Literatūra - tai ne tik istorijos, bet ir galimybė pažvelgti į save, į visuomenę, į pasaulį. Vienas iš tokių kūrinių, kuris jau daugiau nei 400 metų kelia klausimus apie žmogaus prigimtį, yra Miguelio de Cervanteso romanas „Don Kichotas“.
Don Kichoto iliustracija
Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškia būti žmogumi per Don Kichoto prizmę, kokias vertybes jis įkūnija ir kaip jo paveikslas interpretuojamas skirtingais laikotarpiais.
Don Kichotas - visos žmonijos nuosavybė
Nors Miguelio de Cervanteso veikalas apie Don Kichotą iš karto pasklido po visą pasaulį, plačiai išgarsėjo dar prieš pasirodant antrajai romano daliai (1615). Per romano gyvavimo metus vien Ispanijoje išėjo šeši jo leidimai. Tačiau labiausiai juo domėjosi anglai (1612).
Kaip teigia J. Iuellio, Don Kichotas tampa suprantamas ir kitataučiams. Pasak J. Casamas, Don Kichotas ne ispanų, o visos žmonijos nuosavybė. Atsiskleidžia tai, kas bendra visiems žmonėms: tiesos, prasmės, reikšmės paieškas, trunkančias amžių amžius. M. de Unamuno teigimu, Don Kichotas padeda suvokti, kas esame. M. Cervantesas ne tik sukūrė Don Kichoto herojų, bet kartu atskleidė tai, kas bendra visiems žmonėms.
Don Kichotas - tai mitas, be kurio nebeįmanoma įsivaizduoti visuotinės literatūros. Pasak A. J. Casamas, šis mitas atvėrė kelią jų entuziazmui. J. Campbello teigimu, M. Cervantesas pagimdė sielos kūdikį.
Vertybės ir dorybės
Don Kichotas, kaip M. de Unamuno pastebi, myli kiekvieną žmogų ir visiems nori daryti gera. Jis yra dorumo simbolis. Don Kichotas stebina savo pasitikėjimu žmonėmis.
Ispanų literatūrologas L. Rosales teigia, kad Don Kichoto veiksmus lemia ne logika, o greičiau etika. Ne veltui jis buvo vadinamas Alonsu Kichanu Geruoju. Don Kichotas, kaip M. de Unamuno pastebi, myli kiekvieną žmogų ir visiems nori daryti gera.
Savo romanu M. Cervantesas norėjo pralinksminti skaitytoją ir ,,pakirsti riterių romanų galybę ir šlovę“. Ir ne taip svarbu, ką apie jį kalba kritikai. Jis tiki, kad kiekvienas, atsivertęs jo knygą, kvatosis, verks, stebėsis, neliks abejinga nė viena širdis.
Pasak J. Iuellio, M. Cervantesas myli ne žmoniją, bet kiekvieną atskirą žmogų. Tą meilę labiausiai įkūnija jo mylimas vaikas - Don Kichotas.
Personažų augimas ir kaita
Literatūros kritikas S. Carrasco pabrėžia Sančo donkichotizaciją ir Don Kichoto sančifikaciją. Mums svarbu matyti, kaip personažai drauge auga ir keičiasi.
Anot A. J. Casamas, M. Cervantesas ne tik sukūrė Don Kichoto herojų, bet kartu atskleidė tai, kas bendra visiems žmonėms.
Don Kichotas nemiršta, ir po 400 metų galima drąsiai teigti, jog M. Cervanteso kūrinys gyvena. Iš tiesų, kas drįstų teigti, kad jis negyveno?
Pasak A. F. Riley, svarbu pabrėžti šios priešpriešos ir pamiršti, kad M. de Unamuno Don Kichoto ir Sančo Pansos negalima įsprausti į griežtus rėmus, nes jie yra gyvi.
Štai lentelė, apibendrinanti pagrindinius Don Kichoto ir Sančo Pansos bruožus:
| Bruožas | Don Kichotas | Sančas Pansa |
|---|---|---|
| Idealizmas | Aukštas | Žemas |
| Realizmas | Žemas | Aukštas |
| Drąsa | Didelė | Mažesnė |
| Išmintis | Filosofinė | Praktinė |
Don Kichoto kelionė per laiką
Svarbiausia, kad M. Cervantesas myli kiekvieną žmogų ir visiems nori daryti gera. Jis yra dorumo simbolis, stebina savo pasitikėjimu žmonėmis. Don Kichoto kelionė per laiką tęsiasi, o po daugelio metų riteris išlieka humanizmo simboliu.
Just. Marcinkevičius rašė: ,,Kaip keista ir baisu: stebina, stulbina geras žmogaus poelgis. Rodos, XXI amžiaus žmogaus jau niekuo nenustebinsi - gal tiktai gerumu, žmoniškumu“.
Spektaklis "Don Kichotas"