Raštingumas - tai ne tik gebėjimas skaityti ir rašyti. Šiandien ši sąvoka apima daug daugiau: nuo finansų valdymo iki kalbos vartojimo ir technologijų išmanymo. Panagrinėkime, kaip tapti raštingu įvairiose srityse ir kodėl tai svarbu.
Finansinis Raštingumas
Finansinio raštingumo sąvoką girdime gana dažnai, tačiau nebandome pasitikrinti, kiek gi realių finansų valdymo įgūdžių turime, o ir nesistengiame pradėti efektyviau tvarkyti savo finansų.
Kas Yra Finansinis Raštingumas?
Finansinis raštingumas - tai įgūdžių ir žinių, leidžiančių asmeniui priimti pagrįstus ir veiksmingus finansinius sprendimus, visuma. Asmens gebėjimas tvarkytis su savo pinigais priklauso nuo kelių aspektų: kiek esame finansiškai raštingi, t.y. kiek žinių turime tvarkydamiesi su savo finansais; kokia yra mūsų finansinė elgsena, kaip tas žinias panaudojame priimdami įvairius finansinius sprendimus. Taip pat ir nuo to, koks yra mūsų finansinis intelektas, kuris apima turimų finansinių žinių ir suvokimo apie finansų valdymą, visumą. Šiuo atžvilgiu finansinis intelektas labai priklauso nuo asmens finansinio raštingumo ir asmeninių finansų valdymo gebėjimų.
Tyrimų duomenimis, net 56 proc. žmonių stinga elementarių finansų valdymo žinių. Finansinio raštingumo lygis itin žemas tarp vidurinį ir žemesnį išsilavinimą turinčių žmonių.
Finansiškai Neraštingi Žmonės:
- beveik arba visiškai neturi santaupų;
- gyvena nuo vienos algos iki kitos;
- turi vis didėjančių skolų bagažą;
- neplanuoja savo pirkinių ir apskritai biudžeto;
- niekaip neinvestuoja ir tuo apskritai nesidomi;
- nesirūpina asmeniniais finansais senatvėje;
- dažniau naudojasi brangiomis skolinimo alternatyvomis - atsiskaito kreditine kortele, ima kreditus, perka įvairius daiktus išsimokėtinai ir pan.;
- prasčiau valdo skolas, neįvertina paskolos ir kreditų niuansų ir kt.
Šiais interneto laikais galimybių mokytis finansinio raštingumo - kaip niekada daug. Galime skaityti straipsnius, elektronines knygas, žiūrėti garsiausių ekonomistų vaizdo įrašus, lankytis konferencijose, seminaruose ir t. t. Tereikia turėti tikslą išsivaduoti iš finansinio nuosmukio bei noro keisti situaciją.
Svarbiausios Taisyklės Finansų Valdymui
Planuojant finansus (nesvarbu, ar asmeninius, ar versle), reikia laikytis vienos senos kaip Žemė taisyklės: išlaidos neturi viršyti pajamų, t. y. išleisti turime mažiau, nei uždirbame, arba atvirkščiai: uždarbis turi būti didesnis nei išlaidos. Jei nepavyksta nė kiek sutaupyti, nėra ir ko diskutuoti apie investavimą ar asmeninių finansų valdymą. Jei vis nepavyksta atsidėti nė kiek pinigų, reiškia, reikėtų arba apkarpyti išlaidas, arba paieškoti alternatyvų, kaip daugiau uždirbti.
Vieniems puikiai sekasi taupyti: jie randa būdų taupyti ir apkarpyti išlaidas taip, kad aplinkiniams belieka tik stebėtis. Kiti jokiu būdu nenori atsisakyti dabartinio komforto, tad susiranda geriau apmokamą darbą ar imasi papildomos veiklos.
Prie finansinio raštingumo ugdymo prisideda nuostata, jog kiekvienas euras svarbus, todėl geriau planuoti ir taupyti sekasi „pasveriantiems“ pirkinius.
Dar svarbesnis patarimas - neužkibti ant akcijų kabliuko. Net jei daiktas parduodamas tikrai pigiai, įvertinkite, kiek jis jums būtinas ir kiek realiai turėsite iš to daikto naudos. Jei kyla nors menkiausia dvejonė, geriau prekės nepirkti, o tuos pinigus dėti į taupyklę (pervesti į atskirą taupomąją sąskaitą).
Labai padeda įsivaizdavimas, kas esate pensininkas ar studentas: ar ir turėdami mažai pinigų, vis tiek pirktumėte tą daiktą? Amžini patarimai einant į parduotuvę - eiti pavalgius, su sąrašu, o jau stovint prie kasos dar kartelį peržiūrėti pirkinių krepšelį ir patikrinti, ar jame nėra nebūtinų pirkinių, kurie neteikia jokios naudos, o tik plonina piniginę. Prie pastarųjų priskiriami loterijos bilietai, užkandžiai, alkoholiniai gėrimai, bulvarinis skaitalas ir pan.
Asmeninių finansų pasaulis yra platus. Galbūt tau tai nauja sritis. Galbūt praded dabartines finansines atsakomybes. O gal tiesiog nori atgaivinti žinias. Finansinis raštingumas - tai supratimas apie biudžeto sudarymą, kredito valdymą, taupymą, skolų valdymą ir investavimą, taip pat gebėjimas taikyti šias žinias kasdieniniame gyvenime. Jei sieki finansinio gerovės, finansinis raštingumas yra pirmasis žingsnis. Niekuomet nevėlu mokytis - asmeniniai finansai nuolat keičiasi. Suskaidę sudėtingą temą į dalis, ją lengviau išmokti.
Vienas pirmųjų žingsnių mokantis finansų - susikurti sveikus išlaidų įpročius. Biudžetas padeda sekti išlaidas ir neviršyti ribų.
Taupymas yra ne mažiau svarbus finansinio raštingumo komponentas. Naudinga turėti konkrečius taupymo tikslus - žinoti, kiek ir kur reikia taupyti.
Gyvenime dažnai prireikia paskolos - studijų, būsto, automobilio ar remontui.
Investavimas - į akcijas, obligacijas, investicinius fondus - suteikia galimybę didesniam pelnui, bet ir didesnei rizikai. Finansinis raštingumas leidžia geriau suprasti, kokią įtaką tavo sprendimams turi finansai. Asmeninių finansų sritis nuolat keičiasi. Finansinis raštingumas - tai finansų valdymo pagrindas, padedantis pasiekti tikslus.
Pagrindiniai finansinio raštingumo komponentai:
- Biudžeto sudarymas ir sekimas
- Kredito valdymas
- Taupymas
- Skolų valdymas
- Investavimas
Kalbinis Raštingumas
Rugsėjo 8 dieną yra minima Tarptautinė raštingumo diena. Ji švenčiama UNESCO iniciatyva. Šią dieną minimi ir pagerbiami tie, kurie atnešė pasauliui raštingumą ir visi mokytojai, kalbos puoselėtojai, kurie dabar moko kitus, palaiko kalbos dvasią.
Raštingu vadinamas žmogus mokantis rašyti ir skaityti, sugebantis suprasti bei įvairiose situacijose naudoti atspausdintus ir parašytus duomenis, gebėti rišliai bendrauti. Be to, kalbininkai pasakytų, kad raštingas žmogus turi sugebėti taisyklingai rašyti ir kalbėti. Bet šiais laikais to maža. Siauroji raštingumo sąvoka jau atgyvenusi ir pasenusi. Šiandien kuriasi naujas raštingumas.
Pagrindinis kalbos tvarkytojų darbas - juridinių asmenų tikrinimas, kaip savivaldybės teritorijoje laikomasi teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus.
Savivaldybės kalbos tvarkytojas kontroliuoja, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, kitų norminių teisės aktų, susijusių su valstybinės kalbos vartojimu ir taisyklingumu, reikalavimų, kurie yra privalomi visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms. Tvarkytojų yra visose savivaldybėse. Didesnėse - ne po vieną. Turbūt 95 proc. Didžiausią dėmesį savo kaip tvarkytojos darbe skiriu tam, ką labiausiai mato žmonės (kad kalbos klaidos nebūtų platinamos toliau), tad pagrindiniai tikrinimo objektai yra savivaldybės teritorijoje esančios įmonės, įstaigos, organizacijos, ūkio subjektai, t. y. gyventojų aptarnavimo įstaigos, kultūros įstaigos, valstybinės įstaigos, verslo įmonės ir kt.
Aš priklausau prie tų žmonių, kurie galvoja, kad kalba turi būti prižiūrima. Bet ir turėtų būti viskas daroma, kad nereikėtų per jėgą versti žmonių taisyklinai rašyti ir mylėti kalbą. Žmogus pats turėtų norėti gerai ir taisyklingai rašyti.
Dalis įmonių, įstaigų ir Kėdainiuose savo lietuviškas įmones pavadina angliškais vardais. Italijoje ar Ispanijoje, Prancūzijoje nerasi gatvėse angliškų, rusiškų ar kitokių užrašų svetima kalba. Ir kasdienėje kalboje jie vartoja savo kalbą. Bet, svarbiausia, tų tautų žmonės jaučia savo vertę, jiems nereikia prie kažko šlietis ir kažkam įtikti. Manau, lietuviškas įmones, kavines, parduotuves, muzikos grupes, renginių pavadinimus ir kt. Dar vis įsivaizduojama, kad kiečiau atrodysi su anglų kalba. Jokiu būdu nesu prieš anglų ar rusų, lenkų ar kitą kalbą. Tiesiog viskas turi būti savo vietose. Jei tai, pavyzdžiui, tarptautinė firma, tai jos filialas Lietuvoje, aišku, irgi bus anglų kalba.
Reiktų tikėtis žmonių sąmoningumo, jis galbūt išsivystys ateityje? Žinoma, iki tikro sąmoningumo dar toli. Čia kaip su eismo taisyklėmis ar kitomis visuomenės nuostatomis. Man regis, nei patys žmonės nesupranta, neįsivaizduoja, kas būtų, jeigu be sąmoningumo ir be kontrolės pasileistų viskas ir pasidarytų tokios tarsi kalbos džiunglės. Manau, po kažkiek laiko tai imtų erzinti, trukdyti ir būtų imamasi priemonių tvarkytis. Man patiko mano Vilniaus Universiteto dėstytojos, prof. habil dr. Mes juk turime gramatiką, turime taisykles - mūsų kalba yra civilizuota kalba. Jei mes bijome griauti ar perstatinėti bet kaip paveldo pastatus, saugome juos, tai ir su kalba turėtume elgtis panašiai, juk tai mūsų paveldas.
Taip, žinoma, svarbiausia, kas pasakoma, kokia viso to kalbėjimo ar rašymo tikroji informacija, žinia, ką ji naujo, gero praneša, kas nuo to parašymo keičiasi į gerąją pusę, kiek tai skatina tobulėti. Kartais skaitytojai suskumba sukritikuoti rašantįjį dėl praleistos žodyje raidės, neprikabintos nosinės, nelietuviško termino, svetimybės. Pvz., mes, tvarkytojai, radę žodį roletai viešajame užraše turėtume akcentuoti jį kaip klaidą, nes tokio žodžio juk nėra žodyne, o Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje rašoma, kad tai yra nevartotina svetimybė. Tokia štai baimė tarsi dirgina protą, kelia nerimą. Juk norisi laisvės, o čia tokie smulkmeniški reikalavimai. Manau, tokios klaidos nėra didžiausia blogybė. Man regis, blogiausia, kai sakiniai taip surašyti, kad pagrindinė žinia, esmė yra tarsi paskendusi, apaugusi dumbliais ir kerpėmis. Man tada kyla įtarimas, kad tas, kuris rašo, neturi nieko naujo ir esminio pasakyti.
Šiandien kuriasi naujas raštingumas, o technologijos yra to dalis, kurią mes visi, kurie norime būti raštingi, privalome išmanyti. Rašytojas ir skaitytojas šiais laikais, atrodytų, tingi. Pastebiu, kad šiuo metu žmonės stengiasi rašyti kuo trumpesniais sakiniais, nes, matyt, ne tik kad be klaidų negali parašyti, bet ir negeba logiškai sudėlioti sakinio taip, kad būtų aišku. Arba tikrai neturi ko pasakyti. Tikrai pastebiu, kad teksto suvokimas darosi daug kam problema. Būna, straipsnis parašytas apie vieną, o, žiūrėk, komentuojamas taip, tarsi juo norėta pasakyti visai kas kita. Geras tekstas turi būti ne tik be klaidų, aiškus, nesužalotos sintaksės, bet netgi melodiją turėtų turėti. Kai tekstas kūrybiškas ir aiškus, nešantis naują žinią, tai netikslumai ar kalbos klaidelės jo labai negadina, bet… jei ir šių mažų techninių kliūčių nėra, jei kūrybinis ir techninis, t. y. gramatinis lygiai suderinti, tai išvis tobula!
Taigi raštingas nebūtinai tas, kuris moka taisyklingai rašyti. Raštingas tas, kas moka naudotis technologijomis, žiniomis, kas kūrybingas?
Šiais laikais rašyti lietuvių kalba taisyklingai, žinoma, yra daug, tačiau to tikrai neužtenka. Mūsų visuomenės žmogus, kad būtų laikomas raštingu, turi mokėti naudotis žiniomis. Neužtenka išmokti gerai rašyti ir baigti aukštąją. Mokslui ir studijoms dabar keliami reikalavimai suformuoti tokius žinojimo modelius ir instrumentus, kurie skatintų, palaikytų, spartintų ekonominę ir kultūrinę pažangą. Turime sieti ir tradicinę išsilavinimo sampratą, ir naujus žinių naudojimo būdus su vis kintančia aplinka, su vis naujais poreikiais, tiek ekonominiais, tiek ir kultūriniais. Manau, kai taip daug iš žmogaus reikalaujama, įvyksta kažkas panašaus ir į atmetimo reakciją, žmogus išvis nustoja siekti ir savotiškai gręžiasi atgal, grimzta net į elementarųjį neraštingumą, paprastą kalbinį neraštingumą.
Žinoma, tai daroma, pvz., taikomas e. mokymas, informacijos ir komunikacijos technologijų mokymas, štai neseniai labai paplito nuotolinis mokymas, bet to maža ir tai daliai žmonių yra nepasiekiama ir jie netgi bijo tokių dalykų. Iš mūsų dabar reikalaujama būti kompleksiškiems, t. y. - Lietuvoje, ko gero, metai iš metų turime visos švietimo sistemos krizę.
Labai sunku ką nors keisti sistemoje. Sistema yra didžiulis mechanizmas ir ją sunku pajudinti. Žmogus bijo pažiūrėti kitaip, bijo keistis, nes taip yra nesaugu. O kai žmogus nenori, tai ir judama labai lėtai. Iš šalies žiūrint, turime puikiai išplėtotą švietimo ir mokslo sistemą, bet, deja, tai, ką gauname iš jos, tas raštingumas ir žinios sunkiai pritaikoma kompleksiniams poreikiams. Mūsų visuomenėje labai svarbu dalintis. Mokantis, dirbant, gyvenant, nes tik taip mes galim tobulėti visi ir tik taip gali atsirasti tarpdalykinis ir netgi, sakyčiau, tarpdvasinis žinojimas, kurie gali tapti ir praktiniu žinojimu. Taigi reikšmingiausias šiuolaikinio raštingumo formavimosi veiksnys yra komunikacinė ir informacinė veikla. Be šio pamato dabar jau niekaip neišgyventume.
Kaip jau minėjau, į kalbą neužtenka žiūrėti kaip į komunikacinę priemonę, skirtą susikalbėti, ar kaip paveldą, kurį būtina saugoti. Kalba turi kurti socialinę ir ekonominę vertes, turi būti kūrybiškumo priemonė. Galima sakyti, kad dabar yra nauja kalbos era, kai kalba pradeda gaminti mūsų gyvenimą, o ne tik jį atspindėti, išreikšti pasyviai. XXI a. kalba gali tapti kūrybos medžiaga ir įrankis, ja gali būti paremti kūrybiškumo konstravimo, kūrybinių minčių sukūrimo ir įgyvendinimo metodai. Kalba dabar nusikelia į visiškai kitas aplinkas. Tai virtualus, daugiakalbis, daugiakultūris kontekstas. Mus veikia skirtingos civilizacinės, technologinės, vertybinės įtakos, kurios per kalbą patenka į gyvenimą. Galima išryškinti kiekvieno žodžio šaknis kultūroje, etnokultūroje, socialiniuose procesuose, istorijoje. Į kiekvieną žodį galima pažiūrėti paviršutiniškai, paprastai, plokščiai, bet galima ir paieškoti giluminių semantinių ir asociatyvinių ryšių.
Kartais užtenka intuicijos, kad atkreiptum į savo tarmės kokį nors žodį, o kartais reikia pasėdėti prie žodynų. Žodžiuose daug kas užkoduota. Prof. dr. Kiekvienas žodis turi vadinamąjį semantinį kraitį. Aš labai mėgstu pasivaikščioti po didįjį Lietuvių kalbos žodyną, ten randu tikrų lobių ir net gaila, kad daug kas net nežino apie tokį žodyną. Lietuvių kalbos infrastruktūra kasdien plečiasi, patogiausia dabar naudotis vadinama lietuvių kalbos Google, prieinama adresu lkiis.lki.lt. Čia į vieną struktūrą yra sujungti įvairūs žodynai, kartotekos, tarmių archyvas, duomenų bazės.
Patarimai, kaip tapti geru kūrybinių tekstų rašytoju:
- Būti komunikabiliu ir raštingu.
- Skaityti įvairaus žanro ir stiliaus literatūrą.
- Redaguoti parašytą tekstą.
- Sekti populiariausius socialinių tinklų įrašų autorius.
Skaitymo Raštingumas
Sausio 4 dieną minima pasaulinė Brailio rašto diena. Šešių taškų raštas skirtas neregiams ir silpnaregiams pavadintas jo įkūrėjo Luji Brailio vardu. 1825 m., būdamas šešiolikos, L. Brailis sukūrė raštą, pripažintą ir naudojamą visame pasaulyje. Brailio rašto pagrindas - stačiakampio formos šešiataškis.
Naudojant kombinacijas nuo vieno iki šešių taškų ir keičiant jų išsidėstymą, gaunamos 63 nesikartojančios kombinacijos. Priklausomai nuo konteksto ta pati taškų kombinacija gali reikšti raidę, natas ar skaitmenį. Rašytinės kalbos neįmanoma išmokti, nemokant rašyti ir skaityti teksto pačiam, teigia pedagogai. Todėl regos negalią turintys žmonės tapti raštingais gali tik mokėdami rašyti ir skaityti brailiu.
Rašmenys turi būti tinkamo dydžio, kad tilptų po rodomojo piršto pagalvėle. Dažniausiai skaitoma abiejų rankų rodomaisiais pirštais. Gerai matant raštą galima skaityti ir akimis. Išmokti skaityti pirštais užtrunka ilgiau. Mokymosi trukmė priklauso nuo pirštų jautrumo ir besimokančiojo sugebėjimų.
Rašymui brailio raštu anksčiau naudotas specialus trafaretas su šešiataškių langeliais ir duobutėmis taškams bei grifelis. Vėliau atsirado brailio rašto mašinėlės. Su kompiuteriais atsirado ir vadinamosios brailio rašto eilutės - tekstą brailio ženklais atvaizduojantys įrenginiai. Šiais laikais brailio šešiataškį rašyti žinutėms galima naudoti ir mobiliuosiuose telefonuose. Brailio klaviatūros programėlė būna integruota arba ją galima atsisiųsti į išmanųjį telefoną.
Nepaisant brailio rašto privalumų, prieš pusę amžiaus pradėta svarstyti, ar iš neregių ir silpnaregių gyvenimo jo neišstums garsinės knygos, o pastaraisiais dešimtmečiais ir ekrano skaitymo programa, kuria regos negalią turintys asmenys naudoja mobiliuosiuose telefonuose ir kompiuteriuose. Tačiau vien klausydamasis balsu skaitomų knygų, žmogus negali gerai išmokti nei gimtosios, nei užsienio kalbos rašybos.
Itin svarbu skatinti vaikus pamėgti knygą, suformuoti gerus jų skaitymo įgūdžius. Regos negalią turintys vaikai ir jaunuoliai vis dar tebelieka viena labiausiai kultūrinę atskirtį patiriančių visuomenės grupių. Patrauklių, jiems prieinamų knygų brailio raštu išleista labai nedaug, o jų pasirinkimas stipriai skiriasi nuo šiandienių vaikų ir jaunimo galimų skaityti, populiarių knygų sąrašo.
Lietuvoje brailio raštu skaito daugiau nei 700 žmonių. Jaunuosius skaitytojus brailio raštu be mokyklinių vadovėlių pasiekia geriausiu atveju vos keliolikos pavadinimų knygos, skirtos įvairaus amžiaus grupėms vaikams ir jaunuoliams.
Pastaruoju metu užrašų Brailio raštu vis daugėja. Jau privalu Brailiu užrašyti vaistų pavadinimus ant pakuočių. Vis daugiau Brailio užrašų atsiranda viešbučiuose, poliklinikose, paslaugas teikiančiose įstaigose numeruojant kabinetus, liftuose, maitinimo įstaigų meniu, ant laiptų turėklų, taip pat lankytinuose objektuose - prie pastatų taktilinių maketų, regioniniuose turizmo centruose, pažintiniuose takuose, muziejuose, prie eksponatų.
Vieno vyriškio sūnus pradėjo eiti į paruošiamąją grupę darželyje. Mažas berniukas gerai susidorodavo su matematika ir daile, bet jam sunkiai sekdavosi skaitymas. Skaitymas jam buvo didžiausias košmaras. Tai buvo sunkus darbas su maža grąža. Jo tėtis turėjo būti išradingas, kad priversti sūnų skaityti kiekvieną vakarą. Problema buvo ne tai, kad berniukas nemėgo skaityti. Jam patiko, kai tėtis visada skaitydavo už jį. Problema buvo tai, kad mokymasis skaityti buvo sunki užduotis ir buvo paprasčiau leisti kitiems daryti tai už jį. Per šią vasarą, visgi, galiausiai įvyko proveržis. Dabar berniukas nesustoja skaityti. Jis vis prašosi į biblioteką. Jis praleidžia valandas ant sofos skaitydamas knygas. Kaip ir daugeliui vaikų jo amžiuje, berniukui buvo sunku pereiti iš neraštingo į raštingo būseną. Suaugę, daugelis iš mūsų moka skaityti. Mes peržengėme nesėkmių ruožą iki tol kol tapome raštingi. Laimei, tai vienas dalykas, kurį gerai daro mokyklos.