Liberaliose demokratijose, arba vadinamosiose kapitalistinėse demokratinėse visuomenėse, ekonomikoje ir visuomenėje ryškiai skiriami du sektoriai - viešasis ir privatusis. Nėra kokio nors vieno būdo atskirti privačią ir viešąją sritis, taigi, panagrinėkime atidžiau, ir pabandykime suprasti, kas jas sieja ir skiria, kokių bendrų bruožų ir kokių skirtybių galima atrasti sektorinių organizacijų struktūrose ir jų veikos srityse.
Viešojo Sektoriaus Apibrėžimas ir Ypatumai
Nėra vieno apibrėžimo, kuris tiksliai apibrėžtų viešojo sektoriaus sąvokos reikšmę, viešąjį sektorių galima apibrėžti keleriopai: valdžia, biurokratija, viešasis išteklių išdėstymas, visuomeninė nuosavybė, planinė ekonomika ir ppan. Tačiau, kad ir kaip jį traktuotume, visiems mums daro didžiulį poveikį.
Pagrindiniai Viešojo Sektoriaus Aspektai:
- Veikia politinės institucijos, vyriausybė, bei įstaigos.
- Darbuotojai maksimizuoja privataus naudingumo funkciją, kuri priklauso nuo jų įstaigos dydžio bei nuo jų vykdomo viešojo vaidmens galios ir prestižo.
- Tarnavimas visuomenei yra pagrindinis tikslas, tačiau viešieji administratoriai dažniausiai vykdo savo pareigas skatinami savanaudiškumo.
- Sprendimų priėmimas yra atviras, ir siekiama, kad jis būtų ne tik atviras, bet jame būtų galima ir dalyvauti.
- Vadovavimas viešajai organizacijai negali būti slaptas, visi vykstantys procesai turi būti atviri.
Viešųjų organizacijų veiklai būdinga atvirai svarstyti svarbiausius klausimus, susijusius su kiekvienu sprendimu, kad piliečiams būtų suteikiama galimybė suprasti, kokiais argumentais yra grindžiamas kiekvienas sprendimas.
Privataus Sektoriaus Apibrėžimas ir Ypatumai
Privačiame sektoriuje įsikūrusios įvairiausios rinkos institucijos. Tuo tarpu privačiame sektoriuje atvirumas nėra toks akivaizdus, nes svarbi vertybė yra turimos informacijos apsaugojimas. Slaptumo širma dažnai yra neišvengiama norint sėkmingai vystyti organizacijos veiklą.
Pagrindiniai Privataus Sektoriaus Aspektai:
- Veikla yra daug laisvesnė nei viešajame, jos nevaržo konkretūs įstatymai ar norminių aktų rėmai.
- Veikla formuojama pagal aplinkybes.
- Galima paprasčiausiai susitelkti prie vieno didelio kliento, ir vien tik jo patenkinimas užtikrins verslo sėkmę.
Privačiame sektoriuje veikla yra daug laisvesnė nei viešajame, jos nevaržo konkretūs įstatymai ar norminių aktų rėmai, esant neapibrėžtoms situacijoms, organizacijos veikla formuojama pagal aplinkybes.
Viešojo ir Privataus Sektorių Partnerystė
Viešųjų ir privačių organizacijų partnerystė vyksta daugelyje politikos sričių, pvz., infrastruktūros plėtojimas, miestų atnaujinimas, regionų plėtra, švietimas ir lavinimas, aplinkosauga. Tokios partnerystės plitimą paaiškina abipusės naudos suvokimas: valdžia( viešasis sektorius) gali pasinaudoti vadybine privataus sektoriaus kompetencija, o privatus sektorius - turėti finansinės bei kitokios naudos.
Tačiau tradiciniam viešojo administravimo modeliui pripažinti privačios motyvacijos aspektus viešajame sektoriuje yra “tabu” , nes tai kertasi su viešojo intereso sąvokos buvimu ir vyravimu.
Nuosavybės Teisės ir Jų Ribojimai
Šiuolaikinės teisės sampratos esmė atkleidžiama per subjektinis teisis ir pareigs vienovę. Šis santykis nulemts individs išlikimo ir klestėjimo poreikis. Ši vienovė reiškia, jog individas, siekdamas apsaugoti savo interesus yra priverstas gerbti kito asmens tokias pat teises.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Šias nuosavybės teises, o ne jas nustatyti. Nuosavybės teisės turinio atskleidimas yra teisės mokslo, o ne įstatymų leidėjo reikalas. Šis reglamentuojami bendruomeniniai daikts valdymo santykiai, o tik vėliau atsiradus valstybei ir teisei, susiformavo nuosavybės teisė ir ją užtikrinanti teisinė sistema, pagrįsta valstybės prievartos priemonėmis.
Savininko teisės, kartu ir valstybės pareigą - užtikrinti nuosavybės teisės įgyvendinimo palankiausią režimą, ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tokia Konstitucijos 23 str. 1 d. Savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Įgyvendinamas nėra absoliuti teisinė kategorija. Tai reiškia, jog daiktinės teisės turėtojas negali šios teisės įgyvendinti besąlygiškai, neribotai ir nepriklausomai. Nuosavybės teisis suabsoliutinimas sudarytų prielaidas pažeisti kits asmens teises ir kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Tokiu būdu, nuosavybė įpareigoja savininką, ir šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija.
Tikslu siekiant apsaugoti visuomenės ar kits asmens teises ir teisėtus interesus, galimi tam tikri savininko teisis apribojimai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises, kaip ir kitas pagrindines žmogaus teises.
Nuosavybės Teisės Įgijimas
Šis teisis ir pareigs įgijimas yra siejamas su teisės normose įtvirtints teisinis fakts atsiradimu. Tokiu būdu, nekelia abejonis nuostata, jog nuosavybės teisę galima įgyti tik įstatyms nustatytais pagrindais, t. y. įvykus teisės normose nustatytiems įvykiams arba atlikus numatytus veiksmus.
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso 4.47 str. Prie iavestinis nuosavybės teisės pagrinds, t. y. Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenurodo išsamaus sąrašo atvejs, kada nuosavybės teisė įgyjama į inžinerinės infrastruktūros objektus. Šiau ašie objektai pagal savo savybes yra pripažįstami materialiais daiktais ir nekilnojamuoju turtu.
Vienas ia pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrinds - nuosavybės teisės įgijimas pagaminant naują daiktą. Bendrąja prasme daikto pagaminimas suvokiamas, kai sujungus gaminimo medžiagas jos sudaro kokybišką naują daiktą, kuris tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu.
Taip pat valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu įgyjant nuosavybėn bešeimininkį daiktą. Teismui su pareiškimu dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali kreiptis finanss, kontrols arba savivaldybės institucija, fizinis ar juridinis asmuo, kurio žinioje bešeimininkis daiktas yra arba kuris sužinojo apie tokio daikto buvimą suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą.
Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi. Teismui konstatuojant šį juridinį faktą, nėra nei vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui - įgijėjui, taip pat nėra teisės perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimas galimas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teises į daiktą iki sueinant terminams.
Įgyjant nuosavybės teises pagal sandorius (pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų) naujasis savininkas įgyja tiek teisis ir pareigs, kiek jas turėjo buvęs savininkas, jei įstatymai arba sutartis nenustato ką kita. Nuosavybės teisės įgijimą įstatyms leidėjas sieja su daikto perdavimo momentu.
Interesų Konfliktas Viešajame Sektoriuje
Interesų konfliktas - tai situacija, kai vyriausybės ar savivaldybės tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ir vykdydamas pavedimą, privalo priimti ar dalyvauti priimant sprendimą, įvykdyti pavedimą, kurie susiję su jo asmeniniais interesais. Interesų konfliktas būdingas beveik visoms profesijoms, bet visuomenės administratoriams ypač svarbus, nes tai susiję su visuomenės pasitikėjimu.
Visuomenės tarnautojai turi savo asmeninius interesus, tačiau jiems pasiekti negali naudoti užimamos vietos.
Skirtumai Tarp Verslo Administravimo ir Viešųjų Institucijų Administravimo
- Veiklos tikslas ir veiklos vertinimas. Daugelyje verslo sričių svarbiausias tikslas ir veiklos matas, vertinant organizacijas yra pelnas.
- Sprendimų priėmimas. Demokratinėje visuomenėje valdžios institucijos siekia į sprendimų priėmimą įtraukti kuo daugiau visuomenės norų.
- Viešumas ir skaidrumas. Siekiant efektyviai veikti ir suprantant valstybės institucijų atstovų vaidmenį ir atsakomybę, viešųjų institucijų darbuotojai jaučia nuolatinį visuomenės dėmesį, kontrolę, t.y. pastoviai yra tam tikroje teigiamos įtampos zonoje.
Apibendrindami galime teigti, kad šiandien esant skirtumui tarp viešojo ir verslo administravimo ryškėja tendencijos į veiklos formų ir tikslų suartėjimą, tačiau išlieka privatus visuomenės interesas, kuris šiek tiek apriboja ir reguliuoja institucijų veiklą. Viešosioms institucijoms visuomet išliks svarbiau paslaugų kokybė nei uždirbama pinigų suma.