Būti pareigingam prieš Dievą - tai klausimas, kuris per amžius domino žmones, ieškančius dvasinio kelio. Šis klausimas apima platų spektrą perspektyvų, nuo religinių įsakymų vykdymo iki asmeninio dvasinio tobulėjimo siekio. Šiame straipsnyje nagrinėsime, ką reiškia būti pareigingu, remiantis įvairiais filosofiniais ir religiniais tekstais.
Mikelandželo freska "Adamo sukūrimas"
Pareigingumas Meilėje ir Santuokoje
Apaštalas Paulius savo laiške korintiečiams rašo apie pareigas santuokoje: „Gerai daro vyras, neliesdamas moters. Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą. Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui. Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona."
Šis teiginys pabrėžia abipusę pagarbą ir atsakomybę santuokoje, kur partneriai yra įsipareigoję vienas kitam. E. Frommo manymu, tik meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėl to išlieka skirtingi. Subrendusi meilė yra ryšys, kurios sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas.
Galima išskirti keturias meilės savybes: davimą, rūpestį, pagarbą ir žinojimą. Meilė neįmanoma be rūpesčio, be puoselėjimo to, ką mylime. Būti pareigingam, vadinasi, būti pajėgiam ir pasirengusiam “atsakui”. Kitaip ji gali virsti dominavimu ir savininkiškumu. Mylintis žmogus turi būti savarankiškas ir nepriklausomas.
Asmeninis Augimas ir Pareiga Sau
Pats augimas, pats siekimas produktyvumo esąs individo džiaugsmo šaltinis. Pagrindinė žmogaus pareiga yra sukurti save, tapti tuo, kas jis potencialiai yra. Pats svarbiausias jo pastangų kūrinys yra jo paties asmenybė. Tam reikia produktyviai panaudoti savo galias. Produktyvumas reiškiasi laisve ir spontaniškumu.
Pagrindinė etikos prielaida: “Dorybė yra proporcinga žmogaus pasiektam produktyvumui”.
Emocijos ir Pareiga Kitiems
Šiuolaikinės minties filosofai jausmus traktuoja kaip vidines būsenas, potyrius, kuriuos stebi tik vienas liudytojas. Kiekvienos gyvos būtybės pakilumas, linksmumas, geismas, apmaudas, nelaimingumas, apatija ir neviltis patraukia ir prikausto dėmesį. Jie įsiveržia į kitų organizmų suvokimo laukus ir praktinius interesus.
Kad kito kančios mus žeistų, mums turi rūpėti tai, kas rūpi kenčiančiajam. Sielvartaujant ir kenčiant staiga užplūsta jėga, patvirtinanti svarbą ir teisingumą to, kas kankina, dėl ko sielvartaujama. Jokie samprotavimai, svarstymai ir apskaičiavimai, kaip pelningiausiai susitvarkyti savo gyvenimą žmonių visuomenėje, niekada nėra išaiškinę tiesos troškimo motyvų, dėl kurių žmogus paaukoja gyvybę - taip dažnai perniek - ir tuo labiau nepaaiškina teisingumo, kuriuo remiantis priešams suteikiama laisvė.
Pareiga ir Tikėjimas
Tikėjimas patvirtina žinojimą ir tuo pakelia iki tikrumo bei įsitikinimo tai, kas be jo galėtų būti tik apgaulė. Žmonės, kurie kada nors yra regėję pasaulio šviesą, patys to nesuprasdami, jie tik tikėjimu suvokia visą realybę, kuri jiems egzistuoja; ir tas tikėjimas įsilieja į juos kartu su jų būtimi; jis visiems jiems įgimtas.
Apsiribuoti nuo to suinteresuotumo negali niekas, kas gyvas; taip pat niekas negali atsiriboti ir nuo tikėjimo, kurį tas suinteresuotumas sukelia. Visą mūsų mąstymą pagrindžia mūsų potraukis; ir kokie žmogaus polinkiai, toks ir jo pažinimas.
Pareigos ir Laisvės Santykis
Žmogus savo viduje esą įsisąmoninęs kaip savarankišką ir daugeliu savo gyvenimo atvejų laisvą būtybę; įsisąmoninimas, tikrasis suvokimas neišeina už mano paties ir apibrėžties ribų; betarpiškai žmogus gali žinoti tik apie patį save; ką įstengę sužinoti apie tai, kas yra už jo, sužino tik samprotaudamas - tai, ką vadiname savuoju Aš, savo asmeniu, yra ne pati žmogų formuojanti gamtos jėga, o tik viena iš jos apraiškų; ir tik tą jos apraišką suvokiame kaip patį save.
Betarpiškoje savimonėje žmogus atrodo sau laisvas, samprotaudamas apie visą gamtą. Sąmonė yra viena iš gamtos būtinų jos apibrėžčių. Žmoguje - savo tobulame kūrinyje - gamta grįžta į save, kad galėtų save stebėti ir analizuoti: jame ji tarsi susidvejina ir iš vienos būties tampa būties ir sąmonės junginiu.
Pareigos Vedų Filosofijoje
Vedų filosofijoje pareiga (dharma) yra neatsiejama nuo gyvosios esybės prigimties. Kiekviena gyva esybė turi natūralias savo savybes ir atlieka savo funkcijas, kurios atitinka jo tikrąją prigimtį. Vedose išskiriamos dvi dharmos rūšys: nitya dharma (amžina pareiga) ir naimittika dharma (laikina pareiga).
- Nitya dharma - tai amžina, nekintanti gyvosios esybės prigimtis.
- Naimittika dharma - tai laikina pareiga, kuri pasikeičia priklausomai nuo aplinkybių.
Pavyzdžiui, sielos kūniškas įvardijimas (lietuvis, rusas ir t.t.) yra laikinas ir negali būti laikomas amžinu ir nekintančiu. Vedos nurodo, kad gyvosios būtybės prigimtis yra moteriška. Tai nereiškia, kad dvasiniame pasaulyje visi yra moterys, tačiau Krišnos aukštesnioji energija - para prakriti, t.y. moteriška giminė.
Dživa yra moteriškos prigimties, bet užsinorėjusi tapti puruša - besimėgaujančiu, nepastebimai apsimetė vyru. Prisirišusi prie vyro kitą gyvenimą gauna vyro kūną ir atvirkščiai.
Krišna su Radha
Lyčių Lygybė ir Pareigos
Vedų kultūroje vyro ir moters prigimtis visiškai skiriasi. Šie skirtumai suformuoja skirtingas pareigas vyrui ir moteriai varnašramos sistemoje. Tačiau tai nereiškia, kad visos moterys yra vienodos. Moteris gali turėti brahmaniškų savybių, polinkį į švarą, į studijas. Anot Vedų, moters svarba - saugoti visuomenės moralę.
Prabhupada sakė, kad kiekviena mergina Krišnos sąmonės judėjime turėtų ištekėti, tačiau tai nereiškia, kad kiekviena mergina privalo ištekėti, net jei to nenori. Jei mergina gali išlaikyti savo protą sutelktą į Krišną, jai gali būti įmanoma pasilikti brahmačiarini. Moterims sunku tapti vanaprastha ar sanyasini. Moters pareigos neatsiejamos nuo šeimos.
Moters Idealas
Materialistinė visuomenė sugriauna visus idealus. Moteris neturėtų gėdytis savęs, kad gimė moters kūne. Žmona turi sekti savo vyro įžadais, įkvėpti jį dvasiniam gyvenimui ir palaikyti jį, o ne visokeriopai trukdyti jam. Ten, kur moterys praranda dorą, ten gimsta varna sankaros (nepageidautini palikuoniai). Jei visuomenėje vyrauja varna sankaros, nėra jokios kalbos apie varnašramą. Pagrindinė šudros luomo savybė yra priklausomybė nuo kitų. Vedos teigia, kad moteris visuomet turi būti globojama savo tėvų, vyro ar savo vyresniųjų sūnų. Tačiau niekas neįrodė, kad jos tapo laimingesnėmis.
Sutuoktinių Pareigos
Gyvenant santuokoje, pareiga vis aktyvioje apyvartoje. Čia svarbūs du, tarsi kertiniai santuokos akmenys- meilė ir pareiga. Tačiau jie, kaip santuokos pagrindas, nėra tarpusavyje lengvai suderinami. Tad vienas pirmųjų dorinių įpročių, yra sutuoktinių ištikimybės įprotis. Ne pasiduoti kilusiam susižavėjimui, erotiniam impulsui, ne pasikliauti ūmia aistra, o paklusti pastoviai ir tvirtai tvarkai, rimtumui. Žmogų puošia, jo pripažinimą socialinėje aplinkoje didina ne aistros nevaldymas, silpnybių demonstravimas, o atsakomybė ir pareiga - sutuoktinių ilgalaikio bendravimo pagrindas.
Ne egoizmas, dėl kurio tiesiog subyra santuokiniai ryšiai, o sveikas protas, jausmų pastovumas, stipri valia. Būti ištikimam čia tas pats kaip tesėti savo ankstesnius pažadus už prisiimtą atsakomybę. Dorinis įprotis būti ištikimam integruoja atsakomybę ir pasiaukojimą, kadangi meilė santuokoje saistoma įsipareigojimų. Kitas svarbus santuokinės pareigos aspektas - vyro ir moters abipusė pagarba ir atsakomybė.
Galima teigti, kad būti pareigingu prieš Dievą reiškia siekti dvasinio tobulėjimo, laikytis dorovės principų, mylėti ir rūpintis kitais, bei atlikti savo pareigas šeimoje ir visuomenėje.