Kiekviena diena – gera knyga: knygų apžvalgos

Šiame straipsnyje apžvelgiamos įvairios knygos, analizuojant jų siužetus, stilių ir temas. Pateikiamos įžvalgos apie autorių kūrybą ir knygų poveikį skaitytojams.

Knygos - pažinimo šaltinis

Danguolė Kandrotienė, daugiau nei dvidešimties pažintinių knygų autorė ir sudarytoja, maloniai nustebo gavusi svarbų įvertinimą už savo grožinį kūrinį. Knygos visuomet jai buvo pažinimo šaltinis, iš jų mokėsi gamtos paslapčių, kalbų, sėmėsi konditerijos ar net siuvimo įgūdžių. Daugelį dalykų - daug anksčiau, nei to pradėjo mokytis mokykloje.

Knygos įkvėpdavo ir daugelį jos vaikystės nuotykių, už kuriuos dažnai tekdavo stovėti priešais mokinių rikiuotę, kartais net keletą savaičių, - negelbėdavo net geri pažymiai. Knygos - tai pažinimas: regimojo pasaulio ir nematomybių (emocijų, santykių, gyvenimo dėsnių). Kartais viena gera knyga gali išmokyti daugiau nei keletas pamokų mokykloje.

Nes pamokos privalomos, o knygos tinka ir nepaklusniesiems. Todėl vaikus turėtume skatinti skaityti gerus kūrinius, nepaisant jų autorystės: gerą klasiką, laikmetį atitinkančius kūrinius, šedevrus ir, žinoma, tautosaką. Juk knyga - tai lėtas gyvenimas, lėtas, atradimo džiaugsmo nuspalvintas pažinimas. Tai fantazijos, svajonių vieta. Tai galimybė džiaugtis gyvenimu, net jei kartais ir dingsta elektra. Nes žmonės nėra baterijomis ar elektra įkraunamos būtybės.

Agnė Žagrakalytė: Vidinė Kova ir Tapatybė

Agnė Žagrakalytė parašė knygą, kurią perskaičiau pirmiausia kaip vidinę kovą, žvilgsnį į savo tapatybę iš slenkančių metų perspektyvos. Poetinė kalba čia net kibirkščiuoja nuo taiklių, netikėtų metaforų, ironijos, intymumo ir sykiu lengvumo, kuris sukuriamas įpinant buitinių detalių, šnekamosios kalbos inkliuzų.

Knyga prasideda nuo karalienės ir karalaitės kovos: „karalienė karalaitę / kuri kurią“ (5 p.). Karalaitė pasižymi jaunystės jėga, raumeningumu ir lankstumu, o karalienė apibūdinta gausiais epitetais, nebeturinti ko prarasti nei atrasti.

Kadangi karalienė jau pergyvenusi daugelį virsmų, apie meilę samprotauja taip: „Ar tu jį myli? / Tai aišku, kad aišku. / Visiems tai visiškai aišku, tai / ką dar aš galėčiau šiuo klausimu pasisakyti?

Rinktinėje atsiranda įdomus santykis su kitomis moterimis, čia taip pat esama kovos momentų: „žinom, kad kiekvienos / viduje po slibinę slypi: slidžią išdidžią / vienų ji didumo kaip kregždė kitų kaip / žvaigždė branduolinė (55 p). Kitos moterys čia pasirodo kaip tos, kuriomis slapta arba atvirai žavimasi, varžomasi.

Cormac McCarthy: Siaubas Laukiniuose Vakaruose

Prieš imdamasi šio romano žinojau, kad laukia daug žiaurumų (nors, tarkime, skaitydama meksikiečių autorės Fernandos Melchor knygas ten esančius siaubus priimdavau stipriau), kad daugelis šią knygą garbina ir labai laukė lietuviško vertimo. Romane pasakojama apie XIX a. istorijos tarpsnį, kai JAV ir Meksikos pasienyje vyko žudynės ir plėšikavimai.

Kūrinyje sekama paskui pagrindinį veikėją - bevardį paauglį: „Pažvelkite į tą vaiką. Liesas, išblyškęs, su apdriskusiais plonos drobės marškiniais.“ (15 p.) Vaikis anksti pabėga iš nemielų namų, geria smuklėse, įsivelia į kautynes ir mūšius.

Pirmiausia, žinoma, reikėtų paminėti knygos vertėją Vidą Morkūną, be kurio talento ši knyga, ko gero, nebūtų taip suskambėjusi kaip dabar. Teksto kalba sodri, kupina retai vartojamų, senovinių žodžių, grubumo, keistumo ir atšiaurumo.

C. McCarthy meistriškai moka kurti kelio romanus, šis kūrinys taip pat ne išimtis - skaitytojas panardinamas į tirštą Laukinių Vakarų atmosferą, varginamas kaitros, dulkių, alkio ir sūraus, priskretusio kraujo skonio. Šią knygą skaityti nėra paprasta, o ilgainiui besitęsiančios skerdynės ir rūstus kraštovaizdis pradeda varginti. Atrodo, kad trūksta didesnio postūmio veiksmui rutuliotis, intriga taip pat ne visada tolygiai išlaikoma. Skaitant paskutinius puslapius atrodo, kad įveikei kalną.

Solvej Balle: Laiko Sustojimas ir Intymumas

Solvej Balle „Apie tūrio apskaičiavimą. Kuo ši knyga apie sustojusį laiką ypatinga ir skiriasi nuo kitų panašaus žanro kūrinių, tarkime, garsiojo filmo „Švilpiko diena“? Tuo, kad Tara Selter nėra tas personažas, kuriame reikia transformuotis, ko nors pasimokyti, iš blogos tapti gera ir tuomet pagaliau vėl atgauti laiką. Ši veikėja nežino, kodėl būtent jai taip nutiko. Ji grįžta namo iš Paryžiaus pas savo mylimąjį Tomą, kuriam kas rytą turi pakartoti, kodėl ji ne Paryžiuje ir kodėl laikas sulūžo.

Kiekvieną rytą atsibudęs Tomas ir vėl nustemba pamatęs lovoje, greta savęs, žmoną, ji ir vėl jam pasakoja apie tai, kas jai nutiko, jie kartu ieško išeičių, o kitą rytą pasikartoja tas pats. Po truputį Tomas ima tolti, juos skiria vis daugiau dienų.

Šio pasakojimo orientyras - sunumeruotos dienos iš Taros dienoraščio. Pasakojimas intymus, Tara tarsi ir neturi skaitytojų, į kuriuos kreiptųsi, nes yra vienų viena sulūžusiame laike: „Labai nutolau nuo septynioliktos ir nežinau, ar kada nors išvysiu devynioliktą. Bet aštuoniolikta vis ateina iš naujo. Ateina ir pripildo namą garsų. Žmogaus garsų. Jis vaikšto po namą, dabar išeina į lauką. Todėl ir pradėjau rašyti. Nes girdžiu jį name. Nes laikas sulūžo. Nes lentynoje radau paką popieriaus. Nes mėginu prisiminti. Nes popierius prisimena.

Rašytoja sukuria neįprastas aplinkybes, iš kurių pagrindinė veikėja turi atrasti išeitį, išsiaiškinti daiktų prigimtį, tarkime, kodėl vieni daiktai grįžta į savo vietas, kai ateina nauja diena, o kiti lieka drauge su ja. Kitas svarbus elementas, kad Tara visuomet turi pinigų sąskaitoje ir gali migruoti iš vienos vietos į kitą.

Knyga išsitęsia per 366 dienas ir pasibaigia labai netikėtai, tad norisi kuo greičiau griebti antrąją dalį ir sekti paskui Tarą, kuri galbūt įminė paslaptinguosius laiko dėsnius.

Howard Sounes: Charles Bukowski - Pelenės Istorija

Su šios Charleso Bukowskio autobiografijos pasirodymu leidykla „Kitos knygos“ nusprendė paminėti savo 20-ąjį gimtadienį. Nors pats asmeniškai jo nepažinojo, iš interviu su jo šeimos nariais, mylėtomis moterimis, pažįstamais jam pavyko sudėlioti intriguojantį pasakojimą.

Taip pat biografas rėmėsi Ch. Bukowskio laiškais ir kūryba. Nors iš esmės ši biografija primena pelenės istoriją, kokių nors neįprastų kampų, kurie būtų visiškai nauji ir keltų nuostabą, nebuvo, gal ir dėl to, kad Ch. Nustebino galbūt tai, kad tokia pelenės istorija apskritai įmanoma. Na, turint omenyje sunkią girtuoklystę ir neįtikėtiną jo produktyvumą.

Alkoholis arba narkotikai dažniausiai bet kuriam kūrėjui būna žabangos, į kurias patekęs jis arba žūva, arba išsivaduoja ir daugiau ten nebepatenka. Tik ne Ch. Bukowskis, kuris į senatvę suvis prasigyveno - tapo populiarus, geidžiamas ir turtingas.

Rašytojo gyvenimas nebuvo klotas rožėmis, tačiau greta visų tų nesėkmių, purvo ir smurto jo kūryboje esama nuoširdumo ir humoro. To esama ir šioje biografijoje.

Galbūt lietuvių skaitytojai taip mėgsta Ch. Bukowskį, kad alkoholio kultūra, skirtingai, nei svaiginimosi narkotikais, mūsų krašte turi senas tradicijas, tad bjaurusis girtuoklis Bukas yra priimtinas ir savas. Jaunajai kartai priimti ir pamėgti autobiografinę autoriaus kūrybą turbūt sunkiau.

Liudas Dovydėnas: „Mes Ieškom Pavasario“ - Tremties Atspindžiai

Dar Nepriklausomybės periodo literatūroje Liudas Dovydėnas buvo įsigijęs vieno iš geriausių mūsų pasakotojų vardą. Emigracijoje gyvendamas, Liudas Dovydėnas irgi spėjo išleisti dvi knygas. Pirmoji knyga - pasakų rinkinys Gyveno kartą karalius 1947 mt. buvo apdovanota „Minties“ premija. Antroji - mūsų aptarsimas pasakojimų rinkinys Mes ieškom pavasario.

Tačiau, šiuo atveju, tenka šiek tiek nusivilti. Nusivilti ne dėl to, kad autorius čia būtų silpnas, bet dėl to, kad didesnę pusę knygos užima sufoeletristinti reportažai ar feljetonai, kurių jokiu būdu negalima priskirti prie dailiosios literatūros.

Prie pirmosios dalies tenka priskirti Karo dovaną, Apgavimus, Mes ieškom pavasario, Kaliamiesčio istorijas, Velykų rytą, Saulė ir žvirbliai, Dėl vieno lapelio ir Gyvenasi, čia į mus prabyla senasis Dovydėnas, gal kiek mažiau dinamiškas ir jaunuoliškas, bet užtat ramesnis ir objektyvesnis.

Karo dovanoje Dovydėnas vaizduoja, bolševikų armijoms artėjant, besitraukiančius iš Lietuvos žmones Klaipėdos pajūry ir vėliau tremty, kažkur prie Luebeko esančioje išviešintųjų stovykloje. Tačiau viską išperka autoriaus mokėjimas įvykius ir žmones persunkti žmogiška šilima ir meile.

Apgavimuose pasakojimą sudaro trys fazės, pavaizduojačios tuos pačius personažus, tiksliau tariant, vieną šeimą, trijose skirtingose epochose: Nepriklausomybės laikais, bolševikų bei vokiečių okupacijų metu ir tremty. Autorius rodo, kaip laikas savo galingoje srovėje blaško žmogų, negailestingai viską griaudamas ir kiekvienu momentu pastatydamas prieš naują nežinomybę.

K a 1 i a m i e s č i o istorijose Dovydėnas mus nuveda į Lietuvos provincijos miestelį. Tai vienas iš tų gerai žinomų provincijos miestų, kuriame gyvenimas vystosi nuo amžių nustatyta tvarka, kuriame žmonės gimsta gyvena ir miršta begalinėje ramybėje, kuri galima būtų palyginti į vasaros sekmadienio vidudienį.

Tačiau pats gražiausias dalykas yra, be abejo, Mes ieškom pavasario. Čia Dovydėnas rodo tikrą gamtos žmogų - senelę Aniutę, gyvenančią miško trobelėje. Visas jos gyvenimas yra gamta. Viskas persunkta skaidraus idealizmo šviesa, kurios spinduliavime visoje didybėje atgyja tikrovė ir prakalba suprantamais žodžiais.

Mūsų aptartuose kūriniuose, autoriaus nevaržė aktualija. Jų medžiaga jau gerai susigulėjusi autoriaus vaizduotėje. Apie tuos Liudo Dovydėno rašinius, kuriuos mes pavadinome reportažiniais, nedaug ką tegalima pasakyti. Kaip toki, jie gal ir neblogi, bet jų reikšmė yra daugiau praeinamo pobūdžio.

Egzistencinis Nerimas: Kas Tai Ir Kaip Su Juo Susidoroti

Spalio 10-ąją minima Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Ši diena primena, kad rūpinimasis vidine būsena yra toks pat svarbus kaip ir fizinė sveikata. Gali kilti klausimas - o kas tas egzistencinis nerimas? Manoma, jog šis nerimas yra bendras visiems žmonėms.

Nė vienas nesame nuo jo apsaugoti, nes visi turime sąmonę, gebančią klausti, ieškoti, abejoti. Taigi, tai ne tas pats nerimas, kurį jaučiame laukdami egzamino ar sunkaus pokalbio darbe. Egzistencinis nerimas atsiranda tada, kai susiduriame su pačiais giliausiais klausimais: kokia mano gyvenimo prasmė? Kas laukia manęs ateityje?

Jei klausite, ar mes visi jam pasmerkti, atsakyčiau, taip. Tam tikra prasme, egzistencinis nerimas yra neišvengiamas. Būtent jis verčia mus sustoti kasdienybės skubėjime ir paklausti: ar gyvenu taip, kaip iš tiesų noriu? Ar mano santykiai yra tikri ir artimi? Ar skiriu dėmesio tam, kas prasminga?

Kartais egzistencinis nerimas tampa per stiprus - atrodo, kad žemė slysta iš po kojų. Kaip su juo susidoroti:

• Įvardinti šį jausmą. Pasakyti sau: „Aš jaučiu egzistencinį nerimą“.
• Pasidalinti. Kalbėti su žmogumi, kuriuo pasitikite.
• Kurti prasmę mažais žingsniais. Gal prasmė slypi ryto kavoje, pokalbyje su draugu, knygos puslapyje ar pasivaikščiojime.
• Ieškoti pagalbos. Psichoterapija gali tapti saugia vieta tyrinėti savo egzistencinius klausimus.

Egzistencinis nerimas - tai ženklas, kad esame gyvi, jautrūs ir ieškantys. Jis neleidžia gyventi „automatiškai“, primena, kad kiekviena diena yra unikali ir nepakartojama.

Knygų Apžvalgos: Įvairių Autorių ir Žanrų Kūriniai

Apžvelgiamos įvairios knygos, pradedant nuo klasikinių romanų iki šiuolaikinių poezijos rinkinių. Kiekviena apžvalga siekia atskleisti knygos esmę, jos poveikį skaitytojui ir vietą literatūros pasaulyje.

Knygos Apžvalgos Pavyzdžiai:

• "Mano tėvas Šagalas" (Gloria Goldreich): Tikrais faktais paremtas romanas apie Marko Šagalo dukterį Idą ir jų santykius.
• "Anglai keleiviai" (Matthew Kneale): Ironiškas istorinis romanas apie Viktorijos laikų Angliją ir kelionę į Tasmaniją.
• "Trys Ievos dukterys" (Elif Shafak): Pasakojimas apie tris musulmones Oksfordo studentes, nagrinėjantis tikėjimo ir feminizmo klausimus.
• "Bičių istorija" (M. Lunde): Knyga apie bičių svarbą mūsų gyvenime ir pasaulio ekosistemoje.

Šios apžvalgos leidžia skaitytojams susidaryti nuomonę apie knygas ir pasirinkti, ką skaityti toliau.

Panikos Priepuoliai: Išsivaduok Iš Nerimo Ir Baimių

Užteko vienintelio panikos priepuolio, kad jį patyrusi komunikacijos specialistė, žurnalistė Gintarė Jankauskienė imtų aktyviai domėtis panikos, nerimo ir baimių priežastimis bei pasekmėmis. To rezultatas - neseniai išleista knyga „Panikos priepuoliai. Išsivaduok iš nerimo ir baimių“. Moters teigimu, šalyje daugėja tai patiriančių žmonių. Juk stresas, įtampa ir pervargimas - kone kasdieniai mūsų palydovai.

Dolce Agonia

Viena iš populiariausių ir garsiausių šiuolaikinių Kanados ir Prancūzijos rašytojų, daugybės premijų laureatė Nancy Huston beveik tris dešimtmečius gyvena Paryžiuje, rašo tai angliškai, tai prancūziškai ir pati savo knygas verčia iš vienos kalbos į kitą. Neseniai lietuviškai išleistas jos romanas „Dolce agonia“ - vienuoliktas iš penkiolikos romanų.

Šeimos Reikalai

Romane „Šeimos reikalai“ R. Mistry rašo apie parsų bendruomenės, išpažįstančios zoroastrizmo tikėjimą, narius, kurių protėviai emigravo iš Persijos į Indiją prieš 1300 metų. „Pasaulyje yra apie 150 tūkstančių parsų, Bombėjuje gyvena apie 65 tūkstančius, - teigia R.Mistry. - Kartais jie jaučiasi lyg indai, kartais - lyg persai. Jie turi savitą kultūrą, virtuvę, papročius, kalbą. Tačiau svarbiausia, kad jie yra labai draugiški ir tolerantiški“.

Kitos Knygos

• Net ne
• Privatus gyvulėlių gyvenimas
• Gyvenimas be pabaigos
• Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu

Knygų įvertinimas pagal žanrą

Kiekviena knyga yra langas į naują pasaulį. Skaitykime ir atraskime!

tags: #kad #diena #butu #gera #knyga