Kaip padidinti pieno riebumą: patarimai ir rekomendacijos

Už pieną gautų pajamų dydis priklauso ne tik nuo parduoto kiekio. Superkamas pienas perskaičiuojamas į bazinį naudojant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą atsižvelgiant į riebalų ir baltymų kiekį. Baltymų įtaka koeficientui yra 1,5 karto didesnė negu riebalų. Todėl siekti didesnio pieno baltymingo yra naudingiau, negu didinti jo riebumą.

Lietuvoje 2007-2008 metais kontroliuojamų karvių piene riebalų buvo gerokai daugiau (4,29 proc.) negu baltymų (3,35 proc.). Pastaraisiais dešimtmečiais išvystytos pienininkystės šalyse ūkiams keliamas uždavinys tiekti baltymingą ir mažai riebalų turintį pieną. Tokios tendencijos siejamos su visuomenės mitybos pokyčiais (siekiame vartoti mažiau gyvūninių riebalų) ir didesne ekonomine nauda.

Pieno gamintojams vertėtų žinoti tam tikras priemones, kurias naudojant galima koreguoti pieno sudėtį. Svarbiausių pieno komponentų - baltymų ir riebalų - kiekis priklauso nuo daugelio veiksnių: karvių genetikos, laktacijos tarpsnio, primelžiamo pieno kiekio, amžiaus, sveikatos, aplinkos sąlygų ir šėrimo. Kartais manoma, kad pieno sudėtį lemia tik genetinės savybės. Iš tik­rųjų genotipas lemia maždaug 55 proc. gyvulio ypatybių, o likę 45 proc. priklauso nuo fenotipo, t. y. išorinių veiksnių. Produktyvumo ir kitų naudingų savybių gerinimas genetiniu būdu yra ilgai trunkantis procesas. Rezultatai išryškėja tik po kelių dešimčių metų. Išorinių veiksnių poveikis pastebimas labai greitai, tačiau yra ribojamas genetinių galimybių.

Iš visų minėtų fenotipinių veiksnių didžiausią įtaką turi šėrimas. Jį keičiant, kinta ir pieno sudėtis.

Kaip pasiekti, kad piene būtų daug baltymų ir riebalų?

Ūkininkai, kuriems svarbu gauti daug baltymų ir riebalų turintį pieną (žinoma, atsižvelgiant į veislės galimybes), šėrimą turėtų tvarkyti, laikydamiesi tam tikrų rekomendacijų:

• parinkti pašarus, geriausiai tinkančius pieninėms karvėms;
• siekti, kad karvės suėstų kuo daugiau pašarų;
• turėti tikslius šeriamų pašarų cheminės sudėties ir kokybės duomenis;
• paruošti labai aukštos kokybės žolinius pašarus ir tinkamai juos laikyti;
• sudaryti racionus, turinčius reikiamą kiekį energijos, baltymų, ląstelienos, mineralinių medžiagų ir riebaluose tirpių vitaminų.

Ar karvių organizmas bus aprūpintas energija ir maisto medžiagomis, priklauso nuo suvartojamų sausųjų medžiagų (SM) kiekio. Jeigu pirmaisiais laktacijos mėnesiais karvės suėda daug SM, jos netenka mažiau masės, išlaiko teigiamą kūno energijos balansą. Be to, šiuo laktacijos tarpsniu išvengiama būdingo riebalų ir baltymų mažėjimo piene. Padidinus pašaro SM suvartojimą iki 3,6-4,0 kg/100 kg karvės kūno masės, labai pagerėja aprūpinimas energija, todėl pieno baltymingumas gali didėti 0,2-0,3 proc. Suvartojimui didelės įtakos turi SM kiekis pašaruose. Pavyzdžiui, 600 kg karvė, šeriama 50 proc. drėg­nio racionu, nesunkiai suėda 48-50 kg kokybiško pašaro ir gauna 24-25 kg SM, arba 168-175 MJ neto energijos laktacijai. Šio energijos kiekio pakanka pagaminti 40-44 kg pieno. Jeigu karvė suėda mažiau pašaro, tuomet ji naudoja kūno atsargas, kurioms senkant mažėja primilžis, taip pat riebalų ir baltymų kiekis piene.

Pašarų karvės suėda daugiau, kai:

• kasdien išvalomos ėdžios (tai ypač svarbu šiltuoju metų laiku);
• ėdžios tinkamo ilgio, ir prie jų vienu metu lengvai telpa visos karvės;
• šeriama dažnai ir laikomasi įprasto nuoseklumo;
• raciono drėgnis ne didesnis kaip 50 proc.;
• suaugusios karvės ir pirmaveršės laikomos atskirose grupėse, kad pastarosios nebūtų nustumiamos nuo ėdžių;
• pašarai racione keičiami palaipsniui;
• karvidėje įrengtos patogios grindys ir gera ventiliacija.

Pažymėtina, kad, dažnai šeriant, ne tik suėdama daugiau pašarų, bet didėja ir riebalų kiekis piene. Riebalų didėjimas būna žymesnis tuomet, kai karvės gauna daug koncentratų ir mažai žolinių pašarų. Ir tuomet, kai raciono pašarai duodami atskirai. Šeriant karves visų raciono pašarų mišiniu (TMR), dažnas šėrimas pieno riebumui įtakos beveik neturi.

Koncentratų įtaka

Koncentruotųjų ir apėmingųjų pašarų tarpusavio santykis racione turi didelę įtaką primilžiui ir pieno sudėčiai. Pieningų karvių racionuose koncentruotieji pašarai sudaro 40 proc. ir daugiau. Su jais karvės gauna daug energijos, todėl didėja produktyvumas ir riebalų bei baltymų kiekis piene. Tačiau dėl itin didelio koncentratų kiekio racione pieno riebumas gali sumažėti daugiau kaip 1 proc., o baltymų, priešingai, - padidėti 0,2-0,3 proc. Nepatartina vienu kartu karvėms duoti daugiau kaip 3 kg koncentratų. Jų ribojimas padeda išsaugoti gerą karvių apetitą, išvengti didžiojo prieskrandžio acidozės ir pieno riebalų mažėjimo. Koncentruotųjų pašarų reikėtų duoti atsižvelgiant į primilžį. Melžiant iki 20 kg pieno, pakanka skirti 100-200 g koncentratų 1 kg primelžto pieno, jei primilžis didesnis kaip 32 kg, galima skirti iki 400 g. Netgi labai pieningai karvei duoti daugiau kaip 16 kg koncentratų per parą nėra gerai. Apie koncentratų perteklių racione galima spręsti pagal karvių išmatose matomus nesuvirškintus koncentratus ir padidėjusį išmatų rūgštingumą (pH 6 ir mažiau).

Javų smulkinimo laipsnis ir jų rūšis taip pat veikia pieno sudėtį. Šeriant traiškytais javais, gaunamas didesnio baltymingumo pienas, negu sumaltais. Avižos, palyginti su miežiais, pieno baltymingumą mažina 0,1-0,2 procento.

Ląstelienos įtaka

Karvių poreikis ląstelienai apibūdinamas dviem dydžiais t. y. jos kiekiu racione ir ląstelienos gausių pašarų (stambiųjų, silosuotųjų) susmulkinimo laipsniu. Ląsteliena apsprendžia atrajojimą, seilių išskyrimą, fermentacijos pobūdį didžiajame prieskrandyje, taip pat riebalų ir baltymų kiekį piene. Pieningų karvių racionų SM žalios ląstelienos turėtų būtų apie 20 proc., o mažesnio produktyvumo karvių - apie 24 proc. Didžioji jos dalis (apie 2/3) turėtų būti gaunama iš nesmulkintų ir stambiai smulkintų žolinių pašarų. Ląsteliena išlaiko struktūriškumą ir gerina didžiojo prieskrandžio veiklą tik tada, jeigu žoliniai pašarai smulkinami ne mažesniais kaip 1 cm ilgio gabalėliais. Minimalus struktūrinės ląstelienos kiekis yra 400 g/100 kg kūno masės. Taigi 600 kg sverianti karvė per parą jos turėtų gauti ne mažiau kaip 2 400 gramų.

Šeriant racionais, kuriuose ląstelienos mažai arba žoliniai pašarai yra labai susmulkinti (tuomet ląsteliena praranda struktūriškumą, purumą), neišvengiamai pasireiškia acidozė, prastėja karvių apetitas, jos liesėja, mažėja piene riebalų, bet 0,2-0,3 proc. daugėja baltymų. Suprantama, kad toks pieno baltymingumo didinimo būdas nepriimtinas, kadangi tai yra prieskrandžių veiklos ir karvės sveikatos sutrikimų pasekmė.

Dėl didelio ląstelienos kiekio (daugiau kaip 25 proc. SM) racione pieno baltymingumas dažniausiai mažėja, nes karvės gauna per mažai energijos. Tačiau kai apė­mingieji pašarai yra labai geros kokybės, paruošti iš jaunos žolės, o koncentratai sudaro apie 30 proc., primelžiama daug riebaus ir baltymingo pieno, nepaisant didoko ląstelienos kiekio racione.

Baltymų įtaka

Baltymų kiekis piene (būdingas veislei) labai priklauso nuo karvių aprūpinimo žaliais ir didžiajame prieskrandyje neskaidomais baltymais. Baltymų poreikį daugiausia lemia primilžis. Karvės, iš kurių primelžiama 22-24 kg pieno, turėtų gauti racioną, kurio SM yra 15 proc., o primelžiant 50 kg ir daugiau - 18 proc. žalių baltymų. Iš šio kiekio 6,0-7,2 proc. turėtų tekti didžiajame prieskrandyje neskaidomiems ir 11-12 proc. - skaidomiems baltymams. Esant tokiam baltymų kiekiui ir jų sudėties pasiskirstymui, gaunamas įprasto (veislei būdingo) baltymingumo pienas.

Tenka pažymėti, kad, didinant žalių baltymų kiekį racione, didėja primilžis (ypač ryškus didėjimas būna tada, jei baltymų racione anksčiau trūko), tačiau pieno baltymai didėja ne visuomet. Pieno baltymingumui įtakos turi toji pašaro baltymų dalis, kuri nesuskaidoma didžiajame prieskrandyje ir nepakitusi nukeliauja į šliužą bei plonąją žarną. Čia, fermentų veikiama, suskyla iki aminorūgščių, kurios naudojamos pieno baltymams sudaryti. Taigi pieno baltymingumą galima gerinti į karvių racionus įtraukiant daugiau tokių pašarų, kurių baltymai didžiajame prieskrandyje sunkiai suskaidomi. Pagrindinis šių baltymų šaltinis yra termiškai apdoroti pašarai. Palyginti daug neskaidomų baltymų (25-45 proc. viso kiekio) yra sojų, sėmenų rupiniuose, džiovintame kukurūzų glitime, kukurūzų grūduose, džiovintuose salyklojuose ir bulvių žlaugtuose, žuvų miltuose. Kituose pašaruose (jie dažniausiai sudaro didžiąją racio­no dalį) neskaidomų baltymų yra mažai (5-20 proc.). Tai žolė, cukrinių runkelių lapai ir jų silosas, varpinių žolių silosas, kultūrinių pievų šienas, pašarinės pupos, žirniai, miežių, avižų, kviečių, rugių grūdai. Šeriant karves pašarais, kurių baltymai greitai suskaidomi didžiajame prieskrandyje iki amoniako, taip pat duodant sintetinio azoto turinčių priedų (pvz., šlapalo), pieno baltymingumas mažėja.

Mokslininkai, remdamiesi 20 metų trukusių tyrimų rezultatais, teigia, kad baltymų kiekį piene galima padidinti net 0,5 proc. Tokie rezultatai buvo gauti, pridėjus į karvių racionus didžiajame prieskrandyje neskaidomų kritinių amino rūgščių lizino ir metionino. Jų trūkumas racione yra svarbiausias pieno sintezę ribojantis veiksnys. Toks pat efektas gaunamas labai padidinus karvių prieskrandžių mikrobinę masę, nes joje šių aminorūgščių kiekis ir tarpusavio santykis idealiai tinka pieno sintezei.

Riebalų įtaka

Primelžiant per laktaciją daugiau kaip 9 000 kg pieno, į karvių racionus galima pridėti riebalų. Jie didina raciono energinę vertę, taip pat ir primilžį. Tačiau kai riebalai raciono sausojoje medžiagoje sudaro 6-7 proc., pieno baltymingumas mažėja 0,1-0,2 proc., o riebumas nekinta arba nežymiai didėja. Neigiamą riebalų poveikį baltymingumui galima sumažinti kasdien į racioną pridedant 6-12 g niacino.

Daug riebalų turinčiame racione būtina didinti kalcio (iki 0,95 proc. SM) ir magnio (iki 0,35 proc. SM) kiekį. Šie elementai jungiasi su riebalais ir yra prasčiau organizmo įsisavinami.

Energijos ir baltymų balansas

Ar tinkamai šeriamos karvės, galima spręsti pagal riebalų ir baltymų santykį piene. Kuomet Holšteinų veislės karvių piene baltymai sudaro mažiau kaip 80 proc. riebalų kiekio (santykis 1,0:0,8), akivaizdu, kad karvės su raciono pašarais gauna mažai baltymų.

Karvė turi gauti reikiamą kiekį pagrindinių maisto medžiagų, subalansuotų tinkamu santykiu, atsižvelgiant į laktacijos laikotarpį. Reikia stengtis kuo ilgiau išlaikyti didesnį primilžį. Pateikiame keletą šėrimo taisyklių, kurių laikydamiesi galite pagerinti savo bandos produktyvumą:

• Daugiausia pieno karvė turi duoti 6-10 savaitę po apsiveršiavimo. Pirmaveršių karvių didžiausias primilžis turi būti ne mažesnis kaip 75 proc. suaugusių karvių primilžio.
• Kiekvienas papildomas litras tuo metu - tai 200-225 l pieno per visą laktaciją.
• Jei neprimelžiate tiek, kiek planavote, patikrinkite, kiek racione proteinų, o jei primilžis didelis, bet nestabilus - energijos kiekį.
• Pasiekusios didžiausius primilžius, pirmaveršės kasdien duoda po 0,2 proc. (per mėnesį 6 proc.), o suaugusios karvės - 0,3 proc. (per mėnesį 9 proc.) pieno mažiau. Kuo karvių genetinis potencialas didesnis, tuo vėliau jos linkusios pasiekti aukščiausią primilžio tašką, tuo metu primilžis didesnis ir ilgiau išsilaiko.
• Norėdami pasitikrinti, ar šviežiapienių karvių primilžis atitinka jūsų lūkesčius, iš paskutinių trijų kontrolinių melžimų atrinkite du didžiausius primilžius. Jų vidurkis nuo visų šviežiapienių karvių, kurių laktacija trunka ne daugiau kaip 100 dienų, primilžio turi skirtis ne daugiau kaip 2,5 kg. Jei šis skirtumas yra didesnis, vadinasi, šviežiapienės karvės šeriamos netinkamai.
• Baltymų ir riebalų santykis piene turi būti 0,75-0,8:1. Jei jis mažesnis, racione trūksta baltymų arba netinkamas skaidomų ir neskaidomų baltymų balansas, jei didesnis - per daug riebalų.
• Norint šėrimu pakeisti pieno sudėtį, pieno riebalus padidinti lengviau, baltymai daug lėčiau didėja, o laktozė dažniausiai visai nekinta.
• Norėdami padidinti riebumą, duokite kuo daugiau geros kokybės, iš neperaugusios žolės pagamintų žolinių pašarų. Taip pat subalansuokite angliavandenius pagal jų skilimo greitį, pvz.: miežiai prieskrandžiuose fermentuojami labai greitai, o kukurūzai lėtai.
• Koncentruotų pašarų reikia duoti po žolinių. Taip išvengsite prieskrandžių veiklos sutrikimų dėl acidozės.
• Kad esant karštam orui nesumažėtų pieno riebumas, šerkite dažniau, bet mažesnėmis porcijomis, tuomet ėdžiose visuomet bus šviežio pašaro, kurį karvės noriau ėda. Daugiau pašarų duokite vakare.

Pagrindinis pieno kokybės rodiklis - baltymų ir riebalų kiekis. Viename kg pašarų turėtų būti 40- 45 proc. sausųjų medžiagų. Pieno riebalai yra viena iš svarbiausių pieno sudėtinių dalių. Natūraliame karvės piene randama nuo 2,5 iki 7 proc. riebalų. Pieno riebumą 60-80 proc. lemia šėrimas. Nepakankamas šėrimas pieno riebumą mažina 0,4 proc. Pieno riebumas mažėja ir tų karvių, kurios su pašarais gauna daugiau neprisotintų riebalų rūgščių, kai yra neteisingas koncentruotųjų ir stambiųjų pašarų santykis. Didelę įtaką pieno riebumui turi racione esančių riebalų struktūra. Mažesnį pieno riebumą lemia nepakankamas maistinių skaidulų suvartojimas, dėl to gali išsivystyti acidozė.

Analizuojant kontrolinių pieno tyrimų duomenis, riebalų ir baltymų santykį dėl medžiagų apykaitos ligų, labai gerai matyti, kada buvo imtas pieno mėginys - ryte ar vakare. Karves reikia melžti tuo pačiu laiku ir ta pačia tvarka. Geros kokybės šienainiu (gerai virškinamu, su tinkamu ląstelienos kiekiu) šeriamos karvės duoda 0,3 proc. riebesnį pieną, palyginti su tomis, kurios gauna vien šieno.

Natūraliame karvių piene randama 2,8-4,5 proc. baltymų. Jų padaugėja rudenį. Pieno baltymingumas labiau paveldimas negu pieno kiekis, nors baltymų kiekis labai priklauso nuo karvių šėrimo. Pašaruose turi būti pakankamai baltymų, tačiau labai svarbi ir raciono energija (jos kiekis padidėja duodant karvėms daugiau grūdų). Be to, baltymų kiekį lemia ir laktacijos laikotarpis. Kai primilžiai didžiausi, paprastai pieno baltymų dalis mažiausia. Pirmos dienos krekenose būna 10-6 proc., 10 dienos piene - 3,8-4,5, 2-3 laktacijos mėnesį - apie 2,6-3,2, 7-8 laktacijos mėnesį - 3,5-4,5 proc.

Užtikrinti tolygų šėrimą ūkiuose sunku, nes dar dažnai naudojami šienainio ritiniai, o tai yra tarsi maža tranšėja - ne visada galime žinoti, kas joje yra. Tirdami pašarus susiduriame su įvairiomis situacijomis, pavyzdžiui, ūkininkas sako, kad šienainyje sudėti vieno 15 ha lauko žolynai, o pragręžus 5 ritinius plika akimi matyti, kad jie yra skirtingi. Pasirodo, prie vieno lauko krašto buvo truputį kitoks žolynas, o jeigu dar yra kalvelių - ant jų viršaus pieva, palyginti su kloniais, praretėjusi.

Baltymų ir riebalų santykis taip pat suteikia labai daug informacijos, todėl dažnai jį analizuojame. Ūkininkai neretai išsigąsta pamatę, kad šis santykis per didelis. Normalus riebalų ir baltymų santykis piene turi būti ne didesnis kaip 1,5 ir ne mažesnis kaip 1. Kai koeficientas didesnis negu 1,5, atsiranda ketozės, o kai mažesnis kaip 1 - acidozės rizika. Normalus baltymų ir riebalų santykis šviežiapienių karvių piene - 0,7-0,9. Kai šis koeficientas mažesnis negu 0,7, karvės turi ketozės, kai didesnis kaip 0,9 - acidozės problemų.

Būtina analizuoti pieno sudėtį, kiek yra riebalų, kiek baltymų, koks jų santykis. Jeigu riebalų piene yra mažiau negu baltymų (pvz., 2,8 proc. riebalų ir 3,2 proc. baltymų), tai gali būti acidozės požymis. Labai informatyvus, kalbant apie pieno kokybę, yra šlapalo (urėjos) kiekio rodiklis, jį būtina analizuoti. Normalus šlapalo kiekis - 15-30 mg/100 ml, bet optimali norma - 20-25 mg/100 ml. Urėjos koncentracija piene yra tiesiog mikrobiologinių procesų didžiajame prieskrandyje ir raciono kokybės indikatorius. Pagal jos kiekį galima numanyti raciono energijos ir baltymų santykį. Kai jos koncentracija mažesnė, racione nepakanka baltymų, kai per didelė - baltymų per daug. Dažnai klausiu ūkininkų, kas jiems atrodo blogiau - per didelis ar per mažas urėjos kiekis? Didelis šlapalo kiekis rodo gyvulio intoksikaciją, apsinuodijimą baltymų skilimo produktais. Kai šlapalo perteklius išlieka ilgesnį laiką, atsiranda blogesnio apsivaisinimo rizika. Echoskopuojant gana dažnai kiaušidėse randama folikulinių cistų, kurios ir sukelia reprodukcinių problemų. Tuomet iš karto klausiu ūkininko, ar nepasikeitė racionas, ar gyvuliai negauna baltymingesnio šienainio, galbūt kitokių baltyminių priedų, kurie galėjo padidinti pieno urėjos kiekį ir sukelti tokius pakitimus.

Informatyvus yra ir laktozės kiekis (tinkamas jos kiekis piene 4,55- 4,65 proc.), kuris rodo, ar pašaruose yra pakankamai energijos, ar karvė atiduoda visą pieną. Laktozės kiekis sumažėja, kai piene padaugėja somatinių ląstelių (SLS), nes jos „suvalgo“ laktozę. Žema laktozės koncentracija piene rodo, kad racione trūksta didžiajame prieskrandyje neskaidomų angliavandenių.

Per susitikimus su ūkininkais, per įvairius mokymus, pateikęs gyvų pavyzdžių, duomenų iš dirbančių ūkių ir turinčių problemų dėl pieno kokybės, klausiu ūkininkų, ką jie darytų, jeigu atšaldytame piene SLS būtų 800-900 tūkst./ml. Dauguma atsako - problemines karves reikia brokuoti. Sumažinti SLS padeda į racionus įterpiami įvairūs priedai: simbiotikai, probiotikai, prebiotikai, vitaminų ir mikroelementų papildai. Kai 2018 m. Tačiau pieno kokybė, kaip ne kartą rodė „Pieno tyrimų“ apžvalgos, dėl SLS didesnių rūpesčių nekelia. Kaip tai pavyko pasiekti? Melžėjos - vienintelės fermos darbuotojos, kurios turi tiesioginį kontaktą su karvės tešmeniu, todėl jos geriausiai ir gali pastebėti problemas. Perdirbėjai kartais priekaištauja, kad Lietuvos ūkininkai nemoka pagaminti kokybiško pieno. Visiškai nesutinku su tokiu teiginiu - turime daug gero pieno, žmonės investuoja į genetiką, į laikymo sąlygas, rūpinasi kokybiškais pašarais.

tags: #ka #valgyt #kad #pienas #butu #riebesnis