pradžią visam esė žanrui. M. Montenis gimė 1533 m. Montenio pilyje, Prancūzijoje, jaunystėje dalyvavo karo žygiuose, ketverius metus buvo Bordo miesto meras.
Sulaukės 37-erių, pasitraukė iš tarnybos ir apsigyveno savo pilyje, įsirengė biblioteką ir atsidėjo pomėgiams: skaitė, mąstė, rašė, keliavo. Montenis esė išreiškė vieną svarbiausių idėjų - savojo aš paiešką, asmenybės ugdymą, o skeptiškas abejojimas visuotinai pripažintų protų galiomis ir dogmomis, net įstatymais, tapo jo filosofijos pamatu. Abejojimas, pasak Montenio, skatina mus atsiverti autentiškai patirčiai. Įžanginiame žodyje („Skaitytojui“) Montenis pasakoja, kad, rašydamas knygą, nebuvo užsibrėžęs jokių kitų tikslų, išskyrus šeimyniškus ir asmeniškus, o esė turinys - tai nieko ypatingo ar įdomaus, tai - tik „aš pats“.
Filosofas drąsiai skelbia paprastą, tačiau esminę tiesą: gyventi - štai mano amatas ir mano menas. Mūsų autentiški išgyvenimai ir asmenybės branda yra daug vertingesni dalykai nei išeiti mokslai, mintinai išmoktos antikos mąstytojų citatos ir puikavimasis išprusimu: „Kas vergiškai seka kitu, tas neseka niekuo. Jis nieko neatranda, nes nieko ir neieško, - rašo Montenis. - Bitės skraido nuo žiedo prie žiedo, kad surinktų nektarą, kurį jos paverčia medumi; juk tai daugiau jau nebe mairūnas ir nebe čiobrelis.
Monteniui asmens gebėjimas santūriai, protingai ir garbingai gyventi paprastą, kasdienį gyvenimą yra svarbiau už aukštą išsimokslinimą, garbingą visuomeninę padėtį, įtakingų postų užėmimą: „Santūrumas yra niauri ir blanki dorybė. Mąstydamas apie didžiausias negandas, kurios tik gali ištikti žmogų, - mirtį, skurdą ir skausmą, - Montenis tampa besijuokiančiu filosofu ir teigia, kad vieni negandų laukia su baime ir šiurpu,o kitiems ji teikia daugiau džiaugsmo nei gyvenimas ir pateikia keletą linksmų, net šiurpių pavyzdžių: „Vienas žmogus, vedamas į kartuves, pareiškė nenorįs eiti ta gatve, nes bijąs, kad pirklys nepačiuptų jo už pakarpos (mat buvo jo senas skolininkas). Kitas prašė budelio neliesti kaklo, nes bijojo prapliupti juoku - toks buvo jautrus kutenimui.
Štai kokios mintys mus pasiekia iš Renesanso epochos Prancūzijos. Kad ir kaip norėtųsi ištrūkti iš kasdienybės, pasinerti vien į savo pomėgius, tobulėti (pavyzdžiui, užsidaryti negyvenamoje palėpėje ir visą parą skaityti knygas arba užrakintoje bažnyčioje naktį groti Bachą…), nuveikti kai ką svarbaus visuomenei (pavyzdžiui, parašyti daug gerų knygų ir esė, atrasti vaistus nuo nepagydomos ligos, sustabdyti nesantaiką ir karus…) ir t. K. Navako esė aprašoma daugybė žmonių - literatų, menininkų, aktorių - įvairiose situacijose, nuo oficiozinių renginių iki kuluarinių nuotykių; apskritai vyrauja užkulisinio gyvenimo repertuaras, laikysenos ten ir tada, kai kūrėjai jaučiasi esą tarp savųjų ir elgiasi netribūniškai. Puiki medžiaga būsimosioms disertacijoms; reikia manyti, kronikos bus tęsiamos neapsiribojant 1994-1996 metų inkliuzu, leidžiančiu prisiminti, kas buvo, kaip buvo, kas apie tai buvo pasakojama - pagaliau kaip iš tikrųjų buvo.
Profesionalus eseisto-kronikininko žvilgsnis nepaleidžia iš stebėjimo lauko nei savęs, nei kitų, jis fiksuoja slenkantį laiką ir tuos, kurie jame juda. Su ironija, šilta, bet itin pastabia. Ironija, kuri, kaip ir turėtų būti, nukreipta į save, paversta atskaitos ir vertės matavimo tašku. Ironija, leidžiančia pastebėti daugiau nei žvelgiant laikraštininko ar oficiozinio kultūrininko akimis, leidžiančia skaitytojui pajusti teksto malonumą ir įvykių, daiktų plūduriavimo laike subtiliausius niuansus.
Nuobodžio veidrodžiai. Būtent taip mums kartais atrodo mūsų dienos, ir būtent tokių jų mums nesinori. O juk tokių ir nereikia, tiesą sakant, tokių ir nėra. Kiekviena yra potencialus nuotykis ir jį patirti gali ne tik trys muškietininkai. Šios bohemiškos esė rašytos 1994-1996 metais. Tai būtina prisiminti, nes anie nuostabūs laikai, regis, jau negrįžtamai praėjo, sykiu su komerciniais kioskeliais.
Visgi, tekstuose susidursite su anų laikų realijom, išnykusiom kavinėm bei parduotuvėm, kadais vykusiais vakarais bei festivaliais. Rašiau net ne apie tai, kas ten vyko. Apie tai, kas vyko šalia to, už to, netgi vietoj to. Todėl šie tekstai nėra kronikos įprasta prasme. Pats šių tekstų žanras vadinosi Stulpelis. Tokiu pavadinimu jie buvo spausdinami laikraštyje Noriu. Laikraščio rengtas tikrai įdomus Menų atvartas buvo viena mielų to laikotarpio keistenybių.
O pirmasis Stulpelis ir vadinosi Nuobodžio veidrodžiai. Jo čia nerasite, rasite tik tuos, kurie sėkmingiausiai daužė nuobodžio veidrodžius, liudydami, kad geras gyvenimas yra netoli, šalia mūsų, mumyse. Navakas, Kęstutis. Gero gyvenimo kronikos: esė. Naktinė lempelė mėgsta knygas. Daugybę jų yra perskaičiusi, žvelgdama man per petį.
Bet retsykiais galima iš jos atimti šį malonumą, pliaukštelti jungikliu ir tamsoje stebėti, kaip už lango virš Molėtų gatvės švyti pilnavidurė raidė O. Netekstualiniai kaimynai vadina ją pilnatimi, jos vedami vaikšto stogų karnizais, o kantorius Bachas kadaise skaitydavo mėnesienoje. Iš ryto, kai pilnatis jau nuskriejo šviesti amerikonams, žiovaujančios damos atidaro kavines ir galima eiti tenai, skandinti cukrų puodelio akivare ir jausti, kaip po blakstienom tirpsta paskutiniai sapno likučiai.
Viskas tam sapne buvo ne iki galo: pakilai nuo žemės, bet neišskridai, turėjai moterį, bet nepamylėjai, baubai tave gaudė, bet nepagavo. Vieną ilgą sekundę dar sukasi sąmonėj koksai blyksnis iš to sapno, sakinio nuotrupa, tačiau žaibiškai virsta dulsvu mauduliu ir pranyksta. Šmaukšt. Priešais tave vėl stabilių kontūrų stalo briaunos bei kavos kartumo pasaulis - ryto kavinė yra viso likusio pasaulio konsulatas, užkarda, muitinė.
Eiti nesinori, noro eiti veltui ieškotum, tarsi kavoje ištirpusio cukraus ar sieloje - sapno, sėdi ir rūkai jau ketvirtą cigaretę, o pilnatis vis tolsta nuo Lietuvos, šiuo metu turėtų būti kažkur virš Karibų. Įsiklausęs galėtum išgirsti Karibų marimbas iš tos pusės, tačiau tuo metu ateina Jis, Kitas. Kitas irgi užsisako kavos, sėdasi prie tavo stalelio, rūko Rothmans ir akyse dilina sapno palaikus.
Viskas jo taip pat, net batai odiniais padais, kadaise gal net esate mylėję tą pačią moterį - mažame mieste visi myli tas pačias moteris - tačiau jisai sėdi priešais tave ir tyli. Jo žvilgsnis drumstas, panagėse gedulo juostelės, kvėpavimas trūkčioja - sloga. Jam reikia nosinės, o tu turi tik e nosinę savo varde. Jo kišenės kiauros ir iš ten byra paparčio žiedlapiai, užsilikę nuo Joninių nakties.
Atrodo, daug tų kitų, jų pilna įvairiaveidė minia, jų pavardės visuose rejestruose, suvestinėse, telefonų knygose, tačiau Kitas dažniausiai būna vienas. Jis nėra kiti, jis žengė žingsnį tavo pusėn. Minia visada pasisukusi į tave profiliu, tuo tarpu Kitas yra en face, jo akys tiria tave, jo žvilgsnyje tu lyg auksinis dublonas tarp pinigų keitėjo dantų.
Mąstai apie Kito gyvenimą, baisu, jog yra svetimų gyvenimų su tau nebūdinga patirtim, su įpročiais, kurių tu niekad nesuprasi. Kito gyvenimas tarsi apriboja tavąjį, tampantį nebebūtiną, nebe vienintelį, pasislenkantį arčiau statistikos bei paralelinių biografijų. Kiekvienas grakštus Kito judesys guldo tavo gyvenimą ant menčių: gal tavoji patirtis per menka, nesubrandinusi tokios elegancijos?