„Lietuviais esame mes gimę“, kažkada rašė XIX a. poetas, publicistas bei visuomenės veikėjas Jurgis Zauerveinas. Būtent ši frazė iškiliausiai ir puikiausiai atspindi lietuvybę gerbiančio ir puoselėjančio žmogaus esybę. Lietuvybė ir patiotiškumas visais laikais buvo pagrindinės sąvokos, kuriomis buvo remtasi, siekiant išvengti priešų nemalonės ir skaudžių įvykių. Tačiau ką lietuviu būti reiškia šiandien gyvenančiam žmogui?
Šiandieninė visuomenė - tai visiškai nuo prieš keletą amžių gyvavusios visuomenės besiskirianti žmonių visuma. Jeigu anksčiau gyvenusiems lietuviams būti lietuviu turėjo ypatingai didelės svarbos, o žmonės patirdami įvairias negandas, galinčias atimti lietuvybę bei komplikuoti tautinio identiteto ženklų puoselėjimą, nuolat kovojo, žadino visuomenę bei skatino savimone, tai šiandien yra visiškai priešingai. Šiandienos pasaulyje gyvenantys žmonės į buvimą lietuviais, Lietuvos žmonėmis žvelgia kiek kitaip.
Buvimas lietuviu šiandien siejamas su visiškai kitokiomis vertybėmis ar jų reikšmėmis. Buvimas lietuviais tampa kur kas sudėtingesnis, o Lietuvos žmonės darosi pasyvesni. Tačiau tai yra tik viena nuomonių pusė, kuri gali būti kiek subjektyvi. Nepaisant to, ką reiškia buvimas lietuviu šiandienos žmogui, gali padėti suprasti įvairūs Lietuvoje gyvenančių ar dėl Lietuvos dirbančių atvejai bei patirtys ir net literatūriniai kūriniai.
Lietuva per 10 minučių (geografija, žmonės, istorija)
Kalbos svarba tautiniam identitetui
Lietuvių kalba yra vienas svarbiausių tautos tapatybės ženklų. D. D. Razauskas paskaitą pradeda nuo minčių apie Lietuvos vaizdinį ir nuolatinį jos vadinimą „maža“. Jis pastebi, kad tai tampa savotišku lietuvių savęs matymu, kuris ne visada pagrįstas tikrais istorijos duomenimis. Pateikiami pavyzdžiai apie Lietuvos plėtimąsi.
Lietuvių kalbos tarmės
Lietuvių kalbos egzaminas
Lietuvių kalbos egzaminas - vienas svarbiausių išbandymų, su kuriuo susiduria kiekvienas abiturientas. Nors “rašinys” skamba ne taip ir baisiai, daugeliui moksleivių tai kelia nemenką stresą: nežinomybė dėl temos, jaudulys dėl vertinimo, spaudimas parašyti „teisingai“. Kasmet lietuvių kalbos egzamino temos būna skirtingos, tačiau jas visas jungia bendros struktūros, idėjų ir rašymo principų gairės. Norint pasiruošti bet kuriai lietuvių kalbos egzamino temai, pirmiausia būtina suprasti, kokio tipo temos gali pasitaikyti ir ko jos iš tavęs reikalauja. Tik tada galima tikslingai ruoštis, pasirinkti tinkamus autorius, cituojamus kūrinius ir argumentavimo būdus.
Literatūrinis rašinys
Šio tipo temos reikalauja išsamaus literatūros kūrinių pažinimo, gebėjimo analizuoti, interpretuoti ir pagrįsti savo mintis konkrečiais kūriniais. Pavyzdžiui, „Kokie žmogiškieji pasirinkimai išryškėja literatūroje?“ Literatūriniame rašinyje tikimasi aiškios analizės (o ne turinio atpasakojimo), 2-3 literatūros kūrinių panaudojimo ir nuoseklios struktūros: įvadas - dėstymas - pabaiga. Ruošiantis verta pasirengti kūrinių analizės „korteles“: pagrindinės temos, veikėjų bruožai, konfliktai, citatos.
Samprotavimo rašinys
Tai temos, kurios kviečia svarstyti moralinius, socialinius ar filosofinius klausimus - dažnai remiantis ir gyvenimiška, ir literatūrine patirtimi. Pavyzdžiui, „Kodėl svarbu atsakomybė?“ ar „Ką reiškia būti laisvu žmogumi?“ Šiame rašinyje tikimasi aiškaus problemos suvokimo, asmeninio požiūrio ir samprotavimo, argumentų pagrindimo ne tik iš literatūros, bet ir realaus gyvenimo, istorijos, visuomenės aktualijų, bei žinoma tvarkingos struktūros. Tokios temos reikalauja platesnio mąstymo ir įžvalgų.
Pasiruošimas lietuvių kalbos egzaminui
Suprasti, kokios yra lietuvių kalbos egzamino temos, - tai tik pirmas žingsnis. Tikrasis pasiruošimas prasideda tada, kai susikuri aiškų planą: ką mokysiesi, kaip mokysiesi ir kokią medžiagą naudosiesi. Nėra prasmės skaityti visų mokyklinių programų knygų iš naujo. Susikurk kiekvieno kūrinio „profilį“: temos, pagrindiniai veikėjai, problemos, 2-3 frazės/citatos, kurias galėtum panaudoti rašinyje.
Kad pasiruošimas būtų efektyvus, reikia žinoti, ką darai gerai, o kur klysti. Rašant rašinius savarankiškai - svarbu gauti komentarų: iš mokytojo ar draugo. Galima žinoti apie ką yra kūrinys, žinoti rašinio struktūrą, net būti sukaupus citatų ir planų - bet jei nerašai, šios žinios egzamino dieną gali ir nepadėti. Rašymo įgūdžiai tobulėja tik su praktika. Kaip sportininkas treniruojasi prieš varžybas, taip ir moksleivis turi treniruoti savo rašymą.
Pasirink realią temą. Gali naudotis ankstesnių metų egzaminų temomis arba sukurti naujas pagal dominuojančius motyvus (atsakomybė, kaltė, laisvė ir pan.). Rašyk visą rašinį, ne tik planą. Laikykis egzamino struktūros ir laiko limito. Skirk sau 2-2,5 valandos - taip, kaip bus per tikrąjį egzaminą. Jokio “dar papildysiu vėliau”. Skirk laiko savianalizei. Parašęs - perskaityk savo rašinį ne iš karto, o po kelių valandų ar kitą dieną. Apgalvok ar argumentai aiškūs? Ar kūriniai panaudoti tinkamai? Net jei atrodo, kad rašinys pavyko, dažnai savęs vertinimas būna subjektyvus. Todėl labai svarbu gauti grįžtamąjį ryšį iš žmogaus, kuris gali pateikti konstruktyvias pastabas.
Be pagrindinių strategijų, egzistuoja ir daugybė kitų labai vertingų patarimų, kurie gali padėti tau ruošiantis lietuvių kalbos egzaminui. Dažna klaida - skaityti knygą tik tam, kad žinoti, apie ką ji. Iš tiesų svarbiausia - suprasti, ką ji kalba, t. y. kokias vertybes atskleidžia, kokias problemas kelia, kaip veikia veikėjų pasirinkimai. Todėl kiekvieną kartą perskaitęs ar prisiminęs kūrinį, užduok sau klausimus: Kokią pagrindinę problemą kelia šis kūrinys? Koks žmogaus bruožas ar sprendimas čia ryškiausias?
Be to, dauguma lietuvių kalbos egzamino temų remiasi vertybiniais klausimais, aktualiais ir šių dienų kontekste - atsakomybė, pilietiškumas, socialinė atskirtis, tapatybė. Skaitant straipsnius ar žiūrint interviu, pabandyk įžvelgti, kaip tai galėtų tapti rašinio pavyzdžiu ar argumento pagrindu. Tokie pavyzdžiai ypač vertinami samprotavimo rašiniuose.
Taip pat gali praktikuoti greitą planavimą. Ne visada būtina rašyti visą rašinį - kartais užtenka 10 minučių planui. Greitai sugalvok pagrindinę mintį. Parink 2 kūrinius ar pavyzdžius. Užrašyk pagrindinius teiginius. Ir žinoma, nesistenk mokytis visko - mokykis išmaniai. Stenkis mažiau iškalti, daugiau suprasti. Tikslas nėra atsiminti kiekvieną kūrinį išsamiai, o mokėti jį pritaikyti.
Tautinių mažumų integracija ir pilietiškumas
Neseniai tarptautinė tyrimų agentūra Ipsos paskelbė tyrimą „Tautybių įtraukumas“, kur analizuojamas įvairių šalių santykis su tautinėmis mažumomis, kurios neretai yra ir religinės. Buvo tirtos 27 šalys, Lietuva tarp jų nepateko, užtat pateko Rusija, Lenkija ir Švedija (beje, pastaroji nebuvo pripažinta labiausiai įtraukiančia tautines mažumas). Klausimai atspindi įvairias galimas buvimo tautiečiu variacijas, klausiant apie dirbantį imigrantą ir nedirbantį imigrantą, apie ilgai ir trumpai gyvenusį šalyje.
Tyrimas iš tiesų atskleidžia Vidurio Europos tautų okupacines, nutautinimo ir kitas traumas. Okupacijos sąlygomis tautiškumas yra apibrėžiamas pirmiausia etniškai, jį supriešinant su kitomis tautomis, ypač su okupanto. Tai neišvengiamai palieka pėdsaką tautinėje savivokoje.
Tyrimas taip pat atskleidžia mažų tautų (nors Lenkija ir nėra tokia jau maža) baimes išnykti, išgaruoti kaip tautinės medžiagos lašui, patekusiam ant įkaitinto globalizacijos ir tautų migracijos akmens. Lietuvoje pastebime panašias, o kai kada net ryškesnes baimes, kurios, pastiprintos emigracijos skaičiais, esamą situaciją piešia kaip katastrofišką, ar net kaip tam tikro karo už tautos išlikimą būklę. O jei jau gyvenama ekstremalios parengties sąlygomis, tai ir kiekvienas nelietuvis traktuojamas ne kaip potencialus „lietuvis“, o kaip potencialus lietuvių tėvynės ir tautos interesų išdavikas.
Lietuvoje menkai kliūva (nors ir turėtų) argumentai dėl lenkų tautinės mažumos nelojalumo valstybei, pastebėjus vieną ar kitą radikalesnį pasakymą, kurios nors televizijos populiarumą ar vieno kurio politiko savitus sprendimus. Kelių radikalų pasisakymai priskiriami visai tautinei bendrijai, kurioje esama labai skirtingų žmonių. Lenkų mažuma dažnai traktuojama kaip nelojali ir susvetimėjusi Lietuvos valstybei.
„Lietuvio“ supratimas Lietuvoje yra labai siaurai etninis. Ar net dar siauresnis. Į iš Rusijos sugrįžusius, ten gimusius ir augusius tremtinių vaikus, silpnai kalbančius lietuviškai, taip pat žiūrime su nepasitikėjimu.
Lietuviai, kaip ir minėtame tyrime aptarti lenkai, per pastarąjį šimtmetį turėjo labai trumpą valstybingumo istoriją, kuri būtų padėjusi pakankamus pagrindus pilietinei „lietuvio“ sampratai. Ar šimtmečio proga kitam šimtmečiui galėtume rasti tokią Lietuvos valstybingumo formulę, kurioje „lietuvis lenkas“, „lietuvis rusas“ ar „lietuvis siras“ nerėžtų ausies ir akies?
Agresyvus ir alkanas romantiškojo nacionalizmo džinas XIX a. Dabartinio Lietuvos elito nedidelei daliai LDK gali būti ir neabejotinai yra veikimo ir darbo įkvėpimo šaltinis. Jos aristokratinės ar bajoriškosios vertybės, pilietiškumas, kilnumas ir laisvė, ir šiandien gali būti ir būna pagrindas veikti.
Tarpukariu Lietuva politiškai elgėsi labiau kaip monotautinė valstybė, nors ir buvo daugiatautė. Karas, Holokaustas ir sovietų valdžia neatpažįstamai pakeitė Lietuvos tautinį žemėlapį. Lietuvoje beveik neliko tautinių mažumų. Sovietinis režimas buvo nacionalistinis, ir tai galiojo ne vien rusų daugumai. Jis sudarė palankią terpę sąjunginėse respublikose formuotis gana agresyviam kultūriniam nacionalizmui, grįstam atsiribojimu nuo kitų tautų, nepasitikėjimu jomis.
Nemaža dalis lietuviškųjų tautinių nuostatų, taip pat ir labai menka galimybė nelietuviui tapti lietuviu, yra sovietmečiu išugdyto uždaro nacionalizmo produktas. Čia silpnai teveikia net ir pragmatiniai argumentai, kad imigrantai mums naudingi, nes garantuotų valstybės ateities ekonominę gerovę ir ne tokias skurdžias pensijas.
Įvairiataučio lietuvio patirtį turime kurti iš naujo, o tam reikalingas pagrindas - netvirtas. Jei bent kažką reiškia LDK patirtis, pradėti būtų galima nuo vertybių, kuriose dera tautiškumas ir civilizuotumas, tautiškumas ir pilietiškumas. Pirmiausia - nuo skirtingų tautų lietuvių elitų bendravimo ir susikalbėjimo. Į tautines mažumas turime imti žiūrėti ne vien kaip į kultūrines, t. y. šokančias tautinius šokius ir gaminančias egzotiškus valgius. Į jas turime imti žiūrėti ir kaip į pilietines, kuriančias bendrą valstybę, kad ir per aštrius klausimus ar protestus.
Jei norime tapti ne vien tautiečiais, bet ir piliečiais, turime imtis kurti ir civilizuotą lietuviškąjį švietimą. Mokyklų vadovėlius turime išvaduoti iš pasakų ir mitų apie Lietuvą kaip nuo senų senovės pagonišką, valstietišką, žemdirbišką, gamtišką, vienalytę ir pradėti pasakoti apie miestų, tautų, kultūros, civilizacijos ir krikščionybės Lietuvą.
Kalbos mokėjimo svarba integracijai
Pokalbis su Seimo nare Dalia Asanavičiūte-Gružauskiene ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke Violeta Meiliūnaite atskleidžia kalbos mokėjimo svarbą integracijai ir saugumui.
V. Meiliūnaitė pateikia pavyzdį apie greitosios pagalbos gydytoją, kurio nesuprato minia, nes jis kalbėjo lietuviškai. Tokių atvejų, žinoma, yra ir daugiau. Yra daug atvejų, kai patys užsieniečiai prašo, kad nekalbėtų su jais užsienio kalba ir padėtų integruotis. Visuomenės noras prisitaikyti prie savo pašnekovo irgi daro didžiulę meškos paslaugą, nes mes turime kalbėti lietuviškai.
Žmogus, kuris atvyko į Lietuvą, jeigu jis nori būt visuomenės dalimi, tikrai bus priimtas kur kas draugiškiau, jeigu parodys norą kalbėti lietuviškai. Žmonės jam padės ir suras reikalingas frazes, bet turi būti noras ir motyvacija. Čia yra toks dvipusis procesas. Tas, kuris atvyko, turi norėti įsilieti, o mums reikia stiprinti savo orumą. Mes esame verti kalbėti savo gimtąja kalba ir ją skleisti, o ne iš karto nuo jos pabėgti, kai šalia staiga pasirodo kita konkuruojanti kalba.
D. Asanavičiūtė-Gružauskienė teigia, kad nuo 1995 metų mes turime valstybinės kalbos įstatymą, pagal kurį įmonėms, įstaigoms, verslams privaloma teikti paslaugą lietuvių kalba. Nuo šių metų įsigalėjęs įstatymas nebepalieka išimčių. Ypatingai didžiuosiuose miestuose visada sakydavo, kad mūsų darbuotojai nori, bet nėra kur, Vilniuje nėra vietų. Tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos statistika rodo, kad sausio mėnesį tik 100 ar 150 asmenų nori laikyti lietuvių kalbos egzaminą, parodo tikrąją situaciją. Galimybės yra, valstybė skiria finansų, galbūt nėra noro, informacijos sklaida pakankamai siaura.
Atvykę žmonės integruojasi dvejais būdais: per darbą ir kalbą. Mes matome, kad įdarbinti pavyko atvykusius trečių šalių piliečius, dabar Lietuvoje turime virš 200 tūkst. Kalbiniu aspektu - mums to padaryti kažkodėl nepavyksta. Galbūt ir mes kažkurioje vietoje, kažkokiu būdu praleidžiame tuos kanalus, kur galėtumėme jiems aiškiai atnešti žinutę, kad nebijotų, ateitų, mokytųsi, laikytų egzaminus. Tokiu būdu įsilietų į mūsų visuomenę.
Ko gero šitame procese reikėtų įdarbinti Valstybinę mokesčių inspekciją, nes asmenys, kurie nori dirbti savarankiškai, jiems galėtų aiškiai signalizuoti, kad kažką turi daryti. Dabartinis reikalavimas yra, kad mokėtų lietuvių kalbą A1 lygiu, po dviejų metų bus A2 lygiu.
V. Meiliūnaitė mano, kad A1 lygis yra visiškos grindys. Žmogus turi įgyti bent kokius pagrindus, kad ugdytų savo kalbos kompetenciją. Išmokti kalbą A1 lygiu užtenka 120 valandų. Aš labai pritariu tam, kad A1 nėra galutinis tikslas, po dviejų metų reikėtų bent A2 egzaminą išlaikyti. Tai yra pradžia, nuo kažko pradedam ir po truputį savo kompetencijas plečiame. Mes turime ištransliuoti žinią, kad prašome ne laisvai kalbėti lietuviškai, o bent susikalbėti. Nuo tada galima eiti tolyn ir gilinti savo žinias, plėsti profesinę kompetenciją, megzti tinklus.
Kai žmonės gyvena savo kalbos aplinkoje svetimoje šalyje, formuojasi uždaros bendruomenės. Kartais mes pavadiname jas getais ir tai skamba gana nesubtiliai, bet mums nereikia susiskaldymo, mūsų nėra tiek daug, kad galėtume sau leisti atskiras, uždaras bendruomenes.
Šiuolaikinio žmogaus vertybės
Šiuolaikinis žmogus - tai dažniausiai identifikuojama asmenybė, kaip nuolatiniame chaose gyvenantis, su iškreiptomis vertybėmis ir gyvenimo būdu susiduriantis žmogus. Tai galima grįsti tuo, jog šiuolaikinio žmogaus gyvenimas dažnu atveju yra kupinas naujovių ir visko, kas menkina žmogaus vertybes. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, šiuolaikiniai žmonės vis vien turi savas vertybes ir daugelis jų yra pamatinės vertybės, kurios labai dažnai yra aprašomos literatūriniuose kūriniuose bei yra atkeliavusios iš senesnių laikų, kaip palikimas šių dienų žmogui.
Lietuvos žemėlapis