Pastaruoju metu pasaulį drebino begalė naujienų, tačiau Lietuvos žiniasklaidoje viena tema išlieka pastovi - nekilnojamojo turto mokestis. Šiame straipsnyje gilinsimės ne tiek į patį mokestį ar vis naujus jo pakeitimus, bet verčiau į tai, ar toks mokestis yra reikalingas ir jei taip, koks jis turėtų būti.
Vilniaus Katedros aikštė - vienas iš svarbiausių Lietuvos simbolių.
Nekilnojamojo turto mokestis: ar jis reikalingas?
Būdami vaikais turbūt ne vienas svarstėme, kad užaugę gyvensime savo svajonių name. Tačiau kažkaip atrodo neteisinga netekti teisės į privatų, nuosavą būstą. Tokį pilnai pagrįstą žmogišką norą gina ir bažnyčia.
Kadangi kalbame apie mokesčių sistemą Lietuvoje, tai prisiminkime ir vieną garsiausių Lietuvos socialinės filosofijos atstovų - palaimintąjį Jurgį Matulaitį, kuris savo paskaitose dažnai primindavo Tomo Akviniečio išsakytą mintį, jog turėti nuosavybę žmogui ne tik leista, bet ir būtina, kadangi tai tampa stimulu darbui, padeda palaikyti santarvę, taiką ir tvarką tarp žmonių.
Kai miestas vystosi, plečiasi, jame gerėja gyvenimo kokybė ir jis tampa patrauklesniu. Dar prieš išsiplečiant miestui, gudresnis verslininkas merkia akį ir pastebi vietas, kuriose būstų kainos ateityje galėtų augti. Jis investuoja ir susiperka žemę, pradeda statyti kotedžus, daugiabučius ar nuosavus gyvenamuosius namus.
Keletas tokių žmonių išperka didžiąją dalį tokios teritorijos ir nustato tos vietos kainą, kuri automatiškai ima augti, nes paklausa yra, o konkurencijos nedaug, nes didžioji dalis žemės jau išpirkta. Užkilusios kainos ir besivystantys monopoliai apsunkina sąlygas paprastam žmogui įsigyti nekilnojamąjį turtą norimoje vietoje.
Protingai nustatytas nekilnojamojo turto mokestis uždėtų papildomus mokesčius verslininkams, besiverčiantiems nekilnojamojo turto verslu ir neleistų kurtis monopoliams, o taip pat ir stabilizuotų būstų kainas, nes itin prabangūs pastatai būtų apmokestinami didesniu tarifu, jų paklausa sumažėtų ir susidarytų palankesnės sąlygos pigesniems būstams, tad kainos iš pradžių kristų, o vėliau stabilizuotųsi.
Socialinis teisingumas ir nuosavybė
Bandant atsakyti į šį klausimą ir prieiname prie socialinio teisingumo sąvokos. Ją galime paaiškinti pasitelkę Biblijos pasakojimą: Jėzus atėjęs į šventyklą stebėjo, kaip žmonės aukoja pinigus. Turtingi žmonės metė po daug monetų ir aukojo kartais net didžiules sumas. Viena sena našlė įmetė vos dvi kelių centų monetas, tačiau Jėzus išskyrė ją iš minios, mat turtingieji teįdėjo mažą dalelę viso savo turto, o našlė, paaukojusi tik kelis centus, atidavė visą savo turtą. Tad vertinant jos auką svarbu atsižvelgti ne tik į jos aukojamą sumą, bet ir visą jos turimą turtą.
Čia vertėtų prisiminti Matulaičio dažnai minimą Leoną XIII ir jo mintis, išsakytas enciklikoje Rerum novarum, kurioje popiežius gina asmens teisę į privačią nuosavybę, bet taip pat primena ir su tuo susijusias pareigas.
Jis pradeda įvesdamas krikščioniškosios demokratijos sąvoką ir teigdamas, jog nuo kitų demokratijos judėjimų krikščioniškoji demokratija skiriasi tuo, kad savo siekiuose, principuose ir darbuose remiasi krikščioniškais etikos principais. Jis sutinka su Tomu Akviniečiu, kuris antrindamas Aristoteliui, teigia, jog reikia skirti nuosavybės turėjimą nuo jos vartojimo. Nuosavybės turėjimas privalo būti privatus, o vartojimas - bendras.
Tad negi Tomas Akvinietis teigia, jog negali turėti privataus nuosavo namo ir privalai juo dalytis su kaimynu? Žinoma, kad ne. Nors toks poelgis gal ir būtų gražus, bet tikrai neprivalomas. Iš tikrųjų, patenkinęs savo ir savo šeimos poreikius, žmogus iš nuosavybės gautu gėriu turi pasidalinti su kitais.
Enciklikoje Rerum novarum Leonas XIII išvysto šią Tomo Akviniečio išsakytą idėją. Jis primena, kad krikščioniškosios demokratijos principai taip pat bus atliepti tik tada, kai žmogus bus laikomas nelygstama vertybe ir jo vertė niekaip nepriklausys nuo jo socialinio statuso ar turto kiekio.
Turtas arba kilmė neteikia jokios privilegijos, išskyrus tą, jog tas, kuris turi daugiau, gali lengviau ir veiksmingiau tarnauti kitiems. Pasak taip suprantamos demokratijos žmogus teisių turi tik tiek, kiek jis prisiima pareigų ir jas vykdo. Tad jei žmogus turi teisę į privačią nuosavybę, vadinasi jis turi ir tam tikrų pareigų, susijusių su ta teise.
Pirmoji jų - teisė į nuosavybę privalo paklusti sąžinei, todėl ją įsigyti galima tiktai garbingais būdais. Ir nors gėrybėmis svarbu nepiktnaudžiauti, niekas neturi gyventi žemiau lygmens reikalingo socialiniam ir kultūriniam būviui palaikyti. Tad tikrai neprivalu nuolat gyventi skurde ir viskuo dalytis su kitais, tik svarbu nešvaistyti ir nepiktnaudžiauti turimu turtu.
Visų antra, teisė į nuosavybę turi užleisti pirmumą teisei į gyvenimą. Tad kaip matome, vadovaujantis krikščioniškąja demokratija ir norint užtikrinti socialinį teisingumą, reikia mokesčių reformą sureguliuoti taip, jog šioji neleistų nuosavybės įsigyti negarbingais būdais, pažeidžiant kitų piliečių teises ir užtikrintų, jog nuosavybės tikslas būtų patenkinti būtinuosius poreikius ir užtikrinti socialinį statusą, tačiau visa tai, kas tai viršija, turėtų būti apmokestinta.
Vadinasi apmokestinti reikia ne visus būstus ir ne nuo pradinės vertės ribos, o tik nuo tokios, kuri viršytų jau užtikrintą orų pragyvenimą ir socialinės padėties išlaikymą.
Socialinį teisingumą geriau atitinka nekilnojamo turto mokestis, nes pridėtinės vertės mokestis labiausiai skriaudžia neturtinguosius. Būtiniems poreikiams patenkinti tiek vargšas, tiek turtuolis vartoja (ar bent turėtų vartoti vienodai), o atiduoda visuomenės poreikiams labai nevienodą dalį.
Tad jei skaitote apie šį ar bet kokį kitą su nuosavybe ir mokesčiais susijusį projektą ar įstatymą, paklauskite savęs ar visi jo punktai atitinka paminėtas dvi pagrindines pareigas, užtikrinančias mūsų teises: ar visi punktai yra suderinti su sąžinės ir moralės normomis ir ar teisė į nuosavybę nėra iškelta viršum aukštesniųjų teisių, tokių kaip teisė į gyvybę ir orų gyvenimą.
Katalikų bažnyčios turtas Lietuvoje
Tačiau suskaičiuoti viso Katalikų bažnyčios valdomo turto Lietuvoje nepajėgia net Registrų centras, nes turtas išbarstytas per daugybę rankų - skirtingas arkivyskupijas, parapijas, vienuolynus.
Iš religinių bendruomenių brangiausią nekilnojamąjį turtą valdo Vilniaus arkivyskupija, sąraše užimanti 35 vietą. Jos žinioje beveik 111 mln. Lt vertės turtas. Vilniaus arkivyskupijai priklauso 109 statiniai, tarp jų ir bažnyčios - visi jie įkainojami 77 mln. Lt. Arkivyskupijai priklauso ir 40 gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, kurių vertė 33 mln. Lt. Bendras šių statinių ir patalpų plotas siekia 81 tūkst. kvadratinių metrų - tai prilygsta Kauno „Akropoliui“.
„Dauguma nekilnojamojo turto registre įregistruotų bažnyčių yra religinės paskirties, todėl jų vertė nustatoma atkuriamosios vertės metodu - vertinant, kiek šiandien kainuotų tokį pastatą pastatyti. Ir tik nedidelės dalies bažnyčių, kurios yra kultūros paskirties, vertė nustatoma masiniu vertinimu, palyginamosios vertės metodu, kai lyginami tam tikru laikotarpiu apibrėžtoje teritorijoje įvykę sandoriai dėl panašaus turto“, - komentuoja Registrų centro atstovas Aidas Petrošius.
Katalikų bažnyčiai priklausantis turto aruodas dar pilnės, nes Seimas birželį pritarė Vyriausybės ir Vilniaus arkivyskupijos susitarimui grąžinti pastarajai 4 tūkst. kvadratinių metrų ploto užimančias buvusio vienuolyno patalpas šalia Vyriausybės rūmų.
Brangaus nekilnojamojo turto turi ir Lietuvos jėzuitų provincija, atsidurianti 84-oje brangiausio nekilnojamo turto savininkų sąrašo vietoje ir valdanti 52,8 mln. Lt vertės turtą. Toliau rikiuojasi Kauno arkivyskupijos kurija, esanti 138-oje sąrašo vietoje ir valdanti 35,6 mln. Lt vertės turtą.
Iš kitų religinių bendruomenių turtingiausias Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas, kurio valdomo nekilnojamojo turto vertė siekia 30,4 mln. Lt.
N. Mačiulis apžvelgė mokesčių reformą: įvardijo ministerijos padarytą klaidą
Religinių bendruomenių valdomo nekilnojamojo turto vertė Lietuvoje (2023 m.)
| Religinė bendruomenė | Nekilnojamojo turto vertė (mln. Lt) | Vieta sąraše |
|---|---|---|
| Vilniaus arkivyskupija | 111 | 35 |
| Lietuvos jėzuitų provincija | 52,8 | 84 |
| Kauno arkivyskupijos kurija | 35,6 | 138 |
| Vilniaus stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas | 30,4 | - |