Kaip tapti "vierchu" lietuviškai: kalėjimų subkultūra ir jos papročiai

Liaudies išmintis byloja: "Neatsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos". Šią patarlę dažnai girdime bei vartojame ir šiandien. Su ligomis ir skurdu viskas tarytum aišku, kadangi šias negandas ar jų pasekmes esame patyrę kiekvienas asmeniškai. Esame išgyvenę įvairias epidemijas, virusus ir maisto blokadas, o vyresni žmonės puikiai pamena kas yra badas. Todėl šias dvi sąvokas mes suvokiame aiškiai, žinome ką jos reiškia žmogui, kokį poveikį daro visuomenei, taip pat galime pasakyti apie pasekmes ir priežastis.

Kalėjimus mes įsivaizduojame daugiau iš informacijos šaltinių ir nuogirdų, nei iš asmeninės patirties. Žinome, kad Vilniuje yra Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, kur sodinami nusikaltėliai, narkomanai ir kiti "žlugę" žmonės. Žinome, kad panašios įstaigos yra Alytuje, Marijampolėje, Kybartuose ir dar keliuose miestuose. Taip pat girdime, kad su teisėsauga šiandieninėje Lietuvoje susiduria ir pakankamai žinomi žmonės, kurių tikrai nebūtų galima priskirti prie asocialių asmenų.

Visi suprantame, kad žmogaus socialinį gyvenimą valdo normos ir taisyklės. Be jų mūsų veikla sužlugtų, pavirsdama chaosu, nes mes nesuprastume, kurios elgsenos rūšys tam tikruose kontekstuose yra tinkamos, o kurios- ne. Nusikaltėliai- tai žmonės teismo pripažinti pažeidę įstatymus ir už tai atsakantys įstatymo numatyta tvarka. Tai žmonės- sąmoningai ar nesąmoningai pažeidę taisykles arba jų nepaisantys. Tačiau pasigilinus- nėra viskas jau taip paprasta. Dažnai už grotų patenka ne tik sąmoningai nusikaltimus padarę asmenys, bet ir atsitiktinai, ne iš blogos valios nusikaltę ar suklydę žmonės. Būtent jiems ir yra sunkiausia išgyventi laisvės atėmimo vietose, kur galioja savos taisyklės, savos vertybės ir normos, savi įstatymai.

Kaip paaiškėjo bendraujant su laisvės atėmimo bausmes jau atlikusiais asmenimis, yra nemažai tokių, kuriuos aukštesnės instancijos teismai pilnai išteisino, nors jie ir atliko bausmę už nusikaltimą, kurio nedarė ir buvo išteisinti, deja, tik apelecinio teismo. Būtent jiems, be kaltės praleidusiems nemažą laikotarpį laisvės atėmimo vietoje, buvo sunkiausia išgyventi. Lietuvai priėmus Europos žmogaus teisių konvenciją, atsirado galimybė kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre ir ten įrodinėti savo tiesą. Keletas respondentų būtent taip ir pasielgė, ir dabar laukia Žmogaus Teisių Teismo sprendimo.

Jeigu pažvelgtume į statistiką, tai pamatytume, kad šiandien Lietuvoje kas dieną iš įkalinimo įstaigos į laisvę išeina apie 20 žmonių. Už nužudymą nuteisti žmonės į laisvę išeina kas antrą dieną. Vienam gyventojui tenka 230 kalinių. Šios įstaigos paveikia ne tik patį nuteistąjį, bet ir jo artimuosius, draugus, ir jų sąmonę bei vidinę būseną. Tai nemaža visuomenės dalis ir daro vienokį ar kitokį įtaką jai. Šiais laikais kuriama nemažai filmų ir knygų laisvės atėmimo tematika, nes žmones domina jiems mažai žinomas, dažnai nesuprantamas savo vertybėmis, kalėjimo gyvenimas. Tikrąjį vaizdą galima susidaryti tik išklausius ten buvusius žmones, palyginus jų pasakojimus ir įsigilinus į problematiką.

Tyrinėjimai ir literatūros apžvalga

Apie įkalinimo įstaigas ir jose "verdanį" gyvenimą gana ilgą laiką objektyvi tiesa buvo slepiama. Tai, kas prasiverždavo pro geležinę Tarybų Valdžios cenzūrą, buvo kritikuojama kaip neatitinkanti tikrovės informacija, kurios skleidėjas būdavo iš karto nubaudžiamas. Negalima būtų nepaminėti žymiausio XX amžiaus rusų rašytojo, publicisto, istoriko, Nobelio literatūros premijos laureato Aleksandro Solženicyno (1918- 2008). Apie tai nieko apie tai nenumanė, daugelis žmonių tik apie jį buvo girdėję, o viską apie Archipelagą žinojo tik jame pabuvusieji. "Šiaip aš ilgai laikiau liežuvį už dantų, lyg virtęs tame Archipelage nebyliais" - teigia Aleksandras Solženicynas.

Jo kūryba nepagražintai ir autentiškai pateikia šiaurę ir tragišką Sovietinio gulago- tos laiko įkalinimo įstaigos- vaizdinį. Ir šiandien nėra lengva prakalbinti buvusį kalinį, nes daugelis nori užmiršti įkalinimo įstaigoje praleistas dienas kaip košmarišką sapną. Ar pakito įkalinimo įstaigas valdanti "nužmoginanti sistema", gimusi ir įgavusi pagreitį Sovietiniais laikais? Žurnalistas S. Stoma dokumentinėje knygoje "Užrašai iš pasmerktųjų namų" ne be pagrindo teigia- kad nepakito, nes pats praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje- kalėjime be penkių dienų keturis mėnesius: "Ten patirtus įspūdžius nė kiek neperdedant būtų galima pavadinti užrašais iš Pragaro. Lietuvos kalėjimai yra Pragaras, nes valstybė (išeitų kad ir visuomenė) žiūri į ten patekusius žmones kaip į pasmerktuosius".

Jeigu rašytoją E. Kalėdą, perteikiantį įkalinimo įstaigos mikroklimatą dar galima būtų įtarti neobjektyvumu ar pagražinimais, siekiant kūrybinių tikslų įgyvendinimo, tai patyrusio žurnalisto atpasakojimą neobjektyviu ar išsigalvotu pavadinti sunku. Ši monografija- tai patyrusių sociologų, psichologų, teisininkų- dr. Anelės Vosiliūtės, dr. Šiam asmenų rinkinys. Apima labai platų spektrą problemų, tokių kaip: kalinių vertybių pasaulis, grėsmės ir socialinis saugumas, bausmės reikšmė ir suvokimas, kalėjimo paskirtis ir realybė, tyrinėjamos įkalinimo pasekmės nuteistiesiems, jų integracija į visuomenę ir t.t.

Šiuose pataisos namuose įsimokslinimas", "Kaip nuteistieji sutaria su kitais kaliniais", "Veiksniai, respondentų manymu, formuojantys aplinkinių nuomonę apie juos" ir pan. Šis nusikalstamumas. Itin ryškus nerimas dėl vyriškumo, narystės bei statuso bendraamžių grupėje. Šis, teisingumo institucijų veiklą ir t.t. amžiaus, kuomet labai didelę įtaką elgesiui darė aplinka- bendraamžiai ir kiemo draugai. Šie nusikaltėliai turi savas vertybių sistemas, todėl neretai jiems yra gana sunku prisitaikyti kalėjime prie vyresniųjų. Šis pataisos namuose nei pilnametystės sulaukusiųjų laisvės atėmimo vietose.

Šis bausmę buitį ir vidinę būseną rašo patys sulaikytieji- nuteistųjų kūrybos konkurse, kurio geriausi darbai buvo išleisti rinkinyje "Lašai į laisvę 2000". Apie šį rinkinį sako: "Kalėjimuose uždarytų žmonių rašiniai, sudėti į vieną knygą,- niekuo nerokuotas, bet rimtas dokumentas. Kad ir kaip jie patys (arba literatūros žinovai) bevadintų tuos rašinius lašai, straipsniai, išpažintys, gyvenimo aprašymai ar panašiai, svarbiausia juose- noras garsiai (kitaip sakant viešai) papasakoti apie save, kad Kitas išgirstų tavo likimo istoriją. O dar svarbiau, kad Kitam (ar kitiems) atvirai pasakodamas apie savo gyvenimo kelią į kalėjimą, Tu pats pirmas turi prisiminti ir įvardyti savo poelgius ir svarbesnius įvykius".

Gydytojos Birutės Žemaitytės korespondencija su kaliniais išleista knygoje "Mylėk kaip save" - tai pokalbiai su Alytaus griežtojo režimo pataisos darbs kolonijos kaliniais, atvėrusiais savo sielos gelmes ir leidusiais pažvelgti į skaudžią jų gyvenimo dramą. Kalinių laiškai yra šios knygos pagrindas. Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu tituluojamas Henrikas Daktaras 2003 metais išleido atsiminimų knygą "Išlikti žmogumi". Kaip jis pats teigia epiloge: "Ši knyga- tai bandymas išsipasakoti, išlieti širdį apie beveik tragišką kalinių ir mano likimą". Šis bausmę asmens kasdienybę, jų buitį ir pasaulio suvokimą pasakoja pakankamai objektyviai.

Nusikaltimo genezę, baudimo sampratos raidą, bausmės ir valdžios ryšius pakankamai giliai nagrinėjo prancūzų filosofas Michel Foucault knygoje "Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas". Šis ir atlikusių bausmę asmens problematiką. Šis bausmę požiūriu.

BAUSMĖ - SOCIALINIS SANTYKIS - ATSPINDYS

Šiai ir santvarkai būdinga galios bausti sistemą, taip pat ir bausmės atlikimo sąlygas. Pasak M. Foucault: "baudžiamosios sistemos skiriama bausmė yra taikoma visiems, aprėpia visą visuomenės kūną ir pasiekia kiekvieną jo elementą" [6; 109]. Šiame baudimo procese susiduria dvi priešingos jėgos: antistatyminė, nusikalstama žmonių veikla ir valdžios teisė tą veiklą sutramdyti. Tačiau jų paskirtis yra bendra- siekiama sumažinti savivalės pavojų. Visuomenė bausmėmis bando apginti pati save. Dar XVIII a. Pabaigoje prancūzas A. Šis žmogiškajai būtybei,- jai tai yra būtina atsargumo priemonė, užkertanti kelią panašiems nusikaltimams ir apsauganti visuomenę nuo blogio, kurį neša nusikaltimai [6; 114]. Tačiau bendrauti ir naudotis gyvenimo teikiamais malonumais.

Kaip rašo A. Ši ardo žmogaus egzistenciją ir jį nubūtina... Šioje žmogus pasidaro mažiau esąs; jis paslenka į nebūtį. Pats savęs jis pagrįsti negali. Nebūtį pergalėti yra ne jo žinioje. Ši sulaužo ne tik fiziškai, bet ir nužmogina iki tokio laipsnio, jog jame dingsta visi aukštesni jausmai, potraukiai, pomėgiai, dorybės" [8; 595].

Istorijos tėkmėje kintant visuomenės būklei, keitėsi nusikaltimų priežastys, žmonių socialinė padėtis, nusikaltimų pobūdis ir bausmės rūšys. Viduramžiais, kaip atsakas į baimę siaučiančių ligų ir nelaimių, Europoje atsirado raganų persekiojimo reiškinys. Jis neaplenkė ir Lietuvos: buvo kaltinami keistesnio elgesio, senojo tikėjimo, stebuklingų galių turintys žmonės, kuriems buvo prikišama kerėjimo, bendravimo su piktosiomis dvasiomis savybės. Tiesai išgauti buvo naudojamos žiaurios kūno bausmės ir kankinimai: įmetimas į laužą, skandinimas upėje ir pan.

Visuomenės struktūros pakitimai sukeldavo vis naujus sluoksnius susipriešinimo galimybes, pakeistų baudimo metodų pritaikymą. Kaip pastebi M. Foucault, XVIII a. svarbu, kad "šiuos nenaudingus ir pavojingus žmones priglobtų valstybė ir kad jie tarnautų jai kaip vergai šeimininkui" [6; 107]. Bastūnams dažnai buvo prikišama savivalė, maištavimas prieš socialinę tvarką. Šis įstaigos. XVIII ir XIX amžiaus sandūroje pereinama prie baudimo suėmimu. "Kalėjimas labai anksti tapo savaime suprantama bausme. Šios visuomenės funkcionavimu, nes ilgainiui užmaršin nugrimzdo visi kiti baudimo būdai, audrinę XVIII amžiaus reformatorius vaizduotę" [6; 272].

Vis daugiau įvairių teisininkų bei visuomenės mokslų atstovų pripažįsta, kad nusikalstamumas yra neatsiejamas visuomenės palydovas, o kalėjimas- pasibjaurėjimą kelianti išeitis, be kurios neįmanoma išsiversti. Nors ir susikūrus galingesnei baudimo infrastruktūrai, ilgai išlieka bendruomenės dėmesys prasižengėliams. XIX a. Pabaigoje V. Kudirka atskleidžia paplitusį Lietuvos kaime nusikaltimų pobūdį- arklių vagystę. Šiam arklį. Kad su ja eina iš vien ir taip vadinama žemiška sargyba [zemskaja straža], neva ginanti žmones nuo vagis. Vagis visai nesigina savo profesijos, visi aplinkiniai apie tai gerai žino, "gerinasi", net ir "išsipirkti turi, kad tik vagis neužpyktų ir neišvestų arklio".

Kaimo bendruomenė pati teisia piktadarius: "Jeigu neužmiršime, kad nieks jūsų [artojų] neapgina nuo arkliavagis ir kad tame dalyke per skundą sunku ką laimėti, tai reikia pripažinti, kad artojai turi gintis ir daryti tiesą su arkliavagiais patys. Šiaip, sugriebę arkliavagį ant arklio, perplėšia pusiau, ten sulaužo rankas ir kojas, kitur vėl kankina visokiais būdais, pakol vagis neiškvėps paskutinio kvapo. Teisybė, toks pasielgimas yra baisus, nežmoniškas, vienok galima jį įteisinti ir kaltę kankintojų sumažinti ad minimum" [9; 414].

Analizuodamas galios bausti istoriją, M. Šiais, humaniškesnėmis pažiūromis, humanitarinis mokslų plėtra. Kintant visuomenei keitėsi bausmės ir jų būdai. Nuo bausmės kūnui buvo pereita prie atrodytų netokis griežtų bausmių- įkalinimo. Tačiau kaip teigia M. Šiais 1820- 1845 metais" [6; 313]. Čia pat jisai pateikia keletą, mano manymu, esminių teiginių, kurie išliko iki šios dienos ir yra aktualūs nagrinėjant kalėjimo, kaip pagrindinės bausmės, efektyvumą: "Kalėjimai nesumažina nusikalstamumo masto: galima kiek nori juos plėsti, gausinti ar transformuoti, nusikaltimų ir nusikaltėlių kiekis lieka pastovus arba, dar blogiau, didėja..".

Tenka sutikti su autoriumi, kadangi laikas parodė, jog nusikaltėlių tik daugėja, o bausmės griežtumas tam įtakos neturi. Yra užrašytas pasakojimas, kuomet senovėje už vagystę nukirsdindavo ranką, egzekucijos pasižiūrėti susirinkdavo minios žmonių. Kol jie stebėdavo kraupų reginį, vietiniai kišenvagiai kraustydavo jų kišenes. Sekantis teiginys: ".Įkalinimas skatina pakartotinius nusikaltimus. Tačiau vėl į jį patekti". Aš pabandysiu panagrinėti atskirame skyrelyje apie kalinius- recidyvistus. "Kalėjimas neišvengiamai gamina nusikaltėlius. Šiai prieštaraujanti egzistencija"; norima, kad kalėjimas auklėtų kalinius, bet ar pagrįsta ta žmogaus auklėjimo sistema, kuri nukreipta prieš jo prigimtį?" [6; 314]. Tačiau izoliacija vienutėse labai dažnai naudojama kaip psichologinio spaudimo elementas, bei priemonė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, daryti poveikį suimtajam. Sekantis mano manymu svarbus M. Foucault teiginys: "- Kalėjime susiformuoja- mažai to, jis sudaro tam palankias sąlygas- solidarių, hierarchizuotų, bet kokioms sąbristvėms pasiruošusių nusikaltėlių pasaulis.."[6; 315].

Apibendrinant, galima konstatuoti, kad kalėjimas nuo pat savo gimimo visuomenėje kėlė ir tebekelia prieštaringas nuomones. Šiam baudimo procesui ir jo neefektyvumui. Abejoti baudimo kultūros efektyvumu. Bet kokį didesnį nusikaltimą, visuomenė sureguoja labai jautriai ir aštriai kritikuoja per švelnias bausmes. Tačiau bausmės griežtumas ir ilgas laikas praleistas už grotų nepataiso žmogaus, priešingai, pasak Anthony Giddens: "Kaliniai dažnai gyvena perpildytose kamerose, turi paklusti griežtai drausmei bei visiškam kasdieninio gyvenimo reglamentavimui. Gyvenimas tokiomis sąlygomis, užuot priartinus kalinių elgseną prie visuomenės normų, veikiau įvaro pleištą tarp jų ir išorės visuomenės. Šiai bei pažiūros gana dažnai iš esmės prieštarauja elgsenai, kurią jie, kaip t...

Tarp nuteistųjų paplitusios nerašytos taisyklės turi tokią galią, kad prieš jas net bejėgiai įkalinimo įstaigų darbuotojai. „Subkultūra - normalus reiškinys tarp nuteistųjų“, - prisipažino Pravieniškių pataisos namuose dirbantis kalinių prižiūrėtojas Remigijus Rokus. Šio pareigūno, kaip ir kitų liudytojų, kurių vieni pataisos namuose dirba, o kiti atlieka bausmę, pasakojimai tyrėjams padėjo atskleisti nužudymą Pravieniškių pataisos namuose, kai subkultūros taisyklėms nepaklusęs Rumunijos pilietis buvo nuplaktas lazda. Dėl tyčinio nužudymo teismas yra nuteisęs net penkis kartus dėl vagysčių teistą alytiškį Ernestą Zarauską ir keturis kartus dėl fizinės prievartos panaudojimo teistą Plungės rajono gyventoją Tomą Petkų - jiems nurodyta pirmuosius 4 metus kalėti kalėjime, o kitus - pataisos namuose. T. Petkus už grotų praleis 13 (už nužudymą skirta 10 metų bei pridėta anksčiau neatliktos bausmės dalis), o E. Zarauskas - 12 metų.

Tačiau nuteistieji su tokiomis bausmėmis nesutinka - jie mano, kad nubausti ne tik pernelyg griežtai (esą reikia atsižvelgti ir į jauną amžių), bet ir ne dėl to, ką padarė - esą jie negalėjo numanyti, kad sudavę kelis smūgius lazda kitam nuteistajam per sėdmenis, šlaunis ir blauzdas sukels šio mirtį. Anot kalinių, mušant žmogų lazda gali būti sukeltas fizinis skausmas bei atitinkamo laipsnio jo sveikatos sutrikdymas, bet - ne mirtis. „Niekas jo neketino nužudyti, tik siekėme jį paauklėti mušdami per žmogui nepavojingas kūno vietas“, - pažymėjo jie. Ar pagrįstai T. Petkus ir E. Zabarauskas, kurį zonoje vadino tiesiog Vania, yra nuteisti už tyčinį užsieniečio nužudymą pataisos namuose? Ar jie galėjo suvokti, kad mušdami kalinį galėjo šiam sukelti trauminį šoką ir ar atsakomybės dėl šio baisaus įvykio neturėtų prisiimti įkalinimo įstaigos administracija, nepasirūpinusi, jog sumuštam Rumunijos piliečiui būtų laiku suteikta medicininė pagalba, dėl ko tuomet, tikėtina, nukentėjusiojo gyvybė būtų išgelbėta?

Į šiuos klausimus atsakymo ketvirtadienį pradėjo ieškoti Lietuvos apeliacinis teismas - trijų teisėjų kolegija baudžiamąją bylą nagrinėja pagal nuteistųjų skundus. Teismas ketina apklausti įkalinimo įstaigos gydytoją ir teismo medicinos ekspertą - jų pateiktos išvados gali lemti tolesnį nuteistųjų gyvenimą. Bausmę Pravieniškių pataisos namuose atlikinėjusio Rumunijos piliečio Iuliano Petrisoro Dopceos nužudymas galėjo gerokai patuštinti ne tik nuteistųjų, bet ir Lietuvos valstybės, nesugebėjusios kaliniui užtikrinti tinkamų kalinimo sąlygų, biudžetą, tačiau, atrodo, kad šįkart valstybei tiesiog pasisekė - Rumunijos ambasada ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams nurodė, kad pastovios gyvenamosios vietos neturėjęs nužudytasis Rumunijoje neturi jokių giminaičių, todėl niekas negali pretenduoti į žalos atlyginimą.

Užsienietis, kuris nemokėjo kalbėti nei lietuviškai, nei angliškai, Pravieniškėse buvo sumuštas dar 2012 m. kovo 11 d. - tądien į valgyklą pietauti atėjęs vyras nuo aukštesnės kastos nuteistųjų stalo pasiėmė lėkštę su maistu, kurį suvalgė. Tai pamatė kiti kaliniai iš aukštesnės kastos - vienas kalinys ant stalo I. P. Dopceos padėtą lėkštę nuspyrė ir ėmė šaukė žiūrėti, kas ką daro. Tarp kalinių kilo pykčio protrūkis, todėl paskui kažkas iš nuteistųjų (kas, pareigūnams taip ir nepavyko nustatyti), nurodė I. P. Dopceą nubausti. Pagal nerašytas nuteistųjų taisykles, jis turėjo būti nuplaktas - mušamas per užpakalį. Pataisos namuose tuo metu bausmę atlikinėjęs nuteistasis Tomas Lipinskas teigė, kad subkultūros taisykles pažeidusį nuteistąjį nuplakti, pagal tas pačias taisykles, turi tas nuteistasis, kuris prižiūri nusižengusįjį. „I. P. Dopcea, kiek žinau, prižiūrėjo E. Zarauskas“, - sakė jis.

Nustatyta, kad netrukus E. Zarauskas liepė I. P. Dopceai lįsti tarp lovos grotų - tada jam buvo suduota porą smūgių per sėdmenis šluotos kotu. Kai rumunas bandė išlįsti iš lovos grotų, T. Petkus jį įgrūdo atgal pro tas pačias grotas, stumdamas jį koja, I. P. Dopcea gulėjo ant lovos kniūbščias, jo galva buvo į lovos vidų, rankos buvo sukištos per lovą į apačią, kojos buvo ant grindų. Tada T Petkus buvo atsisėdęs ant lovos ir laikė I. P. Dopceą už rankų, kad jis neišlįstų ir negalėtų pabėgti bei pasipriešinti. Anot ekspertų, kaliniui mediniu pagaliu buvo suduota ne mažiau kaip keturi smūgiai per kairįjį žastą, sėdmenis, šlaunis ir dešinę blauzdą. Nuo patirtų sužalojimų užsienietis mirė vežamas į ligoninę.

Vėliau ekspertai pažymėjo, kad nužudytajam nuteistųjų subkultūros reikalavimai nebuvo žinomi, todėl jo atžvilgiu pavartotas smurtas dėl nežinomybės galėjo sukelti didesnę baimę ar stresą, bei galėjo padidinti trauminio šoko apimtį. Kad būtent E. Zarauskas ir T. Petkus rumunui surengė egzekuciją, pareigūnams nurodė ne tik nuteistieji, bet ir jų prižiūrėtojai. Tądien pataisos namuose budėjęs prižiūrėtojas R. Rokus teisme pasakojo, kad į Pravieniškes atlikti teismo paskirtos bausmės atvežtas rumunas valgydamas nesinaudodavo šaukštu. „Kai jį atvežė į pataisos namus, jis atsisakė paimti šaukštą iš sandėlio“, - prisiminė jis.

„Tądien maitinimas vyko kaip kasdien, be konfliktų, kai kurie nuteistieji neateina valgyti, todėl lieka jų maistas, - sakė prižiūrėtojas. - Nukentėjusysis paėmė nuo kito stalo sriubą ir ją išgėrė. Tada kažkuris iš nuteistųjų užrėkė: „Ką darai?“. Rumunas numetė dubenėlį ir nuėjo į savo sektorių.“ Apie incidentą valgykloje prižiūrėtojas papasakojo pamainos vyresniajam prižiūrėtojui, o paskui perėjo per zoną pasižiūrėti, ar nieko nenutiko. „Buvo ramu, nieko įtartino nepastebėjome“, - sakė jis. Įtarimų rumunas sukėlė tik vakare. „Atėjome į gyvenamąją patalpą, kur jis gyveno, tuo metu jis jau ruošėsi eiti miegoti, - kalbėjo R. Rokus. - Ant jo kojų matėsi kraujosruvos, jis atrodė kaip sergantis žmogus - apdujęs, įtartinas, todėl nusprendėme, kad jį reikia vesti pas medikus. Medicinos darbuotoja priėmė sprendimą, kad reikia vežti į Klinikas, nes Kaišiadoryse, kurie yra visai netoliese, vakarais medikai negali suteikti pilnos pagalbos.“

Prižiūrėtojo teigimu, važiuojant į Kauną kalinys buvo sąmoningas, bet pakeliui mirė. „Pagal nuteistųjų subkultūrą, „nuskriaustieji“ negali sėdėti už bendrų stalų su aukštesnės kastos nariais, jie sėdi prie atskirų stalų, - teisme kalbėjo R. Rokus. - Gali būti, kad nukentėjusysis buvo sumuštas dėl to, kad paėmė sriubą nuo aukštesnės kastos stalo. Man su nukentėjusiuoju taip ir neteko pasikalbėti, nes jis nei rusiškai, nei lietuviškai nekalbėjo. Subkultūra - normalus reiškinys tarp nuteistųjų. Jeigu kalinius susodintume už bendrų stalų, mano nuomone, prie kiekvieno nuteistojo reikėtų pastatyti po vieną prižiūrėtoją.“ Prižiūrėtojas taip pat patikino, kad I. P. Dopcea priklausė „nuskriaustųjų“ kastai, tačiau tuo pačiu negalėjo pasakyti, ar jam kalinių taisykles, kaip elgtis už grotų, kas nors iš kalinių paaiškino.

„Pagal kalinių subkultūrą, kiek žinau, buvo padarytas neatleidžiamas pažeidimas - nukentėjusysis buvo „nuskriaustasis“, pagal jų taisykles, kiek žinau, egzekucijas vykdo patys „nuskriaustieji“, vadinami „bachūrai“ prie to reikalo rankų nekiša. Kas paskiria vykdytojus, negaliu pasakyti, kaliniai tarpusavyje sprendžia, to jie nesako pareigūnams.“

tags: #kaip #but #vierhu