Laisvė - tai jausmas, kuris pripildo mūsų širdis lengvumo ir džiaugsmo.
Kraštiečio filosofijos profesoriaus Algio Mickūno vardo filosofijos centras organizuoja interpretacijų konkursą tema „Ką reiškia būti laisvam?“. Algio Mickūno filosofijos centro, drauge ir šio konkurso, siekis - ugdyti kritinį žvilgsnį, gebėjimą valdyti bei išreikšti mintį, dalyvauti diskusijoje, skatinti domėjimąsi filosofija, ugdyti demokratines vertybes, pagarbą visuotinai pripažintoms žmogaus teisėms ir laisvėms.
Filosofijos centro Pasvalyje idėjos autorius profesorius dr. Algis Mickūnas kviečia dalyvauti konkurse, ragindamas drąsiai pamąstyti apie tai, ką laisvė reiškia man pačiam - kaip išgyvenu laisvės, nelaisvės apraiškas savo gyvenime? Mokykloje? Santykiuose su kitais? Pasaulyje matydamas demokratijos ir autokratijos priešpriešą?
Mūsų kasdienybė yra persunkta įvairių įtampų, prieštaringų iššūkių ir reikalavimų. Vieni reikalauja „ne-tradicinių“ santykių, kiti buriasi tokiems santykiams priešintis. Valstybė reikalauja skiepytis, kiti - kaltina valstybę atimant piliečio pasirinkimo laisvę. Garbingos valstybinės dienos renginiuose atstovai taria pagerbimo žodį paaukojusiems gyvybes dėl laisvo žodžio, kiti - šūkauja ir švilpia, uždrausdami atstovų žodžio laisvę. Bet ir vieni, ir kiti pasikliauja miglotu suvokimu to, kas gi yra ta laisvė?
Juk visuose tokiuose reikalavimuose teigiama, kad visuotinos žmogaus teisės atsiranda, remiantis žmogaus laisve išreikšti savo nuomonę bei nesutikti su kitų nuomonėmis. Tačiau nepaklausiama - ar galima uždrausti kitų teisę savo nuomonę pareikšti? Ir štai - čia atsiveria filosofijos „galia“ sukurti laisvą erdvę ir joje iškelti esminius klausimus apie laisvę, apie visų lygybę ir teises, o kartu - ir atsakomybę. Kaip laisvė ir atsakomybė atrodytų, jei užklaustume, kaip jos gali viena kitą apriboti? Kodėl visuotinas žmogaus teises paneigia daugelis šiandienos valstybių?
Kokios gi yra esminės laisvės dedamosios ir kaip ją suprasti?
Laisvė ir Būtinybė: Santykis
Erdvė, kurioje mes vykdome savo laisvę, visų pirma yra pasaulis mus supančios gamtos prasme. Mūsų kaip asmenų laisvė esmiškai skiriasi nuo būtinumo. Vienas iš žinomesnių laisvės ir būtinumo priešstatos įveikimo kelių buvo pasiūlytas Hėgelio. Jis tarė, kad laisvė tėra pažintas būtinumas.
Pasak Hėgelio, absoliutinė dvasia savižiną pasiekia žmoguje, todėl žmogus ir tampa laisvu. Žmogaus mąstymas Hėgeliui tėra absoliutinės dvasios mąstymo atitikmuo, todėl absoliuti laisvė ir absoliutus būtinumas yra vienas ir tas pats. Esminis hėgelinės laisvės sampratos bruožas yra toks: paklusti tam, kas savyje yra idealu ir teisinga, reiškia būti laisvam, o priešintis idealumui rreiškia pasivergti. Čia nepastebima, kad pavergti ir paklusti gali tik tas, kas jau yra laisvas.
Pagal savo valią ir tikslus panaudodamas ggamtos dėsningumus, asmuo tampa laisvas jų atžvilgiu. Dar daugiau, gamtinis būtinumas kaip tik ir sudaro pagrindą laisvei pasaulyje vykdyti. Vadinasi, ir būtinumo erdvėje, t.y. pasaulyje, kuris pats yra nelaisvas, mes galime būti laisvi.
Iš tikrųjų, kaip nurodė Plechanovas, laisvė yra įgyvendinama tik tada, kai mūsų veiklos rezultatai yra tikri. Veiklos rezultatais būsime tikri tik tada, kai juos iš anksto numatysime. O numatyti iš anksto galime tik tada, kai įvykio eigą nulemia būtinumas. Laisvė būtinybės toli gražu nenuneigia, priešingai, ja remiasi.
Georg Wilhelm Friedrich Hegel
Laisvė ir Visuomenė: Kultūros ir Atsakomybės Aspektas
Istorija liudija, kad žmogus ypatingai brangina savo laisvę ir be jokių išlygų pripažįsta ją aukščiausia ir neabejotina vertybe. Laisvės turėtojas, nešiotojas ir subjektas yra ppats individas, žmogus. Bet kartu jis yra tautos (visuomenės) dalis ir tai, kad pačios tautos yra žmonijos dalis. Todėl individo laisvės dydis priklauso nuo tautos (visuomenės) ir žmonijos pasiekto laisvumo lygio.
Žmogaus laisvė yra tiesiogiai susijusi su jo pasiektu kultūros lygiu, ir pirmiausia, jo gebėjimu save riboti. Todėl taip dažnai laisvė be kultūros, be pagarbos būna akla ir išvirsta į barbarišką savivalę, anarchiją (suirutę, chaosą), tapdama savo priešybe - nelaisve. Kiekvieno individo laisvė baigiasi (turėtų baigtis) ten, kur prasideda kito laisvė. Tam reikalingas susitarimas ir bendra sutartinė valia, kuri apribotų atskiras laisves.
Kitaip sakant, laisvė anot Hėgelio yra įsisąmonintas būtinumas, būtinybė. Tai veikimas moralės ribose. Santykyje su gamta laisvės dydis priklauso nuo gamtos (kaip ir technikos) dėsnių pažinimo bei galėjimo jais praktiškai naudotis, t.y. darbu sėkmingai nuolat kurti visuomenei būtinas ir be galo svarbias materialines buitines sąlygas. Tai materialioji, ekonominė laisvė.
Kuo turtingesnis ir tikslesnis pažinimas, tuo geriau žmogus gali prisitaikyti prie aplinkos. Iš kitos pusės tai laiduoja sąmonės išplitimą laike, t.y. nutolina nuo esamojo mmomento ateities link ir padeda numatyti ateitį. Kai tokie ateities vaizdiniai-vizijos įgyja apibendrintą pobūdį, iš jų formuojasi bendros idėjos (sąvokos) ir tik šios bendros idėjos suteikia individui galimybę sąmoningai prisitaikyti prie aplinkos ir keisti ją pageidaujama linkme.
Juo labiau išplėtota sąmonė, tuo ji yra laisvesnė ir pajėgesnė apmąstyti savo paties situaciją pasaulyje, pakilti virš kasdienybės. Individas įsisąmonina, kad žmogus yra biosocialinė būtybė. Kuo giliau žmogus pajaučia savo biologinį laikinumą, trapumą, pažeidžiamumą, tuo labiau toks suvokimas brandina kritinį mąstymą ir savo išliekamumo, būties, amžinumo ima ieškoti socialinėse vertybėse, tuo sąmoningesnė, dvasingesnė, laisvesnė darosi jo veikla.
Rinkdamasis savo būtį tautoje, žmogus renkasi atitinkamus poelgius, elgesio būdą. Vieni vverčiau miršta, bet nepasiduoda, kiti praranda valią ir sudaro sandėrį su sąžine. Vadinasi, sprendžiant laisvės problemą, kaip ir visur, svarbiausia tiesa. Tai ir valstybių tikrosios galios pamatas.
Štai rašytojas J.Mačiukevičius klausia: ,,Kur eina žmogus, žmonija?” Ir atsako: ,, Tik į Tiesą”, o tuo pačiu ir į laisvę.
Metafiziniai Laisvės Aspektai
Yra trys metafiziniai tikrovės matymo būdai: monizmas, dualizmas ir analogija. Dualizmas skaido tikrovę ir ardo apibendrintą jos viziją. Jis pripažįsta tik kaitą ir skirtingumus. Dualizmo sukurtoje sumaištyje llaisvei nelieka vietos. Prieštaravimai atskiria tikrovę nuo laisvės, o laisvę nuo tikrovės.
Laisvei neatsiranda vietos taip pat ir monizme, nes iš esmės monizmas yra determinizmas. Tik analoginė tikrovės interpretacija leidžia nuosekliai įtvirtinti laisvę, nes analogija darniai sujungia amžinąją ir vienijančią būties pusę su laikinąja ir besiskaidančiąja puse. Analogija atveria vartus transcendentinei tikrovei, kuri visiškai skiriasi nuo imanentinės, bet yra taip glaudžiai su pastarąja susijusi, kad nuo jos priklauso pastarosios egzistavimas.
Yra trys metafizinės tradicijos: klasikinė, racionalistinė ir kai kurių empiristų bei pozityvistų vykdomas metafizikos neigimas. Jos skiriasi atsakymu į epistemologinį klausimą apie patirties ir proto, valios ir aistrų sąveiką tikrovės pažinimo procese. Racionalistai perdėtai pasitiki žmogaus protu. Empiristai ir Kantas taip pat pasitiki protu, tačiau labai siauruose patirties rėmuose.
Kai protas yra taip apribotas, labai išauga valios reikšmė, dažnai emotivizmo linkme (Hiumas). Platono-Aristotelio metafizika, atvirkščiai, bando suderinti patirtį, protą ir valią. Nors Platonas turi tam tikrų racionalistinių tendencijų, bet tiesos atžvilgiu jis laikosi adekvatumo arba ,,omoiosis” koncepcijos; socializacijos procesą jis siūlo pradėti nuo kūno ir jausmų lavinimo; o tiesos pilnatvė jam prieinama tik per meilės išgyvenimą, nes grynas racionalumas, jo nuomone, tam nėra pakankamas.
Klasikinė metafizika suderina skirtingas patirties rūšis, valią, intuityvų ir loginį mąstymą. Subjektas gerbia palaipsniui jam atsiskleidžiantį tikrovės objektyvumą ir žino, kad absoliučiai objektyvus tikrovės matymas jam nėra prieinamas. Kita vertus, savo pažinimo subjektyvumo įsisąmoninimas leidžia subjektui suvokti, kad jo pažinimas yra asmeniškas ir kūrybiškas.
Įsivyrauja pusiausvyra ne tik tarp skirtingų subjekto psichinių galių, bet ir tarp pažinimo subjekto ir objekto. Ji būtina subjektyviosios ir objektyviosios laisvės pusėms suderinti. Tuo tarpu antroji alternatyvos pusė arba imanentiškumo principas minėtai pusiausvyrai nepalieka vietos. Jis uždaro laisvę ir pažinimą proto rėmuose, o pastarojo santykį su objektyviąja tikrove skelbia esant problematišką.
Žinoma, laisvė nesuderinama nei su deterministiniu natūralizmu, nei su nežabotu kultūralizmu, bet ji gali tobulinti ir gamtą, ir kultūrą. Tarkime, kad mūsų prigimtis yra kultūringa, kad skirtingos ir kūrybingos kultūros kyla iš mūsų protingos ir aistringos prigimties. Mūsų pprigimtis yra labai lanksti ir atvira kūrybingai savirealizacijai visuomeninėje ir asmeninėje kultūroje. Todėl skirtingos kultūros yra mūsų bendros prigimties išsišakojimai. Jeigu tos prigimties nebūtų, nebūtų ko vystyti. Savo ruožtu be kultūros toji prigimtis būtų nevaisinga.
Heteronomija ir Autonomija: Laisvės Balansas
,,Heteronomija” ir ,,autonomija” filosofijos istorijoje įsitvirtino kaip apibendrinto etinių sistemų vertinimo etiketės. Pirmąja paprastai ženklinamos religinės, teocentrinės, pripažįstančios žmogaus priklausomybę etinės doktrinos. Antrąja - nereliginės, antropocentrinės, skelbiančios absoliučią sąžinės laisvę sistemos. Tačiau toks priešpriešinimas yra klaidingas iš esmės, nes brandi laisvė remiasi išmintingu heteronomijos ir autonomijos, priklausomumo ir savarankiškumo, angažuotumo ir spontaniškumo suderinimu.
Taip yra dėl būtinumo sujungti socialinę ir individualią žmonių gyvenimo puses, viešąją ir asmeninę žmonių veiklą. Religijos gali būti ir heteronominės, ir autonominės. Tai priklauso ne tik nuo pačios religijos, bet ir nuo individo asmeninio religingumo rūšies. kitus, save apgaudinėja. Nei vienas žmogus savęs nesukūrė. Vadinasi, visos pagrindinės mąstymo taisyklės ir būdai kiekvienam yra duotos. Skirtumas tik tas, kad neigiantis religiją žmogus atsisako pažinti tai, nuo ko jis ar ji priklauso.
Niekas nnėra nei absoliučiai autonomiškas, nei absoliučiai heteronomiškas.
Laisvė ir Demokratija
Laisvė yra tikra. Tikrovė yra laisva. Demokratija yra esminė visuomenės laisvė. Laisvė yra radikali ir su niekuo nepalyginama galia. Laisvė yra radikali ir fundamentali galia, slypinti žmogaus santaikoje su pačiu savimi, jo bbuvimo ir prigimties darnoje. Štai kodėl laisvė yra vidinis gebėjimas kūrybiškai ugdyti prigimtinę darną.
Tas gebėjimas turi būti vidinis, antraip pačioje savirealizacijoje būtų priklausomumas ir prievarta. Tada savirealizacija būtų prieštaringa. Ji turi būti gebėjimas, galia, o ne jau atliktas veiksmas, kkitaip jis būtų kažkas iš anksto nulemta. Tačiau ji yra tikslus gebėjimas ar galia, nepaisant to, kad ji yra pati bendriausia ir esmingiausia galia. Antraip ji būtų absoliučiai nedeterminuota ir negalėtų nulemti jokio veiksmo ir apskritai ko nors pasiekti; taip pat ji lengvai galėtų būti supainiota su kokiu nors kitu mažiau reikšmingu gebėjimu.
Ugdymo idėja reikalauja proceso ir kelio, o ne atlikto veiksmo sampratos. Tas procesas ir kelias privalo turėti aiškią kryptį, o ne vesti į aklavietę. Be šios krypties nebūtų jokio subjekto ir niekas nebūtų laisvas. Kūrybiškumas garantuoja tai, kad toji kryptis ar orientacija nėra deterministinė, ji nevaržo ir neprievartauja subjekto. Net galutinis savirealizacijos tikslas, kaip ir ppirminė subjekto prigimtis, tam tikra prasme yra kūrybiškumo suformuoti.
Turėdami omenyje tai, kas jau yra pasakyta, laisvę galime apibūdinti ir kaip galią tapti kiek galima geresne asmenybe. Šis apibūdinimas mums leis nušviesti ir kitus laisvės aspektus, ypač gėrio kaip tikrojo laisvės objekto idėją.
Giliausia prasme tapsmas yra transformacija, kurioje subjektas save keičia iš esmės, bet ne ta prasme, kad jis pakeičia savo prigimtį, kas yra neįmanoma, o ta prasme, kad to prašo (bet nereikalauja) pati subjekto prigimtis arba esmė. Nėra jokio prieštaravimo tarp prigimties ir laisvės, nes mūsų prigimtis yra mūsų laisvės šaltinis. Jau minėjome, kad tikrasis laisvės ir jos esminės transformacijos objektas yra gėris, suvokiamas kaip tai, ko pati prigimtis trokšta. Gėris yra tai, kas realizuoja mūsų prigimties portenciją, kas žadina mūsų galias ir jas maitina.
Demokratija taip pat yra esminė galia. Etimologiškai ji reiškia liaudies galią. Tai humanistinė dorovinė galia, būtent universali žmonių galia būti asmenybėmis ir augti kaip asmenybės. Taip demokratija vienijasi su laisve, nes jos abi yra dinaminės galios būti asmenybe.
Būti laisvam - tai būti neregiu. Kovoti už laisvę - tai aklai grumtis surištomis rankomis už tyliai trokštamas alternatyvas, kurių pažadai neįgyvendinami. Tai pažadai, kuriantys kreivą, žmogaus lūpose iškreiptą laisvės idealą.
