Valdovu būti reiškia visada išlikti kupinu drąsos, vilties, visada iškelti kitų žmonių vertybes ir norus virš savųjų poreikių. Norint tapti valdovu, kuriuo pasitikėtų bei kurį garbintų visi žmonės, visada reikia būti pasiruošusiam įveikti bet kokias kylančias negandas, sunkumus. Valdovo gyvenimas niekada nebūna paprastas. Valdovams tenka priimti be galo daug sudėtingų sprendimų, priimdamas kiekvieną sprendimą valdovas turi būti viska apgalvojęs ir suplanavias iki smulkmenų, nes nuo jo sprendimų priklauso ne tik jo, bet ir jo valstybės likimas.
Apie itin sunkią valdovo buitį ir jam tenkančią naštą, nepaprastą atsakomybę, kalbėjo Justinas Marcinkevičius savo dramoje ,,Mindaugas”, parašytoje cenzūros, sovietinės okupacijos sąlygomis. Joje itin ryškiai pabrėžiamas stiprus valdovo noras, kaip pavyzdžiui sutelkti Lietuvą į bendrą, vieningą valstybę. Jis nuolat skiepijo žmonėms apie meilės tėvynei svarbą ir visada buvo pasiruošęs pakelti kalaviją kai to reikalaus tėvynės laimė ar žmonių gerovė. Dėl tokio besąlygiško savo siekio jis netgi nepabijojo apsikrikšyti.
Mindaugo karūnavimas
Mindaugas - išmintingas valdovas
Dažname istorijos šaltinyje Mindaugas vadinamas Išmintinguoju. Nenuostabu, jei tikėtume, kad ir vardas lemia žmogaus likimą, mat Mindaugas reiškia „daugiamintis, išmintingasis“ = min-(: liet. min-ėti, min-ti, mena; min-tis) + daug- (: liet. daug, daug-ėti). Ir šiais laikais Mindaugo vardas gana populiarus.
Toks žmogus, kurio praeities šaltiniai neįstengia apibūdinti vienodai, atliko darbą, kurio vardas - Lietuvos valstybė. XIII a. šeštajame dešimtmetyje ji gavo aukščiausią tarptautinį pripažinimą - karalystės statusą. Už ją aukščiau - tik popiežius ir Romos karalius (imperatorius).
Mindaugo kelias į Vakarų Europą
Mindaugas nutiesė kelią Lietuvai į Vakarų Europą. Užuot pasirinkęs stačiatikybę, mezgė ryšius su Romos katalikais, nors sūnus Vaišvilkas buvo stačiatikių vienuolis, vėliau tapo šventuoju. 1251 m. Mindaugas politiniais sumetimais priėmė krikščionybę, o popiežius Lietuvą paskelbė karalyste, pavaldžia Romos vyskupui.
Ryžtingumas, išmintis ir diplomatija padėjo valdovui iškilti ir išlikti. Viduramžių valdymo metodai buvo trys - trėmimas, žudymas ir diplomatija. Imponuoja, kad Mindaugas suprato krikšto svarbą. Dėl to jis turėjo atlaikyti aplinkos priešiškumą. Laviravo tarp didžiausio priešo - Livonijos ordino - ir aplinkos. Krikšto priėmimas, paaukota Žemaitija sukėlė nemažą pasipriešinimą. Dabar mes jau žinome, kodėl reikėjo nuolaidų.
Valstybė kuriama tokiu sudėtingu metu, kai iš visų pusių supa priešiškos jėgos: vakaruose - Livonija, pietuose - teutonai. Net jotvingiai minimi kaip priešai. Rusia dar nebuvo labai stipri, bet iš Rytų ėjo mongolai totoriai. Lietuva jiems buvo kliūtis patekti į Europą. O šalia, už nugaros grumiasi vietinių kunigaikštukų interesai. Taigi valdovo, tokiomis sąlygomis sugebėjusio išsaugoti valstybę, negalime kaltinti nei žiaurumu, nei išdavyste. Mindaugas suprato, kad gavęs karūną iš Popiežiaus turės svertą - bus Dievo skirtas valdovas.
Šalies vadovai pasveikino Lietuvą: ypatingas dėmesys – tautos vienybei
Lietuvos Karalystė 1251-1263 m.
Valdovo atsakomybė ir dabartis
Nors šiais laikais valdovo pareigos yra pasikeitusios, jos vis tiek yra svarbios. Valstybių valdovai, karaliai arba karalienes neturi tiek daug teisių priimti ar keisti įstatymus. Kaip pavyzdys Didžiosios britanijos karalienė Elžbieta II. Bet jie vistiek turi gražiai atrodyti prieš visuomenę, dalyvauti valstybiniuose renginiuose, visados galvoti ka kalba, nes nuo jų įvaižio priklauso kitų šalių santykiai ir ryšiai i su jų valstybę.
Dažnai valdovams tenka paaukoti savo arba savo šeimos asmeninį gyvenimą vardan valstybės gerovės.
Liepos 6-oji - Valstybės diena
Liepos 6-oji - Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena švenčiama nuo 1991 m. Šios dienos šventimo tradicijos jau formuojasi: štai 21 valandą visame pasaulyje lietuviai gieda Tautišką giesmę, o tūkstančiai Mindaugų Lietuvoje sveikinami su vardinėmis - Mindauginėmis.
Švenčiant Valstybės dieną, svarbu prisiminti, kad Mindaugas tebėra vienintelis pripažintas Lietuvos karalius. Tačiau iš kai kurių istorikų kyla pamąstymų, kad vis dėlto nepelnytai ir netgi nusižengiant tiesai mūsų valdovai nėra laikomi karaliais.