Šiais laikais postmodernizmas dažnai suvokiamas kaip tai, kas jau buvo kartą pasakyta. Bet taip iš esmės buvo visada. Esu juokais sukūręs tokią aksiomą, kurią sakau savo studentams: kiekvienas tekstas iš kieno nors pavogtas, kiekvienas tekstas jau buvo anksčiau, tu jį tik transformuoji, tik truputį pakeiti, ir taip visada buvo.
O tai, kad dabar yra polinkis į perinterpretavimą, net į parodijavimą, net ir tokią ironišką tekstų transformaciją - nieko bloga. Bet tai irgi buvo visada. Homeras parašė „Iliadą“ ir „Odisėją“, o kažkas po kelių šimtmečių parašė „Pelių ir varlių karą“, kur tie patys homeriški vaizdai, įvaizdžiai, metaforos, iškilmingi didvyrių vardai, iškilmingi jų žygių aprašymai - viskas buvo pritaikyta pelių ir varlių peštynėms.
Yra savo vietoje Homeras, savo vietoje ir toji parodija, nors Homerą vis dėlto atsimena geriau negu tą parodiją. Kultūra visada turės tam tikrą galią, bet kovoti draudimais blogiausia. Draudimus žmonės, kurie domisi tais draudžiamais dalykais (o daugelis jais domisi ir domėsis), ras būdų apeiti.
Draudimų nereikia, reikia konkurencijos, reikia padaryti ką nors, kas įdomiau, geriau ir labiau paveikia negu toji klaidinga ir žalinga informacija. O tai padaryti galima. Reikia mąstyti, stengtis būti objektyviems, pačiam savo protu ieškoti tiesos. Protą reikia lavinti.
Yra geras kultūros apibrėžimas: žmogus daug skaitė, daug matė ir visa tai pamiršo, bet kažkas liko. Tai, kas liko, yra kultūra. Yra auganti nauja intelektualų karta, su kuria sutinku ir kuri sako maždaug tą patį, ką sakyčiau ir aš. Tai mane labai džiugina.
Pasiteiravus, į ką vertėtų atkreipti dėmesį A. Sakalauskui, dainininkas patarė vaidinant minėti žodžius „žinai, žinai“. „Nenoriu girtis, bet, turbūt, esu vienas iš daugiausia Lietuvoje parodijuojamų žmonių. Kiek žinau, net „Dviračio šou“ esu kaip personažas. Teko man matyti, kai kas iš tikro buvo juokinga. O kažkas - neišdirbta...“, - pastebėjimais dalinsis E.
Atlikėjas laidos kūrybinei komandai davė interviu, kurio metu papasakojo, kaip reaguoja į tai, kai laidose būna parodijuojamas. E. Dragūnas neslepia, kad į kai kurias savo parodijas reaguoja prastai. „Kai mane bando parodijuoti žmonės, kurie net neverti mano pado ir daryti tai su panieka - man labai nepatinka, aš to „neužskaitau“. Bet yra pora neblogų parodijų. Ar tu nori atkartoti žmogų, kad visi pasakytų „wow, gal čia jis“? Ar nori, kad tai būtų juokinga? Tai va tas skirtumas yra. Kur yra gerai - aš „užskaitau“, - kalbės E.
Alytaus miesto teatro netradicinis sezono atidarymas
Vienintelis profesionalus teatras Pietų Lietuvoje, Alytaus miesto teatras, vėl kūrybingai pradėjo savo 36-ąjį kūrybinį sezoną. Šių metų atidarymo akcentu tapo interaktyvi akcija „Rinkis teatrą“, miesto Rotušės aikštę pavertusi gyva filmavimo aikštele ir simboline rinkimų apygarda, kurioje pagrindinis kandidatas - menas.
Vietoje įprastų iškilmių teatras pasirinko dinamišką ir atvirą renginį, kurio metu buvo kuriamas vaizdo klipas. Jo idėja - šmaikščiai parodijuoti rinkimų kampanijas, kviečiant miestiečius „balsuoti“ už kultūrą.
Renginio metu skambėjo teatriniai šūkiai, dainos ir agitacinės kalbos, o praeiviai buvo drąsiai įtraukiami į veiksmą, tapdami improvizuoto spektaklio aktoriais. Ši šventė simbolizavo pagrindinę teatro misiją - būti atviram, artimam savo žiūrovui ir kurti dialogą su bendruomene.
Nuo pat įkūrimo 1988 metais Alytaus miesto teatras tapo neatsiejama Dzūkijos sostinės kultūrinio gyvenimo dalis. Per daugiau nei tris dešimtmečius teatro scenoje sukurta per šimtą spektaklių, surengta tūkstančiai gastrolių ir įgyvendinta gausybė edukacinių programų.
Naujajame, 36-ajame, sezone žiūrovų laukia įvairiapusis repertuaras: nuo gilių dramatinių pastatymų suaugusiems iki nuotaikingų ir pamokančių spektaklių vaikams.
Štai keletas punktų, kuriuos verta prisiminti, jei norite parodijuoti Lenkiją:
- Istorija: Lenkija turi turtingą ir dažnai tragišką istoriją, kurią galima panaudoti kuriant satyrą.
- Kultūra: Lenkų kultūra yra labai savita ir kupina tradicijų, kurias galima parodijuoti.
- Politika: Lenkijos politinė scena yra dinamiška ir dažnai kontroversiška, todėl puikiai tinka satyrai.
Lenkijos vieta Europos žemėlapyje
Arkadijus Buchovas: satyra ir tarpukario Lietuva
Atrodo, jog Pirmosios Lietuvos Respublikos politinė, kultūrinė bei socialinė istorija jau seniai ištyrinėta, tačiau taip toli gražu nėra. Istorikai dažnai linkę apsistoti tik ties viena ar kita visuomenės ar įvykių grupe, tai užgožia bendrą vaizdą, todėl pateikiami faktai atstovauja tik atskirai, šališkai nuomonei. Šiame straipsnyje apie tarpukario atmosferą papasakosiu ne įsitvirtinusiu, o šiek tiek kitokiu kampu - iš žmogaus, kuris Lietuvoje nepelnytai užmirštas, pozicijos.
Satyrikas, dramaturgas, redaktorius, poetas Arkadijus Buchovas (1889-1937) su žmona aktore Aliona bei dukra Natalija į Kauną atvyko 1920 m. iš Gardino, kuriame su Vilniaus aktorių trupe gastroliavo. Kaip teigiama šaltiniuose, šis garsaus Rusijos žurnalo „Satyrikon" redaktorius artimai bendravo su „satyrų karaliumi" Arkadijumi Averčenka, rašytojais Liudu Gira, Michailu Bulgakovu, dailininku Mstislavu Dobužinskiu. Atvykęs į Kauną, jis tuoj pat įsteigė vieną populiariausių rusų dienraščių „Эхо" ir tapo žinomas visame mieste, organizavo rusų emigrantų kūrybos vakarus Kaune. Laikraštis remtas ir mūsiškės valdžios, pvz., užsienio reikalų ministras Juozas Purickis (1883-1934) (kuris buvo redaktoriaus draugas) kliovėsi juo, nes A. Buchovas rėmė pastarojo vedamą politiką ir gynė jį nuo Augustino Voldemaro kritikos.
Pats A. Buchovas, pirmiausia, pasižymėjo satyriniais feljetonais, apybraižomis. Per šiuos tekstus šmaikščiai žvelgta į Lietuvai rūpimus klausimus, pašieptos tokios asmenybės, kaip A. Voldemaras, L. Želigovskis ir kt. „Эхо" redaktorius pelnė vardą ir kaip poetas, nors jo poezija nepranoko jo prozos. Tačiau labiausiai redaktorius ir žurnalistas išgarsėjo monumentalia satyrine poema „Товарищ Онегин" („Draugas Oneginas"), kurioje atsispindėjo ne tik tuometės Rusijos politinė atmosfera, bet ir Nepriklausomos Lietuvos aktualijos.
Šį kūrinį jis rašė naudodamasis L. Arkadskio slapyvardžiu. Pasak L. Gudaičio, A. Buchovas mėgo slapyvardžius, pvz., naudojosi „A. Panino ir kitokiais (...) kriptonimais ar be jokių parašų, tačiau atpažįstamas pagal autoriaus dėstymą - gyvą, žaismingą, užkrečiantį smagiu juoku ir skatinantį mąstyti". Todėl ir šis kūrinys, lyginant jį su kitais, lengvai atpažįstamas, kaip tos pačios plunksnos turėtojo. Šaipydamasis iš kairės ir iš dešinės, autorius pajudino gausybę politinių aktualijų ir socialinių klausimų: Sacharino bylą, Vilniaus klausimą, Lietuvos geopolitiką, jos padėtį Vakarų Europoje. Tai bene garsiausias A. Buchovo poetinis kūrinys, pasižymintis itin stipria menine įtaiga bei galintis sėkmingai reklamuoti ne tik tarpukario Kauną, bet ir visą Lietuvą.
Didžiausios įtakos A. Buchovo poezijai turėjo mėgstamiausias XIX a. pr. klasikas A. Puškinas (1799-1837). Apie tai poemos autorius kaip tik ir užsimena pradžioje: „A. Puškino atminimui, kurio kūrinius iš manęs atėmė komisarai."
1921 m. vasarą A. Buchovas pradėjo skelbti savo satyrinę poemą „Draugas Oneginas" A. Puškino „Eugenijaus Onegino" motyvais, daugiau kaip mėnesį vos ne kasdien pateikdamas iki 20 ir daugiau ketureilių. Kūrinyje vaizduojamas likimo blaškomas rusų emigrantas Eugenijus, kuris bastosi po Europą (panašiai kaip A. Puškino herojus) vis sugrįždamas į Kauną. Satyrinėje poemoje nebijoma pajuokti ne tik paprastus žmones, bet ir valdžios viršūnes, pvz., Oneginui gyvenant Maskvoje Leninas vadinamas „Didžiuoju Maskvos caru" („Великий Царь Московский Ленин").
Kaunas - rojus žemėje?
Kaunas pristatomas kaip rojus žemėje, kuriame pilna maisto, visokių patogumų. Pavyzdžiui, atėjęs į restoraną Oneginas šešias dienas valgo, kol dėl skrandžio skausmų paguldomas į ligoninę. „Komunistuojančioj tėvynėj / Oneginas maitintis neįprato. / Ten, garbindamas grožį gyvasties, / Vos spėjo seiles ir liežuvį ryti. (...) O čia jisai išvydęs kalnus duonos, / Veršelių, kalakutų, karvių, / Oneginas palaimino net dangų, / O su dangum kartu - virėjus". Kita vertus, nepamirštama priminti ir Lietuvos praeities: „O Lietuva, Lietuva! Plačiausios galimybės / Kur rusų sostas buvo neseniai / Tik tu viena ėdrūnui leidi / Ankstesnį rojų prisimint..."
Poemoje daug vietos skiriama sunkioms emigrantų gyvenimo sąlygoms (suplyšę rūbai, žiurkėmis knibždantys kambariai), todėl galima manyti, kad A. Buchovui iš pradžių Lietuvoje ir pačiam sunkiai ėjosi. Apskritai nėra aišku, kodėl redaktorius ėmėsi šio kūrinio, t. y. koks turėjo būti jo sumanymas: satyriškai pasišaipyti iš Lietuvos ir Rusijos ar santūriai priminti, jog abiejose valstybėse nėra tokio idealaus rojaus, kaip įžvelgia ten gyvenantys. O gal tai pristatymas sunkios Lietuvos padėties europiniame kontekste?
Poemoje akcentuojama ir Lietuvos politinė padėtis: „Vien į tave meilingai žiūri / Kaimyno akyla akis / Dėl tavo maisto - ir Vilniuj / Audra įsiplieskia staigi." Taip vaizdingai kalbama apie santykius su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Tačiau, kad nebūtų apkaltintas politikavimu, A. Buchovas savotiškai išsisuka pademonstruodamas būdingą „antipolitiškumą" ir teigdamas, jog personažas nėra politikas ir apie viską kalba be jokios kritikos. Perskaitęs tokią „poeziją" A. Voldemaras ne juokais įsižeidė. Gal netgi būtent ši poema ir pradėjo ministro ir satyriko konfliktą - gaila, nežinome, kaip tiksliai sureagavo politikas, tačiau kūrinys skambėjo Kauno visuomenės salonuose.
Poemos herojus Oneginas, ieškodamas savosios Tatjanos (kurios nerado nei gimtajame kaime, nei komunistinėje Maskvoje) tarp Kauno damų, skundžiasi: „Kai neturi dabitos frako / Tai damos mirę tau išsyk / Ir jums atsako Ни супранту / Į bet kokius švelnius žodžius." Taigi, šitos problemos nesikeičia: jos panašios ir šiandien, ir prieš šimtą metų.
Įdomus ir pačios Tatjanos charakteris. Mergina - turtingo pirklio (kuris įvardijamas kaip „alkanas vilkas") dukra, tačiau gana vieniša, gyvenanti su šešiasdešimtmete teta Sofija, mėgstančia leisti pinigus, dėl ko nuolatos barama ekonomiškos dukterėčios (kuri, kaip teigia autorius, nusimano ne tik apie audinių, bet ir apie aliejaus kainas). Kai Oneginas sutinka Tatjaną, pastarosios tėvas palaiko jį valkata ir atsisako išleisti už jo dukrą.
Apskritai Kaunas pateikiamas itin šmaikščiai, pašiepiant merginų madas, jų apkūnų stotą (spėliojama, kas sveria daugiau - lietuvė ar dramblys?). Pasakojama apie vakarines Laisvės alėjos linksmybes, nešvarias gatves, aukštuomenės pokylius, jaunimo išgertuves. Gausu sulyginimų su Rusija, kuri (iki revoliucijos) pateikiama kaip aukštos kultūros šalis.
Kitas keliaujančio Onegino sustojimo taškas - Paryžius - poemoje vaizduojamas kaip rusiškas miestas. Tai Oneginas pastebi vos išlipęs iš traukinio: aplink girdi vien tėvynainių kalbą. Nusivylęs Prancūzijos sostine Oneginas išvyksta į Ženevą, kur pirmiausia aplanko Tautų lygą, o joje kaip tik aptarinėjamas Vilniaus klausimas. Iš nuobodžiaujančios Ženevos Oneginas išplaukia į Londoną, bet ir čia nieko nesužinojęs apie Vilniaus padėtį grįžta į Kauną.
Vos atvykęs į miestą sužino, kad vyksta rinkimai. Čia jau A. Buchovas neapsieina be aštrios satyros: Lietuvoje toks ilgas partijų ir programų sąrašas (130), jog išnagrinėti jį Oneginui prireikia visos nakties. Oneginas žino, jog atiduodamas balsą jis atlieka pilietinę pareigą, tačiau ką pasirinkti, negali apsispręsti. Galiausiai baimindamasis, kad eserai klasta atims tetos žemę, Oneginas balsuoja už kadetus, pabrėždamas, jog šitai supras kiekvienas dvarininkas.
Apimtas liūdesio ir tarsi norėdamas susigrąžinti senąsias dienas, kai Rusijos i...
Lenkijos vėliava
Neutralumas globalinių kataklizmų akivaizdoje
Sceną būtų galima interpretuoti ir kaip pasityčiojimą iš globalinių kataklizmų akivaizdoje neutralitetą paskelbiančių žmonių, taip dangstančių savanaudišką abejingumą. Senąjį Zygfrydą vaidinantis Vaidotas Žitkus pateko į jam nebūdingą amplua, todėl įdomu stebėti, kaip nedrąsiai aktorius bando vienu metu jausti didelius personažo kompleksus ir itin subtiliai juos transliuoti į išorę; ir kaip lengvai pats sugriauna iliuziją, pajuokaudamas sau būdingu stiliumi. Tokiais pajuokavimais Vilniuje dangstėsi dauguma aktorių - tarsi jausdami, jog meninėmis priemonėmis nepasiekia pernelyg toli atsidūrusių žiūrovų, sąmoningai bandytų išjudinti abejingą publiką.
Neutralią poziciją deklaruoja ir Gyčio Ivanausko daktaras/mokslininkas Petras Inketonis, pradžioje nežinantis, jog pakeitė gyvenimą žmogui, prieš daugybę metų pakeitusiam paties Petro gyvenimą. Vienas sunkiausiai suprantamų spektaklio sprendimų - tekste nepaliaujamai priminti, kokiu laikotarpiu rašytas Šeiniaus romanas. Tačiau norint, kad tokiomis aplinkybėmis išliktų reikšmė, verčiau nevarginti klausančiųjų pernelyg ilgomis, besikartojančiomis kalbomis, perkraunančiomis nuorodomis bei atstumu, iš kurio mintis negali pasiekti klausytojo.
Kaip atpažinti fašistuojančius ir komunistuojančius?
Kaip atpažinti žmogų ar partiją šiek tiek jaučiančius simpatiją fašizmui? O gi iš noro visiems - per prievartą - pripiršti „sveiką“ vegetaro A. Hitlerio (Kepenio, Verygos, Širinskienės, Karbauskio) gyvenimo būdą ir karštas kalbas apie kovą su korupcija. Bet, pirma, sveikas per prievartą nebūsi, o aukščiausios kokybės maistas mokyklose pradinių klasių mokiniams tik už 1.3 eurų mokiniui (!) neįmanomas, kaip ir pigiausios tabletės nuo rimtos ligos negydo. Antra, būdamas oligarchu, tampriai milijoniniu verslu susietu su „dvasinga“ Rusija, su korupcija nepakovosi.
O kaip atpažinti komunistuojančius žmones arba politikus? Paprastai: per didžiulę nuoširdžią neapykantą kitaip manantiems, buvusių draugų, net fiziškai neįgalių, persekiojimą. Pridėkime kategorišką atsisakymą tikrinti savo pačių korupciją ir, tikrai nepamiršau, nostalgiją valstybės monopoliui bei kainų reguliavimui.
| Kriterijus | Fašistuojantys | Komunistuojantys |
|---|---|---|
| Gyvenimo būdas | „Sveiko“ gyvenimo būdo primetimas | Neapykanta kitaip manantiems |
| Korupcija | Kalbos apie kovą su korupcija | Atsisakymas tikrinti savo korupciją |
| Ekonomika | - | Nostalgija valstybės monopoliui |
Nes „sveikai“ už 1,3 euro maitinami tik socialiai remtini vaikai. Jie verčiami srėbti nevalgomą, be prieskonių putrą už tuos menkus pinigėlius. Nes už tokius pinigus neįmanoma maitinti vaikus aukštos kokybės patiekalais. Ar tikrins bepročiai „verygos” vaikų atsinešamą valgį į mokyklą, juk prie visų policininko nepastatysi? Jiems nieko kito neliks, kaip atgaivinti kagėbistinę stukačių armiją, kitaip eis jų fašistuojanti sveikos gyvensenos reforma šuniui ant uodegos. Todėl jis imsis priemonių priversti privačias įmones kelti atlyginimus… Nepriklausomai nuo darbo našumo, kuris vienas žemiausių ES.
Nesusidūrus su rimta profsąjungų jėga Lietuvoje, galinčia adekvačiai ginti samdomą darbuotoją, LVŽS nusprendė parodijuoti profsąjungą, griebiantis kainų reguliavimo. Sako, kad kieno vežime sėdi, to ir dainą dainuok. Pavyzdžiu, pateikiama Skandinavija. Visai, tačiau pamirštant, kad totali alkoholio kontrolė neįmanoma dėl atvirų sienų, kas šiandien ir vyksta prie Lenkijos ir Latvijos sienų: vežkis kiek nori, esame Šengeno erdvės nariai.
Tas pat bus su vaistais, nes priversti sergantį žmogų pirkti tik pigiausius vaistus - originalo pakaitalą, yra, neperdėsiu, to žmogaus lėtas arba greitas marinimas. Arba karbauskininkai imasi pačių sukeltas arba nesprendžiamas problemas nutylėti. Galima, pavyzdžiui, uždrausti „Romeo ir Džiuljetą“ bei „Pilėnus“, nes pirmame aiškinama, kaip nusižudyti, o antrame nusižudoma masiškai.
tags: #kaip #butu #galima #parodijuoti #lenkija