Kas Yra Turtas Žmoguje?

Sunku vienu žodžiu ar sakiniu apibrėžti, kas yra laimė. Mes jaučiame, kad laimė nėra kažkokia relaksacija, ištisinis džiaugsmas ir palaima. Laimę sudaro labai daug įvairių komponentų. Laimė - ne taškas, kurį galima pasiekti, o procesas. Procesas, pilnas išgyvenimų, pilnas pasinėrimo į tai, ką mums neša kasdienybė.

Galime pilnai įsivaizduoti net ir tai, kad žmogus, išgyvenantis kokią nors nelaimę, kančią ar skausmą, tuo pat metu gali jaustis laimingas. Skamba kaip paradoksas, bet iš tikrųjų kančia irgi sudaro mūsų gyvenimo dalį ir kažkuo mus praturtina.

Malonumas reiškia kad, aš „jaučiuosi gerai“, bet tai apima tik dalį laimės. Įsipareigojimas reiškia gyventi „gerą gyvenimą“ darbe, šeimoje, su draugais, ir pomėgių turėjimą. Prasmė nurodo, kad naudojant mūsų stipriąsias puses, mes prisidedame prie didesnio tikslo.

Laimės Komponentai

Kai kurie žmonės laimę vadina trumpalaike, bet labai intensyvia palaima, kiti - stabiliu gerovės jausmu. Bet jei manysime, kad laimė yra gyvenimas, kuris teikia pasitenkinimą, tai faktai yra neginčijami: laimingiausi yra ne tie, kurie patiria palaimą, bet tie, kurie pozityviai žiūri į kasdienius dalykus. Ne visada galima rasti objektyvių „laimės priežasčių“.

Vienas patikimiausių laimės pagrindų yra artimi, šilti ir gilūs santykiai: šeima, romantika, draugystė. Tomis pačiomis gyvenimo sąlygomis laimingi žmonės gyvena ilgiau, turi geresnį imunitetą ir greičiau pasveiksta po sunkios operacijos.

Išorinės aplinkybės yra labai svarbios mūsų vidinei būsenai, tačiau būtina suprasti, kad ne viskas gyvenime gali vykti sklandžiai: būna sunkių dienų, sutinkame blogų žmonių, ištinka rimtos problemos ir pan. Laimingi žmonės suvokia, kad jų praeitis pavertė juos tokiais, kokie yra dabar, tačiau jie į ją nuolat nesigręžioja ir nebando žvelgti toli į ateitį. Jų sugebėjimo išlikti „čia ir dabar“ galima tik pavydėti.

Laimė - tai prasmės matymas savo veiksmuose, darbuose, kad ir kokie jie būtų. Pvz.: vaikų auginimas, mokytojo darbas, statybininko pareigos ar kt. Pagrindinė esmė yra ne degti tuo, ką darai kasdien, o suprasti, kodėl tai darai.

Šių žmonių draugų, pažįstamų ir artimųjų ratas yra ganėtinai platus, nes jie geba juos vertinti ir nuoširdžiai džiaugtis jų buvimu greta. Įvairus turinys gali būti sutalpinamas ir į laimės sąvoką pagal tai, kur žmogus visų pirma mato savo gyvenimo prasmę. Tai rodo, kad laimė yra paties žmogaus, o ne išorinės tikrovės kategorija. Kas vienam atrodo laimė, kitam iš viso nėra laimės vardo verta. Antra vertus, tie patys dalykai, kurie pirma atrodė atneša laimę, pasiekti - svajotos laimės nesuteikia.

Niekada laimė negali būti kur nors randama, nes ji yra pačiame žmoguje, tiesiog reikia sugebėti ją atskleisti. Pačiame savyje randamoji laimė nepriklauso nuo sėkmės ar nesėkmės pasaulyje: ji lieka nepaliečiama to, kas vyksta pasaulyje, ne iš asketinio abejingumo pasauliui, o dėl to, kad laimės rūpestis yra sureliatyvinamas prasmės rūpesčiu.

Kita vertus, laimė yra toks abstraktus dalykas, kad jos tiesiog neįmanoma įsprausti į kažkokius rėmus, paklaustas, kas yra laimė, kiekvienas žmogus atsakys visiškai skirtingai ir iš dalies panašiai. Todėl galima teigti, kad yra kažkokie bendri visiems laimės komponentai, bet ne pati laimė. Todėl reikėtų pamąstyti, kas man yra laimė, ko aš trokštu iš gyvenimo. Ir pabandyti tai įgyvendinti. Tačiau laimės negalima medžioti.

Tikėjimas yra susijęs su neakivaizdžiais faktoriais. Tai yra su tuo, kas gali nutikti žmogui, o gali ir nenutikti. Tikėjimas savimi ir savo jėgomis.

Sąmoningai gyventi - reiškia suvokti save, aplinkinį pasaulį ir kitus žmones tokiais, kokie jie yra iš tikrųjų, nevertinti visko iš savo subjektyvios pozicijos.

Laimė gali pasireikšti kaip pajautimas, dažnai žmogų aplankantis staiga, netikėtai. Būna, žmogui tiesiog kyla nepaaiškinamas jausmas, kad jis yra laimingas. Vis dėlto, žvelgiant į tyrimus ir mokslininkų pastebėjimus, būsena, kai žmogus, atrodytų, nei iš šio, nei iš to pasijaučia laimingas, dažniau pasitaiko vaikystėje, jaunesniame amžiuje.

Dabartinėje visuomenėje priimta, kad kuo labiau augame, bręstame, tuo daugiau pareigų prisiimame, apsikrauname rūpesčiais. Todėl žmogus dažniau renkasi nebūti laimingas - vietoje to jis renkasi spręsti problemas, siekti užsibrėžtų tikslų, kelti ir narplioti gyvenimiškus uždavinius.

Laimė - teigiama emocija, emocijų spektras, jausmas ar būsena, pasireiškianti įvairiais jausmais - pasitenkinimu, ramybe, dvasine pusiausvyra, džiugesiu, dideliu, jausmingu džiaugsmu. Tai gyvenimo pilnatvės subjektyvus jausmas, kuris kyla tenkinant dvasinius pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius, tai idealybės ir esamybės faktinis ar įsivaizduojamas atitikmuo.

Viskas prasideda nuo pamąstymo. Linkiu kiekvienam surasti laiko atsisėsti, nusiraminti, bent trumpam atidėti rūpesčius į šalį ir pasižiūrėti į savo vidų, nebijoti savęs paklausti, kas man gyvenime svarbu, dėl ko aš gyvenu.

Krikščioniškasis Humanizmas

Ką gi krikščioniškasis humanizmas siūlo dabarties žmogui?

1. ŽMOGUS - DIEVO PAVEIKSLAS Šventraštis sako, kad Viešpats sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Ši metafora tokia pilna prasmės, kad kiekvienas amžius atskleidžia vis naujas šio simbolio gelmes. Pradžioje dieviško įspaudo ieškota pačioje individo esmėje, asmeniškoje galioje galvoti, rinktis ir mylėti, t.y. pačiose žmogaus išvidinėse gelmėse. Šia prasme ir aš ir tu esame Dievo paveikslas ir Jo panašumas. Viešpats veikia ir manyje, ir tavyje. Jis - mūsų egzistencijos ir kūrybingumo versmė. Taigi, jei žmogus yra Dievo atvaizdas, tai reiškia, kad jis yra paties Kūrėjo išraiška regimu pavidalu. Kristaus gi atveju šis dalinis panašumas virsta pilnutine tapatybe.
2. ŽMOGUS SANTYKYJE SU KITU Modernioji, ypač humanistinė, psichologija pastebėjo glaudų ryšį tarp asmens brendimo ir jo santykių su kitais žmonėmis. Žmogus be kito žmogaus net negali tapti normalia asmenybe. Kalbame ne apie fizinių reikalavimų patenkinimą, kaip alkio, troškulio ir kt., bet apie psichologinius socialinės žmogaus prigimties poreikius: meilės, švelnumo, šilumos, pritarimo ir kt. Nepajėgs asmuo kito mylėti, jei pats tos meilės nebus patyręs ankstyvoje vaikystėje.
3. ŽMOGUS BENDRUOMENĖJE Iki šiolei filosofijoje, teologijoje ir net psichologijoje daugiausia dėmesio buvo kreipta į žmogų kaip individą. Bendruomeninio žmogaus dimensija net ir krikščioniškoje žmogaus vizijoje tebėra dar tokia miglota.

Žinome, kad turtas savyje nėra blogis. Bet taip pat žinome, kad turtas yra tas slenkstis, ant kurio suklumpa žmonių bendrystė. Žmogus linksta save sutapatinti su tuo, ką jis turi. Taip turtas žmogų apsėda, atimdamas iš jo laisvę. Kietaširdiškumas pasidaro didžiausia žmogiško bendravimo kliūtimi. Tai blogio apraiška individualiniuose žmonių santykiuose.

Marksas labai taikliai aprašė blogį institucinės nuosavybės perspektyvoje. Jo nuomone, kapitalas, ne kapitalistai, virto žmoniją nužmoginančiu fetišu. Praktinis materializmas pasidarė tiesa to pasaulio, kuris nebeturi jokių kitų tiesų.

Pritardamas Markso diagnozei, krikščionis vis tiek mato ekonominėj sferoje ir atpirkimo ženklus. Argi ne pats Kūrėjas paliepė žmogui apvaldyti jo kūriniją? Tas apvaldymas reiškiasi darbo organizavimu, ūkio planavimu, visomis ekonominio gyvenimo formomis. Vadinasi, ne tik asmeniški žmogaus ryšiai su nuosavybe, bet ir visi ūkiniai junginiai yra pašaukti atpirkimui, išvadavimui iš egoizmo. Kiek jie dalyvauja žmogiškos bendruomenės kūrime, tiek jie yra amžinosios Karalystės ženklas. Užtat, kaip tokia, ekonomija turi ir idealinę viziją, kurioje jau nebūtų žmones vilkais paverčiančio godumo. Egoistiškas turtų pasisavinimas, sukeliąs kietaširdiškumą ir žmogaus vienatvę, joje nebeturėtų vietos.

Antrasis bendruomeninis junginys reiškiasi politikos pavidalu - valdančiųjų ir pavaldinių santykiais politinių struktūrų formose. Tie santykiai nėra lygiųjų broliški ryšiai, bet nelygiųjų, įsakinėjančių ir paklūstančių, galia paremtas bendravimas. Politinė tvarka yra pagrįsta ne meile, bet jėga.

Nežiūrint to, Ricoeur įrodinėja, kad ir kolektyvinėje tikrovėje per politines formas vyksta dieviškojo išganymo darbas. Savo teoriją jis paremia šv. Pauliaus mokslu apie valdžią ir graikiškųjų tėvų evoliucine žmonijos samprata. Paulius teigia, kad valdžios autoritetas kyla iš Dievo ne per valdžioje esančius asmenis, bet per pačią valdžios idėją.

Vydūno Filosofija

Vydūnas - vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių mąstytojų ir rašytojų, labai daug prisidėjęs prie Mažosios Lietuvos gaivinimo ir palaikymo. Pastaroji veiklos sritis turėjo didžiulės reikšmės jo pasaulėžiūros ir kūrybos pobūdžiui. Mat ši veikla išugdė Vydūną kaip tautos dvasinio atsparumo metodiškai vykdomos germanizacijos sąlygomis puoselėtoją, o jo filosofija faktiškai susiformavo kaip savotiška to atsparumo ugdymo teorija.

Pagrindinis tų aktualijų subjektas abiem mąstytojams buvo žmogus. Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad nuo jo tvirtybės, tobulumo, vidinės kultūros priklausanti ir tautos uždavinių sprendimo, ir visos žmonijos raidos sėkmė. Politinio pavergimo sąlygomis nepalaužiama žmogaus dvasios galia buvo suprasta kaip pagrindinė tautos gynybinė tvirtovė. Todėl žmogaus esmės ir tobulėjimo (tiksliau būtų sakyti - dvasinio išsivadavimo) problema buvo pamatinė ir Vydūno, ir M. Gandžio filosofijos problema.

Žmogų suvokiant kaip svarbiausią dvasinės evoliucijos dalyvį, ši problema lietuvių mąstytojo filosofinėje koncepcijoje įgavo ir religinę, t. y. ypatingos svarbos, prasmę. Didžiąja dalimi vienos iš senovės indų filosofijos mokyklų - klasikinės vedantos -poveikyje susiformavusioje vydūniškoje žmogaus esmės sampratoje toji esmė buvo traktuota kaip dieviškojo absoliuto kibirkštis, patekusi į gamtiškuoju pasauliu tapusią būties (t. y. to paties absoliuto) dalį ir to pasaulio galių pavergtą. Absoliuto (arba Dievo) kūrybos galia vedanti pasaulį, o su juo ir žmogų sąmonės šviesėjimo, t. y. evoliucijos, keliu į grynosios dvasios būtį.

Žmogus - mikrokosmosas, kuriame visos tos sferos aktyviai reiškiasi, tik virš jų jame esanti iškilusi bei joms vadovaujanti dieviškos kilmės jo dvasinė esmė. Įtampa ir netgi kova tarp dvasinio ir gamtiškojo prado sukelianti tiek individualios žmogaus raiškos, tiek žmonių tarpusavio santykių, viso sociumo, dramatizmą bei problemas. Kitaip tariant, esminės socialiniuose santykiuose besireiškiančių prieštaravimų priežastys didžiąja dalimi slypinčios metafizinėje plotmėje.

Anot mąstytojo, „tvirtinimas, reikią aplinkumą taisyti, tada pasitaisysią ir žmonės, tėra teisybė tik dalinai. Iš paties pasakymo jau suprast, kad pirma žmogus veikia, o tada tik aplinkuma pakinta. Kad ir būdamas pagalbinis, socialinės aplinkos vaidmuo žmogaus socialinei raidai, Vydūno aiškinimu, esąs didžiulis. Mat gimusio žmogaus atsineštoji dvasinė galia esanti tik potenciali ir per gyvenimą turėtų visu ryškumu atsiskleisti. Postūmį tam atsiskleidimui duoda ir stimuliuoja aplinkinis socialinis pasaulis, aplinkinių žmonių santykiuose pasireiškiantis žmoniškumas. Labiausiai augantį žmogų veikianti šeima ir kita artimiausioji socialinė aplinka. Gimusio individo žmoniškumo žadinimu ir ugdymu iš esmės ir teprasidedančios tėvų funkcijos, jas vykdant tėvais ir tetampama.

Tauta Vydūno filosofijos dalyje, apimančioje etnosocialinius klausimus, užima svarbiausią vietą, nors ir jos problema yra tik dalis žmogaus ir būties santykio problemos, kurią mąstytojas sprendė, išeidamas iš vedantos filosofijos dvasia traktuojamo panteizmo, t.y. panenteizmo, pozicijų. Kiti su socialiniu gyvenimu susiję klausimai mąstytojui yra reikšmingi tiek, kiek išplaukia iš „sąmazgos žmogaus su tauta ir žmonija ir su visa visuma“.

Kalba esanti pirmiausia mąstymo reiškimo priemonė ir nuo jo labiausiai priklausanti. Savo sąskambiu su tuo, kas ja siekiama pasakyti, t.y. su mąstymo turiniu, kalba prilygstanti meno kūriniui. O jai materialiu pavidalu išreikšti buvusi reikalinga dar viena, jau su ja harmonizuojanti priemonė - kūnas. Tačiau pastarasis esąs ne kalbos pobūdį determinuojąs veiksnys, o jį atitinkantis, su juo harmoningai suderintas instrumentas.

Pinigai Kaip Teisybės Demonas

Labai dažnai girdžiu, kad pinigai yra blogio šaknys. Ima atrodyti, kad jų atsisakius ir Saulė ryškiau šviestų ir žiemą mažiau šaltą būtų. Turbūt supranti, kad neagituosiu nei vieno skaitytojo eiti deginti banknotų, aš pamėginsiu parodyti, kad pinigai yra neišvengiami ir jei pinigų atsisakytume, vėl pradėtume naudotis kokiu nors pinigų pakaitalu. Ir dar aš papasakosiu, kad pinigai nėra blogio šaknys.

Su pinigais mes darome daug dalykų. Perkame vaikams valgyti ir tuo pačiu metu degtinę. Skiriame mokymuisi ir švietimui, bet tuo pačiu metu švaistome nereikalingiems niekams. Aukojame labdaringoms veikloms, tačiau tuo pat metu trokštame jų ir pavydime turtuoliams.

Iš tiesų, pinigai yra dar klaikesnis demonas - teisybės demonas, visiems papasakojantis kas yra žmogaus viduje, išduodantis tamsiausias paslaptis. Pinigai negadina žmogaus, jie atskleidžia kas tas žmogus iš tiesų yra.

Štai kaip viskas veikia - tarkime, kad yra geri dalykai ir blogi dalykai. Gerus vaizduoju kaip baltus, o blogus kaip juodus. Norint gauti pinigų galima jų gauti gerais būdais (siūti rūbus, programuoti programėles, pardavinėti veganiškas salotas ar rašyti knygas), bet galima ir blogais būdais (vogti, apgauti, išvilioti).

Mes žinome, kad žmonės yra linkę geriau pastebėti ir daugiau dėmesio kreipti į negatyvią informaciją, taigi jie nepastebi tų baltų dalių arba apie jas daug negalvoja. Ir kas iš to gaunasi? Ima atrodyti, tarsi pinigai atsiranda iš blogio ir į blogį nueina. Tikras blogio uostas, blogio malūnas, blogio katalizatorius. Bet jei pažiūrėtume pilnesnį vaizdą, pamatytume, kad tie blogi uždirbimo būdai atsirado ne iš pinigų, jie atsirado iš žmonių, iš jų protų ir jų minčių, tie blogi išlaidavimo būdai taip pat neatsirado iš pinigų, jie atsirado iš žmonių.

Taigi, pinigai yra projekcija, tarsi baltas popieriaus lapas ant kurio piešiame tokius dalykus, kokius savo gyvenime esame matę ir kokius žinome. Kitaip tariant, traukiame visus tuos juodulius iš savo vidaus. Turime visokių negerų troškimų, negerų norų, o pinigai suteikia galimybę tuos visus dalykus įgyvendinti. Jei nebūtų negerų norų, tai kišk tų pinigų kiek nori, jie nieko blogo nepadarys.

Mes vergaujame ne pinigams, mes vergaujame savo troškimams, o troškimai supranta, kad jiems išsilaisvinti leidžia pinigai, todėl tų pinigų reikalauja daugiau. Troškimai ne būtinai yra tokie negatyvūs, susiję su narkotikais, tai gali būti saugumo troškimas, komforto troškimas.

Ar žinai žodį „garbėtroška“? Neretai didelių dalykų nuveikia žmonės ištroškę garbės ir pripažinimo, tačiau ne pinigų. Paprasti žmonės labai stebisi, kai turtingi verslininkai staiga pasuka į politiką, atrodo, taigi šitiek turi, ką, negi jiems dar reikia? Nebe pinigų jiems reikia, jiems reikia valdžios, garbės, pinigų jie jau turi.

Pinigai leidžia palyginti kelių dalykų vertę. Vienkartinis Vilniaus autobuso bilietas - 64 centai. Viena kelionė iš Vilniaus į Kauną traukiniu - 5 eurai. Lėktuvas iš Vilniaus į Londoną su Ryanair - 20 eurų.

Visų pirma, pinigai nėra blogio šaknis, blogio šaknis yra giliau. Čia mes patys šituos niekuo dėtus popieriaus gabalus murkdome savo srutose, o paskui skundžiamės, kam jie purvini ir dvokia. Nenusimeskime atsakomybės.

Antra - pinigai nėra dirbtina bankininkų sugalvota konstrukcija, jie yra natūralus žmogaus intelekto evoliucijos rezultatas (bet tikrai ne viršūnė). Žmogus nepasikeitė nuo Viduramžių misticizmo epochos. Akyliau pažvelgus, aplinka, vyravusi prieš šv. Augustino “Išpažinimų” parašymo laiką, atsinaujino tik technikos atradimais. Gyvenimas pasipildė mokslo naujovėmis. Žmogaus būtis tapo pilna, kartu dėl dabarties skepticizmo tuščiavidurė.

Bendravimo Menas

Kaip bendrauti - vienas pagrindiniųjų. Atsakymas skamba: bendrauk, kad pažintum! Gimdamas žmogus atsineša glėbį problemų. Jis negali likti vienumoje. Antraip nesusidoros su jomis. Taps silpnutis, pažeidžiamas. Jį pražudys įsigalėjusi Laiko Dabartis. Atėjusiam tiesiog kapitališkai tenka prisitaikyti. Nuo gimties taško prasideda arši kova. Žmogus kaip koks gladijatorius - svarbiausias “mūšio lauke”. Ne ginklu turi kovoti, bet protu, ir klausytis širdies.

Svarbu žmogų supažindinti su gyvenimu. Tegu pajaučia pasaulį esant ne savo namus. Čia -laikinas, nuostabus prieglobstis, suteiktas Visatos Valdovo. Žmogus ateina kaip svečias. Tėvų uždavinys - laiku užkirsti kelią atžalos savanaudiškumui, egoizmui, beširdiškumui. Lai mažon galvelėn telpa daugiau nei moko mokykla. Tegu vaikas mato gamtą. Gamtos vaizdai žadina sielą, lavina gėrio supratimą. Gyvenimas - tai menas gyventi.

Meilė šildo artimus, mylimus žmones. Ji reikalinga ir save vadinantiems atstumtaisiais. Atsimerkime prieš juos. Mus supa įvairūs žmonės skirtingais charakterio bruožais. Sutvarkyta, jog turime būti tarpe jų, vieni jų. Norint tapti laimingu, privaloma linkėti laimės kitam žmogui.

Reikšmingas akcentas artimojo atžvilgiu -giedra nuotaika, padrąsinimas, pagyrimas. Be bendravimo nesusiprastume, neišreikštume net menkiausių jausmų. Mes gebame prabilti akimis. Tokiais atvejais pakanka švelnios šypsenos, rankos paspaudimo. Paprastumas, lydimas tavo nuoširdumo, sudomina žmones. Reikia atkreipti dėmesį į kukliai gyvenančius. Jų poreikiai stebėtinai nedideli. Jie nepasibodės ištiesti pagalbos spindulėlį. Šie žmonės jau išmoko vertinti mažus daiktus. Pažvelkime į juos atidžiau. Jiem nepritrūksta pasitikėjimo savimi.

Žmoguje gyvena sielos ir kūno sargas - SĄŽINĖ. Tame sudėtingame bendravimo procese viską kontroliuoja ji. Savaime suprantama, žmogus renkasi tarp gėrio ir blogio. Tačiau jis visų pirma aukščiausiojo tvarinys. Siekdamas piktadarysčių įrankio, prieštaraus savo prigimčiai. Jo misija yra kurti gerumą. Kad grožis, lyginant lengvos svajos, sklistų aplink.

Minėtina, kad žmogus visgi turi savy bent trupinį išdidumo. Kai jo esti tiek, jog tekėte liejasi per kraštus, tuomet šitaip tampa saviraiškos sunkumu. Atsiranda nepageidautinas talkininkas - išpuikėliškumas. Kas vyktų margame pasaulyje, jei kiekvienas nuspręstų esąs išmintingiausias.

Yra keli atvejai. Pirmuoju, žmogus paklausia, kas jis. Jis žvalgosi, analizuoja, galvoja. Asmuo siekia gerumo, eina teisinga kryptimi. Žmogus, valdantis save, nesileidžia judinamas įvairių išorinių aplinkybių bei silpnybių, ypač jeigu jos būna nepageidautinos. Jis atidus savo artimajam ir griežtai reiklus sau.

Jei jie išvengia fanatizmo, tampančio priešu kelyje į kito žmogaus pažinimą, jos geba dalintis džiaugsmu su visais sutiktaisiais. Reikia bent jau stengtis būti panašiam į stiprią asmenybę. Nuolankumu išsaugosime meilę artimajam. Kiečiausias širdis įmanoma palenkti, dovanojant švelnumą. Gyvenimo svarbiausiąjį egzaminą išlaikysime, kai padarysime laimingą savo draugą, patenkintus tuos, kuriuos bus leista sutikti šiame gyvenime.

Dvasinės Vertybės

Siela linksta į pikta, vadinasi žmogus gundomas. Kitaip tariant, jis dvejoja, blaškosi. Tai kliudo sugyventi su kitais.

Kadangi jis niekada neprilygs Dievui. Tobulumo pasiekimas yra ganėtinai tolimas ir suvokiamas dvejopai. Galime priliesti tik šimtąjį jo spindulėlį. Sugebantis tai įgyti, taps pačiu savimi. Kitais žodžiais šnekant, žmogus vienijasi su savuoju AŠ.

Senųjų amžių žmogus nebuvo kvailesnis, nei protingesnis už šiuolaikinįjį. Žmogus, kad ir koks jis bebūtų, jam neduota suprasti visko. Esame riboti, bet dėl to nekalti. Dažnai žaižaruojame troškimu atrasti kažką nepaprastą. Atradus paaiškėja, jog savo labui paaukojome artimą. Mūsų protą visgi apvilia reiškinių nepastovumas, besikeičianti rutina.

Šių dienų mokslas kelia tik empiriškus žmogaus egzistencijos klausimus. Į pagalbą pasitelkime švietimą. Mokslas užmiršo, kiekvienas žmonių - atskira, individuali asmenybė.

Tai yra pasirinkimas ar būti tarpe žmonių, jiems tarnauti, kukliai gyventi ir dirbti. Kiti tiesiog pasimeta, “išsipučia” ir apsikrikštija Godumo Tarnų vardais. Universalioji tiesa išreiškia, kad žmogus vis tiek nepabėgs nuo bendravimo. Ir čia jau negali padėti jokios taisyklės.

Mylėk, duok, dalink! Būsi gerbiamas, suprastas ir paguostas. Bet nesitikėk visko iš karto. Gyvenime neišvengiama visokio plauko niekintojų. Tai žaloj antys ir kliudantys bendrauti pragmatikai. Privalu įveikti juos. Tavo ginklas -tavo kalba!

Dorovinis auklėjimas - tolygus riešutui. Jį perkandusi asmenybė vėliau bus ugdymo pavyzdžiu kitiems. Be jokios abejonės ji dvasinga. Dvasingumas gimdomas tuomet, kada žmogus budi savyje ir skatina dorovingai elgtis kitą. Bendraukime tiesiog žmogiškai. Draugystė prasideda nuo šypsnio. Mes visi trokštame nušvisti, visi norime gyventi gerai.

Dažniausiai įgyti turtą trukdo karminės kliūtys. Žmogus pasąmoningai jaučia, kad turtas jį pražudys: sukils godumas, jis patirs kitų pavydą arba jį dėl to nužudys. Gerovė iš esmės yra dorybė. Tai gausa, gerumas. Tačiau ja turėtų būti naudojamasi taip, kad tai atvertų kitas dorybes: išsilavinimą, kilnumą, dosnumą, atjautą, laisvę.

Evoliucionuoti galima visaip. Ir tuo evoliucijos keliu mus gali vesti įvairūs stimulai: tiesos, meilės ar gerovės siekis. Budistinės gerovės praktikos nėra burtai, skirti įgyti turtą bet kokia kaina. Jos išgrynina gerovės troškimą, pačią gerovės sampratą žmoguje, keisdamos jo likimą, tirpdydamos karmines kliūtis gerovei įgyti.

tags: #kai #myli #toki #turta #atskleidi #savyje