Nuo neatmenamų laikų žmogus klausia savęs esminio klausimo: „Kokia gyvenimo prasmė?“. Universalus atsakymas į šį klausimą neegzistuoja, nes kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė yra skirtinga.
Kiekvienas žmogus savo gyvenimo prasmę atranda savaip, ją suformuoja skirtingos patirtys, vertybės ir įsitikinimai. Gyvenimo prasmė - tai abstrakti sąvoka, kurią kiekvienas žmogus interpretuoja savaip. Vieniems tai gali būti didesnis tikslas, pavyzdžiui, daryti teigiamą poveikį pasauliui, o kitiems - tiesiog džiaugsmas kasdiene patirtimi. Nėra teisingo ar neteisingo būdo suvokti gyvenimo prasmę.
Įsivaizduokite gyvenimo prasmę kaip kompasą, kuris padeda jums naršyti gyvenimo vingiuose. Kai žinote tai, link kur judate, lengviau priimti sprendimus, nustatyti prioritetus ir įveikti gyvenimo keliamus iššūkius. Svarbu pažymėti, kad gyvenimo prasmė nėra statiškas dalykas. Ji gali keistis laikui bėgant, atsižvelgiant į žmogaus patirtį, vertybes ir tikslus. Tai natūralus procesas, nes jūs augate ir keičiatės kaip asmenybė.
Jei jaučiatės pasimetę ir nežinote, kokia Jūsų gyvenimo prasmė, psichologas gali padėti jums ją atrasti. Nors psichologas gali padėti jums šioje atradimo kelionėje, tik jūs pats galite apibrėžti kas suteikia jūsų gyvenimui prasmę.
Gyvenimo prasmė gali būti atrandama įvairiomis formomis ir skirtingose srityse:
- Ryšys su kitais: Santykiai su artimaisiais, draugais ir bendruomene gali suteikti priklausymo ir palaikymo jausmą.
- Kūrybiškumas: Išreiškimas per meną, muziką, rašymą ar kitas kūrybines veiklas gali leisti mums atrasti savo unikalią tapatybę ir tikslą.
- Darbas ir karjera: Darbas, kuriuo tikime ir, kuris teikia pasitenkinimą, gali suteikti gyvenimui prasmę ir tikslą.
- Dvasingumas: Dvasinis tobulėjimas ir ryšys su aukštesne galia gali suteikti ramybę, komfortą ir prasmę.
- Savęs tobulinimas: Nuolatinis mokymasis ir augimas gali padėti tapti geresniais žmonėmis ir gyventi prasmingesnį gyvenimą.
- Pagalba kitiems: Altruizmas ir savanoriška veikla gali suteikti džiaugsmo ir pasitenkinimo jausmą.
Štai parašiau aš straipsnį. Tobulėjimas ir kūryba - pirmasis straipsnis tinklaraštyje yra tobulėjimas, nes niekada to ankščiau nedariau, visiškai nauja patirtis.
Gyvenimo prasmės šaltiniai
Svarbu pabrėžti, kad nėra vieno teisingo būdo atrasti gyvenimo prasmę. Tai, kas suteikia prasmę vienam žmogui, gali nesuteikti kitam. Gyvenimo prasmė nėra užkoduota iš anksto - tai individualus kūrinys, kurį kiekvienas žmogus turi atrasti pats.
Yra trys pagrindiniai gyvenimo prasmės šaltiniai:
- Kai žmogus turi didelių ambicijų ir jis nori kažką sukurti, atlikti, nuveikti ir pan. Pavyzdys būtų, tarkime, tikslas sukurti vaistus nuo nepagydomos ligos.
- Antras prasmingumo šaltinis yra dvasingumas.
- Ir trečioji prasmės versmė gali būti susijusi su tam tikru ryšiu, meilės jausmu. Kai mes iš tiesų atiduodame savo dėmesį, palaikymą kitam žmogui ir tenkiname jo emocinius poreikius, kartu su tuo žmogumi susilaukiame vaikų. Ir jeigu mes gebame užauginti savo vaikus, kad jie jaustųsi mylimi, nesvarbu, kas nutiktų, besąlygiškai, tai iš tiesų, ilgainiui, tampa labai prasminga. Kita šio prasmės paieškų kelio perspektyva būtų, rūpinimasis savo partneriu, skiriamas jam dėmesys, pagalba jam augti, gebėjimas jo atžvilgiu emanuoti meilę, šiltus jausmus.
Gyvenimo prasmę kiekvienas iš mūsų suprantame skirtingai ir ji gali reikšti visiškai skirtingus dalykus, tačiau labai svarbu suprasti, kad tai dažniausiai yra kažkas daugiau negu mes pats. Kartais gyvenimo prasme gali virsti pastangos išmokti gyventi su nauja būsena, galbūt kažkokia liga ir atrasti kitų dalykų, kuriais aš galiu džiaugtis.
Žmonės dažnai galvoja, kad galbūt tą prasmę jie atras gyvenimo pabaigoje, galbūt dar kažkada, bet iš tiesų mes galime prasmę kurti, jos ieškoti jau šiandien, nes ji yra sukuriama, suvokiama ir atrandama tik mūsų pačių pastangomis.
Atradome tai, kas mums patinka, kas mums svarbu, ir dabar jau viskas bus gerai. Kartais žmonės galvoja, kad prasmė yra pastovi ir, tarsi, nekintanti, bet iš tiesų gyvenime gali būti momentų, kad tos prasmės visiškai nėra. Kad mums pasidaro sunku ir, atrodo, nebeverta gyventi, nebėra dėl ko. O kartais gali atrodyti, kad labai gerai žinau, dėl ko aš gyvenu, kas man yra prasminga.
Gali vienu metu atrodyti, kad vieni dalykai prasmingi, paskui galbūt kažkas kito, nes mes nuolat augame, tobulėjame ir keičiamės.
Prasmingas gyvenimas - tai didžiausia ir svarbiausia žmogaus gyvenimo siekiamybė. Tačiau ji pasiekiama labai individualiai. Tai galima matyti net literatūrinių kūrinių siužetuose. Žmogaus gyvenimas - tai sudėtinga įvairiausių įvykių virtinė.
Žmogaus gyvenime neretai dominuoja skubėjimas, materialinės gerovės troškimas, noras pasiekti visus užsibrėžtus gyvenimo tikslus. Taip pat žmogaus gyvenime yra matoma daug sudėtingų santykių, paklydimų ir kitokių atvejų. Tačiau žmogus gyvenime nuolatos lėkdamas ir skubėdamas pamiršta, kas yra gyvenimo prasmingumas. Žinoma, žmonės ieškodami gyvenimo prasmės, jos greitai neatras. Tačiau žmonės gali bent preliminariai suvokti ar įsivaizduoti, kas gyvenimą galėtų padaryti prasmingu bei kada jis tampa prasmingas.
Šiam suvokimui apie gyvenimo prasmingumą žmogui neretai tenka išanalizuoti savo paties poreikius bei pastebėti, kas žmogui šiame gyvenime yra aktualiausia bei svarbiausia. Neretai apie veiksnius bei atvejus, kada žmogaus gyvenimas tampa prasmingas, yra rašoma ir literatūriniuose kūriniuose, taigi jų pateiktimis remiantis, šiame kalbėjimo pavyzdyje analizuojamas gyvenimo prasmės aspektas.
Egzistencinė krizė - tai giluminis vidinis iššūkis, kai asmuo pradeda abejoti savo gyvenimo prasme, tikslais ir savo vieta šiame pasaulyje. Tokia būsena gali atsirasti dėl įvairių gyvenimo įvykių: netekčių, karjeros pokyčių, asmeninių santykių problemų ar netgi pasiekus tam tikrus gyvenimo etapus.
Egzistencinė krizė dažnai kyla iš gilaus susimąstymo apie gyvenimo prasmę, mirties neišvengiamumą, laisvės ir atsakomybės, izoliacijos ir subjektyvumo temas. Egzistencinė psichoterapija siekia padėti asmenims susigrąžinti gyvenimo prasmę per autentišką egzistenciją.
Taigi, egzistencinė krizė yra sudėtingas etapas, bet tai taip pat gali būti galimybė augimui ir asmeniniam vystymuisi. Egzistencinė psichoterapija siūlo įrankius ir metodus, kaip susigrąžinti ar atrasti gyvenimo prasmę.
Pasak australų slaugės ir knygos „5 dažniausios apgailestavimų priežastys mirštant“ autorės Bronnie Ware, ilgus metus besirūpinančios mirštančiais pacientais, žmonės dažniausiai gailisi ne dėl kokio nors sukrečiančio įvykio, tokio kaip išsiskyrimas su mylimu žmogumi ar neišnaudotos karjeros galimybės.
Kaip atrasti savo gyvenimo prasmę?
Štai keletas patarimų, kurie gali padėti jums atrasti savo gyvenimo prasmę:
- Ištirkite savo vertybes ir tikslus: Kas jums iš tiesų yra svarbu gyvenime? Ką norite pasiekti? Skirkite laiko apmąstyti savo vertybes ir tikslus.
- Bendraukite su kitais: Santykiai su artimaisiais, draugais ir bendruomene gali suteikti jums priklausymo ir palaikymo jausmą. Tai taip pat gali padėti jaustis labiau susietiems su pasauliu ir suteikti jūsų gyvenimui prasmę.
- Užsiimkite prasminga veikla: Raskite veiklą, kuri jums teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo.
- Būkite atviri naujoms patirtims: Išeikite iš savo komforto zonos ir išbandykite naujus dalykus.
- Būkite dėkingi už tai, ką turite: Skirkite laiko įvertinti visus geras dalykus savo gyvenime.
- Nepamirškite, kad kelionė yra tokia pat svarbi kaip ir tikslas: Gyvenimo prasmė nėra galutinis taškas, kurį pasiekiate.
- Kreipkitės pagalbos, jei jos reikia: Jei jums sunku rasti prasmę savo gyvenime, kreipkitės pagalbos į psichologą.
Taigi, kviečiu sustoti ir įsiklausyti į savo vidinį balsą bei jį išgirsti:
- Pirmoji technika būtų paklausinėti savo artimiausių draugų, artimų žmonių, kokias geriausias jūsų savybes jie gali išvardinti ir akcentuoti, paprašyti apibūdinti jūsų charakterį.
- Antras būdas yra pagalvoti, ką galėtume parašyti ir pasakyti artimam ir mums svarbiam žmogui, jeigu jis patektų į labai sudėtingą situaciją: galbūt patirtų skaudžią netektį, jo gyvenimas sugriūtų? Ką aš jam parašyčiau tam laiške? Ką aš jam pasakyčiau?
- Ir trečioji taktika, kurią galima taikyti, tai pagalvoti ir parašyti laišką savo anūko akimis apie tai, koks buvo mano senelis, kaip jis gyveno, ką jis darė, kas jam buvo svarbu?
Taigi, tokios trys technikos, kurios gali padėti išsigryninti gyvenimo prasmę. Ir iš tiesų, ką dar noriu paminėti yra tai, kad nėra taisyklių, kas yra gyvenimo prasmė. Dažnai žmonės būna tarsi užsikrėtę kažkokiu virsu ir mano, kad visi turi būti vienodi, kad visi turi vienodai elgtis, kad jie geriausiai žino atsakymus į visus klausimus.
4 raktai į gyvenimo prasmę (Dr. Viktoras Franklis)
Klaidos ieškant gyvenimo prasmės
Svarbu vengti šių klaidų, ieškant gyvenimo prasmės:
- Ieško universalaus atsakymo: Gyvenimo prasmė nėra universali ir vienodai taikoma visiems.
- Palyginimas su kitais: Savo gyvenimo lyginimas su kitų žmonių gyvenimu gali sukelti nepasitenkinimą ir nusivylimą.
- Per didelis dėmesys materialiems dalykams: Materialūs daiktai gali suteikti laikino pasitenkinimo jausmą, tačiau jie negali suteikti ilgalaikės prasmės.
- Baimė išeiti iš komforto zonos: Naujų dalykų išbandymas ir savo ribų peržengimas gali padėti atrasti naujas galimybes ir prasmę. Baimė gali sulaikyti jus nuo to, kas jums iš tiesų svarbu.
- Nesugebėjimas paleisti praeities: Praeities klaidos ir skaudinantys išgyvenimai gali užkirsti kelią judėti į priekį ir atrasti prasmę.
- Nepasitikėjimas savimi: Pasitikėjimas savimi yra būtinas norint atrasti savo kelią ir gyventi prasmingą gyvenimą.
- Nesugebėjimas kreiptis pagalbos: Jei jums sunku suvokti, kokia yra jūsų gyvenimo prasmė, nebijokite kreiptis pagalbos į psichologą ar kitą specialistą.
Psichologas gali padėti jums atrasti savo gyvenimo prasmę, suteikdamas jums erdvę apmąstyti savo vertybes, tikslus ir prioritetus.
Gyvenimo švaistymo ženklai
Psichoterapeutas Ivanas Chanas pabrėžia, kad pasidavimas kitų įtakai ir leidimas aplinkiniams nurodinėti, kaip turime gyventi, yra neabejotini gyvenimo švaistymo ženklai:
„Gyvenimo kelyje sutiksite daugybę žmonių, turinčių gerų ir blogų ketinimų. Jie bandys paaiškinti, kaip turite elgtis savo pačių gyvenime. Ar klausysite?“ - klausia I. Chanas.
Juk iš tiesų turime tik vieną galimybę gyventi. Nieko bloga stengtis dalykus atlikti kuo geriau, tačiau, jei beveik visada liekate nepatenkinti savo darbų ar planų rezultatu, turite perfekcionisto bruožų.
Perfekcionizmas skatina žmogų skirti daugiausia dėmesio savikritikai ir klaidoms, nepaisant savo gabumų ir pasiekimų. Šeimos susitikimas gali vykti 99 proc. taip, kaip buvo suplanuota, tačiau tas 1 proc. neleis perfekcionistui nusiraminti. Panašiai gali nutikti ir su pačiais įvairiausiais darbais.
Kai per daug remiamės kitų žmonių nuomone, paprasčiausiai užčiaupiame tikrąjį save. Mūsų savivertė pradeda priklausyti nuo to, ką aplinkiniai apie mus galvoja. Jei jie pritaria mums ir patvirtina mūsų sprendimus, jaučiamės laimingi; jei kritikuoja, nepritaria, manome, kad esame nieko verti. Šitaip tampame kitų žmonių norų vergais.
Manymas, kad turime daugiau bendra su žmogumi, su kuriuo susitikinėjame, nei turime iš tikrųjų, santykių palaikymas tik dėl to, kad išvengtume vienatvės, ar optimistiškas tikėjimas, jog partneris pasikeis, yra pagrindinės priežastys, laikančios mus šalia netinkamų žmonių. Santykiais reikia rūpintis, juos puoselėti, tačiau svarbu tai daryti prasmingai.
Laimės įtaka sveikatai
Neuromokslininkas Stevenas Cole’as su kolegomis nustatė, kad egzistuoja dviejų tipų laimė, ir siekė išsiaiškinti, kaip kiekviena jų veikia žmogaus sveikatą. Pirmasis tipas, vadinamas hedonistine laime, dažniausiai yra atsakas į žmogaus impulsus arba vartotojiško savęs patenkinimo pasekmė. Antrasis, įvardytas kaip eudaimoninė laimė, yra pasitenkinimas, susijęs su tam tikro tikslo įgyvendinimu ar prasmės gyvenime matymu.
Tyrimas atskleidė, kad skirtingų tipų laimė skirtingai veikia žmogaus genomą ir genų efektyvumą, lemiantį žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą. Paaiškėjo, kad tie asmenys, kurie išsiskyrė eudaimoninės laimės siekimu, t. y. pasitenkinimu gilią prasmę ir tikslą turinčiomis veiklomis, turėjo palankesnį, aktyvesnį genomą negu tie tiriamieji, kurie labiau vadovaudavosi hedonistine, arba momentine laime.
Pastarųjų kraujyje taip pat buvo aptikta daugiau uždegimą sukeliančių ir mažiau juos įveikti galinčių antivirusinių bei antikūnų genų, o tai susilpnina žmogaus imunitetą ir gali sukelti įvairių ligų.
Visi minėti gyvenimo švaistytojai turi šį tą bendra - jie maitinami gerais ketinimais. Kartais leidžiame aplinkiniams mums diktuoti, ką turime daryti, nes gerbiame jų nuomonę. Siekiame tobulumo, nes norime patikti kitiems ir sau. Laiką leidžiame su netinkamais žmonėmis, nes galbūt juos mylime arba tikime, kad jie gali pasikeisti.
Tačiau, kai išdrįstame įdėmiau pažvelgti į save ir atpažįstame savo nenuoseklumus, kai nusprendžiame nesižvalgyti į aplinkinius ir patys renkamės gyventi savo gyvenimą, laikas nebebėga veltui. Jis mus veda į tikresnį, autentiškesnį „aš“. Veda į būseną, kurioje yra vietos ir pasivaikščiojimui, ir prasmingai veiklai, ir tikriems santykiams su tinkamais asmenimis.
Dėmesio ekonomika ir jos poveikis
Dėmesio nukreipimas į mus supančią aplinką yra J.Odell strategija atsispiriant tik pelno siekiančiam ir technologijų kupinam pasauliui, kuris, atskirdamas mus nuo mūsų kūno ir užvaldydamas mūsų dėmesį, greičiausiai naikina mūsų sugebėjimą gyventi prasmingą gyvenimą ir neleidžia mums to pastebėti (pati autorė stebi paukščius - tai jos priešnuodis).
Autorė pripažįsta, kad dalyvavimas šioje sistemoje daugeliui nėra pasirinkimas, ir knygoje ji pateikia daugybę pavyzdžių, kaip išgyventi „potvynį“ išliekant jame: „Kai laikai reikalauja veiksmo, prasiblaškymas tampa gyvybės ir mirties reikalu.“
Visa, kas atitraukia dėmesį nuo darbo, yra per brangu, žiūrint per „laikas - pinigai“ prizmę. Viskas sueina į mintį, kad viskas yra mašina, ir ją tiesiog reikia pataisyti arba padaryti dar našesnę.
Stabtelkite ir įsiklausykite. Kiekviename iš mūsų slypi vidinis balsas, dėl kurio turėtume stabtelėti ir pabandyti įsiklausyti ir jį išgirsti. Ką jis mums sako? Ką darydami gyvenime mes jaučiamės, kad tai yra prasminga, kad tai yra mums labai svarbu, reikalinga? Šis pavyzdys, manau, labai tinkamas kalbant apie tai, kas yra gyvenimo prasmė. Ji susideda iš mažų dalykų.
Svarbu ne kiek metų nugyvenome, bet kiek tuose metuose buvo gyvenimo. Dažnai manome, kad neužsiimdami svarbia veikla, tiesiog žiūrėdami į dangų ar pro langą stebėdami šalikelėje sutūpusius paukščius, tuščiai leidžiame gyvenimo laiką. Esame įsitikinę, kad nuolat privalome veikti kažką prasmingo.
Iš tiesų, mūsų gyvenimas vidutiniškai susideda iš 27 tūkst. dienų. Apie trečdalį paskyrus miegui ir dar vieną nemažą dalį vaikystės metams, kurių neprisimename ir negalime kontroliuoti, liekame su gana menku skaičiumi. Gyvenimo laikinumo suvokimas skatina vertinti akimirką ir sužadina motyvaciją nugyventi savo gyvenimą taip, kaip svajojame. Deja, tai nėra taip paprasta - nepastebimai išvaistome gyvenimą bereikšmiams dalykams.
Neturėdami laiko sau, save suvokiame tik per santykį su tam tikra atliekama veikla, su kokiu nors objektu ar kitais asmenimis, o likę vieni jaučiame tuštumą ir nusivylimą. Įdomu tai, kad „dykinėjimas“, pavyzdžiui, buvimas su savo mintimis, kvėpavimu, mėgavimasis saule, nerūpestingas švilpavimas ar pokaičio miegas, nėra gyvenimo švaistymas. Ne vienas mokslinis tyrimas patvirtino tokio elgesio naudą žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai.
Todėl gyvenimą švaistome ne tada, kai nusprendžiame atitrūkti nuo svarbių reikalų. Problema kyla iš nesugebėjimo atpažinti veiklos ar elgesio, kuris mums svarbus, nuo nesvarbaus.
Aš nesakau, kad būtinai reikia elgtis prasmingai, aš sakau, kad mes galime sužinoti ar elgiamės prasmingai ir patiems nuspręsti elgtis prasmingiau arba mažiau prasmingai.