Nepaprasto grožio Birštono apylinkės, greta tekantis Nemunas - štai, ką rasi atvykęs į Panemunio sodybą. Didžiausi jos privalumai - neapsakoma ramybė ir privatumas. Nuostabios gamtos apsuptis, namai su erdviais apartamentais, laukia Tavęs Panemunio sodyboje.
Nemunas ties Birštonu
Apgyvendinimas Sodyboje
Sodyboje apsistosi viename iš trijų namelių.
- „Pirkioje“ galės gyventi iki 7 asmenų. Šiame name yra svetainė su televizoriumi, židiniu ir sofa-lova, mini virtuvėlė su visa reikalinga buitine technika, vonios kambarys su WC, dušu.
- „Svirne“ yra 4 miegamieji, čia apsistoti gali net iki 11 asmenų.
- „Troba“ - tai 14 vietų namas. Pirmame aukšte įrengti du apartamentai, kuriuose yra miegamasis su dvigule lova, svetainė su sofa-lova, televizoriumi, mini virtuvėlė su reikalinga buitine technika, taip pat vonios kambarys su WC ir dušu. Antrame aukšte įrengti du kambariai: keturvietis su dvigule ir dviem viengulėmis lovomis bei vonios kambariu, ir keturvietis su dvigule bei sofa-lova, privačiu vonios kambariu.
Visuose kambariuose lovos su patalyne, yra rankšluosčiai.
Patogumai ir Paslaugos
Bendros erdvės darbui: namelių svetainės, lauko erdvė. Maitinimas nėra teikiamas, tačiau galimas pristatymas (pusryčiai, pietūs, vakarienės) iš Birštone esančios kavinės „Audenis“.
Sąskaitos informacija: bus nurodyta „apgyvendinimo paslaugos“ (be tikslios paslaugų detalizacijos).
Dėl užsakymo ar informacijos patikslinimo prašome kreiptis el. paštu.
Darbas ir Kūryba: Mintys Apie Panemunio Sodybą
Galvoju, kad pirmąją kalendorinio pavasario dieną reikėtų atsibusti su mintimi apie darbą. Netgi keramikas, dailidė, drobių audėja ar avių augintoja pavasarį jaučiasi guvesni nei žiemą. Smagu amatininkui, kai pro dirbtuvėlės langą pagaliau išvysta nerimstančius pavasario šauklius, o išėjęs kieman išgirsta, kaip kas nors iš jų būtinai pašvilpauja ar bent pakranksi.
Amatininkas
Kas yra darbas? Ar galima atskirti šį socialinį reiškinį nuo to sutartinai įpareigojančio jungo, kai per visą ilgą dieną tenka norom ar nenorom ištverti privalomoje darbo vietoje, atsiribojus nuo savo tikrojo kūrybinio pašaukimo, nuo širdyje glūdinčio polinkio dirbti visai ką kita, o ne tai, kas tau specialiai nurodyta? Tada jau, regis, buvo aišku, kad žmogiškajai būtybei nusileidus iš medžio ant žemės, kur pilna visokio maisto, nereikėtų nuo to medžio per daug nutolti, - buvo aišku, kad medyje saugiau, nes kai kurie nedraugiški žvėrys į medį įkopti nemoka.
Galiu vėl ir vėl tą praėjusių amžių apysaką skaityti, nė minutės neatsitraukdamas, pamiršęs visus šiandieninius biosferos ir technosferos prieštaravimus, visas utopijas apie dirbtinį intelektą. Tai jau panašu į meditaciją. Ir tada nejučia iš kažkokių skaitytojiškos atminties labirintų išnyra nuostabi kito garsaus amerikiečių keliautojo, rašytojo, dailininko Rockwello Kento (1882-1971) autobiografijos detalė: kokia laimė savo rankomis kurti daiktus.
Ne veltui dzūkų moterys sako: kap stovai parėdzyci, kožna varlė audėja. Juk ir mūsų dienų filosofo, eseisto Arvydo Šliogerio (1944-2019) mąstymas apie daiktus jo knygoje „Konservatoriaus išpažintys. 1988-1994 metų tekstai“ (Vilnius, „Pradai“, 1995) šiandien jau labiau suprantamas nei prieš 30 metų, nes tada dar nebuvo tokios fatališkos mums brangių daiktų prapulties. Vėliau rašytojas Romualdas Granauskas prakalbo ir apie žodžio agoniją. Juk seniai žinoma: nebėra daikto, pamirštamas ir jo vardas.
Na, ir tautosaka negali būti visagalė, niekas jau senoviškai supratingai nepaaiškins, kaip XXI amžiaus folklorinių ansamblių jaunimas, šventiškai raibuojantis plačiausiuose televizijos ekranuose, turėtų dainuoti lietuviškas rugiapjūtės dainas. Arba kaipgi dabar galėtume suprasti štai tokią senovės keltų dvasinio pasaulio išmintį: tiktai nuoširdus darbas Gamtoje kuria grožį? Su kokiu nuoširdumu tai pakartoti šiandien, kai kasdienis, ne itin patrauklus, varginantis darbas pavagia iš jauno žmogaus visą dieną, kai „darbui esame tokie svetimi. Jam iš mūsų reikia tik mūsų energijos“?
Tas įspūdingas kelmo valkiojimas, kaip ir kantrus molio valkavojimas, taip pat yra darbas, - ne valkatavimas. Nors vėlgi: ir istorinė, ir grožinė literatūra rodo, kad smalsus ir kūrybingai nusiteikęs žmogus kartais nesunkiai pritampa prie pačių tikriausių valkatų ir patiria tai, ko savajame, labiau civilizuotame, pasaulyje niekada nepatirtų.
Vis dėlto džiugu, kad mūsų dienomis išleista didžiulė šiuolaikinė mokslinė studija ne apie valkatavimą, o apie Darbą. Tai socialinės antropologijos mokslų daktaro Jameso Suzmano istorinė apžvalga „Dirbantis žmogus. Nuo akmens amžiaus iki robotų eros“ (Vilnius, „Alma littera“, 2021). Skaičiau ilgai, dėmesingai. Ir vis dar tebeguli ant stalo tas universalus mokslininko antropologo darbas - ranka pasiekiamas.
Tai pirmykštė medžioklė, kai žvėris turi galimybę pabėgti. Bet medžiotojai nebadauja, ir knygos autorius tokią čiabuvių genčių veiklą apibūdina kaip tiesioginės grąžos ekonomiką. Dabar vienaip ar kitaip dalyvaujame tiktai uždelstos grąžos ekonomikose, o anuomet visi rinkdavo maistą tiktai šiai dienai. Niekas nesuprato, kad galima maistą kaupti. Ir didžiausią nudobtą žvėrį padalindavo čia pat visiems.
Visu tuo galiu patikėti, nes autorius gimė ir ilgai gyveno ne Anglijoje, savo mokslinius tyrimus atliko Pietų Afrikos genčių bendruomenėse. Knygos autorius buvo išmokęs tenykščių genčių kalbas, asmeniškai galėjo įsijausti ir perprasti pirmykščio žmogaus pasaulėjautą, ir tai nutiko XX a. pabaigoje.
Dažnas žvejys sako ir nuoširdžiai tiki, kad žvejyboje praleistas laikas neįeina į gyvenimo trukmę.
Apie tobulą žmogaus gyvenimo pabaigą, kurią lyg tarp kitko pamini „Dirbančio žmogaus“ knygos autorius, pasaulio literatūroje samprotaujama labai daug. Prancūzų rašytojo, muzikologo, psichoanalitiko Michelio Schneiderio (1944-2022) „Įsivaizduojamos mirtys“ (Vilnius, „Alma littera“, 2004) - turbūt pati niūriausia knyga apie paskutines genialiųjų rašytojų, literatūros darbininkų, gyvenimo valandas, joje tikrai nedaug to ugningo, kūrybinio gyvenimo geismo, kur kas daugiau desperacijos.
Žinoma, niekas man nedraudžia apkaltinti talentingąjį dailininką Rockwellą Kentą už savigyrą, kai skaitau didžiausią jo veikalą „Tai aš, Viešpatie“.
Nė vienas net ir po mirties išleistose knygose įamžintas Romualdo Granausko (1939-2014) gyvenimiškasis patarimas mums neturėtų būti svetimas. Tik pažvelkime, kiek šis talentingas žemaitis parašė būtent toje pagaliau jau branginamoje senatvėje. Labai svarbi apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ išleista 2012 metais.
Todėl, kad viskas nepaprastai įdomiai parašyta ir į savo prabėgantį gyvenimą pažvelgta jau nebe taip, kaip buvo žiūrėta jaunystėje. Ir viskas, prie ko tik buvo prisilietęs talentingo pasakotojo žvilgsnis, man atrodo stebėtinai reikšminga. Juk ir publicistinė apybraiža apie Simoną Daukantą parašyta taip, kad suprastų ir moksleivis, ir studentas, ir žilas, nedaug mokslo ragavęs senolis.
Minėtoji apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ - taip pat autobiografinė, rašyta lemtingais Lietuvos atgimimo metais. Visi įvykiai tikri, bet kiek daug čia mums netikėtų atsitikimų, nelauktų ištarmių, širdingai parodančių, kad yra valstybės gyvenimas, o čia pat ir kiekvieno žmogaus asmeninė lemtis. Juk iš tikrųjų valstybė esti stipri tiek, kiek stiprus kiekvienas jos žmogus.
Ir iškyla atminty vieną kartą išgirstas dar gana jauno šios apysakos autoriaus pasipiktinimas, kai jis susidūrė su absurdiška prievole kažkam įrodinėti, kad šitoks ne visiems priimtinos stilistikos srautas, šitoks rašymas yra darbas.
Gamtininkas dr. Eugenijus Drobelis išėjo į fotomedžioklę. Eugenijus - 30 knygų autorius ir bendraautoris, videofilmų kūrėjas. Iš jų žinomiausi - „Tu gervela“, „Kur teksi kurtiniai“. Eugenijus Drobelis bene pirmasis pasaulyje 1975 m. iškėlė dirbtinį lizdą plėšriesiems paukščiams. Atvažiavęs į Čepkelius 1983 m. iškėlė dirbtinį lizdą jūriniams ereliams.
Vos pasirodžius saulei, girdžiu monotonišką geltonosios startos sirlenimą. Šio jaukaus sodybos paukštelio giesmė paprasta, melodija vis kartojasi, kartais ji lyg ir liūdnoka, primenanti rudenišką niūresnių dienų monotoniją. O vakar vakare prie Krūčiaus klausiausi tylaus juodagalvės sniegenos švilpčiojimo.