Sėkmės Istorija: Kaip Grumuldžių Šeima Sukūrė Klestinčią Kaimo Turizmo Sodybą "Vila Bisena"

Sėkmės istorijų herojais tampa tie, kurie moka įžvelgti grožį ir jį atskleisti. Tie, kurie turi idėjų ir nebijo dėl jų rizikuoti. Tie, kurie dirba tai, ką išmano ir ką labiausiai mėgsta. Ir svarbiausia, kai prie tų idėjų įgyvendinimo prisideda visa šeima. Visi šie apibūdinimai tinka žinomai jurbarkiečių šeimai - Grumuldžiams, kurie sukūrė sėkmingą šeimos verslą ir atrado gyvenimo laimę kaimo turizmo sodyboje.

Šios šeimos verslas prasidėjo nuo Juliaus idėjos nusipirkti sodybą. Vyriausias Antano ir Raimondos Grumuldžių sūnus savo vizijose regėjo gražią sodybą su dideliu sodu, kurioje galėtų imtis savo išsvajoto kaimo turizmo verslo. Prireikė dvejų metų, kol tokią vietą surado. Maždaug prieš septynerius metus jo akys užkliuvo už skelbimo, kad Kartupėnų kaime parduodama sodyba. Nuvažiavo apžiūrėti ir... ją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.

Julius iš karto patikslina, kad jį sužavėjo ne pastatai, o aplinka, gamta, kalnas, vaizdas nuo kalno. „Buvo labai gražu“, - sako vyras, prisiminęs, kad pirmą kartą čia apsilankė rudenį. Paaiškėjo, kad trobos šeimininkė, mirus vyrui, nusprendė sodybą parduoti ir išsikelti gyventi į Vytėnus. Julius nupirko sodybą, pamažu ir žemę apie ją supirko.

Vyras šypsosi, kad jis iš Grumuldžių šeimos bene vienintelis šioje vietoje grožį ir įžvelgė. Raimonda, Juliaus mama, pirmą kartą šią vietą pamačiusi, už galvos susiėmė. Taip jai čia baisu pasirodė. „Kai atvažiavau čia, man norėjosi verkti“, - prisipažįsta Raimonda, vėliau prasitarusi, kad atkalbinėti sūnaus vis dėlto nepuolė. Juliumi pasitikėjo jo tėtis Antanas. Palaikė ir jo žmona Lijana. Ji prisimena, kaip Julius ją pirmą kartą atsivežė šios vietos parodyti - kaip per kliošynus vežimėliu negalėjo pravažiuoti. Moteris tvirtina, kad jai tikrai nebuvo baisu. „Aš tokia, kad man niekas nebaisu. Visada sakau vyrui eiti tik pirmyn. Vyru labai pasitikiu“, - nuoširdžiai paaiškina Lijana. Ji iš karto įvertino, kad ši vieta strategiškai patogioje vietoje.

Sodybos Transformacija

„Na, argi čia negražu?“ - šnekantis Julius klausia šalia sėdinčios mamos. „Dabar tai gražu“, - šypsosi mama. „Bet tai vaizdas nepasikeitė. Medžiai tie patys“, - šypsosi Julius, žvelgdamas į kalno apačioje sužaliavusius medžius. Tik vaizdas apačioje, ko gero, per tuos metus ir nepasikeitė. Ant kalno neliko nė vieno seno pastato - Grumuldžiai visus juos nugriovė ir naujus pastatė. Prieš tai išvežė šiukšles. „Jūs neįsivaizduojate, kiek mes šiukšlių išvežėme. Kokias penkias mašinas“, - prisimena Julius. Senieji gyventojai visas atliekas užkasdavo čia pat, pašonėje. Siaubą kėlė ir tvarto vietoje buvusi žemė. Ji tiek buvo permirkusi srutų, kad teko kokius 6 metrus žemių iškasti, kad guminiai batai neklimptų.

Vietoje senų pastatų išdygo visiškai nauji. Senos trobos vietoje - medinis viešbutis, kuriame telpa 15 dviviečių kambarių. Tvarto vietoje - didžiulė kaimo turizmo sodyba su keliomis didelėmis salėmis - kur ir vyksta visos užsakytos šventės. Grumuldžiai ne tik naujus pastatus statė, bet ir kraštovaizdį ant kalno dirbtinai suformavo. Pirmiausia šioje teritorijoje, į miško pusę, išdygo pavėsinė. Toje vietoje buvęs trobos savininkas, kaip kaimynai pasakoja, samagoną virdavo. Grumuldžiai dabar retai į tą pavėsinę nueina. Vietoj nugriautų arklidžių, už pušelės, Grumuldžiai dar nieko nepastatė, bet planų turi.

Tiesa, iš senųjų laikų yra likęs vienas pastatas - tai senas rūsys, ant kurio Grumuldžiai naują namelį pastatė. Ir dar senuosius laikus mena medžiai: eglė, obelys, pušis, ąžuolas, riešutmedis, kaštonas. Juos specialiai paliko. Stengėsi gamtą išsaugoti. Visam tam grožiui iškilti prireikė dvejų metų. Tiek truko naujų pastatų statybos. Tie pirmieji keli metai buvo sunkūs ne tik tuo, kad Juliui reikėjo statybomis rūpintis, prižiūrėti, bet ir slėgė piniginiai reikalai. Julius pasakoja, kad nė vienas bankas jo idėja nepatikėjo. Patikėjo ir paskolą davė vienintelė kredito unija. Sako, dar pasisekė ir tuo, kad kaip tik tuo metu galėjo teikti paraišką Nacionalinei mokėjimų agentūrai - gavo lėšų kaimo turizmo plėtrai.

Sėkmės Faktoriai ir Atsiliepimai

Sėkmė šią sodybą lydėjo nuo pat pradžių. Ketvirtą sezoną skaičiuojanti Grumuldžių kaimo turizmo sodyba užsakymų turi tiek, kad jau užsakyti visi vasaros savaitgaliai ir net rudens. Sezonas trunka nuo Velykų iki Vėlinių. Panašus užimtumas buvo ir ankstesniais metais. Lijana priduria, kad kiti, kas turėjo įdirbį šioje sferoje, stebėjosi, kaip jų sodyba taip greitai įsivažiavo. „Mums niekada nebuvo blogai“, - sako abi moterys.

Grumuldžių sodybą ypač pamėgo vestuvininkai iš Tauragės, Kauno, Šakių, Raseinių. „Mūsų Lietuva nedidelė, todėl klientai gali būti iš bet kur“ , - sako Julius. Ir mama, ir žmona kartojo tą patį, kad greičiausiai užsakovus traukia pats Julius - lengvai bendraujantis, lanksčiai viską derinantis ir puikus virėjas. Moterys šypsosi, kad tie užsimezgę ryšiai ne tik su užsakovais nenutrūksta, bet ir į draugystę pereina. Grumuldžiai iki šiol bendrauja su savo pirmaisiais užsakovais.

Feisbuke tarp Juliaus draugų yra pora, gyvenanti Norvegijoje. Būtent jie buvo pirmieji „Vila Bisena“ klientai - Kartupėnuose atšoko savo vestuves. Grumuldžiai jas kuo puikiausiai prisimena. Tai buvo jiems visiškai nepažįstami žmonės iš tuometinio Vytėnų kaimo. Vestuvininkai juos patys susirado. Lijana pasakoja, kad tie vestuvininkai jau buvo susiradę kaimo turizmo sodybą, bet jaunosios tėvui nepatiko sodybos šeimininko bendravimas. O jiems Grumuldžių sodyboje taip patiko, kad pats jaunasis pasagą nukalė ir Grumuldžiams padovanojo. Pastarieji tą pasagą pakabino virš kaimo turizmo sodybos durų, kur ji kabo iki šiol. Raimonda šypsosi, kad gal dėl tos pasagos jiems viskas taip gerai ir klojasi.

Julius paaiškina, kad „Vila Bisena“ statybos darbų užbaigimas sutapo su šių vestuvių data. „Įsivaizduokite, kad ateina jaunoji su savo mama, susineša daiktus, o pas mus dar durų nėra. Bet sakome, kad viskas bus gerai“, - juokiasi Lijana. Abi moterys kvatoja prisiminusios, kaip Julius iš virtuvės, kur gamino maistą vestuvėms, lėkdavo ant kelio padirbėti - privažiavimas prie sodybos dar nebuvo baigtas tvarkyti.

Julius Grumuldis džiaugiasi, kad jų verslas ir piliakalnis yra kaip kumštis.

Kaimo Turizmo Sodybų Situacija Panevėžio Rajone

Panevėžio plėtros agentūros duomenimis, šiame rajone registruotos 22 kaimo turizmo sodybos. Agentūros turizmo projektų vadovė Vilanda Reikalienė mano, jog jų iš tikrųjų gali būti viena kita daugiau. Patirtis rodo, kad ne visi šia veikla užsiimantys verslininkai apie teikiamas paslaugas skuba pranešti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai.

Pasak V. Reikalienės, besikuriančių kaimo turizmo sodybų skaičius nuosekliai didėjo iki 2020-ųjų. „Žinia, kaimo turizmo sodybų svečiai labiausiai traukia į tokias sodybas, kurios įsikūrusios prie vandens. Nors Panevėžio rajonas teturi vieną ežerą, mūsiškės sodybos įsikūrusios prie upių, dažnos jų savininkai turi išsikasę po tvenkinuką. O greta tvenkinių stovi dar ir pirtys, maudynių kubilai, lankytojai džiaugiasi ir tokiomis paslaugomis“, - teigė turizmo projektų vadovė.

V. Reikalienė atkreipė dėmesį, kad išradingieji rajono sodybų šeimininkai augina alpakas, Angoros ožkas, žirgus - gyvūnai yra tapę puikia turistų traukos dalimi. Populiarios ir sodybos, siūlančios edukacijas, o ypač tas, kurių metu gaminamas išskirtinis maistas.

Pasak Plėtros agentūros atstovės, griežtas karantinas Panevėžio rajone nesunaikino nė vienos sodybos, jų veikla tęsiama, tik per pandemijos įkarštį buvo pristabdyta. O dabar kaip tik tas metas, kai kaimo turizmas atsigauna - sodybos masiškai užsakomos šeimų šventėms, pramogoms.

Savotiška atsigavimo diena kaimo turizmo sodyboms tapo gegužės 24-oji. Persirgusiems kovidu, paskiepytiems, išsityrusiems ir turintiems įrodymų, kad neserga, leista būriuotis, o kaimo turizmo sodyboms - priimti klientus.

„Žmonės taip buvo išsiilgę švenčių, kad jau pirmą sodybų atlaisvinimo dieną atvyko pas mus švęsti“, - teigė Dainius Januškevičius, Karsakiškio seniūnijoje, Breiviškių kaime įkūręs dvi kaimo turizmo sodybas. Jų savininkas teigė, jog švenčių, bendravimo pasiilgimą liudija ir tai, kad iki pat rugsėjo pabaigos visiems savaitgaliams paties sodybos jau užsakytos. Verslininkas skaičiuoja, kad vasarą ir darbo dienomis laisvų vietų nebe kažin kiek likę.

D. Januškevičius vardijo, kad darbo dienomis jo sodybose švęs moksleiviai, įmonės, bičiulių būrys bei kiti užsakovai. Šventę yra numatęs ir vienos gamyklos cechas.

Į klausimą, ar pandemija stipriai pakenkė jo verslui, D. Januškevičius atsakė ne iškart. Anot sodybų šeimininko, jam savotiškai pasisekė, nes pandemijos metu buvo suteikęs pastogę Kupiškio rajone, Skverbuose saulės elektrinę stačiusiems darbininkams. Tad pinigai į jo kišenę šiaip ar taip byrėjo.

Švenčia kultūringiau. Lietuvoje jau pabrango ar dar tebebranginama ne viena paslauga, bet D. Januškevičius tvirtino savųjų sodybų nuomos kainų nekeliantis. Vienoje jo sodyboje savaitgalis gali kainuoti maždaug 1700 eurų, kitoje - 400 eurų. Pastarojoje, be šios sumos, dar prašoma po 15 eurų už lovą.

Pasak D. Januškevičiaus, santykinai nemaža kaina atbaidė tuos, kurie sodybas nuomodavosi, kad galėtų atokioje vietoje pagerti, pasiausti. „Ne tik aš, bet ir visi kiti kaimo turizmo sodybų savininkai pastebime, kad klientūra tikrai darosi kultūringesnė. Dėl to ir mums patiems daug lengviau dirbti, o ir sodybų kaimynams nebekyla problemų dėl svečių keliamo triukšmo“, - sakė kaimo turizmo verslu užsiimantis D. Januškevičius.

Jis taip pat pastebi, kad sodybose per šventes suvartojama ir žymiai mažiau alkoholio. „Pamenu metą, kai pradėję šį verslą sudarinėdavome valgiaraštį, o užsakovai reikalaudavo, kad kiekvienam svečiui būtų patiekta po 0,75 litro stipriojo gėrimo. Dabar jau kiekvienam užsakoma po 300-400 gramų, retais atvejais - po puslitrį stipraus alkoholio“, - sakė verslininkas.

Puotose - mažiau žmonių. Sodybose senka ne tik alkoholio upės, bet ir pačių svečių mažėja. Dabar, anot D. Januškevičiaus, standartinis vestuvių svečių skaičius - 30. Iki pandemijos jų rinkdavosi kone dvigubai daugiau. Tiek pat susirenka į giminių susitikimus, jubiliejus, kitas šeimų šventes. Mažiausiai, pasak verslininko, svečių sukviečiama į krikštynas.

Kadangi abi D. Januškevičiaus sodybos prie Lėvens upės, švenčių dalyviams siūloma nuomotis baidares, yra valtis, kuri pasiūloma ir be papildomo mokesčio. Pageidaujantiesiems iškaitinama pirtis. „Pirmaisiais sodybos gyvavimo metais to nebūčiau daręs, tačiau dabar, kai sodybose nešvenčia kompanijos, nakvynę suteikiu ir pavieniams žmonėms. Porai naktis kainuotų 30 eurų, vienam - 15 eurų“, - pasakojo sodybos savininkas.

Užsakytos D. Januševičiaus sodybos buvo ir Joninėms. „Užsakovus perspėjom, kad sodybos įkurtos miške, tad Joninių laužų nebus“, - tvirtino savininkas.

Šilų kaime ketvirtą sezoną veikiančios kaimo turizmo sodybos savininkė Akvilė Olšauskienė patikino, kad per patį koronaviruso siautulį praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje klientai suskubo teikti užsakymus vasarai. Tad sodyba labai greit rezervuota iki pat spalio pabaigos. „Dar turime keletą vietų darbo dienomis, bet ir jų nedaug“, - konstatavo A. Olšauskienė.

Jos viloje, pasak savininkės, švenčiamos išskirtinai vestuvės, paprastai tai būna gana prabangios šventės, kai svečių susirenka po pusšimtį ir daugiau. Išsinuomoti pokylių salę šioje kaimo turizmo sodyboje kainuoja nuo 1 tūkst. 500 iki 2 tūkst. 500 eurų. Šeimininkė sutinka, kad kaina nemaža, tačiau patikino, kad šventė bus puošni, graži, skani, salė dekoruota.

O štai Panevėžio rajono pakraštyje, Žibartonių kaime, kaimo turizmo sodybą įkūrusi Dalia Atkočiūnienė neslėpė vasarai daug užsakymų neturinti. Verslininkė teigė, jog rengti dideles šventes kiek trukdo tai, kad pati sodyba nėra didelė. „Galime pasiūlyti miegoti tik vienoje patalpoje. To klientai ne visada nori, tad nuomojasi sodybą vienai dienai. Dažniausiai pas mus švenčiamos šeimos šventės, įvairūs jubiliejai. Taip pat atvykstama valgyti gedulingų pietų“, - sakė D. Atkočiūnienė.

Ji pasidžiaugė, kad nors sodybos galimybės ribotos, grožis - begalinis: pasodinusi didžiulį hortenzijų lauką. „Sužydi krūmai liepą, tuomet pas mus padaugėja lankytojų. Kokių nors ypatingų pramogų negalime pasiūlyti, bet siūlome žiedų grožį. Svečiai tarp jų vaikšto, fotografuojasi, džiaugiasi“, - sako verslininkė.

Praėję 2020-ieji, anot D. Atkočiūnienės, palyginti su dar ankstesniais metais, sodybos pajamas nurėžė per pusę. Ji guodžiasi, jog bent per žiemą sodyboje buvo apsigyvenę darbininkai, vykdę užsakymą kaimyniniame Radviliškio rajone, Pociūnėliuose. Dabar, vasaros mėnesiais, D. Atkočiūnienė sodybą savaitgaliais nuomoja už 500-800 eurų. Žiemą kainos buvo gerokai mažesnės.

Kol vienų sodybų šeimininkai laukia užsakovų, kiti jau dairosi pirkėjų. Jau kurį laiką pardavinėjama gana gerai žinoma kaimo turizmo sodyba prie Nevėžio upės, Krekenavos regioniniame parke. Už ją prašoma 480 tūkst. eurų. Ją pardavinėjantis nekilnojamojo turto agentūros atstovas Darius Normantas teigė negalintis komentuoti savininkų motyvų nutraukti tokį verslą.

Paskambinus į pačią sodybą, buvo paaiškinta, kad vienas sodybos savininkų išvyko į Australiją, dėl to Lietuvoje esantį turtą buvo nuspręsta parduoti. Sodyba pardavinėjama jau keleri metai, bet niekaip neatsiranda ją įsigyti nusiteikusių klientų.

Meteliuose, sodyboje “Mėta” nuomojami naujai įrengti 5 namai, vienas didelis su pokylių sale, gali sutilpti 50 žmonių. Priimami užsakymai šventėms, yra miegamieji kambariai, keturios pavėsinės (viena ant ežero kranto), laužavietė, medinė pliažinė pakyla, pirtis su wc, dušu, priešpirčiu ir virtuvės zona, terasa, su dviem takeliais iki vandens, nulipimo laipteliai į ežerą, valtis, 1,5ha aptvertoje teritorijoje įrengti alpinariumai su dekoratyviniais medžiais ir augalais, tinklinis, tenisas, krepšinis, sūpuoklės, vaikų žaidimo aikštelės, persirengimo kabinos, šašlykinės, kiemas išdėtas dekoratyvinėmis trinkelėmis. Visuose nameliuose yra miegamieji kambariai, virtuvės, dušai, wc, židiniai, patogūs laiptai, šiuolaikiški baldai ir remontas, lauke terasos su lauko baldais, vaizdai į ežerą gamtos apsuptyje. Nuostabi gamta, šiltas tyras ežero vanduo, smėlėtas krantas, grybai, uogos, pievos ir pušelės.

Galima rengti įvairius pobūvius, susitikimus ar tik ilsėtis ir gėrėtis Dzūkijos jūra. Dusia jau daug metų garsėja kaip vienas labiausiai burlentininkų pamėgtų ežerų, tad mielai kviečiame apsilankyti šios sporto šakos entuziastus. Taip pat puiki vieta jėgos aitvarų sporto mėgėjams. Dusios ežeras puikiai tinka kaitavimui. Galima nuomotis atskirą namelį ar visą sodybą. Kaina sutartinė. Priklausomai nuo žmonių skaičiaus.

Namelyje gali laisvai sutilpti dvi šeimos. Pirmame aukšte virtuvės ir salono zona su židiniu ir wc/dušu, antrame aukšte du miegamieji kambariai. Taikomos nuolaidos. Lauke erdvi terasa su lauko baldais ir vaizdais į laukinę gamtą bei ežerą. Maloniai kviečiame atvykti bet kuriuo metų laiku, galima pasikurti židinį, užsisakyti pirtį.

Šį verslą Raimonda vadina beprotiška investicija, kuri niekada neatsipirks. „Kaimo turizmas nėra toks verslas“, - sako Julius.

Pagrindiniai Grumuldžių sodybos "Vila Bisena" privalumai:

• Graži gamta ir vaizdingas kraštovaizdis
• Nauji ir modernūs pastatai
• Puikus aptarnavimas ir lankstumas
• Skanaus maisto gaminimas
• Klientų lojalumas ir draugiški santykiai

Kaimo turizmo sodybų kainos Panevėžio rajone (2024 m. duomenys):

tags: #kaimo #turizmo #sodyba #meta