Kaip translyčiai vyrai pereina: Iššūkiai ir patirtys

Translyčių vyrų perėjimas yra sudėtingas ir individualus procesas, apimantis įvairius medicininius, socialinius ir psichologinius aspektus. Šiame straipsnyje nagrinėjami kai kurie pagrindiniai iššūkiai ir patirtys, su kuriais susiduria translyčiai vyrai perėjimo metu, ypač atkreipiant dėmesį į menstruacijų, sveikatos priežiūros ir socialinės stigmos klausimus.

Menstruacijos ir translyčiai vyrai

Nors Vakaruose šiuo klausimu jau yra pažengta į priekį, Honkonge šio suvokimo trūksta, rašo portalas. Translyčiai ir binarinei lyties sistemai savęs nepriskiriantys žmonės, kurie save mato tuo pačiu metu tiek kaip vyrą, tiek kaip moterį, serga mėnesinėmis taip pat. Toks įvardijimas primena, kad ne tik moterys gali sirgti menstruacijomis. Kaip skelbia portalas scmp.com, šių metų birželio mėnesį tviteryje Jungtinės Karalystės labdaros organizacija „Cancer Research“ paskelbė: „Gimdos kaklelio patikrinimas (arba tepinėlis) priklauso kiekvienam, kurių amžius svyruoja tarp 25-erių ir 64-erių.“ Toks kalbos pasirinkimas - įvardyti „visus“, ne vien moteris - buvo tikslingas. Labdaros organizacija norėjo būti tikslesnė.

„Aš pamenu, kaip mūsų mokytoja atskyrė mergaites ir berniukus, nusivedė mus į kitą klasę, kai turėjome kalbėtis apie menstruacijas“, - sako Joyce Fung, socialinės platformos, kuri siekia pakeisti dabartinį požiūrį į menstruacijas, „MenstruAction“ įkūrėja. „Tai tik dar kartą pabrėžia, jog menstruacijos neva turėtų būti tik moterų klausimas, klasėje nepaliekant žmonių, kurie priskiria sau kitokią tapatybę“, - kalba ji.

Socialinė stigma ir menstruacijos

Honkongo kompetentinga trenerė, baigusi lyčių studijas, Law Siu-fung gimė moterimi, tačiau priskiria save queer. Tiesa, pastaruoju metu vis dažniau save įvardija kaip moterį. „Apie menstruacijas retai kalbame su translyčių bendruomene, ypač su tais, kurių biologinė lytis - moteriška“, - prisipažįsta Law. Jos teigimu, šis klausimas tarsi socialinė gėda translyčiams, kurie gimė moterimis - mat menstruacijas jie turi slėpti nuo visuomenės.

„Jie gali jausti skausmą, diskomfortą, tačiau negali apie tai pasipasakoti gydytojams, baimindamiesi dėl jų požiūrio“, - sako Law. Pasak jos, kai kurie gydytojai toli gražu nėra tokie supratingi šiuo klausimu. Nepaisant supratimo, kurio sulaukia iš šeimos ir draugų, Law sulaukė ir užgauliojimų iš kitų. Ji prisimena laiką, kai per kūno apžiūrą jos klausinėjo sveikatos specialistai.

„Mano gydytoja man pasakė, kad esu pernelyg vyriška, taip pat padarė keletą pastebėjimų dėl mano lyties išraiškos“, - pasakoja ji. „Gydytoja man pasakė, kad jeigu sergu menstruacijomis, reiškia, kad esu moteris“, - pamena ji. „Man tiesiog juokingi tokie komentarai, bandau padėti žmonėms suprasti, kad kai kurie iš mūsų skirtingi“, - teigia Law.

Viešieji tualetai ir higienos priemonės

Viešieji tualetai - kitas nerimą keliantis klausimas, vyrų tualetuose nėra, kaip išmesti tam tikrus produktus. „Gali būti labai nemalonu, kai translytis ateina į viešąjį tualetą menstruacijų metu“, - atkreipia dėmesį ji. Kartais, pasak jos, teks susivynioti „moteriškus daikčiukus“ į tualetinį popierių daugybę kartų ir pasilaikyti sau, kol rasite šiukšliadėžę.

Transseksualių moterų patirtys

Brenda Alegre yra transseksuali moteris, universiteto dėstytoja. Ji gimė ir užaugo Maniloje. Jos santykis su menstruacijomis buvo kiek kitoks. „Aš gimiau ne moterimi, todėl nesergu, taigi visą savo gyvenimą kitiems turiu teisintis, kad esu moteris“, - sako ji. Alegre niekuomet savęs neįvardijo kaip vyro. Ji prisipažįsta, kad būdama jaunesnė galvodavo, kad jaustųsi moteriškiau, jei naudotų įklotus.

„Filipinuose juos reklamuodavo žvaigždės. Aš pamenu, kad žiūrėdavau į jas ir galvodavau, jog noriu būti tokia moteris kaip jos ir kad būčiau, jei naudočiau įklotus“, - pamena Alegre. Kai kurios transseksualios moterys užbėga įvykiams už akių ir naudoja maistinius dažus, kad imituotų kraujavimą. „Tokiu būdu jos išgyvena menstruacijas, tam tikra forma tai padaro“, - sako Alegre.

Nors transseksualios moterys pereina hormonų terapiją, po jos vis tiek negali sirgti mėnesinėmis. Tiesa, būta atvejų, kai buvo pasireiškęs priešmenstruacinis sindromas. „Pradedami tyrimai, siekiant išsiaiškinti, ar hormonų terapija gali palengvinti mėnesinių simptomus“, - teigia ji, pati hormonus vartojusi 1998-2001 m. Jos teigimu, žengsime į priekį, kai šis klausimas bus daugiau moksliškai pagrįstas.

Medicininiai poreikiai ir švietimas

Tačiau istoriškai translyčių bendruomenė sunkiai priimama, kai nori diskutuoti apie medicininius savo poreikius. Taigi tokio tipo tyrimą būtų sunku įgyvendinti. „Švietimas turėtų prasidėti dar pradinėje mokykloje“, - įsitikinusi Alegre. „Turime labiau įsitraukti į lytinį švietimą“, - teigia ji.

Kalbinis nacionalizmas ir heteroviršenybė

Viena iš knygos autorių, Nijolė Keršytė, sieja šių institucijų kalbos reguliavimo mechanizmus su prancūzų filosofo Michel Foucault sąvoka disciplinarinė visuomenė - tai industrializacijos ir tautos kūrimo laikotarpyje susiformavę visuomenės valdymo principai. Šioje XIX a. ir pirmai XX a. pusei būdingoje visuomenėje žmonių elgsena ir kalbėsena kontroliuojamos, siekiant užtikrinti visų efektyvų darbą ir valstybės modernizavimą.

Nuo XX a. antrosios pusės Vakarų visuomenės pamažu pereina iš disciplinarinio modelio į konsumeristinę, neoliberalią, laisvo prekių ir pinigų judėjimo santvarką. Tokioje visuomenėje disciplinariniai režimai netenka prasmės, nes prekių gamyba vis labiau automatizuojama, o ekonominė sistema priklauso nuo prekių ir paslaugų vartojimo skatinimo, taip pat augančio laisvalaikio ir pramogų sektoriaus. Žmonės skatinami „laisviau“ vartoti - keliauti, naudoti kuo daugiau paslaugų, „ieškoti patirčių“ ir pan.

Minėtos knygos autoriai parodo, kad Lietuvoje kalbinės institucijos užsiima XIX a. Kodėl Lietuvos kalbos politika ir institucijos vis dar turi disciplinarinius bruožus? Įprastas sociolingvistų atsakymas yra toks: XIX a. kalbinio nacionalizmo ideologijas pastiprino sovietinė visuomenės inžinerijos ideologija. Disciplinarinis žmonių kalbos reguliavimas prasideda su pirmąja Lietuvos nepriklausomybe ir įsitvirtinusiu nacionalizmu, kai kalbinkai paskelbė gero kalbėjimo idealą - kalba turi būti švari, aiški, taisyklinga (mokslo literatūroje šie idealai vadinami kalbos purizmu ir preskriptyvizmu).

Lietuvai tapus nepriklausoma, kalbininkai dar labiau įtvirtino savo galią. Pradėta atvirai kalbėti apie kalbą kaip pagrindinį lietuvybės bruožą, žadėta išgelbėti tautą ir kalbą nuo svetimų grėsmių. 90-ųjų politiniame klimate tai lėmė sėkmingą minėtų kalbinių institucijų įsteigimą ir padidintą jų įstatyminę galią.

Vis dėlto, kalbos įstatymai, VLKK dokumentai ir gairės atskleidžia dar vieną svarbų lietuvių kalbos ideologijos bruožą - heteroviršenybės ideologiją. XVIII ir XIX a. etniniu pagrindu susiformavusios tautos, kaip Foucault teigia savo „Seksualumo istorijoje“, buvo įsivaizduojamos kaip didelis socialinis kūnas. Jis naudojasi kūno metafora, kad paaiškintų, kaip tautinės valstybės rūpinasi savo populiacija. Populiacija prižiūrima kaip medikai prižiūri žmogaus kūną: jis turi išlaikyti sveikatą, stiprintis ir tokiu budu kuo ilgiau išgyventi.

Foucault ir Federici savo aprašytos seksualumo normos nevadino heteroviršenybe, bet LGBTQ+ aktyvistai neseniai pradėjo vartoti šį terminą (angl. hetero supremacy) kaip analogiją feminisčių naudojamam terminui „vyrų viršenybė / patriarchatas“ (angl. male supremacy / partriarchy) ir antirasistų naudojamam terminui „baltųjų viršenybė“ (angl. white supremacy).

Jų supratimu, heteroviršenybė yra ideologija, iškelianti dvi lytis (vyrą ir moterį), vieną seksualumą (heteroseksualų) bei branduolinę šeimą kaip tobuliausią visuomenės organizavimosi formą. „Kitokios“ lytys (translyčiai, interseksualūs žmonės ir t.t.), seksualumai (homoseksualumas, biseksualumas, panseksualumas, aseksualumas ir t.t.) ir kitokios šeimos formos (vienišos moterys su vaiku, poros be vaikų, homoseksualios poros ir t.t.) traktuojamos kaip „nestandartinės“, „nenormalios“ arba kaip trūkumų turinčios apraiškos.

Tiek kalbinis nacionalizmas, tiek heteroviršenybė įsitvirtino kaip vyraujančios ideologijos tautos kurimo laikais, jos turi tam tikrus panašumus. Pagrindinės kalbinio nacionalizmo sudedamosios dalys yra standartinės kalbos ideologija (bendrinės kalbos iškėlimas tarmių sąskaita; unifikacija, t.y. kalbinės įvairovės mažinimas), purizmas (slavų, vokiečių ir kitų nelietuviškų kalbos elementų braukimas iš žodynų ir vartojimo) ir vienkalbystės ideologija (siekis turėti vieną kalbą vartojamą visoje valstybės teritorijoje).

Asmenvardžių pasirinkimo laisvė

Asmenvardis yra turbūt asmeniškiausias kalbinis reiškinys. Dažniausiai, aišku, jis mums parenkamas tėvų, bet jį galime ir pasikeisti, o pavardė dažnai keičiama sudarant santuoką arba partnerystę su kitu žmogumi. Vis dėlto, Lietuvos įstatymai ir VLKK nutarimai smarkiai apriboja asmenvardžių pasirinkimo laisvę.

Pirma, siekiama socialinį kūną išlaisvinti nuo tarsi nelietuviškų elementų. Tai yra - užsienietiška vardų rašyba, pavardžių formos ir priesagos. VLKK draudžia pavadinti savo vaiką „Anna“ arba „George“, vardas turi būti perrašomas „pagal tarimą“ (bet tik VLKK patvirtintą tarimą) kaip „Ana“ ir „Džordžas“.

Antra, moterys VLKK taisyklėse apibrėžiamos kaip mamos, dukros ir žmonos, o vyrai kaip šeimos galvos. Tai matome iš to, jog moterų pavardėms taikomi apribojimai, o vyrų pavardėms - neutralus statusas. Moterų pavardės, kaip teigia VLKK, yra vedamos iš vyriškų.

Trečia, vyrų pavardėms netaikomi apribojimai komisijos svetainėje. Taip pat nėra patarimų vyrams, ką daryti, jei nori perimti savo žmonos pavardę, nes toks pasirinkimas nepriimtinas heteroviršenybės ideologijai - juk moteris teka už vyro, ne atvirkščiai.

Ketvirta, tik dvi lytys nustatomos kaip „normalios“. Draudžiama bet kokiam asmenvardžiui „nesutapti“ su žmogaus biologine lytimi.

Apibendrinant, iš viso gan ilgo VLKK svetainės asmenvardžių puslapio atrodo, kad ši institucija labiau užsiima vaikų vardų ir santuokų sudarymo patarimais, nei kalbos politika.

Aktualūs klausimai ir poreikiai

2019 m. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Lietuva privalo pripažinti užsienyje sudarytas santuokas tarp tos pačios lyties porų. Šitokios poros yra, pagal heteroviršenybės ideologiją, nenaudingos tautai ir jos išgyvenimui, dėl to apie jų vardus ir pavardes nieko nėra rašoma VLKK puslapyje.

2020 m. birželio 10 d. Seimo komisija svarstė 920 žmonių pasirašytą peticiją dėl translyčių asmenų žmogaus teisių užtikrinimo Lietuvoje. Vienas iš reikalavimų - reglamentuoti lytinės tapatybės pripažinimą, kas reikštų galimybę keisti duomenis civiliniuose dokumentuose, tokius kaip vardą, pavardę ir lytį, dar iki bet kokių lyties pakeitimo procedūrų pradžios.

Ar Komisija turi kompetencijų nustatyti, kokios taisyklės galios jų vardams ir pavardėms? Žinoma, kad ne. Komisija teoriškai galėtų būti progresyvusis balsas, kuris, būdamas labai arti politikos, gali politikus įspėti, kad mažumos Lietuvoje turi poreikių, ir daryti spaudimą politikams priimti naujus, vardų ir pavardžių keitimą lengvinančius įstatymus.

Tačiau tai yra neįmanoma dėl VLKK vyraujančios heteroviršenybės ideologijos. Komisijos nuolatinis kišimasis į įstatymų priėmimo procesą turi neigiamas pasekmes. Ji dažnai sukuria įspūdį, kad pagrindinė Lietuvos vertybė ir pagrindinis tautinis simbolis - lietuvių kalba - gali „nukentėti“ dėl įstatymų, kuriais nuoširdžiai siekiama užtikrinti lygias galimybes visiems visuomenės nariams.

Tikėtina, kad VLKK ir ateityje panašiai elgsis su bet kokia mažuma, kurią matys kaip žalingą lietuviško socialinio kūno sveikatai.

Spektaklis „Trans...“

Lietuvos teatre lyčių vaizdavimo tradiciją lemia vyrų kūrėjų dominavimas. Todėl 2017 m. (vyras - moteris) skirtimi pagrįstą heteroseksualią sistemą. Spektaklyje „Trans...“ jungiami skirtingi menai-medijos. spektakliui „Trans Trans Trance“.

Radikalios feministės skatina atskleisti moterų kūrybiškumą ir kurti moterų kontrkultūrą. moters padėčiai visuomenėje skirtingais istoriniais periodais. Spektaklį „Trans...“ sudaro šešiolika scenų. Dešimt iš jų skirtos moters temai ir šešios - translytiškumui. Spektaklio dramaturgiją režisierė ir aktorės kūrė pačios.

primindama 1692 m. vykusį Salemo raganų teismą. Trečioje scenoje aktorė Dovilė Kundrotaitė vaidina modelį Ugnę, atsakančią į gerbėjų klausimus. Ši scena taip pat paliečia vyriško žvilgsnio (male gaze), pavertusio moterį geismo objektu, temą. savivertei ir jų požiūriui į savo išvaizdą. objektu tema toliau plėtojama penktoje „plastinės operacijos“ scenoje.

Taip pat šis performansas aktualizuoja tokius teorinius klausimus kaip biologinės (sex) ir socialinės lyties (gender) santykis bei lyties performatyvumo problema. Esencialistiniu požiūriu žmogus turi vidinę pajautą - „tikrąją“ lyties tapatybę. spintos. veiksmas ir pastanga susigrąžinti galią pačioms rinktis ir kurti save.

ir tuo metu pasigirsta balsas, pasakojantis translyčio patirtį. Šis dokumentinėmis patirtimis paremtas monologas parodo prieštaringus hormonų terapiją pradėjusio translyčio išgyvenimus. ir seksualumo temų skleidimąsi Lietuvos teatro kontekste.

tags: #kaip #nebebuti #mergina #o #buti #vaikinu