Statistikos departamentas mėgina įvertinti šešėlinę ekonomiką ir kiekvieną ketvirtį pateikia bendrojo vidaus produkto (BVP) vertinimą, į kurį įtraukiama ir šešėlinė ekonomika.
Tačiau, jokios oficialios informacijos apie šio rodiklio skaičiavimo metodiką nėra. Šios informacijos trūkumas, sukuriantis iškreiptą realybę, sukuria ir nepelnytą pasitikėjimą vadinama oficialiąja statistika. Šešėlio vertinimo metodikų gali būti daug ir įvairių. Svarbiausia aiškiai atskleisti jų esmę, privalumus ir ypač trūkumus.
Kaip apskaičiuoti šešėlinę ekonomiką? - realioji ekonomika
Šešėlio vertinimo metodika
Vertindamas šešėlinės ekonomikos įtaką BVP, Statistikos departamentas remiasi 2004 m. atliktu „Oficialiai neapskaitytos ekonomikos Lietuvoje“ tyrimu, tiksliau jo dalimi - nedeklaruotų pajamų legaliai veikiančiose Lietuvos įmonėse vertinimas. Šios tyrimo dalies tikslas buvo įvertinti nedeklaruotų pajamų Lietuvos įmonėse dalį ir gauti vadinamuosius korekcijos koeficientus. Šie koeficientai parodo, kokia dalis tam tikrame sektoriuje (pvz., statyboje, turizme, švietime ir kt.) esančių įmonių pajamų yra oficialiai neapskaityta.
Jeigu, pavyzdžiui, statybų sektoriaus koeficientas šiame tyrime yra 1,2, vadinasi, statybų sektoriaus įmonės vidutiniškai tais metais nuslėpė 20 proc. savo pajamų. Šios pajamos ir priskiriamos šešėliui.
Kaip buvo gauti šie koeficientai?
Tyrime remiamasi dviem informacijos šaltiniais:
- Mokesčių inspektorių apklausa. Daroma prielaida, kad mokesčių inspekcijos mokesčių inspektoriai gali ekspertiškai įvertinti nuslėptų pajamų dalį.
- Statistikos duomenys apie skirtingų rūšių įmones (valstybines, savivaldybių įmones, AB ir UAB ir individualias įmones).
Principas nesudėtingas: apskaičiuojama, kiek skirtinguose sektoriuose esančių valstybės, savivaldybių įmonių bei AB ir UAB pajamų tenka vienam darbuotojui. Jei tame pačiame sektoriuje veikiančiose individualiose įmonėse vienam darbuotojui tenkančios pajamos yra mažesnės, ši dalis individualių įmonių pajamų priskiriama šešėliui.
Taip daroma išties stulbinanti prielaida, kad individualių įmonių realios (apskaitytos ir neapskaitytos) pajamos, tenkančios vienam darbuotojui, yra lygios valstybės, savivaldybių įmonėms bei AB ir UAB pajamoms. Jeigu, pavyzdžiui, valstybės ir savivaldybių įmonėse, AB ir UAB per metus vienam darbuotojui vidutiniškai tenka 100 tūkst. litų pajamų, o individualiose įmonėse - 70 tūkst. litų, tuomet daroma išvada, kad neapskaitytos pajamos individualiose įmonėse siekė 30 proc. visų pajamų ir joms pritaikomas 1,3 koeficientas.
Ši prielaida yra drąsi ir nereali. Joje slypi teiginys, kad visos įmonės turi būti identiškos tarsi vandens lašai - visos vienodai efektyvios, įžvalgios, vienodai reaguojančios į permainas, visos vienodai paslaugios klientams, visose vienoda vadyba, darbo apmokėjimo ir skatinimo priemonės ir t. t.
Tačiau įmonės ne vandens lašai, jos skiriasi. Ir todėl toks išvadų darymas apie vieną grupę įmonių naudojantis duomenimis apie kitas grupes yra iš esmės ydingas.
Taigi naudojant šiuos du informacijos šaltinius (ekspertinė apklausa ir įmonių pajamų lyginimas), gavus korekcijos koeficientus, sprendžiama, kiek įmonių pajamų yra neapskaitytos ir priklauso šešėliui.
Metodikos trūkumai ir problemos
Reikia turėti omenyje, jog šis „Oficialiai neapskaitytos ekonomikos Lietuvoje“ tyrimas yra atliktas dar 2004 m. Mokesčių inspektorių apklausa vykdyta 2003 metų pirmoje pusėje, o koeficientai pagal antrąjį metodą įskaičiuoti naudojantis 2001 m. duomenimis apie įmones ir jų pajamas. Kitaip sakant, vertinant 2009 m. šešėlinės ekonomikos dalį Lietuvos BVP, remiamasi koeficientais, kurie gauti naudojant 2001 ir 2003 m. informaciją.
Tai, net ir atmetant metodologines šių koeficientų skaičiavimo bėdas, švelniai tariant, yra netikslu. Iš esmės keičiantis verslo ir ekonominei situacijai prieš penkerius metus atlikta analizė šių pokyčių įvertinti negali.
Pasak Statistikos departamento, vertinant šešėlinę ekonomiką, šie koeficientai yra koreguojami atsižvelgiant į įvairių institucijų (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, Darbo inspekcijos, „Sodros“, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos) pateikiamus duomenis, informaciją iš spaudos ir kt. Tačiau taip susiduriama su esmine problema: kaip kiekybiškai vertinti šią informaciją?
Kiek pakoreguoti „šešėlio koeficientą“, pavyzdžiui, guminių ir plastikinių gaminių gamybai, jei pranešimų apie nelegaliai mokamą darbo užmokestį per metus padidėja 30 proc.? Tikslaus atsakymo rasti neįmanoma ir vargu ar galima rasti bent patenkinamą.
Šešėlio skaičiavimo metodika yra šlubuojanti: 2001-2003 metų šešėlio analizė pakoreguojama atsižvelgiant į niekaip kiekybinei analizei nepasiduodančius faktus. Tai panašu į „statistinę inžineriją“, kai iš apskaičiuotų neapskaičiuojamų duomenų analizės galiausiai gauname vertinimą, apie kurio teisingumą ar realistiškumą sprendžiame pasitelkdami „sveiką protą“. Jei atsakymas atrodo nerealistiškas, visada galima pakoreguoti skaičiavimo metodiką, nuo to ji nepasidarys nei mažiau, nei daugiau teisinga.
Visa tai vertina tik tą dalį šešėlinės ekonomikos, kuri atsiranda iš neapskaitytų pajamų registruotose įmonėse. Kita dalis šešėlio - niekaip neregistruota veikla, pvz., žmogus, teikiantis santechnikos, nuomos paslaugas, bet šios savo veiklos niekaip juridiškai neįteisinęs. Šią dalį šešėlio Statistikos departamentas vertina atlikdamas darbo jėgos ir užimtumo tyrimus ir lygindamas jų rezultatus su oficialiai registruotu užimtumu. Žmonės, kurie darbo jėgos ir užimtumo tyrimo metu priskiriami užimtiesiems, bet oficialiai nedirba, priskiriami šešėliui.
Šio metodo patikimumą vertinti sunku. Jis susiduria su didele problema: didesniu ar mažesniu tikslumu jis gali atskleisti oficialiai neregistruotų, bet ekonominę veiklą vykdančių žmonių skaičių, tačiau niekaip negali pasakyti, kiek tie žmonės sukuria ir kokia dalis jų sukuriamo produkto yra BVP.
Tai, ko Statistikos departamentas neįtraukia į savo skaičiavimus, yra nelegali, t. y. įstatymų draudžiama, veikla: nelegalaus alkoholio, narkotinių medžiagų, tabako gamyba, paskirstymas, kontrabanda, prostitucijos paslaugos ir kt. Šių veiklų neįtraukimas į šešėlio skaičiavimus yra vienas didžiausių Statistikos departamento šešėlio vertinimo metodologijos trūkumų.
Dar viena Statistikos departamento šešėlio vertinimo problema yra beviltiškas delsimas paskelbti jo rezultatus: šešėlinės ekonomikos dalies BVP duomenys skelbiami atsiliekant dvejus (!) metus. Paskutinis oficialiai paskelbtas rodiklis yra 2006 metų. Tuomet Statistikos departamento skaičiavimais šešėlinė ekonomika sudarė 13 proc. BVP.
Teigiama, jog BVP apimčių statistikoje, skelbiamoje su kelių mėnesių atsilikimu, šešėlinė ekonomika yra vertinama. Tačiau jei BVP apimtyse šešėlis yra vertinimas, kodėl duomenys apie šešėlio dalį nuo BVP skelbiami tik po dvejų metų?
| Metai | Šešėlinės ekonomikos dalis BVP |
|---|---|
| 2006 | 13% |
Pirmiausia tai, kad nepamatuojamų dalykų matavimas yra išties sudėtingas, pilnas metodologinių problemų ir labai netikslus. Galima kritikuoti Statistikos departamento šešėlinės ekonomikos vertinimo metodiką, bet lygiai taip būtų galima kritikuoti ir bet kokią kitą metodiką, nes jos netobulumas kyla iš pačios šešėlinės ekonomikos, kaip tiesiogiai neįmanomo įvertinti reiškinio.
Antra, kad ir kokia būtų šešėlio vertinimo metodika, visuomet bus kitokio pobūdžio spėjimas nei BVP apimčių vertinimas, kuris turi ir savo ydų. Statistikos departamentas negali ir negalės vertinti šešėlio tokiu pat tikslumu, kokiu vertina oficialiai apskaitytą „skaidrią“ ekonomiką.
Todėl teiginys, jog Statistikos departamento skelbiami BVP rodikliai įvertina ir šešėlinės ekonomikos mastą, kiek klaidina. Jis sudaro įspūdį, jog BVP rodiklis yra neginčijamas ir objektyvus, tiksliai ir aiškiai parodantis ekonominę situaciją. Taip nėra.