Šiame straipsnyje aptariama teismų praktika Lietuvoje, susijusi su buto pripažinimu bendra jungtine nuosavybe, ypač kai kalbama apie nesusituokusių asmenų turtinius santykius. Nagrinėjami atvejai, kuomet asmenys, gyvenantys kartu, siekia įrodyti, kad įgytas turtas turėtų būti pripažintas bendra nuosavybe, atsižvelgiant į jų indėlį ir susitarimus.
Bendrosios Nuostatos ir Teismų Praktika
Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu kartu gyvenantys nesusituokę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių.
Sprendžiant ginčą dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia. Tai reiškia, kad reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto.
Taigi vien pats gyvenimo kartu ir ūkio tvarkymo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise, t.y. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl konkrečios kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Pagal CK 6.970 str., bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais (asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan.), bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą.
Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas nesusituokusių asmenų turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį.
Nors konkretaus bendro gyvenimo metu įgyto turto objekto nuosavybės forma, nurodyta šio turto įgijimo sandoryje ir Nekilnojamojo turto registre, nėra lemiama aplinkybė sprendžiant dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės, ši aplinkybė yra reikšminga teismams sprendžiant dėl atitinkamo susitarimo tarp šalių turinio.
Butas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas.
Esminis Turto Pagerinimas ir Teisiniai Aspektai
Kasacinis teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją taikytina panašius teisinius santykius - turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe - reglamentuojanti CK 3.90 str. 1 d. norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.
Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe.
Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Šioje byloje kasacinis teismas vertino, kad teismams nekonkretizavus konkrečių šalių įnašų į nesusituokusių asmenų turto pagerinimą vertės, taip pat bendro ginčo turto vertės padidėjimo, atitinkamai nepagrindus, jog atliktas pagerinimas buvo esminis, išvada dėl nesusituokusių asmenų turto bendrosios dalinės nuosavybės laikytina teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota.
Įrodymų Svarba ir Šalių Įnašas
Šalys į bylą teikė konkrečius įrodymus, kurie leistų teismui atskirti kiekvienos iš jų įnašą į turto pagerinimą, dėl to prezumpcijos taikymas šiuo atveju paneigė rungimosi principą civiliniame procese. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad ginčo būstui įrengti buvo panaudotos asmeninės atsakovės lėšos, laikė teisiškai pagrįsta, nes byloje yra surinkta pakankamai tai pagrindžiančių įrodymų.
Tačiau tam, kad būtų apskaičiuota priteistina kompensacija CK 3.98 straipsnio 2 dalies pagrindu, turi būti nustatytas asmeninių investicijų dydis, kurį įrodyti turi tai teigianti bylos šalis. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovės pateikti įrodymai nėra pakankami, kad būtų galima pagrįstai įsitikinti dėl jos nurodomų aplinkybių, dėl to negalima daryti vienareikšmiškos išvados dėl kompensacijos dydžio.
Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas prisidėjo prie ginčo buto kūrimo savo darbu, kuris taip pat gali būti vertinamas kaip asmeninė investicija į bendrosios jungtinės nuosavybės objektą, dėl kurios šalis gali prašyti kompensacijos CK 3.98 straipsnio 2 dalies pagrindu. Kokio dydžio kompensacija galėtų būti priteista, ieškovas neįrodinėjo.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad gyvenant šeimoje pajamos, išlaidos paprastai laikomos bendromis, jei šalys nesusitaria kitaip. Lygiai kaip ir šalių darbas įrengiant būstą ar prižiūrint vaikus yra laikomas bendru, skirtu bendram tikslui - šeimai kurti ir išlaikyti.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija priminė, kad nors bendrosios jungtinės nuosavybės objekto dalijimas natūra yra prioritetinis būdas, jis neturėtų būti taikomas priverstinai, kai šalys to nepageidauja.
Todėl tais atvejais, kai abu sutuoktiniai prašo tą patį objektą priteisti kiekvienam jų asmeninės nuosavybės teise, teismas turi įvertinti: 1) kuriam iš sutuoktinių šis objektas yra reikalingesnis, t. y. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyko dėl šio turto teisinio režimo ir jo padalijimo.
Turtas apima tiek aktyvą, tiek pasyvą, todėl teismas, sudarydamas santuokinio turto balansą, turi padalyti visą sutuoktinių bendrai turimą turtą. Tai, kad atsakovė neprašė priteisti jai lėšų pagal buto Neringoje pirkimo-pardavimo sutartį, nėra pagrindas spręsti, kad šios lėšos nelaikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu nėra įrodyta kitaip.
Kadangi į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis abiem sutuoktiniams ar vienam iš jų priklausantis nuosavybės teise turtas, tuo atveju, jeigu lėšų, gautų pardavus butą Neringoje, ieškovas neturi, nenustačius, kad jos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas privalo kompensuoti bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, t. y.
Finansiniai Aspektai ir Prievolės
Byloje nustatyta, kad ieškovas 2015 m. pasirašė penkis vekselius ir pasiskolino 14 910 Eur. Ieškovas įrodinėjo, kad šie pinigai buvo panaudoti butui Neringoje įgyti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė nesutiko skolinti pinigų, todėl neturėtų būti atsakinga už ieškovo asmeniškai prisiimtas prievoles.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai, nurodydamas, kad šie pinigai buvo skolinti butui Neringoje pirkti, taigi šeimos poreikiams tenkinti, todėl prievolės pagal vekselius laikytinos bendromis solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad prievolės, susijusios su bendrosios jungtinės nuosavybės objekto įgijimu, laikytinos bendromis, tačiau šiuo atveju pinigai buvo gauti pagal vekselį, kuris yra abstraktus ieškovo įsipareigojimas grąžinti vekselio turėtojui pinigus ir kuriame nėra nurodytas skolinimosi tikslas.
Teisėjų kolegija taip pat sprendė, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino aplinkybes, patvirtinančias sutuoktinių bendro ūkio vedimą. Vien tai, kad šalys nuo 2016 m. pradžios gyvena skirtinguose kambariuose, nereiškia, kad jos nesinaudojo tais pačiais gyvenamojo būsto patogumais, kartu nesirūpino būsto išlaikymu (omenyje turėtų būti ne tik mokesčiai, bet ir kasdienė namų priežiūra), neturėjo bendrų ūkinių interesų rūpindamasi vaikais ir pan.
Byloje nustatyta, kad 2016 m. rugsėjį ieškovas išvyko į stažuotę, nuo šios datos neteikė vaikams išlaikymo, o vėliau, jam grįžus, atsakovė priėmė sprendimą išsikraustyti iš bendrų namų.
Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovės nenuoseklumas vertinant santuokos faktinių ryšių nutrūkimą negali būti vienintelė priežastis, leidžianti pritarti ieškovo pozicijai dėl faktinio negyvenimo kartu. Bendro ūkio tvarkymas turėtų būti vertinamas tiek pagal objektyvius (pavyzdžiui, naudojimasis tais pačiais daiktais, bendri poreikiai ir jų tenkinimas, bendras veiksmų, pajamų ir išlaidų planavimas), tiek pagal subjektyvius (pavyzdžiui, kokie esminiai veiksniai kiekvienam iš sutuoktinių reiškia bendro ūkio vedimą) kriterijus.
Atsakovė sudarė ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre butas buvo įregistruotas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė. Ieškovui rašytine dovanojimo sutartimi močiutė padovanojo ieškovui 6000 Eur; dovanojimo sutartimi motina - 3000 Eur.
Teismas pagal šalių ir liudytojų paaiškinimus nustatė, kad šalių santykių pradžioje atsakovė gyveno nuomojamame bute su savo seserimi, vėliau - su savo drauge; 2014-2016 m. ieškovas ir atsakovė gyveno ieškovo tėvų namuose; 2017-2019 m.
Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad šalys 2013-2019 m. Atsakovė pateikė kasacinį skundą.
Jungtinės Veiklos Sutartiniai Santykiai
Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį.
Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos įstatymo normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Taigi, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį.
Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis, savo darbu ir kt.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrinant aptartą kasacinio teismo praktiką, konstatavo, kad, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta.
Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos įstatyme - įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai.
Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą.
Pagal įstatymą, bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą.
Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis.
Nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami buto bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti. Tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją taikytina panašius teisinius santykius - turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe - reglamentuojanti įstatymo norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai.
Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis įstatymu, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.
Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan.
Aptariamą bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo bute buvo lygintos sienos, sujungta vonia su tualetu, pakeista elektros instaliacija, didžiąją dalį remonto darbų atliko ieškovo tėvas, taip pat pačios šalys, prisidėjo ieškovo giminaičiai ir draugai, abi šalys pirko reikalingas statybines medžiagas, įrangą.
Remdamiesi šiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismai padarė išvadą, kad egzistavo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę buvimo, taip pat preziumavo, kad šalių įnašai į bendrąją jungtinę veiklą buvo lygūs.
Teisėjų kolegijos vertinimu, teismams nekonkretizavus šalių įnašų į turto pagerinimą vertės, taip pat bendro ginčo turto vertės padidėjimo, atitinkamai nepagrindus, jog atliktas pagerinimas buvo esminis, ši išvada dėl turto bendrosios dalinės nuosavybės laikytina teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota.
Parduodamas išskirtinis butas Vilniuje, Justiniškėse
tags: #butas #pripazintas #bendra #jungtine #nuosavybe