Lietuvių kalbos egzaminas - vienas svarbiausių išbandymų, su kuriuo susiduria kiekvienas abiturientas. Kasmet lietuvių kalbos egzamino temos būna skirtingos, tačiau jas visas jungia bendros struktūros, idėjų ir rašymo principų gairės. Norint pasiruošti bet kuriai lietuvių kalbos egzamino temai, pirmiausia būtina suprasti, kokio tipo temos gali pasitaikyti ir ko jos iš tavęs reikalauja. Tik tada galima tikslingai ruoštis, pasirinkti tinkamus autorius, cituojamus kūrinius ir argumentavimo būdus.
Literatūrinis rašinys: kūrinių analizė
Šio tipo temos reikalauja išsamaus literatūros kūrinių pažinimo, gebėjimo analizuoti, interpretuoti ir pagrįsti savo mintis konkrečiais kūriniais. Pavyzdžiui, „Kokie žmogiškieji pasirinkimai išryškėja literatūroje?“ Literatūriniame rašinyje tikimasi aiškios analizės (o ne turinio atpasakojimo), 2-3 literatūros kūrinių panaudojimo ir nuoseklios struktūros: įvadas - dėstymas - pabaiga. Ruošiantis verta pasirengti kūrinių analizės „korteles“: pagrindinės temos, veikėjų bruožai, konfliktai, citatos.
Samprotavimo rašinys: moraliniai, socialiniai ir filosofiniai klausimai
Tai temos, kurios kviečia svarstyti moralinius, socialinius ar filosofinius klausimus - dažnai remiantis ir gyvenimiška, ir literatūrine patirtimi. Pavyzdžiui, „Kodėl svarbu atsakomybė?“ ar „Ką reiškia būti laisvu žmogumi?“ Šiame rašinyje tikimasi aiškaus problemos suvokimo, asmeninio požiūrio ir samprotavimo, argumentų pagrindimo ne tik iš literatūros, bet ir realaus gyvenimo, istorijos, visuomenės aktualijų, bei žinoma tvarkingos struktūros. Tokios temos reikalauja platesnio mąstymo ir įžvalgų.
Pasiruošimo planas: ką mokytis ir kaip
Suprasti, kokios yra lietuvių kalbos egzamino temos, - tai tik pirmas žingsnis. Tikrasis pasiruošimas prasideda tada, kai susikuri aiškų planą: ką mokysiesi, kaip mokysiesi ir kokią medžiagą naudosiesi. Nėra prasmės skaityti visų mokyklinių programų knygų iš naujo. Susikurk kiekvieno kūrinio „profilį“: temos, pagrindiniai veikėjai, problemos, 2-3 frazės/citatos, kurias galėtum panaudoti rašinyje.
Praktika ir savianalizė
Kad pasiruošimas būtų efektyvus, reikia žinoti, ką darai gerai, o kur klysti. Rašant rašinius savarankiškai - svarbu gauti komentarų: iš mokytojo ar draugo. Galima žinoti apie ką yra kūrinys, žinoti rašinio struktūrą, net būti sukaupus citatų ir planų - bet jei nerašai, šios žinios egzamino dieną gali ir nepadėti. Rašymo įgūdžiai tobulėja tik su praktika. Kaip sportininkas treniruojasi prieš varžybas, taip ir moksleivis turi treniruoti savo rašymą. - Matai, kur stringi: per ilga įžanga? pasikartojantys argumentai? Pasirink realią temą. Gali naudotis ankstesnių metų egzaminų temomis arba sukurti naujas pagal dominuojančius motyvus (atsakomybė, kaltė, laisvė ir pan.). Rašyk visą rašinį, ne tik planą. Laikykis egzamino struktūros ir laiko limito. Skirk sau 2-2,5 valandos - taip, kaip bus per tikrąjį egzaminą. Jokio “dar papildysiu vėliau”. Skirk laiko savianalizei. Parašęs - perskaityk savo rašinį ne iš karto, o po kelių valandų ar kitą dieną. Apgalvok ar argumentai aiškūs? Ar kūriniai panaudoti tinkamai? Net jei atrodo, kad rašinys pavyko, dažnai savęs vertinimas būna subjektyvus. Todėl labai svarbu gauti grįžtamąjį ryšį iš žmogaus, kuris gali pateikti konstruktyvias pastabas.
Papildomi patarimai
Be pagrindinių strategijų, egzistuoja ir daugybė kitų labai vertingų patarimų, kurie gali padėti tau ruošiantis lietuvių kalbos egzaminui. Dažna klaida - skaityti knygą tik tam, kad žinoti, apie ką ji. Iš tiesų svarbiausia - suprasti, ką ji kalba, t. y. kokias vertybes atskleidžia, kokias problemas kelia, kaip veikia veikėjų pasirinkimai. Todėl kiekvieną kartą perskaitęs ar prisiminęs kūrinį, užduok sau klausimus: Kokią pagrindinę problemą kelia šis kūrinys? Koks žmogaus bruožas ar sprendimas čia ryškiausias? Be to, dauguma lietuvių kalbos egzamino temų remiasi vertybiniais klausimais, aktualiais ir šių dienų kontekste - atsakomybė, pilietiškumas, socialinė atskirtis, tapatybė. Skaitant straipsnius ar žiūrint interviu, pabandyk įžvelgti, kaip tai galėtų tapti rašinio pavyzdžiu ar argumento pagrindu. Tokie pavyzdžiai ypač vertinami samprotavimo rašiniuose. Taip pat gali praktikuoti greitą planavimą. Ne visada būtina rašyti visą rašinį - kartais užtenka 10 minučių planui. Greitai sugalvok pagrindinę mintį. Parink 2 kūrinius ar pavyzdžius. Užrašyk pagrindinius teiginius. Ir žinoma, nesistenk mokytis visko - mokykis išmaniai. Stenkis mažiau iškalti, daugiau suprasti. Tikslas nėra atsiminti kiekvieną kūrinį išsamiai, o mokėti jį pritaikyti.
Laisvės tema Balio Sruogos kūryboje
Kaip „Dievų miške“ rašo B. Sruoga, senovės dievai ir dievybės pavertė mišką šventa vieta, bet vėliau jie buvo išstumti svetimų dievų, ir taip šventasis miškas tapo skerdykla.
Primo Levi: patirtis Aušvice ir žmogiškumo išsaugojimas
Primo Levi (1919-1987) - holokaustą išgyvenęs žydų kilmės italų rašytojas ir chemikas. Tikriausiai tai, kad žymiausioje savo knygoje „Jei tai žmogus“ rašytojas pasakoja apie patirtį Aušvice. Į koncentracijos stovyklą P. Levi buvo išvežtas dvidešimt ketverių. Akivaizdi ir skausmingai absurdiška prieštara, numeris su uniforma - antžmogis, cituojantis pasaulio kultūrinį palikimą. Šis epizodas, kai iš jo (pa)sąmonės ima plūsti Dantės eilės, tampa gaivinamuoju elektros šoku, nužmogintą P. Levi prikeliančiu žmogumi. Tai, kas buvo visiškai netikęs išgyvenimo įrankis, bet ką P. Levi mylėjo ir kas jam priminė namus ir paauglystę, t. y. literatūra, rašytojui priminė žmogiškumą kaip galimybę žiauriose sąlygose. Žmogus žmogui dažniausiai vilkas. Tai akivaizdu žvelgiant į mūsų istoriją. Bet išimčių buvo, išimčių yra. Tačiau jos skendi žiaurumų istorijoje.
Primo Levi jaunystė ir holokausto įtaka
Holokausto trauma simboliškai pakeičia P. Levi praeitį: istorijose apie jaunystę jis vis dar laisvas žmogus, tačiau jaunystė paveikta holokausto neišvengiamybės, nes pasakotojas P. Levi žino, kas nutiks jaunajam istorijų P. Levi. Dėl šio žinojimo nutikimai, kurie atrodė eiliniai, įgauna vertę: jaunystės nuotykiai ima simbolizuoti gyvo žmogiškumo viltį, viltį to, kas stoja priešpriešon su žmogiškumo degradacija.
Klausimas apie dievą ir žmogiškumą
P. Levi kaip holokaustą išgyvenęs pasakotojas ir rašytojas išsiskiria tuo, kad savo memuaruose išryškina teodicėjos momentą. P. Levi tokį dievą savo memuaruose kritikuoja aptardamas tikėjimą Aušvice. P. Levi tyrinėtojai teigia, kad šiame fragmente ne tik abejojama dievo gerumu, bet ir blogio autorystė priskiriama dievui. Tam tikra forma iš dievo gerumo klausimo kyla žmogiškumo klausimas: ką mes manome apie dievą, leidžiantį egzistuoti tokiai vietai kaip Aušvicas? Ir ar tikrai atsakingu turėtume laikyti dievą?