Šarūnas Maigis - pardavėjas ir sportininkas, žemės ūkio technikos mechanikas ir karatistas, virėjas ir tėvas, medžiotojas, šaulys, knygų kolekcionierius. Šį sąrašą būtų galima tęsti. Šarūnas Maigis yra jaunas vyras, į kurio gyvenimą medžioklė atėjo nepaisant to, kad aštuoniose jo šeimos kartose niekas nebuvo susijęs su medžiokle. Įdomu, kad gimiau ne mieste, o kaime - Anykščių rajono Vėjeliškių kaime 1979 metais. Faktiškai gimiau rajono centre, miesto ligoninėje, bet mano gimimo liudijime įrašyti Vėjeliškiai.
Ankstyvieji Metai ir Pirmieji Pomėgiai
Iš ankstyvos vaikystės atsiminimų iškart iškyla vaizdas, kaip kartu su kaimynų vaikais žaidžiame medžiotojus. Vienas vaidina kiškį, o visi kiti jį bando sumedžioti. Kiškį būdavo galima pasivyti ir mesti kamuoliu. Visuomet buvau medžiotojas, tai labai gerai prisimenu. Ir keli iš tų mano vaikystės draugų dabar yra medžiotojai. Vienas vaikystės draugas, Donatas Petraitis, pradėjo medžioti pirmas.
Mano gyvenimas ėjo pirmyn ir aš kažkaip apie viską pamiršau, bet tada jis man paskambino ir pranešė, kad po poros savaičių bus egzaminas, pasakė, kad imčiau dokumentus ir eičiau jo laikyti. Per savo brolį Donatas perdavė man mokymosi knygelę, kurią studijavau ištisas dvi savaites prieš egzaminą, ir išlaikiau. Tai buvo prieš dešimt metų. Po manęs medžiotoju tapo ir Donato brolis.
Jų tėvas namuose turėjo šautuvų ir Naujųjų metų išvakarėse mums, berniukams, leisdavo iššauti į orą. Dabar aiškiai nebeprisimenu, bet mūsų kaime vykdavo nedidelės šaudymo varžybos apylinkės medžiotojams ir šauliams. Netoli kaimo buvo apleistas namas, kuris buvo naudojamas kaip sandėlis. Netoliese būdavo padedami taikiniai ir visi norintys galėdavo rungtyniauti. Vaikai, aišku, prižiūrimi tėvų.
Šeimos Šaknys ir Medžioklės Pradžia
Mano šeimoje ir tarp artimiausių giminių nėra nė vieno medžiotojo. Esame ištyrinėję ir pasidarę giminės medį - net per 200 metų tarp mano senolių nebuvo medžiotojų. Apie mamos pusę turime daugiau informacijos nei apie tėvo. Mamos viskas aišku - visi lietuviai, bet apie senolius iš tėvo pusės žinių daug mažiau, nors žinau, kad turiu ir latviško kraujo, mat pavardė ne visai lietuviška.
Medžiotoju tapau draugų dėka, bet ginklą ir seifą gavau iš žmonos dėdės. Jis sakė, kad jeigu tapsiu medžiotoju, viską atiduos man. Dabar prisimenu ir matau, kad viskas labai tinkamai susidėliojo.
Studijos ir Kariuomenė
Pirmiausia mokiausi Anykščių Antano Baranausko vidurinėje mokykloje, paskui - Anykščių žemės ūkio mokykloje. Tapau žemės ūkio technikos mechanikos paleidėju-derintoju, paskui kurį laiką gyvenau užsienyje. Grįžęs toliau studijavau, paskui įstojau į Lietuvos žemės ūkio universitetą (dabar - Aleksandro Stulginskio universitetas). Visos mano pasirinktos studijos daugiau ar mažiau buvo susijusios su žemės ūkiu, nes kai pradėjau studijuoti, nebuvo su medžiokle ir miškininkyste susijusio fakulteto.
1999 ir 2000 metus praleidau Lietuvos kariuomenėje. Tą kartą tarnyba dar buvo privaloma, bet nusprendžiau užsirašyti savanoriškai. Taip norėjau, taip ir padariau. Tarnavau pasienio apsaugoje Nidoje ir Juodkrantėje. Mano tarnyba buvo ties Lietuvos ir Rusijos siena, prie Kaliningrado srities. Labai rimtų situacijų nebuvo.
Vis dėlto pavojingiausio susidūrimo sulaukėme naktį. Nidoje, Kuršių kopose, yra labai begėdiškų šernų, su jais labai dažnai turėdavome reikalų. Patruliuodavome su tarnybiniais šunimis, kuriuos būdavo labai sunku išlaikyti - taip jiems norėdavosi sulaikyti šiuos „pasienio pažeidėjus“.
Kartą vienas šuo paspruko - nutraukė pavadį ir puolė paskui šernus. Tai buvo tarnybinis šuo, tuomet kainavęs 5000 litų. Prieš 18 metų tai buvo rimta suma ir mes, paleidę šį šunį, turėjome didelių nemalonumų. Laimė, savarankiškas medžiotojas ryte grįžo nešvarus ir pavargęs į savo tarnybos vietą.
Darbo Patirtis ir Karjeros Kelias
Vyrui svarbiausia darbas, jis gyvenime daug ką lemia. Išsėdėjau prie telefono apie dvejus metus, paskui dirbau kompanijos prekybos salonuose. Buvau administratorius, o paskui man patikėjo labai svarbų klientų įtikinėjimo darbą - buvau tas, kuris pervilioja kitų ryšių operatorių klientus.
Kai pradėjau medžioti, atsirado daug naujų pažįstamų ir draugų, susipažinau su Edvardu Olbaku iš Vollit. Tuomet prasidėjo pokyčiai, krizė, ir nusprendžiau, kad ir savo gyvenime reikia kažką keisti. Išėjau iš Omnitel, o Vollit pasikvietė pas save. Ten kaip pagrindinis pardavėjas išdirbau dvejus metus. Vieną dieną atvažiavo Valdas Žala ir po šio susitikimo pradėjau dirbti Zala Arms. Nuo pirmos dienos man buvo patikėta vadovauti parduotuvei, ir Zala Arms dirbu jau šešerius metus.
Mano pareigų sąraše yra labai daug punktų: parduotuvės techninis palaikymas, darbuotojai ir, aišku, klientai, įskaitant ir VIP. Pastariesiems padedame rasti naujų ginklų, parduoti senus, gauti specialių aksesuarų ir reikmenų. Paslaugas jie gauna greičiau nei kiti pirkėjai. Ateina kas nors iš VIP klientų ir parodo kokio nors daikto nuotrauką iš interneto, pavyzdžiui, odinį užvalkalą optikai. Aš turiu tokį produktą surasti ir užsakyti. Kai jis atsiunčiamas, ir pasirodo, kad optika į jį netelpa, tenka užsakyti tokį patį, bet didesnį… Darbo visuomet daug.
Taip pat mūsų įmonė jau šeštus metus iš eilės rengia komercinę fazanų medžioklę. Darbas su klientais, apskritai darbas parduotuvėje suteikia labai turtingos patirties. Mokaisi dirbti su žmonėmis, sužinai daug nauja, užmezgi kontaktų. Apskritai gyvenime reikia mokytis visą laiką. Jeigu nustoji, gali eiti iš darbo.
Sportas ir Pomėgiai
Mes tik ką su dukterimi Urte grįžome iš karatė kiokušin treniruotės. 1996-aisiais pradėjau treniruotis, man tuomet buvo maždaug septyniolika. Taip vėlai užsiimti karatė išėjo todėl, kad Lietuvoje tik tuo metu pradėjo rastis pirmieji klubai, trenerių irgi nebuvo daug. Mano pirmasis treneris buvo Egidijus Šilaika. Jo brolis Eugenijus dabar yra labai garsus sportininkas, turi jau keturis danus. Jis buvo vertinimo komisijoje, kai dukra Urtė laikė pirmąjį egzaminą oranžiniam diržui gauti. Pats turiu mėlyną diržą. Tiesa, Urtė, kuriai tik dešimt metų, irgi jau turi šios spalvos diržą.
Mano treniruočių praktikoje buvo labai didelė pertrauka - 20 metų. Vėl pradėjau treniruotis, kad paremčiau dukterį. Dabar abu ruošiamės egzaminams ir, tikėkimės, abu įgysime mėlyną diržą su geltona juostele. Karatė kiokušin yra kontaktinis sportas, tai pats sunkiausias stilius.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje tokios treniruotės nebuvo prieinamos. Kažkada karatė apskritai buvo draudžiama, buvo galima rinktis graikų-romėnų ar laisvąją kovą. Tai ne man. Norėjau šokinėti, smūgiuoti, judėti. Tuo metu populiarumo viršūnėje buvo Jeanas-Claude’as Van Damme’as, filmuose jis atlikdavo įspūdingus triukus, o mes žiūrėdami kopijuodavomės ir treniruodavomės. Van Damme’as užsiima ne tik kinu, jis yra ir kiokušin meistras.
Prieš dvejus metus jis lankėsi Lietuvoje, ir kiekvienas klubas siuntė porą savo geriausių sportininkų, kurie dalyvautų treniruotėje su meistru. Deja, dar nebuvau vėl pradėjęs treniruotis. Būtų buvusi didelė garbė paspausti ranką tokiam žmogui. Pats esu dalyvavęs varžybose tik porą kartų, nacionalinėse varžybose savo svorio kategorijoje iškovojau sidabro medalį. Vis dėlto taurės ir pagyros nėra mano tikslas. Ir dabar treniruojuosi tam, kad palaikyčiau dukterį - kad ji treniruotųsi ir nesėdėtų prie kompiuterio kaip dauguma bendraamžių.
Mano dukteris domina ir pagrindinis mano gyvenimo hobis - viena jų net dabar, duodant interviu, skaito žurnalą Medžioklė. Kitas mano pomėgis yra šaudymas. Šaudau kol kas daugiau savo malonumui, ne profesionaliai. Zala Arms jau dešimt metų iš eilės rengia šaudymo varžybas. Šiuo metu komplektuoju sau specialų ginklą. Paėmiau Rusijoje gamintą MC2001, uždėjau kompensatorių ir Weaver juostą, atnaujinau ginklą itin gražia danga iš cerakote.lt. Dar ieškau optikos su laikikliais, ir bus galima šaudyti.
Saugus Elgesys Medžioklėje ir Treniruotės
Daryčiau tokį egzaminą kartą per dvejus metus. Dažnai dalyvauju medžioklėje su varovais įvairiuose Lietuvos būreliuose ir matau, kad dauguma medžiotojų net nežino, kaip ginklą tinkamai nešti. Manau, kad žmonės pernelyg atsipalaiduoja, per tuos penkerius metus pamiršta viską, apie ką buvo kalbama saugaus elgesio medžioklėje taisyklėse. Visi nelaimingi nutikimai, manau, įvyksta tik dėl neatsargumo.
Treniruotėje žmogus mokosi save kontroliuoti, tinkamai elgtis su ginklu ir koncentruotis į šaudymą. Jeigu treniruočių nelankoma ir nedalyvaujama patikrose ar varžybose, netenkama labai svarbios ir naudingos praktikos. Į mano darbo pareigas įeina klientų ginklų prišaudymas. Dažnai būnu šaudykloje ir matau, kaip žmonės šaudo, kaip elgiasi su ginklais.
Atvažiuoja žmogus, pasako, kad šaudo labai gerai, bet aš matau, kaip jis nuspaudžia nuleistuką, jaudinasi, netaisyklingai ar tiesiog nepatogiai laiko ginklą. Pirmą kartą paimu žmogaus ginklą ir šaudau daug geriau nei savininkas. Be treniruočių gerai šaudyti neįmanoma. Taip ir išeina, kad medžioklėje nepataikoma, jaudulys užvaldo kūną ir protą.
Rezultatas: po šūvio į stirną pasirodo, kad ten guli stirninas, o vietoj šerno sumedžiota šernė. Kartą buvo saugaus elgesio medžioklėje egzaminas. Pasirodo, vienas dalyvis, patyręs medžiotojas, nemoka šaudyti į skriejančius taikinius. Zala Arms jau dukart per metus kviečia būtent medžiotojus į varžybas, kuriose yra visos klasikinės rungtys. Varžybos vyksta pavasarį ir rudenį, ir jos yra tarsi sezono atidarymo ir uždarymo šventės. Į varžybas žmonės atvyksta su šeimomis, kiti važiuoja kaip komanda - viename autobuse apie dvidešimt medžiotojų. Ypač laukiami jauni medžiotojai, išlaikę egzaminą prieš metus ar dvejus. Manau, kad tai labai gera praktika.
Pernai rudenį buvo apie dvidešimt jaunų medžiotojų, ir tai labai gerai. Jauniesiems sunku prisiversti dalyvauti varžybose, nes juk dalyvauja aukštos klasės profesionalai, jų labai brangūs ginklai ir apranga. Zala Arms medžiotojų varžybose niekas nevertina pagal aprangą, tad jauniesiems tikrai nėra ko kuklintis. Visuomet stengiamės suorganizuoti viską taip, kad apdovanojimą gautų beveik kiekvienas dalyvis.
Jeigu pagrindinis prizas yra medžioklinis ginklas, tai pabaigoje trys geriausi šauliai dar papildomai susirungia, ir nebūtinai šaudymu nusprendžiama, kam atiteks ginklas. Taip, mūsų šaudyklos instruktoriai padės suprasti, ką ir kaip daryti. Jie lydi nuo vieno taikinio prie kito ir pasakoja, padeda taisyklingai stovėti, laikyti ginklą, taikytis ir šauti. Tokiu būdu žmogus net nebūdamas medžiotoju gali pamiklinti ranką ir suprasti, ar jam tai apskritai patinka, ar ne.
Knygų Kolekcija ir Medžioklės Tradicijos
Noriu surinkti visas lietuvių kalba išleistas knygas ir žurnalus apie medžioklę. Šiuo metu mano kolekcijoje yra apie 150 knygų. Yra tokia svetainė sena.lt, kur perkamos ir parduodamos įvairių laikų knygos ir kiti leidiniai. Ieškau ir perku net labai senus žurnalus apie medžioklę. Kai tapau medžiotoju, pačiam buvo labai įdomu paskaityti, kas ir kaip anksčiau būdavo rašoma apie medžioklę.
Pirma, ką supratau, - šia tema lietuvių kalba išleista labai mažai knygų. Štai rusiškai yra apie tūkstantį įvairaus dydžio ir storio knygų apie šį seną užsiėmimą. Vartant senas knygas galima tik stebėtis, kiek daug ir kokios turtingos informacijos jose yra. Reikia perskaityti du tris kartus, kad tiksliai suprastum, kas turima omenyje ar ką reikia daryti. Ankstesnių laikų knygose autoriai naudoja tokią terminologiją ir literatūrinius žodžius, kurie šiuo metu atrodo nesuprantami. Mes tokių žodžių net nežinome!
Skaitant šias tarybines ir senesnes knygas, pasidaro aišku, kad autorius rašo apie tai, ko pats mokėsi, tyrinėjo, ką pats taikė medžiodamas. Svarbiausia, kad tai yra metų metus kauptos, iš kartos į kartą perduodamos žinios. Tokių knygų teikiami patarimai yra tikslūs ir praktiški, iškart supranti, kad tai patikrintas būdas, ir praktikoje paaiškėja, kad tai iš tiesų veikia. Štai mūsų laikų autoriai dažnai sako - galima daryti taip, galima kitaip, bet galima ir savaip, jeigu norite.
Mano naujausias pirkinys yra milžiniška ir sunki, 2015 metais išleista knyga Medeinės takais. Dar jos neperskaičiau, bet atsivertęs matau, kad daugiausia rašoma apie Kauno rajono medžiotojų būrelius ir garsius medžiotojus. Čia yra ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas, ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Naujųjų laikų knygoms apie medžioklę būdingas - nežinau kaip tinkamai pasakyti - tam tikras komercijos kvapas.
Vienu metu supratau, kad būti medžiotoju nereiškia visą laiką kur nors važinėti, ką nors medžioti. Tuo viskas nesibaigia. Pradėjau kaupti informaciją. Tyrinėjau, kuo medžiotojai gyvendavo anksčiau, kada ir kas apie medžioklę buvo rašoma Lietuvoje, kada apskritai pradėta leisti kokią nors medžiagą apie medžioklę. Aišku, mano kolekcijoje yra ir Tado Ivanausko trilogija Lietuvos paukščiai. Ji buvo pakartotinai išleista tris kartus, ir aš turiu visus tris leidimus. Tiesiog nusprendžiau, kad turiu turėti viską, kas išleista Lietuvoje.
Dar yra tokia sena, 1932 metais išleista knyga Mūsų šalies žinduoliai, kurios autorius - Jurgis Elisonas. Šio autoriaus knygų beveik nėra išlikę. Žinau, kad jos netgi buvo pripažintos kaip lietuvių kalbos platinimas, buvo surenkamos, deginamos ar kitaip naikinamos. O aš tokią knygą radau Kalvarijų turguje, pirkau vos už du litus. Man pavyko įsigyti keturis seno žurnalo Medžiotojas numerius. Šis žurnalas Lietuvoje pradėtas spausdinti 1929 metais.
Prieš penkerius metus pardavėjas už keturis žurnalus paprašė 250 litų. Medžiotojo autoriai rašė taip nuoširdžiai, taip tikroviškai ir prasmingai! Jame nebuvo straipsnių apie visokias naujoves, kaip dabartiniuose leidiniuose, ten rašė apie paukščius ir gyvūnus, gamtą, medžioklės būdus, apie medžiotojų patirtį, gyvūnų medžioklės ypatybes, dalykus, kuriuos rašė žmonės, gerai suprantantys, apie ką kalbama. Ir jie rašė taip tiksliai! Dabartiniuose žurnaluose trūksta ryšio su praeitimi.
Reikėtų daugiau rašyti apie tai, kaip mūsų senoliai vertindavo įvairius klausimus, kaip medžiodavo, kaip rūpindavosi gyvūnais. Pavyzdžiui, jie lesindavo kurapkas, gaudydavo jas ir žiemą laikydavo savo ūkiniuose pastatuose. Dabar rašoma tik apie naujus ginklus, naujas technologijas. Kokių žinių įgyja jaunieji medžiotojai? Nemanau, kad medžiotojų kursuose teikiamos informacijos pakanka. Istorijos jaunimas mokomas labai mažai. Jeigu pats neskaitai, telieka mokytis iš patirties, bet ir tai ne visi supranta, nes niekas to nepasako.
Medžioklės Tradicijų Išsaugojimas
Dar norėčiau laikui bėgant surinkti kuo daugiau informacijos apie medžioklės tradicijas. Kai būsiu pensininkas, parašysiu knygą. Kalbant tik apie Lietuvą, pagrindinė priežastis yra tradicijų trūkumas. Mes skolinamės iš Europos šalių, nes anksčiau mūsų medžiotojai turėjo paklusti tarybinei sistemai. Yra planas, jį reikia įvykdyti. Pavyzdžiui, duota sumedžioti 20 stirnų. Medžiotojas šaudo tol, kol įvykdo planą, ir dar penkios viršaus, antraip jam pačiam nieko neliktų. Jokios informacijos, jokių tradicijų. Joms tarybinėje sistemoje tiesiog nebuvo vietos. Turime stengtis atsikratyti šio „palikimo“.
Daugiau informacijos reiškia didesnį visuomenės supratimą. Dabar medžiotojai yra kaip raitelis be galvos, apie kurį galima pasakoti siaubo...
tags: #kaip #buti #geru #kompiuteriu #derintoju