Lietuvoje kailinių žvėrelių auginimas yra verslas, keliantis daug diskusijų. Viename didžiausių kailinių žvėrelių ūkių šalyje - „Vilkijos ūkyje“ - buvo surengta atvirų durų diena.
Pasižvalgyti į šį verslą panoro ne tik konkurentai, smalsūs žmonės, rajono valdžios atstovai, bet ir Seimo Kaimo reikalų komitetas, kuris surengė išvažiuojamąjį posėdį.
Renginio metu diskutuota apie natūralų kailį, vykdytos tiesioginės transliacijos iš Helsinkio SAGA kailių aukciono, demonstruota naujam gyvenimui prikeltų kailinių gaminių paroda, savo pasirodymą klojime surengė Kauno valstybinis muzikinis teatras. Vykdytos ir ekskursijos po fermą, kur savo akimis galima buvo pamatyti, kaip Lietuvoje kailiui auginamos kanadinės audinės.
Seimo kaimo reikalų komiteto nariai ūkyje. Eriko Ovčarenko / 15min nuotr.
Ūkio Savininkų Įžvalgos
Tadas Tallat-Kelpša, savininko sūnus, vaikščiodamas tarp narvų, išdėliotų eilėmis atvirame ore po stogeliais, teigė: „Šiuo metu finansiškai nebėra skirtumo tarp skirtingų kailių audinių. Jos vertos vienodai. Anksčiau brangesnės buvo baltosios, o rusvos visuomet liks klasika. Tiesa, baltųjų audinių išeiga mažesnė“.
Audinių migdymas anglies dvideginiu, anot jo, vyksta keletą savaičių per metus - lapkritį.
Austė Korbutė, Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkė, paaiškino: „Pagal humaniškumą - tai pats švelniausias būdas, kuomet nėra patiriamas net momentinis fizinis skausmas, nėra stresą keliančio transportavimo. Procesas panašus į tą, kai žmonės, kurių namuose netvarkingos krosnys, „užmiega“ dėl smalkių. Per kelias minutes apima stiprus mieguistumas“.
Operetė kailinių žvėrelių ūkyje. Eriko Ovčarenko / 15min nuotr.
Kailių Ženklinimas ir Kokybė
T.Tallat-Kelpša patikino, kad, jei yra įplyšimų, t. y., jei gyvūnas susižalojęs ar apdraskytas, toks kailis yra bevertis. Paklaustas, ar pasitaiko brokuotos produkcijos, jis atsakė, kad beveik 100 proc. iškeliauja pardavimui.
Kiekvieną sezoną darbai ūkyje yra skirtingi - nuo poravimosi žiemą, vaikavimosi pavasarį-vasarą iki veislinės bandos atrinkimo rudenį. Kailiai parduodami tik aukcionuose - Helsinkio, Kopenhagos ir Toronto. Kiekvienas kailis yra „sekamas“ nuo ūkio iki galutinio gaminio, turi unikalų barkodą. Jo kaina priklauso tik nuo kokybės, spalvos, bet visiškai nepriklauso nuo kilmės vietos.
A.Korbutė teigia, kad, jei fermoje pasitaikytų sužeistų gyvūnų, ūkis patirtų didžiulius nuostolius.
Mokslinė byla prieš kailių auginimą
„Welfur“ Sertifikatas
Nuo šių metų pabaigos aukcionuose prekiauti galės tik tie ūkiai, kurie turi „Welfur“ sertifikatą. Visi kiti neišgyvens. Per septynerius metus septyni Europos universitetai, paskatinti Europos Komisijos, sukūrė moksliškai pagrįstą kanadinių audinių gerovės vertinimo sistemą pagal 24 kriterijus, apimančius laikymo sąlygas, maitinimą, sveikatą ir gyvūno psichologinį komfortą. Šiuos vertinimus atlieka nepriklausomi auditoriai, kurie išduoda sertifikatą po trijų apsilankymų ūkyje, kuomet įvertina visus gyvūno auginimo etapus - nuo jauniklių priežiūros iki suaugusių gyvūnų, - paaiškino Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkė.
Austė Korbutė. Eriko Ovčarenko / 15min nuotr.
Ūkio Istorija ir Dabartis
Tarpukariu ūkis priklausė Česlovo seneliui agronomui, kuris įkūrė Žemės ūkio rūmus ir atvėrė sviesto bei bekono eksporto kelius į Angliją ir Vokietiją. Jame buvo kuriamos įvairios ano meto inovacijos - kaip atrinkti geresnes augalų ir gyvūnų veisles, kaip apsaugoti ūkinius gyvūnus nuo ligų ir pan. Joną Tallat-Kelpšą nužudė sovietai, o ūkis buvo paverstas audinių ferma, kuri prieš pat nepriklausomybę buvo smarkiai nustekenta. Lietuvai atgavus laisvę, ūkis grąžintas teisėtam jo paveldėtojui - kibernetikos mokslų daktarui Česlovui Tallat-Kelpšai. Konsultuojantis su Danijos augintojais, ferma visiškai pakeista - iš sovietinės tapo modernia, atitinkančia visus europinius reikalavimus.
Pasak A.Korbutės, „Vilkijos ūkyje“ laikomų žvėrelių ir parduodamų kailių skaičius keičiasi kasmet priklausomai nuo paklausos. Šiuo metu auginama apie 100 tūkst. audinių, rinkos pakilimo laikotarpiu - daugiau.
Ūkininko Pozicija
Po ekskursijos susėdama pokalbiui su fermos savininku Česlovu Tallat-Kelpša. Nors provokuojančių klausimų netrūksta, ūkininkas gina savo verslo sritį iš anksto paruoštais argumentais ir moksliniais tyrimais. „Kailis yra aplinkai draugiška medžiaga, ji nekenkia taip kaip poliesterio drabužiai ir visa vienadienė mada. Jei kyla klausimų dėl gyvūnų auginimo sąlygų - visoje Europoje galima atvykti į fermas ir pamatyti savo akimis“, - tikina Č.Tallat-Kelpša. Anot jo, apklausos rodo, kad po apsilankymo ūkiuose, žmonių, kurie pritaria šiai veiklai, padaugėja dvigubai. Pašnekovas piktinasi, kai viešoje erdvėje kaimą kas pateikia kaip purviną, kvailų ir vargšų žmonių bendruomenę. Jo teigimu, su kaimu viskas yra tvarkoje. Kaime yra daug gerų, protingų ir gabių žmonių. Jie turi tokius pat poreikius kaip ir miesto gyventojai.
Česlovas Tallat-Kelpša. Eriko Ovčarenko / 15min nuotr.
Finansiniai Aspektai
Bendros Lietuvos kailių augintojų eksporto pajamos siekia nuo 60 iki 150 mln. eurų per metus. Tai priklauso nuo metų ir nuo kainų. Ir tą mes padarome iš 50 tūkst. tonų atliekų, kurios turėtų būti sunaikintos kažkokiu būdu. Šiandien manęs paklausė: kokia nauda yra iš jūsų verslo. Mes, atsiprašant, iš vos ne mėšlo padarome auksą. Tai daug draugiškiau gamtai nei visokios sintetikos ir netgi, sakyčiau, medvilnė.
Ūkio vidurkis - nuo 1 500 eurų. Eilinis darbininkas gauna apie 1000 eurų į rankas. Visoje grupėje turime apie 150 darbuotojų. Iš jų - 60 ar 70 dirba prie žvėrių. Po to - remontininkai, statybininkai, mechanikai, traktorininkai, vairuotojai. O aukštesnės kvalifikacijos žmonių - ant vienos rankos gali suskaičiuoti: gamybos, technikos direktoriai, buhalterija ir finansai. Gal dešimt žmonių iš viso.
Visi darbuotojai gyvena 10 km spinduliu nuo ūkio. Dar turime ūkį Jonavos rajone ir Žibartonyse. Apskritai mūsų visame sektoriuje dirba apie 1,5 tūkst. žmonių.
Atsakymas Kritikams
Č.Tallat-Kelpša atmeta kaltinimus dėl žiauraus elgesio su gyvūnais teigdamas, kad gyvūnų gerovės užtikrinimas kailinių žvėrelių fermose visoje Europoje yra geriausias, palyginti su kitų gyvūnų ūkiais. Yra vienintelė savireguliacijos sistema „Welfur“, kuri yra pripažinta Europos Komisijos. Nė vienam kitam gyvūnui - nei karvei, nei kiaulei, nei vištai - to nėra. Nuo šių metų gruodžio nė vienas aukcionas pasaulyje nepriims kailio, jei ūkis neturi sertifikato. Sistema ruošta septynerius metus. Danijos nepriklausomo audito įmonė, kuri nieko bendro su žvėrelių ūkiais neturi, atvažiuoja ir tikrina. Ji ir išduoda sertifikatą.
Kailinių žvėrelių ūkyje. Eriko Ovčarenko / 15min nuotr.
Rinkos Padėtis
Šiuo metu jaučiamas nuosmukis, tačiau jis nesusijęs su antikailių veikla. Nuo 2000 iki 2016 metų kailių produkcija išaugo tris kartus, nors ta kova prieš kailius vyksta jau seniai. Nuosmukis yra dėl to, kad buvo beprotiška perprodukcija, kainos ir pelnai. Viskas perkaito, sprogo. Dabar vyksta natūrali atranka. Dalis ūkių atkris, dalis jau atkrito. Reikia pasidžiaugti, kad atkrenta blogiausi ūkiai.
Etiniai Klausimai
Č.Tallat-Kelpša nemano, kad darome kažką kitokio, nei pasaulyje yra priimta. Žmogus gyvūnus išnaudojo nuo to laiko, kai tapo žmogumi. Galbūt ir tapo žmogumi, kad pradėjo kitus gyvūnus išnaudoti. Kalbėkime tuomet apie gyvūnų išnaudojimo teisę apskritai. Neskirkime: audinė ar ne audinė. Kodėl žiurkę reikia nuodyti? Ar ji ne toks pat šiltakraujis gyvūnas, protingesnis galbūt už daugelį tų, kuriuos mes guldome į lovą? Medžioklėje vienus galima šaudyti, kitų ne - žiaurus elgesys su gyvūnu. O jie visi yra žinduoliai. Juk mes nerūšiuojame žmonių pagal lytį, spalvą, kitus požymius. Kodėl rūšiuojame gyvūnus? Sutarkime, ką žmogus gali daryti su gyvūnu, o ko ne. Gyvūnas yra daiktas? Ne juk. Turiu kėdę, ją sulaužysiu. Sakys, kvailys. Buvo gera kėdė - nebėra. O jei ką padarysiu su gyvūnu... Negaliu. Bet kaip elgtis, juk jis mano gyvūnas? Kėdė - mano nuosavybė, galiu daryti ką noriu. Gyvūnas gal ir mano nuosavybė, bet negaliu daryti ko noriu. Yra gyvūnų gerovės taisyklės. Bet kodėl taisyklės vieniems gyvūnams vienokios, kitiems - kitokios? Nesuprantu. Sutinku, kad reikia kalbėti apie gyvūnų gerovę, teises, bet kalbėkime sistemiškai. Ar mes norime, kad gyvūnas iki mūsų pakiltų, ar mes norime nusileisti iki gyvūno?
Kailių Populiarumas Pasaulyje
Pokyčių pastaruoju metu didelių nebuvo. Rusija, Kinija, valstybės, kuriose tikrai yra šalta. Kur kailis vilkimas ne tik dėl grožio. Bet nuvažiuokit į Italiją slidinėti, bus plius 10, bet vis tiek kažkas vaikščios su kailiniais. Atsiranda vis daugiau vyriškos mados su kailiu. Anksčiau būtų buvę: vyras su kailiniais? O dabar pilna. Jau nekalbu apie kalnierius, gobtuvus, puoštus kailiu.
A.Korbutės komentaras: 65 proc. visų rudens/žiemos kolekcijų, jei žvelgiame į Niujorko, Milano ir Paryžiaus mados savaites, sudaro drabužiai ar aksesuarai su kailiu.
Kailio Panaudojimas
Kompiuterio dėklą mačiau užvakar. Baldų pramonėje, interjere labai naudojama. Primityvus mąstymas išnykęs, kad iš kailių galima gaminti tik kailinius. Ilgus kailinius. Atsiranda kailis ten, kur žmonės nesupranta net, kad ten kailis. Esu matęs net apatiniuose rūbuose. Nėra, kur jo nėra. Tai labai brangi žaliava. Daugeliui ponių nebūtų priimtina persiūti sintetinę striukę. Bet kailinius... Nė viena nesigėdys, o tik pasigirs: dukrai iš kailinių padariau puskailinius. O ši savo dukrai - liemenę. Ir išmes po kokių 40-50 metų. Audinės kailis - po ūdros, antras pagal stiprumą. Gal ir negerai ta audinė, nes kokiai poniai sunku vyrui įrodyti, kad reikia naujų kailinių.
Ekologinis Aspektas
Sintetika - iškastinis kuras. Ji neyra. Ji pigi, verčia daugiau vartoti. Greita mada... Žmogus perka be proto daug. Išmeta, plaukioja po to vandenynuose. Žuvyse jau visokio velnio randama. O čia natūrali medžiaga. Mes, ekologine prasme, manau, darom gerą darbą. Atliekas paverčiam kailiu, mėšlu tręšiam žemę, geriname jos struktūrą.
A.Korbutės komentaras: 25 proc. pasaulio dirbamos žemės nėra tinkama auginti ūkinius augalus. Tinkama ta dalis tik ganykloms. Žmogus negali perdirbti celiuliozės ir paversti jos baltymu. Tai gali padaryti tik gyvūnas. Tai vienintelis maisto gavimo būdas. Ir kalbame apie ketvirtį žemės teritorijos.
2017 m. JAV žemės ūkio departamento užsakymu buvo atliktas didžiulis mokslinis tyrimas: kas atsitiks žemės ūkiui ir ekologijai, jeigu paverčiam jį išskirtinai veganišku. Viešumoje juk kalbama, kad karvės išskiria daug metano dujų. Bet juk reiks daugiau mineralinių trąšų, o tai reiškia, kad kils cheminės pramonės poreikis. Trąšas reikia gabenti - transporto tarša padidėja. Žmonėms būtų reikalingi papildai. Vėl chemijos pramonė, logistika. Nieko nelaimi. Po kelių dešimtmečių žemė taptų dykyne. Tai - utopinė idėja. 60 proc. visos mūsų aprangos šiandien sudaro plastikas. Mes dėvime plastmasę, tik ji vadinama poliesteriu, akrilu ir nailonu. Tų audinių nenudažysi natūraliais dažais.