Žmonių mitybos papročiai, aprašomi šiame straipsnyje, yra būdingi šiaurinei Plungės valsčiaus daliai, plotui tarp Plungės ir Alsėdžių, laikotarpiui tarp 1880 ir 1930 metų.
Savaime suprantama, nei laiko, nei vietos atžvilgiu neįmanoma nubrėžti aiškios papročių keitimosi ribos. Ypač blanki laiko riba galėtų būti 1880-tieji metai, nes žmonių gyvenimas tais laikais buvo nusistojęs, ir papročiai labai palengva tesikeitė.
Ryškesnis papročių keitimasis toje vietoje buvo apie 1930 metus. Žemės ūkio pažanga ir kartu vis didėjąs darbo jėgos trūkumas kaime vertė ūkininkus atsisakyti įsigalėjusių tradicijų. Be to, apie tą laiką prasidėjo ryškesnis kaimo susilietimas su miestu per ūkininkų vaikus, baigusius gimnaziją ir išvykstančius į Kauną studijuoti. Kaimas tais laikais keitėsi šuoliais.
Nelengva yra išvesti papročių ribą ir vietos atžvilgiu. Ryškesnis bei staigesnis jų keitimasis buvo einant vakarų kryptimi. Apie Platelius ir Šateikius skirtumas buvo jau pastebimas. Ten žmonės net ir tuos pačius daiktus kitais vardais vadino.
Pavyzdžiui, grūdams seikėti matas Plungės valsčiuje buvo pūras, o Platelių valsčiuje aktainis. Aktainiu plungiškiai vadino vieną kubinį sieksnį malkų, o plateliškiams tas pats kiekis malkų buvo ašis. Būtų galima ir daugiau panašių pavyzdžių nurodyti. Bet ir pora pavyzdžių pavaizduoja skirtumus tarp vietų tik apie penkiolikos kilometrų atstume. Be to, šis aprašas lies tik kaimą.
30-70 ha ūkis aprašomame plote vadinosi butas, urba gyvenimas, o jo savininkas - butininkas, arba Kaspadorius. Ūkis, kuris turėjo mažiau negu 15 ha, vadinosi trobalė, o jo savininkas - trobelninkas. Trobelninkas nebuvo gaspadorius.
Buto savininkai - gaspadorius ir gaspadinė - valgydavo kartu su samdiniais (šemyna) prie vieno stalo. Samdinių 50 - 60 ha ūkyje būdavo: du bernai (do vaike, vaikis), dvi merginos (mergės, mergė), piemuo ir, jeigu namuose mažų vaikų buvo - auklė. Priaugą savininkų vaikai eidavo samdinių pareigas. Pradžioje, kol dar maži, - piemens, paskui - pusbernio (posvaikė, posvaikis) ar pusmergės ir galop - berno ar merginos.
Per didesnius darbylaikius (darbylaikus, darby-laiks) - šienapiūtę, rugiapiūtę, linų rovimą ir bulviakasį - būdavo samdomi dar padieniai darbininkai (deinininka, deinininks). Jais būdavo trobalių gyventojai. Taigi valgytojų skaičius prie stalo per darbylaikius padidėdavo. Jis dar labiau padidėdavo per talkas - mėšlus vežant, kuliant ir linus minant.
Žiemos metu būdavo valgoma tris kartus dienoje: pusryčiai (posrytė), pietūs (peita) lr vakarienė (večerė). Vasaros metu prisidėdavo ketvirtasis valgymas- pavakarė. Keturis kartus dienoje valgyti būdavo pradedama, kai pavasarį parlėkdavo gandrai. Gandras "pavakarę parnešdavo".
Vasaros metu gaspadorius savo "šemyną" sužadindavo tuojau saulei patekėjus, tarp trečios ir ketvirtos valandos ryto. Bernai išeidavo į darbą, o merginos milždavo karves ir virdavo pusryčius. Pusryčiai būdavo apie šeštą valandą. Pietūs būdavo apie pusę vienuoliktos. Po pietų visi eidavo pokaičio (pakaite, pakaitis) gulti. Pokaičio ilgis dažniausiai būdavo viena valanda. Vasaros metu dienos darbas baigdavosi su saule. Saulei užsileidus, visi rinkdavosi į namus vakarienės.
Mėšlus vežant ir rugius piaunant, prie šių keturių valgymo kartų dar prisidėdavo ankstyvasis valgymas (pryštikisMr priešpiečiai (pryšpeitis). Ankstyvasis valgymas būdavo tuojau atsikėlus, prieš į darbą išeinant, o priešpiečiai - apie pusę devintos.
Tradiciniai patiekalai ir jų ruošimas
Košė
Pusryčiams visuomet būdavo valgoma košė. Ji būdavo gaminama iš bulvių ir ruginių miltų. Nukastos bulvės rudenį iš laukų maišuose būdavo vežamos į sodybą ir kratomos kamarose ant grindų, apie pusantros pėdos storio sluoksniu. Ten jos pora savaičių pasistovėdavo, ir per tą laiką prie jų prilipusi žemė apdžiūdavo ir nutrupėdavo. Po to jos būdavo atrenkamos (jau sausos ir švarios) ir pilstomos į aruodus rūsyje. Košės pusryčiams gaminimas prasidėdavo iš vakaro. Prieš einant gulti, prikratydavo kibirą (vėdrą, vėdrus) bulvių ir apipildavo jas vandeniu, kad per naktį visi nešvarumai nuo jų atmirktų. Rytą išimdavo jas iš vandens ir plaudavo, vandenyje menturiu grūdant.
Menturiu buvo vadinama maždaug dviejų pėdų ilgio lazda, padaryta iš jaunos eglaitės kamieno. Prie storesniojo tos lazdos galo buvo paliktos keturios ar penkios šakelės, apie trijų colių ilgio, visos viename aukštyje taisyklingai apie kamienėlį išsidėsčiusios. Valgiams virti vidutinio didumo katilas toje vietoje buvo vadinamas trikoju. Mažas katiliukas buvo trikojis. Katilu ten žmonės vadino tik tą nepaprastai didelį katilą, kuris buvo nome nejudamai įmūrytas ir buvo naudojamas kiaulių jovalams virti. Virdavo košei bulves ilgai, kol jos visai minkštos pasidarydavo ir sukrisdavo. Tada nuimdavo jas nuo ugnies ir nusunkdavo vandenį. Katilą su bulvėmis vėl grąžindavo ant ugnies ir minutę pakaitindavo, kad bulvės išdžiūtų. Išdžiovinus reikėdavo bulves sugrūsti (sokriošti). Tai būdavo atliekama su menturiu, katilą su bulvėmis asloje pasistačius. Sugrūsdavo bulves taip, kad iš jų tik miltai belikdavo, žinoma - su žievėmis (nulopoms, nulopa) kartu. Tada apipildavo jas vandeniu ir maišydavo, kol iš jų pasidarydavo skysta tešla.
Bulvėms košti buvo naudojamas sietas (seits). Tai buvo pusės pėdos aukščio, pėdos su ketvirčiu pločio ir tiek pat ilgio dėžė, kurios sienos buvo lentų, o dugnas t? metalinio tankaus tinklelio. Uždėdavo sietą ant išplauto katilo taip, kad jo kampai ant katilo kraštų pasikabintų, ir pildavo į jį bulvių skystį. Dar pakratydavo, į katilo kraštą padaužydavo, kad visas skystis išbėgtų. Siete likdavo tirštimai - žievės ir nepakankamai sugrūstos bulvių dalys. Tuos tirštimus kratydavo į čia pat stovintį tuščią kibirą, vėl pildavo į sietą skystąją bulvių tešlą ir vėl košdavo. Ir taip visa bulvių tešla būdavo perkošiama. Gaudavosi apypilnis katilas bulvių pieno. Trikojį su bulvių pienu vėl statydavo ant ugnies, vėl būdavo verdama, nuolat po truputį pridedant ruginių miltų ir menturiu maišant tol, kol pakankamo tir'tumo košė išvirdavo.
Toks košės gaminimo būdas buvo labai senas, tikriausiai iš pačių baudžiavinių laikų užsilikęs. Jis ėmė nykti 1920 - 1930 m. laikotarpyje. Nykimo didžiausia priežastis buvo - jaunosios kartos nepasitenkinimas ir abejonės dėl švaros šitokiame gaminimo būde. ūkininkai buvo priversti atsižvelgti į samdytųjų pageidavimus. Ir taip ta senoviška žemaitiška košė apie 1930 m. Jos vietą užėmė naujas košės gaminimo būdas. Bulves dabar pirma nuskusdavo, paskui jas gerai išvirdavo, išvirtas menturiu sugrūsdavo bei išplakdavo. Košti jų jau nebereikėdavo. Per talkas ir ypač pabaigtuvėms būdavo verdama dar trečia košes rūšis, kuri jau savotiška prabanga buvo laikoma,. Tai buvo košė iš vienų bulvių, sugrūstų ir piene išvirtų.
Išvirtos košės katilas būdavo nuimamas nuo ugnies, statomas asloje, o košė samčiu būdavo išdėdama į dubenis. Dubenys ir dubenėliai senovėje buvo moliniai, bet šio šimtmečio pradžioje buvo pereita prie metalinių - iš baltai emaliuotos skardos padarytų. Blėkinis bliūds - žmonės sakydavo.
Verdant košę, tuo pačiu metu būdavo gaminamas mirkalas, su kuriuo košė turės būti valgoma. Mirkalą virdavo mažame katilėlyje. Supiaustydavo lašinius mažais, apie ketvirčio colio, kubeliais, sukratydavo į katilėlį ir tirpydavo. Pridėdavo kvietinių miltų, druskos, pieno. Jau pagaminto mirkalo apačioje nusistodavo tirštimai - balta tiršta miltinė masė su suspirgusių lašinių mažais gabaliukais (so kresnoms, kresna), o viršum tų tirštimų būdavo storas sluoksnis grynų taukų. Dažnai tą mirkalą tiesiog taukais vadindavo.
Padėjusi du didelius dubenis su koše ant stalo, pusryčius ruošianti mergina su šaukštų padarydavo pačiame viduryje dubenio košėje duobelę ir įpildavo į ta duobelę mirkalo. Tris ar keturis dubenėlius pripildavo rūgusio pieno (rūksta peina, rūkšts peins) ir išdėstydavo juos tarp košės dubenų, šaukštais kabindavo košę iš bendro dubenio, mirkydavo mirkalo duobutėje ir valgydavo. Pradžioje valdydavo su mirkalu, o baigdami pereidavo prie rūgusio pieno. Nebemirky-davo tada košės į mirkalą, bet po kiekvieno kąsnio užsisrėbdavo po šaukštą rūgusio pieno.
Klėtyje būdavo grūdų pripilti aruodai (meigas, meiga). Kartas nuo karto gaspadorius pasiųsdavo vežimą su maišais grūdų į malūną, kurių keletas toje apylinkėje buvo. Jie visi buvo vandeniniai - Babrungo ir jo įtakų (Uošnos ir Pietvės) vandens varomi. Vežime būdavo ir rugių duoniniams miltams, ir miežių pieninėms sriuboms, ir avižų kiauliniams miltams, kartais ir kviečių pyragams. Nuvažiavusiam į malūną kartais tekdavo visą naktį eilės laukti. Stropiai būdavo žiūrima, kad malūnininkas per stambiai nesumaltų arba kad kartais nepavogtų miltų.
(Malūnas buvo vadinamas meilinče. Duoną kepdavo iš ruginių miltų. Kiekvienas ūkis turėjo duonai kepti krosnį (duonkepį pečių, pečius), į kurią tilpdavo apie 12 - 13 kepalų. Kepalas būdavo apskritas, maždaug vienos pėdos diametro ir apie trijų colių storio. Berno pareiga buvo prieš kiekvieną valgymą priraikyti duonos. Riekės būdavo piaunamos taip, kad tik viename krašte tebūdavo pluta. Piaunamos jos būdavo per visą kepalą. Riekė iš vienos pusės, riekė iš kitos. Taigi, jau vidurį kepalo pasiekus, riekė būdavo apie pėdos ilgumo ir apie pusantro colio platumo. Tokių riekių bernas priraikydavo krūvelę. Kiekvienas atsilauždavo nuo riekės, kiek norėdamas.
Išvirtą košę į dubenis išdėjus, vienam atitekdavo išgrandyti katilas. Grandydavo jį viena iš merginų arba piemuo. Vaikiams grandyti katilą būtų buvęs lyg ir pažeminimas. Nors, iš tikrųjų, grandy toj as gardžiau pavalgydavo negu prie stalo - pridegusios korės likučius katile visi mėgdavo. Grandy toj as valgydavo pusryčius tiesiai iš katilo, asloje jį pasistatęs ir prie jo atsitūpęs. Mirkalo jis į patį katilą įsipildavo. Su šaukštu visas katilo sieneles gerai nugrandydavo ir viską suvalgydavo.
Varškėčiai su bulvių koše
Sriubos
Pietums būdavo verdama bulvienė (boilynė), kartais burokėlių sriuba (batvena), kartais kopūstai. Pasninkų dienomis kartais būdavo verdama morkienė (morkynė). Verdant tas sriubas be mėsos, dėl skonio dėdavo į jas užtrino. O kas tas užtrinas? Paskerdus riebesnę kiaulę, atsargiai nuimdavo žarnas dengiantį riebalų sluoksnį, pasūdydavo druska, susukdavo į pailgo duonos kepalo pavidalą, susiūdavo, kad neišsivyniotų, ir padėdavo kur virtuvėje palubyje ant lentynos keletą savaičių susistovėti. Vėliau išnešdavo į mėsos kamarą, kuri visuomet būdavo be langų, tamsi ir vėsi.
Vieną ar du kartu savaitėje pietūs būdavo su mėsa. Per sunkesnius darbus su mėsa pietūs būdavo kasdien, išskiriant tik pasninkus. Mėsą virdavo sukapotą porcijomis. Prieš pietus gaspadinė išdėstydavo porcijas į kiekvieno dubenėlį. Paskirstyti porcijas būdavo pačios gaspadinės pareiga - mergina tam per mažai autoriteto teturėjo. Mėsą valgydavo su duona ir bulvėmis. Mėsai valgyti Jakučių nevartodavo - vienu tik peiliu apsieidavo. Kad valgomą mėsą nebūtų galima rankomis liesti - nė minties tokios nebuvo. Rankomis palaikant porciją, peiliu būdavo atplaunamas gabaliukas mėsos ir pirštais nešamas į burną. Tai buvo padorus valgymo būdas. Peilį turėjo kiekvienas savo. Bernai ir piemuo turėdavo lenktinius peilius ir juos nešiodavosi kelnių kišenėje.
Vakarienei būdavo verdama pieniška sriuba, kartais kruopienė, kartais "konkolynė". Pastaroji būdavo su "konkolais" - sugnaibytais tešlos gabaliukais. Kruo pos (tos vietos žmonių tarme vyriškosios giminės, vienaskaitos vardininkas - kruops, daugiskaitos vardininkas - kruopa) būdavo daromos iš miežių. Per bulviakasį vakarienei virdavo "šutynę". Tai būdavo labai tiršta bulvių sriuba.
Tradicinis lietuviškas patiekalas - cepelinai
Pavakariai
Pavakarei beveik visuomet būdavo neskustos bulvės. Prikratydavo dubenį bulvių ir padėdavo ant vidurio stalo. Ties abiem stalo galais padėdavo po dubenį mirkalo. Kiekvienas imdavo iš dubenio bulvę, su peiliu ją nusilupdavo, nulupęs perplaudavo pusiau, pasmeigdavo vieną jos pusę ant peilio galo, pamirkydavo į mirkalą ir dėdavo į burną. Bulvė ant peilio galo būdavo taip pasmeigiama, kad mirkant plokščioj i pusė būtų viršuje horizontalioje padėtyje, šitaip darant, galėjo būti vilties, kad koks spirgas ant jos užsikabins. Suvalgius abi bulvės puses, būdavo lupama kita. Ir taip toliau. Visi mirkydavo jas bendrame dubenėlyje. Baigę bulves su mirkalu, pradėdavo valgyti jas su rūgusiu pienu. Ir per pavakarę ant stalo būdavo suraikytos duonos.
Pasninkų dienomis nebuvo galima valgyti su mirkalu, nes jame buvo taukų, todėl vietoje mirkalo tada ant stalo padėdavo kastinio. Kastinys buvo savoli.škas baltos spalvos sviestas. Jį darant neatsiskirda-vo pasukos, todėl jis buvo žymiai liesesnis už sviestą. Būdavo pridedama į jį kmynų. Skonis jo buvo aštrus, todėl nelabai tetiko valgyti su duona, tačiau prie bulvių puikiai derinosi. Ką tik pagamintas jis būdavo skystas. Supilstydavo į lėkštes. Atvėsęs sukietėdavo. Sviestas nepriklausė prie kasdieninių valgių. Tik per dideles talkas ankstyvajam valgymui (pryštikiui) ir priešpiečiams jo kartais duodavo.
Būdavo ir "sausų" pasninkų, kada ne tik mėsos, bet net ir pieno nebuvo galima valgyti. Spirgutė buvo daroma iš kanapių grūdų. Paspirgindavo juos keptuvėje, sukratydavo į grūstuvį ir grūsdavo. Grūstuvys savo forma priminė aukštą ir siaurą vazą, apie dviejų pėdų aukščio ir apie šešių colių diametro. Jis būdavo išskobiamas iš medžio gabalo. Į tą vazą būdavo įstatomas medinis muštuvas, vienu galu pritaikytas grūstuvio tuštumai, o antru geras rankose laikyti. Atsisėsdavo mergina ant suolo, tarp kojų grūstuvį pasistatydavo, keliais jį prilaikydavo ir su muštuvu daužydavo sudžiūvusius kanapių grūdus. Kartas nuo karto šaukštu juos pamaišydavo, kad vienodžiau susigrūstų.
Baigus valgyti bulves su spirgute, būdavo jos valgomos su sriubalyne. Tai buvo lyg ir rūgusio pieno pakaitalas. Į dubenėlį paprasto šalto vandens įdėdavo druskos, įpiaustydavo svogūnų, kartais padegintą silkės galvą įmesdavo - ir būdavo sriubalyne. Nei virti, nei šildyti nereikėdavo.
Ypatingas pasninko valgis buvo kisielius, kartais žiūre vadinamas. Gamindavo jį šitaip. Stambius avižinius miltus užpildavo vandeniu, padėdavo šiltoje vietoje ir apdangstydavo rūbais, kad gerai įrūgtų. Į-rūgusius miltus iškošdavo per lininį skudurą ar rėtį. Sėlenas išmesdavo lauk, o iškoštą baltą ir rūgštų skystį virdavo. Išvirtą supildavo į dubenis. Atvėsęs jis sukietėdavo į drebančią masę. Kabindavo jį šaukštais ir valgydavo su bulvėmis. Kadangi kisielius turėjo rūgštų skonį ir nemalonų aitrų kvapą, todėl ne visiems jis patikdavo.
Šventiniai valgiai
Trys šventės metuose buvo, kurių papročiams priklausė specialus maistas. Per Velykas maisto pagrindą sudarė pyragas, kepamas iš pikliuotų (petliavotų) kvietinių miltų. Pyragų tešlai įrauginti buvo vartojamos mielės, kai tuo tarpu duoną raugindavo be mielių. šalia pyrago, Velykų valgiams priklausė dar sviestas, kiaušiniai (kiauše, vienaskaita - kiaušis) ir kiaušinienė (kiaušynė). Virtų kiaušinių gaudavo kiekvienas tam tikrą skaičių ir nuo stalo eidamas pasiimdavo juos su savimi. Stengdavosi nesuvalgyti tuojau pat, o pataupydavo, kad visam Velykų laikui jų užtektų. Paprotys buvo "kultis" kiaušiniais - daužti juos vienas į kitą. Per Kalėdas pagrindinis valgis buvo sausai virti kviečių bei rugių grūdai ir žirniai...
Įrankiai ir priemonės
Žemiau pateikiami įrankiai ir priemonės, kurie buvo naudojami gaminant maistą tradicinėje kaimo sodyboje:
- Trikojis katilas
- Menturis
- Sietas
- Grūstuvas
- Moliniai dubenys ir dubenėliai
- Šaukštai
- Peiliai
- Krosnis
| Įrankis/Priemonė | Paskirtis |
|---|---|
| Trikojis katilas | Valgių virimui |
| Menturis | Bulvių grūdimui |
| Sietas | Bulvių košimui |
| Grūstuvas | Kanapių grūdų grūdimui |
Šis straipsnis apžvelgė tradicinį maisto gaminimą kaimo sodyboje Lietuvoje laikotarpiu nuo 1880 iki 1930 metų. Buvo aptarti įvairūs patiekalai, jų gaminimo būdai ir naudojami įrankiai.