Šiandien, globalizacijos ir emigracijos laikais, dažnai klausiame savęs: ką reiškia būti lietuviu, Lietuvos žmogumi šiandien? Norint atsakyti į šį klausimą, verta atsigręžti į istoriją ir panagrinėti, kaip lietuvybė buvo suprantama anksčiau. Vienas iš svarbiausių asmenų, formavusių lietuvišką tapatybę, yra Mikalojus Daukša.
Mikalojaus Daukšos portretas
XVI a. Lietuva ir M. Daukšos požiūris
Norint suprasti M. Daukšos požiūrį, būtina atsižvelgti į XVI a. Lietuvoje vyravusias nuotaikas. Lietuvių kalba, nors ir nebuvo skirta vien žemiesiems visuomenės sluoksniams, dėl susiklosčiusios politinės padėties oficialia LDK raštų kalba tapo rašytinė rusėnų. Po Liublino unijos (1569 m.) lenkų kalbos įsitvirtinimas viešajame ir asmeniniame didikų gyvenime įgavo pagreitį.
Vis dėlto, kalbos pasirinkimas LDK buvo vedinas ne ideologija, o pragmatiškumu. Susikūrus Abiejų Tautų Respublikai, kelių kalbų vartojimas buvo neišvengiamas. Net lenkiškai kalbėjusi aukštuomenė buvo išsaugojusi lietuvišką savimonę, kurios vienu iš pagrindų nebuvo kalba, o greičiau valstybinis, regioninis ir iš dalies konfesinis identitetas.
Tokiame politiniame fone pradėjo sklisti ir reformacijos atgarsiai. Siekdama užkirsti kelią sparčiam reformacijos plitimui, katalikų bažnyčia pradėjo prieš ją nukreiptą veiklą. Kadangi viena iš reformacijos idėjų buvo kreipimasis į žmones jų gimtosiomis kalbomis, knygos jomis buvo būdas tikėjimo tiesoms skelbti.
Religinės kovos, polemikos vyko ir spausdintu žodžiu, todėl galiausiai ir lietuvišku. Spausdintos knygos lietuvių kalba buvo viena iš sąlygų tikėjimui skleisti, kas tik patvirtina, jog lietuvių kalba, nors nebuvo kanceliarinė, suprantama buvo ne tik valstiečiams.
M. Daukšos katekizmo viršelis
M. Daukšos veikla ir kūryba
Esant tokiai politinei ir konfesinei padėčiai XVI a. pab. Lietuvoje ir veikė M. Daukša, paruošęs pirmąją LDK knygą lietuvių kalba - 1595 m. Vilniuje išleistą „Kathechismas arba moksłas kiekwienam krikszczionii priwalvs“.
XVI a. katekizmai buvo pagrindinė priemonė katalikybei skleisti. M. Daukšos katekizmą sudaro dvi dalys: „Mokslas krikščioniškas“ ir „Trumpas būdas pasisakymo“. Nėra abejonių, kad ir antrą dalį iš lenkų kalbos išvertė M. Daukša.
Vis dėlto svarbiausiu M. Daukšos darbu ir reikšmingiausiu lietuvių raštijos XVI a. paminklu yra laikoma jo 1599 m. postilė, tuo metu - populiarus tikybinės raštijos žanras. Būtent jos pratarmėje M. Daukša ir išreiškė susirūpinimą tuo metu susiklosčiusia lietuvių kalbos padėtimi.
M. Daukšos postilė yra J. Vujeko mažosios postilės („Postylla katolicka mniejsza“) vertimas. Ši J. Vujeko postilė visiškai atitiko kontrreformacijos reikalavimus.
Jis siekė stiprinti lietuvišką Bažnyčią ir skleisti lietuvių kalbą ne tik pamokslų metu. Jis, kaip ir dar kelios to meto asmenybės, suprato gimtosios kalbos reikšmę: „Renesanso saulėlydyje pranašišką įžvalgią gimtosios kalbos sampratą tėvynei ir Europai pasiūlė M. Daukša. <…> M. Daukša pritarė jau iki jo iškeltai italų humanistų minčiai, jog kalba esanti esminė tautos ir valstybės atspirtis.“.
Gimtoji kalba jam buvo svarbiausia tautybės dalis ir šią mintį M. Daukša stengėsi pagrįsti gamtos, istorijos ir religiniais motyvais. M. Daukša mėgino parodyti, kad lietuvių kalba tinkanti vartoti ne tik privačiai, bet ir visame viešajame valstybės gyvenime.
Iš šito galima suprasti, kad M. Daukša savo raštus parašė gyva, plačiai visuomenei suprantama kalba. Jo vertimai pasižymi turtinga, vaizdinga leksika.
M. Daukšos įtaka ir palikimas
M. Daukšos raštai, ypač postilė, turėjo įtakos XVII a. rašiusiems katalikų autoriams. XIX a. suklestėjus lyginamajai kalbotyrai ne kartą buvo perspausdinamos M. Daukšos raštų ištraukos.
Anot V. Daujotytės, M. Daukšos postilės prakalba ne kartą buvo atspirties taškas ir vėlesnių amžių šviesuomenei, o jo mintys apie lietuvių tautinę ideologiją turėjo įtakos visuomenės veikėjams net iki XX a.
| Aspektas | M. Daukšos indėlis |
|---|---|
| Kalba | Pabrėžė gimtosios kalbos svarbą tautos vienybei ir valstybės savarankiškumui |
| Literatūra | Parašė pirmąją LDK knygą lietuvių kalba, sukūrė religinės katalikiškos leksikos pagrindus |
| Tautinė ideologija | Formavo lietuvių tautinę ideologiją, turėjusią įtakos vėlesniems visuomenės veikėjams |
Apibendrinant, Mikalojus Daukša buvo išskirtinė asmenybė lietuvių literatūroje ir istorijoje. Jo veikla ir kūryba padėjo pagrindus lietuvių kalbai, literatūrai ir tautinei savimonei. Šiandien, prisimindami M. Daukšos darbus, galime geriau suprasti, ką reiškia būti lietuviu ir kaip svarbu puoselėti savo kalbą bei kultūrą.