Mokytojo profesija - tai pašaukimas, reikalaujantis ne tik žinių, bet ir meilės vaikams, kantrybės bei nuolatinio tobulėjimo. Tačiau kas iš tiesų daro mokytoją geru? Šiame straipsnyje aptarsime svarbiausias savybes, įgūdžius ir požiūrius, kurie padeda mokytojui sėkmingai dirbti ir įkvėpti mokinius.
Pašaukimas ir Motyvacija
Svajonę prisiliesti prie mokytojo profesijos turėjau labai seniai. Gal dėl to, kad mano kelyje pasitaikę mokytojai buvo nepaprastai šviesūs. Jie man padėjo formuoti savo asmenybę, atrasti pašaukimą ir aš visada svajojau pamėginti, kas tai yra - mokyti kitus. Jaučiuosi sėdintis savo rogėse ir galvoju, kad ne tik ši diena gera, bet ir profesijos pasirinkimas teisingas. Kas kartą save įkvepiu, reflektuodamas tą pokytį, kurį pavyko atnešti į klasę, net, jeigu tai buvo viena pamoka, tada sustiprėju ir suprantu, kad ne veltui darau tai, ką darau.
Regina įsitikinusi, kad itin svarbu, jog mokytojais dirbtų žmonės ne iš pareigos, o iš pašaukimo. Mokytojo misija, man rodos, atrandama darbe kiekvieną dieną, mąstant apie tai, ką darai, apie savo pasirinkimus, apie medžiagos parinkimą pamokai ar pamokų ciklui. Klausiant savęs, ką darau, kodėl, ar esu savo kelyje, ar tikrai tai turiu daryti, ar tikrai esu ten, kur galiu paskatinti pokytį, ar esu ten, kur galiu būti naudingiausias... Be to neįsivaizduoju savo savaitės mokykloje.
Svarbiausios Savybės ir Įgūdžiai
Be pašaukimo, kokios yra pačios svarbiausios savybės, įgūdžiai, kurie daro mokytoją mokytoju iš didžiosios raidės? Man atrodo, kad pirmiausia reikėtų kalbėti apie drąsą. Tiek šių dienų, tiek ateities mokytojas turi būti drąsus, nebūti prisitaikėlis, atitrūkęs nuo realybės, puikiai išmanyti kontekstą, nes mes šiandien gyvename itin greitai kintančiame pasaulyje, kur iššūkių yra be galo daug, todėl svarbu gebėti atsijoti grūdus nuo pelų.
Matyti, kur mokinys gali eiti, ką pasaulis jam siūlo, ką pats jaunas žmogus gali arba turėtų pasiūlyti pasauliui, ir atverti mokiniui horizontus ir plačiąsias erdves. Jeigu mokytojas atitrūkęs nuo tikrovės, palydėti mokinį į galimybių pilną rytojų tampa tikrai sudėtinga. Be drąsos priimti iššūkius, žengti tuos didelius žingsnius su kiekvienu vaiku, rizikuoti, pačiam eksperimentuoti ir ieškoti naujų būdų, kaip rasti bendrą kalbą su kiekvienu vaiku, kaip išsitekti ne visai šviesioje Švietimo sistemoje (kalbant tiek apie nacionalinę, tiek globalius švietimo iššūkius).
Na, ir empatija. Be empatijos tikrai nepajudėsime iš vietos, kalbant ne tik apie Švietimą, bet visas sritis, kuriose susiduriame su žmonėmis. Deja, empatijos šiame byrančiame, kalbant apie ryšius, pasaulyje mes šiandien itin stokojame. Ne tik gebėjimas išklausyti ir gebėjimas perteikti žinias, bet ir sudominti, pajausti vaiką ar studentą tam, kad atskleistume jo prigimtines galias ir pagelbėtume gyvenimo kelyje, kur pasirinkimų labai daug. Išmokyti, pavyzdžiui, jau studentą mažai ko gali, nebent naujos kalbos, naujo įgūdžio, todėl, manau, svarbiausias tikslas yra sudominti ir padėti pasirinkti tai, kas tam jaunam žmogui aktualiausia, reikalingiausia. Mokytoją prilyginčiau palydėtojui.
Tai žmogus, kuris leidžia rinktis pačiam, tiesiog nurodo platesnį pasirinkimų meniu, ugdo analitinį, kritinį ir kūrybišką mąstymą, padeda pajausti bei atskleisti prigimtines žmogaus galias ir padeda rasti tą kelią, kuris pagal prigimtį jam tinkamiausias.
Įgūdžiai, padedantys tapti puikiu mokytoju:
- Bendravimo įgūdžiai
- Pasitikėjimas savimi
- Kūrybiškumas
- Kantrybė
- Entuziazmas
- Bendradarbiavimas
- Organizuotumas ir lankstumas
- Santykių kūrimas
- Meilė darbui ir vaikams
- Problemų sprendimo įgūdžiai
Mokytojas Šiuolaikiniame Pasaulyje
Labai gera pastaba apie tai, kad mokytojo darbas nėra vien apie žinias. Gyvename informacijos apokalipsėje ir mokytojo arba lektoriaus, dėstytojo vaidmuo yra leisti jaunam žmogui pamatyti visą spektrą informacijos bei padėti atsirinkti, kas yra svarbu. Kokiu šaltiniu pasinaudoti, sprendžiant vieną ar kitą klausimą, užduotį, darant vieną ar kitą tyrimą. Svarbu gebėti išugdyti kritiškai, analitiškai mąstančius žmones, kad tame žinių sraute, jie galėtų atsirinkti tai, ko jiems iš tiesų reikia. Pats mokytojas turėtų būti nuolat besimokantis, nes gyvename labai greitu tempu ir jaunimas labai greitai mokosi.
Jeigu tik jaunas žmogus pajaus, kad žino daugiau, kad pats gali mokytoją pamokyti, susvyruos pagarba ir autoritetas. Mokytojas turėtų sukurti pagarbos, pasitikėjimo ir palaikymo pilną aplinką. O tuomet jau naudoti įvairius mokymo instrumentus, metodus. Kartais, kad išsiskleistų sparnai, ir stumtelėti.
Tyrimai sako, kad 60 proc. visų tų dalykų, apie kuriuos šnekame, yra suformuojami šeimoje ir iš šeimos mes atsinešame pradinį vertybinį ugdymą, suvokimą apie pasaulį, kas yra žmogus ir mokykla. Kalbant apie mokančiąją prigimtį, mes ją turime visi. Ji gali būti išreikšta aukštai, vidutiniškai arba neaukštai. Net, jeigu nesame mokytojai, lektoriai, nemokome kitų, ji pasireiškia darant kitus darbus. Pavyzdžiui, teikiant techninę pagalbą telefonu - kasdien galybę kartų aiškinant, kaip padaryti vienus ar kitus dalykus.
Jaunystėje dirbau vaikų stovykloje, tai tapo šviesiausiais, gražiausiais prisiminimais. Su kitais grupių vadovais skaičiuodavome, kieno daugiau vaikų verkia išvažiuodami, nes atrodė, kuo geresnis vadovas buvai, tuo jiems liūdniau atsisveikinti. Vėliau, pradėjusi studijuoti, dirbti, mokiau, vadovavau, mentoriavau jaunesniesiems kolegoms. Ieškojau atsakymo, kokį darbą mielai daryčiau net ir be jokio finansinio atlygio. Kokio darbo negalėčiau nedaryti ir, koks teikia man didžiausią džiaugsmą. Tuomet atsigręžiau į savo prigimtį.
Galvoju, kai žmogus atranda savo mokančiąją ar kitokią prigimtį, tai dirbti yra miela ir lengva, nereikia dėti papildomų pastangų, kad gautumei siekiamą rezultatą. Beje, vienas iš svarbiausių mokytojo uždavinių, manau, yra padėti atskleisti jaunam žmogui, kuris iš gebėjimų, prigimčių turi didžiausią potencialą jo ateities keliui.
Pakankamai sudėtingas klausimas. Manau, kad, jei kartą esi mokytojas, tai esi mokytojas visiems laikams. Ar atostogos, ar ne - pastebiu save tokiose keistose situacijose: kai, eidamas gatve, matau, kad kažkas nusispjauna, norisi sudrausminti, norisi pasakyti, žmonėms, kad nešūkautų, nerėkautų. Ar nederamai elgiamasi gatvėje, ar parduotuvėje, ar viešajame transporte - visur norisi, kad būtų kultūringa, žmonės būtų vieni su kitais pagarbūs. Todėl atsiranda nepakantumas brutalumui tarp žmonių net ir viešose diskusijose ir visur kitur norisi paauklėti, kad rastųsi daugiau kultūros, takto, supratimo.
Su kolegomis juokiamės, kad turbūt esame naivūs, nes puoselėjame tą bendražmogiškų santykių darnos idėją, įsivaizduojame, kad viskas gali būti gražu, kad reikia žmonėmis pasitikėti. Iš tiesų, reikia nusileisti ant žemės, nes tikrovė nėra tokia rožinė, graži, pūkuota kaip mes įsivaizduojame. Mes turbūt dėl to ir esame mokytojai, kad tikime, jog pasaulį galima padaryti gražesnį.
Patarimai Būsimiems Mokytojams
Kaip sakė Alius, taip ir aš linkiu drąsos. Drąsos pasirinkti, net jeigu tuo momentu negauni palaikymo. Tikėti. Tikėjimas, manau, yra pagrindinė teisingo pasirinkimo sėkmės sąlyga. Devynis metus turėjau praleisti verslo struktūrose, dirbdama visai kitus darbus, kol radau tą kelią, kuris mane nuo pat vaikystės šaukė. Labai labai svarbu pasikalbėti su savimi ir pajausti, kas patinka, kuo tikite, ar galite ilgiau to nedaryti. Jeigu negali nedaryti, tai tikriausiai tai yra tas tikrasis kelias. Taip pat ugdyti įvairias kompetencijas, kurios lavintų kritišką, analitinį mąstymą, leidžiantį įvertinti visą puokštę pasirinkimų, kuriuos gyvenimas siūlys.
Pagalvoti antrą kartą. Ypač tiems, kurie svarsto, nes tai yra didelis iššūkis ir tie, kas bijo rizikuoti, kojos kelti į mokyklą neturėtų. O šiaip palinkėčiau labai paprasto dalyko: būkime vieni kitiems geresni, nepulkime žeisti, nepasmerkime per anksti, pamėginkime suprasti, įsiklausyti, išgirsti, pamatyti. Man atrodo, šiandien labai trūksta nuoširdaus gerumo. O kai būsime vienas kitam geresni, tai visi pasirinkimai atrodys lengvesni. Suprantu, kad būti geram yra sunku, bet, manau, verta.
Svarbu ne ko mokai, o koks mokytojas esi | Gregory Chahrozian | TEDxAUA
Kaip sukurti teigiamą mokymosi aplinką?
Pirmoji kompetencija, kurios reikia mokytojams, yra gebėjimas sukurti teigiamą mokymosi aplinką. Tai reiškia, kad reikia sukurti aplinką, kurioje mokiniai jaustųsi saugūs, gerbiami ir įsitraukę. Kita svarbi mokytojų kompetencija - gebėjimas diferencijuoti mokymą. Tai reiškia gebėjimą pritaikyti mokymą prie kiekvieno mokinio poreikių. Galiausiai mokytojai turi būti kompetentingi valdyti klasę. Tai reiškia, kad reikia gebėti veiksmingai valdyti mokinių elgesį klasėje.
Pirmosios savaitės mokykloje
Svarbiausia, ką tėvai gali padaryti - parodyti vaikui pasitikėjimą. Leiskite jam suprasti, kad tikite jo gebėjimu savarankiškai susidoroti su nauja situacija. Užuot patys paruošę kuprinę ar sudėję užkandžius, skatinkite vaiką tai padaryti pačiam: paklauskite - „Ar jau pasiruošei mokyklai?“, „Gal nori kartu patikrinti kuprinę?“. Pirmosiomis savaitėmis labai svarbu išlaikyti pastovų ritmą - laiku kelkitės, ramiai palydėkite vaiką iki mokyklos durų ir stenkitės nevėluoti jo pasiimti. Stabilus dienos režimas ir jūsų punktualumas stiprina vaiko saugumo jausmą. Jis turi žinoti, kad šalia visada yra mylintis ir patikimas suaugęs, kuris prireikus padės.
Bendradarbiavimas su tėvais
Svarbu suprasti, kad mokytojas ir visa mokyklos bendruomenė siekia to paties tikslo - jūsų vaiko sėkmės. Mokytojas nėra jūsų priešas ar tik „dar vienas suaugęs“, jis tampa svarbiu jūsų vaiko gyvenimo žmogumi, kuris su juo praleis daug laiko, jį lydės, palaikys ir auklės. Skirkite laiko susipažinti su vaiko mokytoju - tai padės užmegzti tvirtą, abipusiu pasitikėjimu grįstą ryšį. Papasakokite apie savo vaiką: jo stiprybes, pomėgius, baimes ar specifinius poreikius. Pasidalykite lūkesčiais bei rūpesčiais - tai ne tik padės mokytojui geriau pažinti jūsų vaiką, bet ir sustiprins bendrą ugdymo kryptį. Pasikalbėkite apie klasėje taikomas taisykles ir susitarimus - tai leis tas pačias nuostatas taikyti ir namuose, užtikrinant nuoseklumą. Jei kyla klausimų ar abejonių, nebijokite kreiptis į mokytoją tiesiogiai. Atviras dialogas yra kur kas veiksmingesnis nei spėlionės socialinių tinklų grupėse.
Jaunųjų pedagogų patirtys ir įžvalgos
Kad būtum geras mokytojas, Rapolo nuomone, negali žiūrėti į mokinį iš aukščiau, turi gerai išmanyti dalyką, turėti pedagoginių žinių, suprasti, ką mokinys mąsto ir kodėl jis taip mąsto. Regina sako, kad norint tapti geru mokytoju pirmiausia reikia mylėti darbą su žmonėmis, kitaip būsi ne koks mokytojas. Rapolas sako, kad norint užsitarnauti mokinių pagarbą reikia nevengti pajuokauti taip, kaip daro jo fizikos mokytojas.
Regina įsitikinusi, kad itin svarbu, jog mokytojais dirbtų žmonės ne iš pareigos, o iš pašaukimo. Kaip ir kada tampama geru mokytoju? Sekasi tiems, kurie darbą atlieka nuoširdžiai, atiduoda visą save. Moksleiviai akademijoje ne tik susipažįsta su mokytojo profesija, bet ir susiduria su įvairiais iššūkiais (rytinė mankšta, kūrybinės užduotys, įtemptas dienos grafikas) ir smagiomis veiklomis (aktyvios paskaitos, vakaronės su studentais).
Paklausta, kodėl nusprendė dalyvauti programoje, pasakojo, kad nori išmokti daug naujų dalykų, pasidalinti savo patirtimi, taip pat siekia išjudinti sustabarėjusią švietimo sistemą bei prisidėti prie kūrybiško jaunosios kartos ugdymo. Pasak būsimos mokytojos, būtent ši profesija yra tikslingiausias kelias perduoti sukauptą žinių bagažą. O Marija nori pasidalinti kultūros ir meno pasauliu su jaunąja karta. Geras mokytojas, pasak merginos, turi būti įvairiapusiškas, atidus, rūpestingas ir gebantis sudominti savo mokomu dalyku. Tačiau, Marijos nuomone, svarbu, kad jis būtų žmogiškas, t.y. gebėtų klysti. Gyvas ir nuoširdus bendravimas, anot jos, yra prioritetas.
„Geras mokytojas turi visus svertus suformuoti įdomią, kūrybingą asmenybę, aktyvų pilietį, kuriantį ir dirbantį dėl Lietuvos“, - mano Akvilė. Šios profesijos atstovas turi gebėti būti autoritetu. Pagrindinės gero mokytojo savybės, jos nuomone, yra aktyvumas, autentiškas mąstymas, kritiškumas ir darbštumas. O šiandien ypač svarbu charizma, naujos idėjos bei stereotipų laužymas.
Metų mokytojų įžvalgos
D. Jarutienė atsakė, kad pedagogo profesija yra labai svarbi. Pedagogu gali dirbti tas, kuris turi prigimtinį norą mokyti, ugdyti, padėti. Šiuo metu švietimo sistemoje vyksta nuolatiniai pokyčiai, pedagogams kartais darosi sunku susiorientuoti jų gausoje. „Manau, labiausiai trūksta Vyriausybės ir visuomenės pasitikėjimo ir tikėjimo pedagogais, jų atsakingai ir kokybiškai atliekamu darbu. Labai didelis dėmesys yra skiriamas jaunų žmonių pritraukimui, paskatinimui tapti pedagogais, tačiau nepakankamai vertinami dabar dirbantys pedagogai. Norisi tikėti, kad artimoje ateityje situacija keisis į gerąją pusę ir pedagogo profesija tikrai taps prestižine“, - viliasi ji.