Biblija, kaip teigia P. Aksamitas knygoje „Šventraščio dorovė ir dabartis“, religijos šalininkus verčia ieškoti naujų argumentų, siekiant suderinti religines pažiūras su mokslo pasiekimais.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip skirtingi požiūriai į Bibliją ir Dievo įsakymus veikia tikinčiųjų ir netikinčiųjų supratimą apie laimę, dorovę bei etiką.
Šventraščio Vaidmuo Tikinčiojo Gyvenime
P. Aksamitas teigia, kad senovės žydų religinė literatūra ir tradicija, įtraukta į krikščioniškąją religiją, yra laikoma Dievo apreikšta tiesa.
Tačiau tikintysis pataisytų jo sampratą, teigdamas, kad Šventasis Raštas yra Šventoji istorija, arba Tikėjimo Dievo Apreiškimu išraiška.
Autorius naudoja Penkiaknygę, arba Pentateuchą, kaip įvykių kroniką, aprašydamas Mozę, kuris keturiasdešimt dienų ir nakčių prasėdėjo Sinajaus kalne, kol Dievas ant dviejų akmeninių plokščių užrašė įsakymus.
Dešimt Dievo Įsakymų: Žmonijos Nuojauta ir Apreiškimas
Pasak P. Aksamito, katalikai ir žydai vieną iš svarbiausių vietų doroviniame-etiniame mokyme duoda Dešimčiai Dievo įsakymų.
Anot autoriaus, religinė ideologija "iš esmės susigyveno su principu 'Žmogus žmogui - vilkas' ", nes pagal ją žmogus "atsako už savo nuodėmes ne tiek prieš visuomenę, kiek prieš dievą".
Tuo tarpu komunistinėje visuomenėje žmonių santykiai esą pagrįsti humanišku abipusės pagarbos principu "Žmogus žmogui - bičiulis, draugas, brolis".
P. Aksamitas teigia, kad "Biblija yra ne istorijos šaltinis bet tikėjimo ir garbinimo objektas".
Pats autorius naudoja Penkiaknygę, arba Pentateuchą, kaip įvykių kroniką.
Išdėstęs įvykių kroniką, autorius pastebi: "Šioje istorijoje yra daug įdomių detalių, į kurias mokslininkai jau seniai atkreipė dėmesį. Svarbiausia yra tai, kad antrą kartą padiktuoti įsakymai skiriasi nuo pirmųjų".
Čia Šventraščio dorovės ir dabarties autorius ima nagrinėti patį Šv. Raštą ir Dievo įsakymus.
Pasak P. Aksamito, "Biblijos knygos sudarė įvairių laikų ir epochų, tradicijų bei papročių rinkinius, kurie atspindėjo ne tik žydų, bet ir kaimyninių tautų kultūrą ir buitį.
Anot P. Ak-samito, du Dievo įsakymų variantai "beveik sutampa ir smarkiai skiriasi nuo pirmojo, nes dorovės principams čia skiriama daugiau dėmesio".
Sutartys su "savo" dievybe būdingos mažoms senovės rytų tautoms. Tai heno-teizmo pasireiškimas". Čia atsiranda naujas požiūris į žmonių santykius su dievu - įsivaizdavimas apie abipusį išrinktumą. Žmonės išsirenka sau dievą, o dievas savo tautą. Abipusis iš-rinktumas patvirtinama sutartimi".
Vieno tikrojo Dievo nuojauta žmoguje ir tikėjimas vienu tikruoju Dievu Šventraštyje autorių pykdo. Jis ir piktinasi:Vienintelis dievas savo pirmajame įsakyme reikalaujaneturėti ir negarbinti svetimų dievų. Vadinasi, jis patssutinka, kad šalia jo egzistuoja ir kiti, t.y. svetimi dievai.Ir kaip po šito viso apsiverčia liežuvis judaizmo ir krikš-čionybės šalininkams tvirtinti apie vieną visagalį die-vą?!
Penkiaknygės Kilmė ir Dievo Įsakymai
P. Aksamitas pripažįsta, kad žydų, kaip ir kitų tautų, pasakojimai bei legendos apie protėvių klajones ir žygius iš pradžių buvo perduodami žodžiu iš vienos kartos į kitą.
Ir tik XI-X a. prieš Kristų, susikūrus žydų valstybei ir atsiradus raštui, buvo pradėta užrašinėti "kai kurios legendos, ypač tos, kurios buvo susijusios su populiariu liaudyje mitologiniu genties vadu Moze, taip pat atskiri dievo Jahvės irdievo Elohimo įsakymai, sutartys bei nurodymai".
Autoriui paranku Penkiaknygės kilmę aplamai išaiškinti teigimu, kad "šiuolaikinėje mokslinėje Biblijos kritikoje daugelis istorikų, jų tarpe ir tarybiniai, pritaria žymaus vokiečių bib-listo J. Wellhausen nuomonei, kad Penkiaknygė-Tai "įvairių laikų ir epochų rašytiniai rinkiniai. Juose atsispindi žydų ir kaimyninių tautų tradicijos ir papročiai".
P. Aksamitas pradeda su teiginiu, jog "Šventraščio moralės analizė rodo, kad jokių antgamtinių [apreikštų?], vieną kartą visiems laikams duotų dorovės principų nėra.
Biblijos knygos sudarė įvairių laikų ir epochų, tradicijų bei papročių rinkinius, kurie atspindėjo ne tik žydų, bet ir kaimyninių tautų kultūrą ir buitį".
Seniausiu Dievo įsakymų variantu Šventraščio dorovė ir dabartis laiko Apeiginį dekalogą, kuris yra Išėjimo knygoje 34,14-26. Jame, teigia autorini, "jokių dorovės normų nėra. Visi įsakymai yra griežtai religinio-ritualinio pobūdžio".
Abraomo Tikėjimas ir Izaoko Paaukojimo Istorija
Vienas iš labiausiai diskutuojamų Biblijos pasakojimų yra Abraomo istorija, ypač epizodas, kai Dievas liepė jam paaukoti savo sūnų Izaoką.
Rabinas Jonathanas Sacksas teigia, kad Abraomas puikiai suprato, jog Izaokas šalia jo yra tik todėl, kad jį dovanojo Dievas. Abraomas turėjo vieną vaiką prieš Izaoką, o po jo turėjo dar šešis. Problema nebuvo Abraomas. Problema buvo Sara. Pagimdyti sulaukus 90 metų yra kažkas ypatingo, ir Abraomas tai supranta. Kaip sakė Jobas, Dievas duoda, Dievas ir paima. Visų pirma to vaiko net nebuvo tikimasi. Dievas žadėjo, kad jis gims, tačiau pirmą kartą, kai jis apie prabilo Abraomui, šis tik juokėsi. Kai jis apie tai pasakė antrą kartą, juokėsi Sara. Nė vienas iš jų nebetikėjo, tačiau Dievas išpildė pažadą. Jei aš Abraomo vietoje ir Dievas man sako, kad turiu jį grąžinti, tai suvokiu, jog tai nėra eilinis vaikas. Abraomo vietoje tariu: „Dieve, Tu man jį padovanojai, aš buvau laimingas ir turėdamas Išmaelį.
Visų pirma to vaiko net nebuvo tikimasi. Dievas žadėjo, kad jis gims, tačiau pirmą kartą, kai jis apie prabilo Abraomui, šis tik juokėsi. Kai jis apie tai pasakė antrą kartą, juokėsi Sara. Nė vienas iš jų nebetikėjo, tačiau Dievas išpildė pažadą. Jei aš Abraomo vietoje ir Dievas man sako, kad turiu jį grąžinti, tai suvokiu, jog tai nėra eilinis vaikas. Abraomo vietoje tariu: „Dieve, Tu man jį padovanojai, aš buvau laimingas ir turėdamas Išmaelį.
Kai kalbame apie pačią sceną, tai ji, mano požiūriu, neturi nieko bendro su paaukojimu. Ten kalbama apie nuosavybės klausimą. Dievas sukūrė pasaulį, todėl pasaulis priklauso jam. Dievas sudarė sandorą su izraelitais, todėl Izraelis priklauso jam. Būtent todėl Jis Kunigų knygoje teigia, kad negalima žemės parduoti visam laikui, nes žemė yra Jo, o žmonės yra ateiviai, tapę įnamiais. Dievas šiame išbandyme Abraomui sako, kad šis vaikas yra mano, jog vaikai nepriklauso tėvams. Tai yra lūžis tarp žmogaus ir to, ką jis įsivaizduoja jam priklausant. Tarp viso to tarsi buferis atsistoja Dievas, jis atsistoja tarp manęs ir to, ką manau turįs savo nuosavybėje. Tai yra biblinės etikos pamatas.
Kai Mozė meta iššūkį Dievui dėl izraelitų, Dievas klauso. Kai jis ginčijasi su Dievu dėl savęs paties, Dievas neklauso. Mozė pats pasakoja, kad jis prašė Dievo leisti jam peržengti Jordaną, ir Dievas ant jo supyko. Mozė suprato, kad negalima ginčytis su Dievu siekiant naudos sau pačiam. Tą gerai pastebėjo Jeanas-Jacquesas Rousseau savo esė „Apie nelygybės ištakas“ teigdamas, kad visos žmogžudystės prasidėjo nuo to žmogaus, kuris pirmasis tvora apsitvėrė žemės sklypą ir pareiškė, kad tai yra jo nuosavybė.
Jobo Istorija: Kančia ir Teisingumas
Vienas labiausiai jaudinančių Biblijos pasakojimų yra Jobo istorija. Daugelis gerai žinome pagrindinius siužeto momentus: Jobas gyveno maždaug prieš 3000 metų Artimiuose Rytuose ir buvo labai turtingas, bet kartu ir pamaldus. Tačiau Šėtonas su Dievo leidimu vieną dieną iš jo atėmė viską: vaikus, gyvulius, turtą, net sveikatą. Tada atėjo trys geriausi Jobo draugai jo paguosti. Ir prasidėjo ilgi dialogai. Visi draugai bando įrodyti, kad Jobo gyvenime kažkur būtinai turi slypėti visų nelaimių priežastis: juk kančios - tai Dievo bausmė už nuodėmes! Bet Jobas nenusileidžia. Jis tvirtai įsitikinęs, kad yra nekaltas.
Knygos pabaigoje paaiškėja, kad Jobo reikalavimai, kelti Dievui, pasirodė per dideli. Dievas nesutinka būti sodinamas į teisiamųjų suolą ir teisintis, kodėl jis elgėsi su Jobu taip, o ne kitaip: „Argi priekaištų ieškotojas bylinėsis su Visagaliu? Kas ginčijasi su Dievu, tas turi atsakyti“ (40,2). Jobas tai supranta ir gailisi: „Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu, kurių neišmaniau“ (42,3). Bet visos istorijos esmė, kad Jobas, prieš nutinkant visoms nelaimėms, iš tikrųjų buvo nekaltas. Draugai klydo, o Jobas buvo teisus (žr. Labai įdomus yra 31 skyrius, kuriame Jobas įrodinėja savo teisingumą.
Kaip mes tai darytume? Galbūt šitaip: „Dieve, žiūrėk, aš dukart per mėnesį, kartais ir kas savaitę, einu į „teisingą“ bendruomenę; paskaitinėju Bibliją ir net meldžiuosi; duodu dešimtinę ir bandau nieko nenuskriausti… Manau, esu pakankamai religingas. Bet pažiūrėkime į Jobo žodžius ir pamatysime, kad jo kalba nėra labai religinga. Siaurąja prasme vertinant, jis net visai religijos neliečia. Nekalba nei apie maldas, nei apie aukas, pamaldas ar pasninkavimą. Jis nesako: „Dieve, aš meldžiuosi penkiskart per dieną ir reguliariai aukoju, be to, dar pasninkauju kas savaitę…“ Ne. Jobas neskirsto savo gyvenimo į religinį ir pasaulietinį. Jis iš tikrųjų visur, visame kame, visą savo gyvenimą gyveno su Dievu. Skyriaus pradžioje Jobas kalba apie iki šiol aktualią temą seksualumą. Jis aiškiai žinojo, kad niekada nesvetimavo, nesulaužė savo santuokos - tai draudžia ir septintas iš 10 Dievo įsakymų.
Bet čia dar ne viskas: Jobas dar ir supranta, kad problema yra ne tik pats svetimavimo veiksmas, bet ir kai kurie dalykai prieš tai. Mūsų akys - pirma žiūrime „gašliai“, po to „mano širdis nusekė paskui mano akis“ (7). Jėzus Kalno pamoksle pakartoja tą patį principą: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5,28). Tuo jis nesako, kad lytinis aktas su kita moterimi ir geidžiantis žvilgsnis yra tas pats. Tiek Jobas, tiek Jėzus pabrėžia, kad neturėtume būti naivūs - viskas prasideda daug anksčiau. Kad turime būti budrūs ir galvoti, į ką nukreiptos mūsų akys. Principas „Žvilgsnis - geismas - veiksmas“ galioja ne tik seksualumo sferoje. Pagundos mūsų, ypač vyrų, akims šiandien labai didelės. Kur tik pažvelgsi (spauda, muzikos klipai, televizija, mada, reklama, internetas) - pusnuogės moterys. Daug pastarojo meto įvykių rodo, kad būtent šitas reiškinys kelia ne tik islamistų, bet ir visų musulmonų didžiulį pasipiktinimą. Problemą aštrina ir tai, kad Vakarų kultūros intelektualai jau galutinai palaidojo žydų-krikščionių ištikimybės idealą.
Biblija turi daug ką pasakyti apie darbo santykius. Jobas mini vergus, bet pas izraelitus tikros vergovės, kaip kitose antikos visuomenėse, nebuvo. 13 eil. labai įdomi, nes pasako, kad tie tarnai turėjo dar ir savo teises (pagal Jurėno vertimą) ir galėjo bylinėtis su savo darbdaviu. Kaip taip gali būti? Dėl ko tarnai galėjo bylinėtis? Tikriausiai dėl atlygio (39 eil.). Panašiai rašo Jeremijas: „Vargas tam, kuris… verčia savo bičiulį jam dirbti be atlygio ir neatiduoda jam jo algos“ (Jer 22,13). Panašiai ir Įst 24, 14-15: „Nesulaikysi nuskurdusiam ir neturtingam darbininkui algos, ar jis būtų kitas izraelitas, ar ateivis… Mokėsi jam algą prieš saulėlydį, nes jis nuskurdęs ir jo pragyvenimas nuo jos priklauso. Kokios darbuotojų teisės šiandien yra svarbios? Žinoma, taip pat teisė laiku gauti atlyginimą; teisė gauti visą atlyginimą (ne dalį vokelyje); teisė nedirbti ilgiau, negu reikia, teisė į atostogas; teisė apskųsti vadovybės sprendimus; teisė nedirbti sekmadieniais (deja, Lietuvoje įstatymas to nedraudžia, bet krikščionys darbdaviai neturėtų versti žmones dirbti Viešpaties dieną). Kita problema yra ta, kad darbdavys verčia darbuotoją išeiti iš darbo savo noru, taip išvengdamas išeitinės kompensacijos mokėjimo.
Biblija iš esmės turtą vertina gerai ir net palankiai. Vienur jis laikomas paklusnumo Dievui ir jo įstatymui išraiška, kitur darbštumo ir stropumo pasekme, Dievo palaiminimo ženklu, taip pat gali būti suteiktas vienam žmogui vardan kitų gerovės. Vieną povojų Jobas mini 25 eil. Pasak jo, turtas gali kelti perdėtą pasitikėjimą savimi ir išdidumą. Praturtėję mes pamirštame visų gėrybių davėją Dievą. Šitą mintį aptinkame daug kur Senajame ir Naujajame Testamente. Paulius įspėja: „Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų…“ (1 Tim 6,17-19). „Švelnesnis“’ didžiavimosi variantas - tiesiog gyventi patenkintam ir pamiršti Dievą bei amžinąjį gyvenimą. Apie tai kalba Jėzus Lk 12,18-21, kur turtuolis sako: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. 19 Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’ 20 O Dievas jam tarė: Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei? Turtuoliai greitai pamiršta, kad viską gavę iš Dievo, kad „Viešpats suvargina ir praturtina…“ (1 Sam 2,7), kad visi pinigai taip pat priklauso Dievui: „Mano yra sidabras ir mano yra auksas…“ (Ag 2,8), kad mūsų turima nuosavybė visuomet yra ir lieka Dievo dovana.
Apie kitą iš to išplaukiantį pavojų Jobas užsimena 24 eil.: „Jeigu dėjau viltis į auksą, sakydamas tauriajam auksui: „Tu mano apsauga“…“Panašiai Naujajame Testamente 1 Tim 6, 17: „Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus…“ Tad problema, kad turtai nėra patikimas dalykas. Kiekvienas verslininkas žino, o ir Patarlių knygos autoriaus pasakyta: „Vos spėji užmesti akį į turtus, jų nebėra! Ūmai jie bus įgavę sparnus ir tarsi erelis nuskridę į padanges“ (Pat 23, 5). Todėl „Kas pasitiki savo turtais, tas nuvys…“ (Pat 11, 28). Kai viliamės turtais, netrunkame prie jų pririšti ir savo širdis. Dėl to Ps 62,11 įspėja: „Net jeigu turtai ir didėtų, neprisiriškite prie jų širdimi.“ Ir žymi eilutė iš Jėzaus Kalno pamokslo: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Jėzus labai griežtai pasako, kad trečiosios galimybės nėra. Nes Dievas pavydus: arba tarnaujame tik jam, arba kam kitam. „Ką reiškia „turėti Dievą“ arba kas yra „Dievas“? Jobas įrodė, kad jis iš tikrųjų nepasitikėjo savo turtais.
Senajame Testamente ypatingai akcentuojamos vargšų, našlių, svetimšalių, skurstančiųjų teisės. Nemaža įstatymo dalis skirta būtent jų apsaugai, nes tais laikais (ir iki šiol) jie yra silpniausia visuomenės dalis. Įstatymas įstatymu, bet tikrovė, žinoma, ir Izraelyje tais laikais atrodė kitaip. Dėl to Dievo pranašai kartais labai aštriai kritikuodavo turtingųjų gyvenimo būdą. Štai Amosas juos pašaipiai kaltina: „Kadangi Izraelis nusikalto tris ir net keturis kartus, neatšauksiu savo ištarmės, nes jie parduoda teisųjį už sidabrą, o beturtį - už sandalų porą. Turtingesniųjų atsakomybė yra dalytis savo turtais, kaip tai pavyzdingai darė Jobas (17 eil.). Dosnus dalijimasis nuosavybe pabrėžiamas ir Naujajame Testamente. 1 Tim 6, 18: „Tegul jie [turtingieji] daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais…“ (žr. Apd 2, 44-45; 4, 32; 2 Kor 8, 7). Davimas turi būti savanoriškas ir nuoširdus (Apd 5, 4; Rom 15, 27; 2 Kor 8, 3-4.8.10.12; 9, 7; 1 Tim 6, 18), ir pagal galimybes (Apd 11, 29; 1 Kor 16, 2). Be to, ypač krikščionys įpareigoti padėti vargstančiam ir stokojančiam broliui (Apd 2, 42.45; 4, 34-35; 2 Kor 8, 14; Fil 2, 1-5).
Kitas santykio tarp turtingojo ir vargšo aspektas minimas 21 eil. Teisme turtingieji negali naudotis savo stipresnėmis pozicijomis. Kadangi šis pavojus labai didelis, Biblija dažnai ragina: „Teisdami negalite būti šališki: išklausykite varguolį lygiai taip, kaip ir didžiūną“ (Įst 1, 17). Arba Pat 22, 22-23: „Neskriausk vargšo, nes jis vargšas, ir nestumdyk elgetos miesto vartuose [t.r. teisme], nes Viešpats gina jų bylą ir atima gyvastį tiems, kas juos skriaudžia“. Jobas taip pat puikiai suprato, kad yra glaudus ryšys tarp Dievo ir artimo meilės. Tikrasis Dievo pažinimas neatsiejamas nuo rūpesčio neturtingaisiais: „Jis gynė vargšų ir skurdžių teises, todėl jam ir sekėsi. Ar tai nebuvo tikras manęs pažinimas“ (Jer 22,16).
Išvados
Analizuojant Abraomo ir Jobo istorijas, galima teigti, kad laimė bibliniame kontekste nėra tiesiogiai susijusi su materialine gerove ar išvengimu išbandymų.
Abraomo atveju laimė galėjo būti pasiekta per visišką pasitikėjimą Dievu ir paklusnumą jo valiai, net jei tai atrodė paradoksalu ar skausminga.
Jobo istorija rodo, kad tikrasis tikėjimas išlieka net ir didžiausių kančių akivaizdoje, o laimė slypi ne išvengiant išbandymų, bet išsaugant vientisumą ir pasitikėjimą Dievu.