Kasdienybėje, perpildytoje triukšmo, skubėjimo ir tuščių frazių, mums vis labiau reikia tylos, kurioje gimsta tikrumas. Atraskite prasmingus žodžius, kurie tinka ne tik skaityti, bet ir jausti. Mintis, kurios gimsta iš širdies ir grįžta į ją. Ne viskas turi būti garsiai ištarta, kad turėtų vertę. Kartais prasmingi žodžiai ateina tyliai - kaip vėjas, paliečiantis veidą, ar mintis, kuri šildo širdį dar ilgai po to, kai nutilo.
Gyvenimas - tai ne nuolat žydintis sodas, bet gebėjimas surasti grožį ir prasmę net tuomet, kai žiedai nukrinta. Būtent tada, kai atrodome silpniausi, atrandame tikrąją stiprybę. Kiekvienas praradimas - tarsi ruduo, nuplėšiantis nuo mūsų sielos pasenusius lapus. Iš pradžių skauda. Iš pradžių tuštuma atrodo baisi. Bet būtent tada, kai medžio šakos lieka nuogos, gimsta galimybė naujam augimui.
Svajonės - tai sielos žvaigždės. Be svajonių žmogus sustoja. Ne iš karto, bet tyliai. Nustoja žvelgti į dangų, nebejaučia smalsumo rytoje. Svajonės - tai degalai, kurie uždega širdį, net kai kelias ilgas. Jos skatina tobulėti, ieškoti, kurti. Svajonės keičia žmogų ne tada, kai išsipildo, o tada, kai tampa vidiniu kompasu. Jos moko kantrybės, drąsos, pasitikėjimo. Svajonė gali būti tarsi šviesos taškas rūke - neaiški, bet vis tiek vedanti.
Svajonės ir jų svarba gyvenime
Kartais pasaulis triukšmingas, lyg nesibaigiantis karnavalas, kuriame visi kalba, bet retas klauso. Tačiau tikroji išmintis dažniausiai gimsta tyloje. Būtent tada, kai nutylame išorinį šurmulį, pradedame girdėti tai, kas svarbiausia - savo vidinį balsą.
Nebūtina garsiai sakyti „myliu“, kad meilė būtų tikra. Kartais ją pasako rankos švelnumas, žvilgsnis, kuris nepasitraukia net kai kiti nusisuka, arba išklausymas be skubos. Kai tyliai sėdi šalia mylimo žmogaus ir nieko nesakai, bet jauti, kad tau nieko netrūksta - tai meilė. Ji neskamba garsiai, ji ne visada matoma, bet jos buvimas - tikras.
Kaip praktikuoti meilę sau
Žmogus - kaip stiklas ir kaip uola viename. Trapus, kai myli, kai ilgisi, kai pasitiki. Tačiau tuo pačiu nepaprastai stiprus - kai išmoksta atleisti, kai priima save, kai nepaisydamas baimės renkasi būti šviesa kitam. Būti savimi - tai ne pareiškimas, o tylus pasirinkimas kasdien. Tai gebėjimas stovėti tvirtai, kai aplinkiniai nori tave perkurti pagal savo vaizduotę. Tai švelnumas sau, kai suklysti. Ir drąsa neslėpti, kai kažkas iš tikrųjų skauda.
Prasmė niekada neateina iš to, ką turime. Ji kyla iš to, ką jaučiame, kur esame tikri, kur mūsų širdis rami. Kai išmokstame būti savyje, be kaukių ir lūkesčių, tada ir pasijuntame pilni - net jei iš išorės vis dar trūksta.
Laikas - ne priešas, o mokytojas. Laikas bėga greičiau nei mes spėjame suvokti. Bet prasmė - ji negyvena laikrodyje. Ji slepiasi tuose trumpuose žvilgsniuose, kuriais pasidaliname su artimaisiais, rankose, kurios laiko, ir žodžiuose, kurie pasako daugiau nei sakinys. Gyvenimas nėra tiesi linija. Jis vingiuoja, griūna, kyla. Bet galbūt tame ir slypi jo tikras grožis - kad mes nuolat mokomės eiti toliau, net kai nežinome, kas už kito kampo.
Netobulumas nėra trūkumas. Net skausme gali slypėti prasmė - ne todėl, kad jis teisingas, o todėl, kad jis augina. Tai, kas skauda, mus moko - atjautos, supratimo, gylio. Kai išdrįstame pažvelgti į savo skausmą ne kaip į priešą, o kaip į mokytoją, pradedame matyti gyvenimą kitaip.
Kai žmogus tave myli, jis nesiekia tavęs pakeisti - jis padeda tau tapti tuo, kuo visada buvai viduje. Tikra meilė ne formuoja, o augina. Ne visada žinome, kam čia esame. Ne visada aišku, kur eiti. Bet svarbiausia - ne nustoti ieškoti. Prasmė nėra vieta, tai būsena. Ji pasirodo tada, kai darai kažką su meile, kai esi tikras, kai neapsimetinėji.
Gyvenimas siūlo begales variantų, bet prasmė atsiranda tik tuomet, kai renkiesi - net jei tai reiškia riziką ar nesėkmę. Drąsa priimti atsakomybę už savo sprendimus, imtis iniciatyvos arba pasakyti „ne“ neteisingoms galimybėms kuria vidinį stuburą. Ne kiekviena diena su mylimu žmogumi bus lengva, bet kiekviena verta. Nes meilė - tai ne nuolatinė šventė, o sprendimas būti, kai sunku.
Yra žmonių, kurie į tavo gyvenimą ateina tarsi šviesa - ir lieka kaip kryptis. Meilė - tai buvimas ne tik tada, kai viskas gerai, bet ir tada, kai norisi bėgti. Didžiausia gyvenimo prasmė dažnai slypi ryšyje su kitu žmogumi - ne būtinai artimu, kartais tiesiog svetimu praeiviu, kuriam padedi. Kai tampame kažkam svarbūs, net be žodžių, mūsų dienos įgauna gylio.
Žmogus neapsiriboja savo vardu, profesija ar socialiniu vaidmeniu. Jis - sapnai, kuriuos tyliai nešiojasi. Jis - akimirkos, kurios niekam nepapasakotos. Jis - šypsenos, kurias sukūrė, ir tylos, kuriose slėpėsi. Tik pažindamas kitą be kaukių, galime tikrai pažinti save. Gyvenimas duoda tiek, kiek drįsti priimti. Žmogaus širdis - tai ne tik organas, bet ištisas pasaulis. Ji saugo vaikystės juoką, išsiskyrimo skausmą, netylantį troškimą būti suprastam. Širdyje gyvena mūsų stiprybė, nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo pažeidžiama. Kartais meilė ateina ne kaip audra, o kaip rytinis rūkas - tyliai, švelniai, bet viską apgaubianti. Ji neužvaldo, o apgaubia.
Dažnai skubame pro gyvenimą, nežiūrėdami į akimirkas, kurios slėptų gilų turinį. Tačiau kai sustojame ir įsigiliname - į kvėpavimą, garsus, šviesą ar jausmus - patiriame tą neapčiuopiamą „daugiau“. Niekada nevėlu tapti tuo žmogumi, kuriuo visuomet norėjai būti. Svajonė dažnai gimsta tyliai - ne fanfarose, o kažkur tarp vienatvės ir vilties. Galbūt ji nedrąsi, vos juntama, kaip lengvas vėjo dvelksmas. Tačiau jeigu jos neišsigąsti, jei leidi jai gyventi, ji pradeda augti.
Kai myli, pradedi kitaip žiūrėti į pasaulį. Spalvos tampa ryškesnės, tylos - šiltesnės, o net ir paprasčiausia diena įgauna šventės atspalvį. Ne visos svajonės išsipildo taip, kaip tikėjomės. Kai kurios virsta visai kitais keliais, kai kurios pasilieka tik prisiminimuose. Tačiau jos niekada nebūna beprasmės. Kiekviena jų - tarsi durys, kurias kadaise atvėrei į save. Ir net jei už jų radai ne tai, ko ieškojai, tu vis tiek ėjai, tikėjai, kūrei.
Kiekvienas iš mūsų nešiojamės mažą ugnelę, kuri šildo, kai aplink šalta. Tai mūsų viltis, kūryba, tikėjimas, meilė. Kartais atrodo, kad ši šviesa vos rusena, bet ji niekada visiškai neužgęsta. Kiekvienas žmogus - tai nesibaigianti kelionė. Mes nešamės savyje miestus, žmones, žaizdas, kurių niekas nemato. Ir vis dėlto - einame. Kartais klupdami, kartais su viltimi akyse. Kiekvienas žingsnis, net jei atrodo mažas, keičia mus. Kiekvienas žmogus, kurį sutikai, paliko tavyje pėdsaką. Kai kurie - šviesos, kiti - pamokų. Svajonė - tai ne tik siekis, tai ir jautri gija tarp to, kas esi, ir to, kuo gali tapti. Ji lengvai pažeidžiama: skeptišku žvilgsniu, nejautriu žodžiu, abejone. Todėl svarbu ją saugoti - ne visiems ji turi būti suprantama.
Net ir pats prasmingiausias individualus tikslas praranda dalį savo vertės, kai lieka vien tik mums vieniems. Prasmė stiprėja, kai ją dalijamės - per bendrą patirtį, juoką, ašaras ar tylų buvimą šalia. Mylėti reiškia ne tik būti šalia, bet ir laikyti vietą kito širdyje net tada, kai jo nėra šalia. Kartais žmogus pats nežino, kiek daug reiškia kitiems. Jis galvoja, kad tiesiog gyvena, daro savo darbus, tyliai išbūna. Bet kažkieno gyvenime jis - atrama, šviesa, įkvėpimas. Todėl verta būti savimi - net jei niekas neploja.
Labai dažnai norime greitai pasiekti rezultatą ir pamirštame, kad kiekviena diena, kiekvienas iššūkis ir net kliūtis yra dalis prasmingos istorijos. Kiekviena širdis trokšta būti matoma - ne paviršiumi, o esme.
Ramybė neateina tada, kai viskas susitvarko iš išorės. Gyvenimo prasmė ne visada pasirodo kaip didingas tikslas ar likimo ženklas. Dažnai ji slypi kasdienybėje - mažame pokalbyje, tylioje pagalboje, akimirkoje, kai kažkas dėl tavęs nusišypso. Tikras ryšys gimsta ne tada, kai sutampa pomėgiai, o tada, kai sutampa žvilgsniai į pasaulį.
Nutraukiant nesveikų santykių grandinę | Dr. Janie Lacy | TEDxOcala
Toksiški santykiai
Nuolatiniai ginčai, kaltinimai, užsisklendimas. Galvojate, ką darote ne taip. Pripažinti, kad esate toksiškuose santykiuose, nėra lengva, tačiau santykiai gali jus labai traumuoti. Sužinokite, kaip atpažinti toksiškus santykius, ar dar įmanoma juos išsaugoti ir kaip iš jų išeiti, kai ateis laikas.
Kas yra toksiški santykiai?
Žodį „toksiškas“ galėtume pakeisti žodžiu „nesveikas“ arba „disfunkcinis“. Toksiški santykiai sukelia daug neigiamų emocijų, konfliktų ir destruktyvaus elgesio modelių, tokių kaip manipuliavimas, žeminimas, konkurencija ir kontrolė. Neigiami momentai nusveria teigiamus, o santykiai, atrodo, atima jūsų energiją. Šalia partnerio negalite visiškai atsipalaiduoti. Toksiški santykiai gali pakirsti jūsų savivertę ir palikti gilią traumą.
Psichologė ir rašytoja dr. Lillian Glass knygoje „Toksiški žmonės“ toksiškus santykius apibūdina kaip „bet kokius santykius, kuriuose žmonės nepalaiko vienas kito, kuriuose kyla konfliktai ir vienas bando pakenkti kitam, kuriuose vyrauja konkurencija, nepagarba ir darnos stoka.“
Kaip atpažinti toksiškus santykius - pagrindiniai požymiai
Kai kas nors darbe yra toksiškas, mes tai lengvai sužinome. Tačiau kai kalbama apie partnerį, įsijungia meilė, kuri viską užgožia.
Toksiškų santykių požymiai gali būti tokie:
- manipuliacijos
- kontrolė
- nepasitikėjimas
- šantažas
- pažeminimas
- konkurencija
- nuolatinis kaltinimas
- perdėta ir nejautri kritika
- įžeidinėjimas ir ignoravimas
- piktnaudžiavimas emocijomis ir jautrumu
Bet žinote, kokia yra problema? Po daugelio metų toksiškų santykių lengvai priprantama prie tokio elgesio. Iš tikrųjų jo nebepastebite ir jis jums tampa normalus.
Taigi atlikite nedidelį testą, kuris padės atpažinti toksiškus santykius. Sąžiningai atsakykite į šiuos 10 klausimų:
- Ar jūsų partneris visada dėl visko kaltina jus ir niekada nepripažįsta savo kaltės?
- Ar santykiuose jaučiatės išsekęs užuot buvęs kupinas jėgų ir energijos?
- Ar jūsų partneris dažnai jus kritikuoja ir taip, kad tai jus skaudina?
- Ar jūsų partneris menkina jūsų jausmus ir nuomonę? Ar vengiate juos išreikšti, nes bijote neigiamos reakcijos?
- Ar dėl santykių atsisakėte savo asmeninių tikslų, pomėgių ar net draugysčių?
- Ar jaučiate, kad nuo santykių pradžios sumažėjo jūsų savivertė?
- Ar vis dar esate šiek tiek neramus partnerio draugijoje ir negalite visiškai atsipalaiduoti?
- Ar Jūsų partneris įsižeidžia ir nenori su Jumis kalbėtis ramiai, nuoširdžiai ir be kaltinimų? Arba tvirtina, kad problema vis dar kyla tik jums?
- Ar jūsų partneris kaip nors išlieja savo pyktį ant jūsų?
- Ar jūsų partneris bando jus kontroliuoti ir nurodinėti, kada ir ką daryti arba su kuo susitikti?
Nenoriu jo palikti. Ar galima išgelbėti toksiškus santykius?
Ar jau žinote, kad esate toksiškuose santykiuose, bet norite juos išgydyti? Kartais tai įmanoma, tačiau pastangos turi būti abipusės. Deja, patys tikrai negalite pakeisti savo partnerio. Jums abiems reikia pripažinti, kad turite problemą, ir kartu dirbti prie santykių. Pripažinkite savo klaidas, būkite tikrai sąžiningi su savimi, o idealiu atveju taip pat kreipkitės profesionalios pagalbos. Porų terapija suteiks jums nešališką požiūrį ir padės atrasti harmoniją santykiuose. „Hedepy“ galite rinktis iš daugiau nei 30 terapeutų ir patogiai prisijungti prie sesijos internetu.
„Pažinti - reiškia priimti. Terapinis pokalbis - tai prasminga pažinimo kelionė, kurioje mokydamiesi priimti save, mes mokomės priimti kitus.“
Kada laikas nutraukti santykius?
Tik atviras bendravimas parodys, ar santykius galima išsaugoti, ar jau laikas išeiti. Reikės pasikalbėti nuoširdžiai.
Stenkitės nekaltinti savo partnerio. Kalbėkite apie savo jausmus ir poreikius. Pagalvokite, koks konkretus elgesys jus skaudina ir nebenorite, kad jis jums patiktų. Pavyzdžiui, pagalvokite apie konkrečias situacijas, kurias galite paminėti, kad būtų aišku, ką turite omenyje.
O jei pokalbis nepavyks, nepaisant visų pastangų? Jei partneris jus kaltina, menkina jūsų jausmus arba net nenori su jumis kalbėtis, turite aiškų ženklą. Skaudu, bet toksiški santykiai laikui bėgant jus tikrai psichologiškai sunaikintų.
Tačiau neleiskite sau įsitikinti, kad tiesiog meluojate sau arba kad tai yra jūsų kaltė. Tai tik vienas iš manipuliavimo būdų (gaslighting). Jūsų jausmai svarbūs, nesvarbu, ar jie kam nors kitam atrodo teisingi ir pagrįsti, ar ne. Jūs nusipelnėte pagarbos ir meilės.
Kaip nutraukti santykius su toksišku asmeniu?
Labai norėtume pateikti universalų vadovą, kaip išeiti iš toksiškų santykių. Tačiau kiekvieni santykiai yra skirtingi ir turi daug kintamųjų. Tiesa ta, kad išeiti dažnai būna sudėtinga, nes toksiškuose santykiuose paprastai yra tik viena šalis, su kuria reikia išsiskirti.
Tačiau tai yra pagrindiniai žingsniai, kurių verta imtis, kad ir kas nutiktų:
- Priimkite tvirtą sprendimą keistis: pripažinkite, kad jūsų santykiai neveikia ir kad padarėte viską, ką galėjote. Turite išeiti dėl savo paties gerovės.
- Sukurkite paramos tinklą: papasakokite apie savo sprendimą šeimai ir artimiems draugams, kreipkitės pagalbos į terapeutą. Nebūkite vieni.
- Parenkite planą: jums tikriausiai reikės apsispręsti dėl būsto, bendro automobilio ar vaikų priežiūros. Suplanuokite sprendimą, kad niekas nepriverstų jūsų žengti žingsnio atgal.
- Apsisaugokite nuo reakcijos: jūsų partneris gali bandyti jus įtikinti, manipuliuoti jumis, sprogti. Pagalvokite, ką darytumėte tokioje situacijoje.
Palikti toksiškus santykius gali būti sunku, jie gali palikti gilius randus. Nebijokite kreiptis profesionalios pagalbos, kad tokiu sunkiu metu turėtumėte realią paramą. Terapeutas padės jums susitvarkyti mintis ir rasti jėgų žengti svarbų žingsnį gyvenime. Jis bus šalia, kad galėtumėte įveikti šį sunkų laikotarpį.
Sveiki santykiai
Atlikite 5 minučių testą, kuriuo remdamiesi rekomenduosime jums tris tinkamiausius terapeutus.
Elektroninio laiško kalbos ypatumai
Elektroniniuose laiškuose reikia vengti kalbos klaidų, nes su klaidomis parašytas tekstas atrodo nepatikimas. Apklausos rodo, kad gramatines klaidas žmonės laiko ne tik kalbos neišmanymu, bet ir profesinės kompetencijos stoka. Reikia vengti elektroninio šveplavimo, nes nelietuviškomis raidėmis parašytą tekstą sunkiau perskaityti. Be to, manoma, kad ydingam įpročiui pasiduoda žmonės, prastai mokantys gramatiką.
Atlikus tyrimus pastebėta, kad netaisyklinga rašyba yra tiesiogiai proporcinga kitų rašybos taisyklių nesilaikymui, t. y. šveplai rašantis žmogus dažniausiai nesilaiko jokių rašybos taisyklių: nevartoja skyrybos ženklų, praleidžia raides, nepaiso didžiųjų ir mažųjų raidžių rašybos normų, painiai ir neaiškiai dėsto mintis. Taigi, prieš spausdami „Išsiųsti“ mygtuką, būtinai perskaitykite laišką dar kartą, išmeskite tai, kas nebūtina, ir ištaisykite klaidas. Tiek prie elektroninio, tiek prie paštu siunčiamo laiško priedus „pridedame“, o ne „prisegame“. Taigi pasakymų „prisegti“, „prisegtukas“ ir kt. dalykinėje kalboje reikėtų vengti.
Kiekvienam aišku, kad elektroninį laišką turėtume pradėti nuo pasisveikinimo. Ko gero, kiekvienam aišku ir tai, kad į pasisveikinimą „Laba diena“ nereikėtų atsakyti „Labas“. Tik labai artimiems žmonėms galime rašyti: „Labas“, „Sveikas“. Kiek sunkiau mums sekasi su kreipiniais. Ar vertėtų kreiptis vardu ir pavarde, o gal užtenka tik vardo? Ar būtina vardyti visus mokslinius laipsnius ir pareigas?
Kreipiantis į labai artimus žmones, draugus, užtenka kreiptis vardu. Kalbant apie dalykinius laiškus, bendra taisyklė turėtų būti tokia - kuo didesnę pagarbą norime parodyti žmogui, tuo ilgesnis ir oficialesnis turėtų būti kreipinys. Vis dėlto kartais jis atrodo pernelyg griozdiškai. Pavyzdžiui, jei gautume laišką su kreipiniu „Laba diena, gerb. prof. dr. Petrai Petraiti“, turbūt pirmiausia pagalvotumėme, kad tai skamba kaip kvietimas į teismą. Pavardė sukuria didesnį atstumą, tad kreiptis ja nereikėtų, jei laiške dėstomas asmeninis prašymas arba išreiškiama nuoširdi padėka. Tokiu atveju, nieko blogo rašyti tik vardą, jei nurodomas adresato akademinis laipsnis, pavyzdžiui, „gerb. prof. Petrai“. Kartais galima netgi be vardo, tik tuomet laipsnį reikėtų rašyti didžiąja raide - „gerb. Profesoriau“. Kreipinys „gerb.“ paprastai tinka oficialesniame laiške, o „p.“ - asmeniniame. Trumpinys „p.“ mus gelbsti, bet vertėtų žinoti - kaip vadinti moterį, lemia ne šeiminė padėtis, o amžius ir užimama padėtis. Kai kurie žmonės mano, kad nederėtų moterų per anksti sendinti, tad vadina panelėmis benaž iki 50 metų. Tai visiškas akibrokštas. Geriau jau apsirikti į kitą pusę - tikrai nederėtų „panele“ vadinti ministrės ar vyresnės kaip 18-os metų moters. Tradicinis mandagumas reikalauja ir laiško kreipinyje, ir visame tekste iš didžiosios rašyti asmenį ar asmenis, nors tas asmuo ar tie asmenys būtų minimi tik įvardžio forma („Jūs“, „Jūsų“).
Nesunku įsivaizduoti, kiek milijonų elektroninių laiškų pasaulyje kasdien patenka į elektroninio pašto dėžutes. Jų vis daugėja, nors nemažai elektroninių pranešimų, kaip ir telefono skambučių, yra trumpi ir neoficialūs. Nesvarbu, rašysite asmeninius ar dalykinius laiškus, laikykitės toliau išdėstytų patarimų.
- Atidžiai rašykite adresą. Jei elektroninio laiško gavėjų sąrašas ilgas, nerašykite visų adresų į laukelius „To“ (gavėjo elektroninio pašto adresas) ir „CC“ (laiško kopijų gavėjų adresai). Dauguma žmonių nenori, kad jų adresai (dažnai su vardu ir pavarde) būtų visiems rodomi. Geriau siųsti laiškus individualiai arba naudoti vadinamąjį „aklos kopijos“ režimą, kuris leidžia rodyti tik vieną adresą.
- Kokia Jūsų tema. Temos laukelyje būtinai nurodykite temą. Nežinodamas laiško temos ir negavęs jokios nuorodos apie jo skubumą, gavėjas gali kelias dienas nekreipti į jį dėmesio arba ištrinti, jeigu neatpažins jūsų adreso. Be to, gavėjas, - jei tuo metu yra labai užimtas, - atidaręs laišką su nenurodyta tema gali gerokai nusivilti pamatęs, kad pranešimas neskubus ir galėjo būti perskaitytas vėliau.
- Jokių šūkčiojimų. Venkite pranešimuose sakinių didžiosiomis raidėmis - jie tolygūs šaukiamiesiems sakiniams. Tokie sakiniai gali būti gavėjo suprasti ne tik kaip vienos ar kitos minties pabrėžimas, bet ir kaip vadinamieji išpuoliai. Be to, didžiosiomis raidėmis parašytas frazes sunkiau skaityti.
- Nedėkite per daug šauktukų, klaustukų - tai atrodo kaip isterija.
- Valdykite emocijas. Emocijos, išreikštos raštu, įgauna didesnę jėgą, ir, deja, išlieka ilgai. Tai, ką pasakėte, lengviau pamiršti, o laiškas gali būti saugomas kaip dokumentas, įrodantis, koks nesivaldantis esate, nors galbūt tai buvo tik vienas protrūkis, ir jo priežastys - pagrįstos.
Laiško pasirašymas
Pasirašant asmeninius laiškus, užtenka vardo ir pavardės arba tik vardo. Dalykiniams elektroniniams laiškams keliami griežtesni reikalavimai. Dalykiniame elektroniniame laiške netinka rašyti „su meile - V.“, arba pasirašyti vien vardu. Elektroniniame laiške parašą turėtų sudaryti vardas, pavardė, pareigos ir įmonės rekvizitai.
Tik ilgiau susirašinėjant ir santykiams šiltėjant, galima pereiti prie mažiau formalaus parašo - vardo ir pavardės, tik vardo, o galiausiai - prie inicialų. Vis dėlto etiketo specialistai siūlo iki visiško familiarumo nenusileisti, jei bendraujama su aukšto rango asmenimis. Net jei toks žmogus pasirašo vien vardu, nereikėtų atsakyti tuo pačiu. Aišku, nereikėtų perlenkti ir į kitą pusę - jei jau ėmėte pasirašinėti vien vardu, negrįžkite prie pilno parašo (su pareigomis ir įmonės rekvizitais), nes susidarys įspūdis, kad pašnekovas jus įžeidė ar peržengė ribas, ir jūs norite atkurti subordinaciją.
Parašas turėtų būti individualus. Anksčiau labai mėgti ir dabar kai kada naudojami bendri parašai, tarkim, „personalo skyrius“, „imonės direkcija“, „X departamentas“ ir pan. Tai nemandagu ir nepagarbu. Be to, nepatogu bendrauti, nes nežinai, į ką kreiptis atsakant. Juk nerašysi „gerb. Departamente“. Priežasčių, kad taip pasirašoma, gali būti įvairių - gal žmonės nenori prisiimti asmeninės atsakomybės, o gal išties sunkiai atsieja save nuo įmonės.
Kaip parašyti motyvacinį laišką
Beje, įsidėmėtina, jog net jei prisistatėte laiško pradžioje, tai neatleidžia nuo pareigos pasirašyti. Taip pat verta įsiminti, kad pasirašant laišką, tarp žodžių „pagarbiai“, „nuoširdžiai“, „linkėjimai“ ir vardo bei pavardės kablelis nerašomas.