Kas Yra Autoriteto Samprata?

Šiame straipsnyje nagrinėjama autoriteto samprata, jo reikšmė visuomenėje ir santykiai su valdžia, tradicijomis bei religija. Siekiant išvengti nesusipratimų, straipsnio pavadinimas kelia klausimą: kas buvo - o ne kas yra - autoritetas? Moderniajame pasaulyje autoritetas išnyko, todėl svarbu iš naujo permąstyti istorinę autoriteto prasmę, jo galios ir prasmės šaltinius.

Hierarchijos schema, iliustruojanti autoriteto struktūrą

Autoriteto Krizė Moderniajame Pasaulyje

Moderniajame pasaulyje autoritetas išnyko, o pats terminas tapo užtamsintas prieštaravimų ir painiavos. Ši krizė, išryškėjusi amžiaus pradžioje, savo ištakomis ir prigimtimi yra politinė. Politinių sąjūdžių, orientuotų į partinės sistemos pašalinimą, atsiradimas ir naujos totalitarinės valdžios formos raida vyko daugiau ar mažiau visuotinio, daugiau ar mažiau dramatiško visų tradicinių autoritetų žlugimo fone.

Svarbiausias šios krizės simptomas yra tas, kad ji apėmė tokias ikipolitines sritis kaip vaikų globa ir auklėjimas, kur autoritetas plačiausia prasme visada buvo priimtas kaip natūrali būtinybė. Faktas, kad toks ikipolitinis autoritetas, reguliavęs santykius tarp suaugusiųjų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, nebėra tvirtas, rodo, kad visos senosios, laiko pašventintos autoritarinių santykių metaforos ir modeliai prarado savo įtikinamumą.

Autoriteto Apibrėžimas

Atsakymas į klausimą, kas yra autoritetas, tikriausiai negali glūdėti „autoriteto apskritai“ prigimties ar esmės apibrėžime. Autoritetas, kurį mes praradome moderniajame pasaulyje, nėra tas „autoritetas apskritai“, o veikiau yra labai specifinė forma, galiojusi Vakarų pasaulyje ilgą laiką. Todėl siūloma iš naujo permąstyti istorinę autoriteto prasmę, jo galios ir prasmės šaltinius. Tačiau atsižvelgiant į dabartinę painiavą atrodo, kad net tokio riboto ir bandomojo apmąstymo galima imtis tik šiek tiek paaiškinus, kuo autoritetas niekada nebuvo, kad išvengtume trivialesnių nesusipratimų ir būtume tikri, jog apžvelgiame ir apmąstome tą patį reiškinį, o ne keletą susijusių ar nesusijusių klausimų.

Kadangi autoritetas visada reikalauja paklusnumo, jis dažnai painiojamas su tam tikra galios ar prievartos forma. Tačiau autoritetas neapima išorinių prievartos priemonių naudojimo; kur naudojama jėga, paties autoriteto nebėra. Kur naudojami argumentai, autoritetas negalioja. Priešais egalitarinę įtikinėjimo tvarką stovi autoritarinė tvarka, kuri visada yra hierarchinė. Jeigu autoritetas apskritai apibrėžtinas, tada jis turi būti priešpriešintas tiek prievartai jėga, tiek įtikinėjimui argumentais.

Istoriniu požiūriu mes galime sakyti, kad autoriteto praradimas yra tik galutinė, nors ir lemtinga, fazė tokios raidos, kuri per amžius pirmiausia pagraužė religiją ir tradiciją. Tačiau išnykus autoritetui moderniajai epochai būdinga universali abejonė įsiveržė ir į politikos sritį, kur dalykai ne tik įgyja radikalesnę išraišką, bet ir pasižymi realybe, būdinga tik politikos sričiai. Kas anksčiau buvo dvasiškai svarbu galbūt tik nedaugeliui, dabar tampa kiekvieno ir visų rūpesčiu.

Tardama, kad neketinu aptarinėti „autoriteto apskritai“, o tik labai specifinę autoriteto sampratą, vyravusią mūsų istorijoje, aš norėjau užsiminti apie tam tikrus skirtumus, kuriuos mes linkę ignoruoti, pernelyg radikaliai kalbėdami apie mūsų laikmečio krizę, ir kuriuos aš galbūt galiu lengviau paaiškinti tarpusavyje susijusios tradicijos ir religijos sampratos terminais.

Taigi nenuneigiamas tradicijos praradimas moderniajame pasaulyje visai neimplikuoja praeities praradimo, nes tradicija ir praeitis nėra viena ir tas pat, kaip norėtų mus įtikinti, viena vertus, tradicijos gerbėjai ir, kita vertus, progreso gerbėjai - ir visai nesvarbu, kad pirmieji smerkia tokią dalykų padėtį, o antrieji ją sveikina. Gali būti taip, kad tik dabar praeitis atsivers mums su neįtikėtinu šviežumu ir pasakos dalykus, į kuriuos niekas dar nepajėgė įsiklausyti. Mums gresia užmarštis, o tokia užmarštis - jau nekalbant apie patį turinį, kuris galėtų būti prarastas, - reikštų, kad, žmogišku požiūriu, mes galime save nuskurdinti vienu matmeniu, žmogaus egzistencijos gelmės matmeniu.

Panašiai ir su religijos prarastimi. Nuo Pascalio ir, net labiau, nuo Kierkegaard‘o į tikėjimą buvo įdiegta abejonė, ir modemus tikintysis savo tikėjimą privalo nuolat saugoti nuo abejonių; ne krikščioniškasis tikėjimas savaime, bet krikščionybė (ir, žinoma, judaizmas) moderniojoje epochoje persmelkta paradoksų ir absurdų. Ir jeigu kas nors kita gali atsilaikyti prieš absurdą - galbūt filosofija, - religija tikrai ne. Tačiau šis tikėjimo į institucinės religijos dogmas praradimas nebūtinai implikuoja tikėjimo praradimą ar net krizę, nes religija ir tikėjimas ar tikėjimas (belief) ir tikyba (faith) jokiu būdu nėra tas pat. Tik tikėjimas, o ne tikyba, iš esmės panašus į abejonę ir nuolat jai atviras. Mano galva, panašias išlygas reikia taikyti ir moderniajai autoriteto prarasčiai.

Autoritetas, grindžiamas įkūrimu praeityje kaip nepajudinamu kertiniu akmeniu pasauliui suteikė pastovumą ir tvarumą, kuris reikalingas žmonėms kaip tik dėl to, kad jie yra mirtingi - netvariausios ir bergždžiausios mums žinomos būtybės. Prarasti autoritetą tolygu prarasti pasaulio pagrindą; jį praradus, pasaulis iš tikrųjų pradėjo svyruoti, vis greičiau keistis ir transformuotis iš vieno pavidalo į kitą, tarsi mes gyventume ir grumtumės su protėjišku universumu, kur bet kas kiekvieną akimirką gali tapti beveik bet kuo.

Autoriteto Tipai

Autoritetas - tai ne tik jėgos pozicija, bet vieno žmogaus pranašumas kitų atžvilgiu. Šis pranašumas remiasi arba didesne „branda“, arba aukštesne „padėtimi“. Pastarąjį galima apibūdinti kaip „tarnybinį autoritetą“. Šį autoritetą turintis yra pastatytas į aukštesnę visuomeninę padėtį (pavyzdžiui, kunigas) arba jam suteikta daugiau įgaliojimų (teisėjas, policininkas).

„Brandos“ pagrindu esantis autoritetas pasireiškia dviem skirtingomis formomis. Viena - pranašumas žiniomis. Koks nors asmuo arba institutas paprasčiausiai turi daugiau specialybės žinių ir tampa autoritetingas kurioje nors vienoje srityje. Antroji „brandos“ autoriteto forma pasireiškia didesniu „subrendimu“ charakterio ir vidinio žmogaus prasme. Vienas asmuo turi autoritetą todėl, kad savo asmenybės išsivystymu pasirodo esąs kitoks, ypatingas žmogus.

Su kuo būtų galima palyginti subrendusį žmogų? Kas dieną mums tenka susidurti su minėtų rūšių autoritetais. Vien jau tai parodo, kaip svarbu mums turėti autoritetą.

Autoriteto Svarba Krikščioniškoje Pasaulėžiūroje

Krikščioniškoji pasaulėžiūra taip pat pabrėžia žmogaus autoriteto būtinumą. Biblija pradeda tuo, kad apie žmogų, puolusį Edeno sode, neleidžia manyti kaip apie gerą iš prigimties. Mums reikia autoritetų ir mes juos surandame. Tačiau kaip visa tai atrodo gyvenime? Štai čia policininkas naudojasi savo tarnybine padėtimi, kad išspaustų pinigų; štai ten kunigas piktnaudžiauja žmonių teikiama jo luomui pagarba tam, kad išlaikytų žmones nuo savęs priklausomus; štai vėl, šeimos tėvas naudojasi savo vieta ir jėga taip, kad nukenčia vaikas, - suluošinamas dvasiškai ir fiziškai; dar kitur, universitete, dėstytojas tam ir naudoja savo žinias, kad pažemintų studentus.

Autoritetu galima lengvai papiktnaudžiauti. Jeigu žmogaus autoritetas neatsiskaitys aukščiau esančiam autoritetui, kils grėsmė atsirasti įvairių formų tironijai.

„Visas autoritetas galiausiai remiasi transcendencija“, - taip sako filosofas Karlas Jaspersas. Be sąryšio su Dievu žmogaus autoritetas greitai virsta komandomis ir prievarta, žmonių niekinimu, nelaisve ir tironija. Tikras autoritetas yra tik tas, kurio pradas yra Dieve.

Dievas sukūrė žmogų, ir žmogus yra į Dievą orientuotas. Dievas, kaip tai mums nedviprasmiškai aiškiai nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio atskleidžia Biblija, yra aukščiausias, absoliutus ir neginčytinas autoritetas. Kitaip ir negalėtų būti, jeigu jau Dievas yra tikras Dievas. Jis turi absoliutų pranašumą tiek brandumu, tiek ir užimama padėtimi. Aukštesnės instancijos kaip jo - visažinio Kūrėjo ir viso pasaulio Globėjo - negali būti. Jis yra Pirmasis ir Paskutinysis, Aukščiausiasis, ir negali būti jokio kito asmens virš jo, kuris nors iš tolo būtų į jį panašus. Jis yra karalių Karalius ir dievų Dievas, ir turi visą valdžią danguje ir žemėje.

Mozė gauna įsakymus iš Dievo, iliustruojanti dieviškojo autoriteto sampratą

Dievo Autoritetas Biblijoje

Dievo reikalavimas laikytis jo įsakymų ir normų Biblijoje sutinkamas nuolatos. Jau nuo pirmųjų Biblijos puslapių aišku, kad Dievas yra toks Dievas, kuris leidžia įsakymus ir paliepimus, o žmogus yra įpareigotas paklusniai laikytis šių įsakymų. Tačiau pastebime dar ir tai, kad žmogus prieš Dievo autoritetą maištauja. Pirmasis įsakymas, kurį Dievas išleido, pažeidžiamas jau Ievos ir Adomo. Žmonijos problemos šerdis - tai maištas prieš Dievo autoritetą! Tai persmelkia visą Bibliją.

Mozės įstatymo pagrindiniuose reikalavimuose taip pat bus pasakyta, kad Dievu reikia sekti ir jo nurodymus vykdyti. Izraelis kaskart iš naujo bus raginamas paklusti Dievo nurodymams: prakeiksmas ateis priklausomai nuo to, ar Izraelis bus paklusnus (žr. Įst sk. 28 ir 30). Naujajame Testamente taip pat žinomas reikalavimas paklusti Dievo paliepimams. Kaip neigiamas pavyzdys Naujajame Testamente minimas Izraelio tautos nepaklusnumas. Krikščionys turi suprasti, kaip yra svarbu išmokti paklusti Dievui (1 Kor 10,1; Hbr 3,7). Galima sakyti, kad ir Senajame, ir Naujajame Testamente apie paklusnumą Dievo paliepimams kalbama vienareikšmiškai. Aukščiausias autoritetas yra Dievas, ir jam vienam privaloma absoliučiai paklusti.

Dievo Gailestingumas, Meilė ir Teisingumas

Kai ypač aiškiai iškeliamas Dievo reikalavimas paklusti, kyla priekaištų, kad Dievas suprantamas tiktai kaip įstatyminė instancija. Todėl dažnai susiformuoja atitinkamas supratimas apie Dievą kaip neturintį jokių autoritetinių reikalavimų. Dievas tuomet tampa beasmene visos esaties pirmine priežastimi. Čia matome, kaip glaudžiai tarpusavyje yra susijusi Dievo autoriteto samprata ir Dievo esaties samprata.

Dievas yra gailestingumo Dievas. Tai labai įspūdingai patvirtinta daugelyje Biblijos vietų. Dievo gailestingumas dar nereiškia, kad jo įsakymų ir normų nepaisymas palieka be pėdsakų. Tačiau Dievas „ilgai dūsauja“ dėl savo dažnai nepaklusnių vaikų. Jis kantrus su jais ir norėtų, kad jie atsiverstų (plg. Tai, kad Dievas yra geras ir gailestingas Dievas, pasirodo jau žmonijos istorijos pradžioje. Adomui ir Ievai nupuolus, Dievas jų nesunaikino ir naujos poros nesukūrė. Tačiau žmonių maišto (nuodėmės) prieš jo autoritetą taip paprastai jis nepraleidžia. Jis yra teisingas Dievas ir negali palikti nuodėmės nenubaustos. Adomas ir Ieva turi pajusti savo nuodėmės pasekmes.

Meilė yra neatskiriama nuo Dievo esaties. Ji turi lemiamą vaidmenį apibrėžiant Dievo kaip autoriteto ir žmogaus santykius. Dievą Paulius vadina „ramybės ir meilės Dievu“ (2 Kor 13,11; plg. Ef 2,4). Dievas myli mus ne už tai, kad esame labai simpatiški ar meilės verti kūriniai. Jis myli mus gailestingumu, kurio nenusipelnėme, ir malone. Aiškiausiai ir labiausiai jaudinančiai meilę Dievas parodė atiduodamas už mus savo Sūnų: „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį.

Paklusnumas Dievui ir Meilės Ryšys

Biblinis reikalavimas paklusti aiškiai atskleidžia tai, jog Dievui nelabai terūpi, kad su jo autoritetu būtų skaitomasi tik kaip su įsakinėjančia valdžia. Mozės įstatymo eilutėse, kuriomis Izraelio tauta bus graudenama paklusti Dievo įsakymams, atskleidžiama tokia mintis: „…nes Viešpats, jūsų Dievas, bando jus, kad sužinotų, ar jūs iš tikrųjų mylite Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi ir siela. Čia kalbama apie meilės ryšį. Tai, kad Dievui visuomet yra svarbu ryšys, atsiskleidžia jau Senajame, o dar stipriau Naujajame Testamente, kai tikėjimas Dievu ir paklusnumas jam susiejami į nedalomą jungtį.

Kadangi Dievas visais atžvilgiais pranašesnis už žmones, tai ir kalbėti apie autoritetinius reikalavimus iš kitos pusės neįmanoma. Dievas yra paskutinis ir absoliutus matmuo, ir Juo remiantis nustatomos visos vertybės ir normos. Šis paklusnumas visada susijęs su pasitikėjimu. Dievo ir žmogaus santykiai pasižymi ne aklu nustatytų taisyklių vykdymu, bet visišku, iš meilės kylančiu pasitikėjimu.

Dievo tėviškumas yra visko, ką tiktai teisėtai galime pavadinti autoritetu, prototipas. Paulius Dievo autoritetu apibrėžia kiekvieno autoriteto esmę. Tai dar nereiškia, kad žmogaus autoritetas išvedamas iš dieviškojo, tačiau nurodoma, koks turėtų būti teisėtas autoritetas.

Žmogaus Autoriteto Ribos

Dievui esant aukščiausiu autoritetu, kiekvienas žmogaus autoritetas privalo paklusti Dievo autoritetui. Žmogus turimu autoritetu piktnaudžiauja, jeigu jis atriboja savo autoritetą nuo Dievo arba netgi pasinaudodamas juo prieš Dievą maištauja. Bet žmonėms, kurie remiasi Dievo asmeniu, egzistuoja tik autoritetas, neprieštaraujantis šiam dieviškajam autoritetui. Nebus pateisintas joks paklusnumo reikalavimas, neatitinkantis Die...

Józef Maria Bocheński ir Autoriteto Prigimties Analizė

Lenkų kilmės filosofas, logikas Józefas Maria Bocheńskis (1902-1995) imasi nedėkingo darbo: nusakyti autoriteto prigimtį, surūšiuoti autoritetų tipus bei apibrėžti jų galiojimo ribas. Galima tik pavydėti Bocheńskio gebėjimo sklandžiai dėstyti mintį ir nepasiduoti pagundai norimą išvadą priimti už teisingą. Šveicarijoje kūręs XX a. lenkų filosofas, logikas ir teologas Józef Maria Bocheński - analitinės filosofijos šalininkas. Tyrė formaliosios logikos pagrindus, jos metodus taikydamas filosofijos sąvokų bei religinės kalbos analizei. Jis parašė knygas „Etikos eskizai“ (Szkice etyczne 1953), „Formalioji logika“ (Formale Logik 1955), „Religijos logika“ (Logik der Religion 1965), „Kas yra autoritetas? Įvadas į autoriteto logiką“ (Was ist Autorität?).

tags: #ka #reiskia #buti #autoritetas