Ką Reiškia Būti Atsakingam Prieš Savo Tėvynę?

Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei? Tai klausimas, kuris nuolat kyla kiekvienos tautos istorijoje, ypač sudėtingais laikotarpiais. Lietuvoje, turtingoje istorinių įvykių ir kovų už laisvę, šis klausimas įgauna ypatingą reikšmę.

Filosofas Leonidas Donskis teigė, kad braižant intelektualinį ir moralinį Europos žemėlapį, į Rytų Europos zoną patektų šalys, kuriose iki šiol tenka rinktis arba sąžinę, arba tėvynę. Laimingos tos, kuriose ši dilema išnyksta ir tiesiog tenka rinktis tarp skirtingų moralinių ir politinių laikysenų. Bet ką daryti, jei negali likti patriotu šalies, kuri nepripažįsta nei laisvės, nei sąžinės?

Taip, mūsų moralinė vaizduotė jas nubraižo, kaip ir atranda istorinių pasakojimų apie tikrą arba tariamą jos didybę. Bet tėvynė - tai juk ne vien sąvokos, idėjos ir žodžiai. Ji yra kasdienės praktikos ir gyvenimo formos, kuriose arba dalyvauji, arba ne. Tai - kalbėjimo ir veikimo būdai, kurie neatsirado vakar ar šiandien. Jie formavosi pakankamai ilgai, todėl viena kita sėkminga vieša diskusija ar įtikinanti publikacija šių kalbėjimo ir veikimo būdų neišardys ir nepakeis.

Daugelis rašytojų ir politinių mąstytojų yra pajuokę imperinio patriotizmo formulę „Teisi ar ne, tai - mano šalis“ (my country, right or wrong). G. K. Chestertonas pašaipiai ir taikliai komentavo šią frazę: „Teisi ar ne, tai - mano šalis“ yra dalykas, kurio joks patriotas net nesugalvotų pasakyti, nebent kraštutiniu atveju. Tai tas pats, kas pasakyti: „Girta ar blaivi, tai - mano motina.“ Bet šitą pompastišką imperinio patriotizmo formulę 1872 m. įspūdingai pakoregavo Vokietijoje gimęs JAV patriotas, pilietinio karo didvyris, generolas ir senatorius Carlas Schurtzas. Išgirdęs kito senatoriaus žodžius apie tėvynę, nesvarbu, ar ji teisi, ar ne, Schurtzas atšovė, kad ir jis pats gali pakartoti šią frazę apie savo šalį - didžiąją Amerikos Respubliką.

Žinoma, tai kritiško ir pilietiško patriotizmo formulė. O ką daryti, jei tėvynės, deja, „ištaisyti“ neįmanoma? Jei ji nesileidžia „ištaisoma“? Jei puikiai supranti, kad prieš tave - ne būrys priešiškų žmonių, o mentalitetas ir politinė kultūra, kurių nepakeisi per keletą metų, o greičiausiai ir per keletą dešimtmečių? Tavojo gyvenimo ir visos kartos žmonių pastangų neužteks ne tik tėvynei „pakoreguoti“, bet net ir tam, kad būtum joje dorai išgirstas.

Kas yra tėvynė - tavo sąmonės santykis su kažkokia vieta Žemėje ar konkrečios šalies socialinė ir moralinė tvarka, kuri tampa tavo gyvenimo principais ir širdies įpročiais, su kuria susitapatini ir kurią gini kaip savo asmenybės ir gyvenimo dalį? Ar leisti, kad kitos šalys „koreguotų“ defektyvią tavo tėvynę, ar ginti savo šalį nuo kitų arogancijos ir pamokslavimo?

Nuo George’o Orwello įžvalgios ir provokuojančios esė Pastabos apie nacionalizmą pasirodymo laikų daugelis britų, amerikiečių ir Vakarų Europos tyrinėtojų nacionalizmą laikė psichologinio, socialinio ir politinio tapatinimosi su ideologine ar etnine grupe mechanizmu bei agresyviu siekiu savąją tautą ar etninę grupę iškelti aukščiau kitų ir pelnyti jai kiek galima daugiau galios ir prestižo, patriotizmą laikant kažkuo nepalyginamai natūralesniu ir labiau įsišaknijusiu mūsų kasdienybėje. Patriotizmas Orwello buvo suprastas kaip meilė gimtajai kalbai, savo kraštui ir kultūrai, sykiu visiškai nesiekiant jų primesti kam nors kitam.

Tėvynė patriotui, anot Orwello, tampa problema tik tada, kai ji užpuolama arba žeminama. Tad patriotizmo iškėlimas aukščiau už nacionalizmą ilgą laiką buvo tapęs nekvestionuojamu dalyku. Bet Štromas savo studijoje apie tikras ir fiktyvias ideologijas šitą konvencinę interpretaciją apvertė aukštyn kojom.

Pasak Štromo, viskas yra priešingai. Patriotizmas - viso labo tik besąlygiškas pritarimas viskam, kas vyksta mūsų šalyje. Formulė „teisi ar ne, tai - mano šalis“ nusako pačią patriotizmo esmę - net, jei man kas nors ir nepatinka mano šalies politikoje ar viešajame gyvenime, šito aš jokiu būdu neturiu skleisti pasaulyje kaip oficialios žinios, nes tai pakirs kitų šalių pagarbą mano šaliai ir dar pakenks tarptautinei reputacijai bei sumenkins jos įvaizdį.

Jei kas nors mums nepatinka, galime tai tyliai tarp savęs aptarti. Kad ir kokia defektyvi, tai - mano tėvynė, ir aš ją priimu tokią, kokia ji yra. Dar daugiau: anot Štromo, patriotizmas suponuoja keistą nuosavybės santykį su iš esmės viešais dalykais, tokiais kaip visuomenė ir jos viešoji erdvė. Čia nėra ir negali būti jokio „mano“, nes ši „mano“ iliuzija slepia arba atmeta faktą, kad kiekviena visuomenės ir jos socialinė bei moralinė tvarka yra bendras buvusių, esamų ir būsimų generacijų, o sykiu ir daugybės sąmoningų piliečių bei politinių darinių kūrinys.

Patriotizmas, Štromo pastebėjimu, net iškreipia santykį su savo šalimi ir visuomene, vietoje kritiško lojalumo ir laisvu pasirinkimu pagrįstos priklausomybės, moralinės logikos siūlydamas kažką panašaus į deformuotą disponavimo logiką, t. y. O nacionalizmas, priešingai, remiasi moraliniu ir politiniu idealu, nuo kurio neleidžiama atitrūkti savajai tautai ir šaliai.

Todėl Štromas buvo įsitikinęs, kad nacionalizmo etika verčia patį kritišką nacionalistą be gailesčio kritikuoti savosios šalies politines deformacijas ir net stoti į kovą su jomis. Geriausias pavyzdys jam yra buvusi Sovietų Sąjunga, kuri tikram rusų nacionalistui atrodė monstru, sunaikinusiu senąją monarchistinę Rusiją ir jos daugmaž europietišką orientaciją.

Tokie pasišventę antikomunistai ir disidentai kaip Aleksandras Solženicynas ir Igoris Šafarevičius buvo patys tikriausi nacionalistai, kuriems atrodė, kad kovą prieš Sovietų Sąjungą galima laimėti tik tarptautiniu sąmoningumu ir solidarumu. O imperiniam patriotui būtų atrodę, kad kova prieš sovietinį režimą, kad ir koks blogas jis būtų, reiškia tėvynės išdavystę.

Mat patriotas egzistuojančią galios struktūrą sutapatina su tėvyne, o nacionalistui tai gali būti visiškai skirtingi, tarpusavyje nesusiję ir vienas kitą paneigiantys dalykai. Nacionalistas gali būti įsitikinęs, kad režimas išdavė jo tėvynę, todėl kova prieš režimą yra lojalumo ir tikėjimo tėvyne bei jos ateitimi išraiška, o patriotui neretai atrodo, kad kova prieš režimą iš principo negali būti neutrali tėvynės atžvilgiu.

Žinoma, Štromo tekste esama sąmoningos provokacijos ir noro naujai interpretuoti lojalumo ir tapatybės moderniąją struktūrą, kurią mes galime pavadinti patriotizmu arba nacionalizmu. Būtų galima ginčytis su juo, teigiant, kad nacionalizmo esama įvairaus - ir liberalaus (būtent jį Štromas ir turi omeny, įrodinėdamas, kad liberalizmo etika nieko bendra neturi su susitaikymu, su bet kokiu šalį valdančiu režimu ar su bet kokia socialine ir moraline tvarka), ir konservatyvaus, ir radikalaus bei gravituojančio ksenofobijos ir kitų neapykantos formų link.

Kad ir kaip būtų, vienas dalykas nekelia jokių abejonių: Štromas siekė suprasti, kaip gimsta fenomenas, kurį turbūt geriausiai yra išreiškęs Kovaliovas, keletą kartų kreipęsis į JT bei Vakarų valstybių lyderius ir prašęs, kad žmonijai ir pasauliui nusikalstanti jo šalis būtų sustabdyta šalinant ją iš tarptautinių organizacijų ir boikotuojant jos iniciatyvas bei forumus. Imperialistai ir Realpolitik atstovai niekada nesupras Kovaliovo ir kitų didžiųjų rusų disidentų elgesio kodekso.

Alternatyvus politikos projektas, kurį didieji rusų disidentai nuo Andrejaus Sacharovo laikų iki Sergejaus Kovaliovo siūlė Rusijai ir visam pasauliui, buvo visuotinių žmogaus teisių paskelbimas vienintele universalia ideologija ir jos įtvirtinimas vietoj anapus moralės esančios Realpolitik, dėl kurios perversiškos logikos priėmimo pavienės valstybės prestižas nūdienos pasaulyje sutampa su jos ekonomine ir karine galia.

Melas ir jėgos garbinimas negali suvienyti pasaulio ir išspręsti jo problemų - šitą gali tik žmogaus teisių paskelbimas visuotiniu dalyku, esančiu anapus pavienės valstybės tvarkomų reikalų sferos. Tai anaiptol ne koks abstraktus moralizavimas - tokie disidentai ir žmogaus teisių gynėjai kaip Tu, Andrejus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas, Aleksandras Štromas, Liudmila Aleksejeva, Olegas Orlovas, Leonidas Volkovas visada kalbėjote teisės argumentų kalba. Kad ir kaip būtų, jums teisė buvo ir yra skirta ne galios santykiams skleisti, o žmogaus teisėms ir pamatinėms pilietinėms laisvėms interpretuoti.

Kaip garsus rusų disidentas, filosofas ir orientalistas Grigorijus Pomerancas priminė savo tekste, skirtame Aleksandro Štromo atminimui, Prūsijos imperatorius Frydrichas II tobulai nusakė jėgos politikos ir teisės santykius: „Jei jums patinka kokia provincija ir jūs turite jėgų ją užimti - imkite ją! Pasaulis supranta šių tiesos gynėjų kalbą. Ji yra nepatogi ir priverčia nusimesti visas kaukes. Bet jei jau užteko drąsos ir garbės nepasitraukti iš ten, kur kalbėjo šie bebaimiai žmonės, teks pasakyti kartu su jais, kad alternatyva tam, ką jie sako, yra paprasčiausias bailumas, konformizmas ir melas.

Savotiškas simbolinis Rytų ir Vidurio Europos disidentų internacionalas pradėjo formuotis jau tada, kada devyni žmonės (tarp jų poetė ir disidentė Natalija Gorbanevskaja) išėjo protestuoti į Raudonąją aikštę Maskvoje po sovietinių tankų įsiveržimo į Prahą 1968-aisiais. Tad nenuostabu, kad tarp rusų, lietuvių, ukrainiečių, lenkų ir kitų tautų disidentų esama idėjinės brolybės.

Partizanų Kova: Atsakomybė Už Tėvynę

A. Ramanauskas-Vanagas - vienas iškiliausių XX a. Lietuvos žmonių. Jį galime laikyti savotiška jungtimi tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Galbūt žmogus iš tolimų kraštų, atsitiktinai sužinojęs apie Lietuvą ir jos istoriją bei kažkur internete pasiskaitęs apie partizanų kovas, galėtų pagalvoti, kad partizanų karas buvo pralaimėtas. Juk atkurti Nepriklausomybės partizanams tuomet nepavyko, ir Lietuva dar keliems dešimtmečiams liko okupuota.

Taip, atkurti Nepriklausomybės partizanams iš karto nepavyko, tačiau jų kova prieš okupacinę supervalstybę dar ilgai buvo įkvėpimo šaltinis ateities kartoms. Kad tai suvoktume, turėtume pažvelgti į tai, kas buvo moraliniai autoritetai vėlesnių kartų laisvės kovotojams, disidentams, galiausiai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio žmonėms.

Pavyzdžiui, Lietuvos Laisvės Lygos įkūrėjas ir lyderis A. Terleckas, kuriam kaip tik vasario pradžioje sukako 90 metų, prieš kelerius metus yra sakęs, kad už Lietuvos laisvę labiausiai turėtume būti dėkingi būtent partizanams. Pats A. Terleckas, matydamas partizanų kovas ir paragintas tėvo, prašėsi priimamas į partizanų būrį, tačiau partizanai jam atsakė: „Eik mokykis ir tuo būk naudingas tėvynei“.

Kaip pasakojo kitas mūsų disidentas kunigas Robertas Grigas, dirbęs ties Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kituose pogrindiniuose leidiniuose, dalyvavęs 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo, vėliau įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą, jo vaikystės metais dar buvo gyvos trėmimų, partizaninio pasipriešinimo temos. „Žmonės pasakodavo ne iš knygų, o pateikdavo gyvų pavyzdžių iš savo patirties. Net ir mano mamos dainos buvo apie pasipriešinimo kovas, apie išėjimą į mišką, tokią tikrą nuojautą ar net žinojimą, kad negrįši, kad žūsi, apie tą išsiskyrimą su mylimosiomis, su seserimis, apie lavonų išniekinimą. Visa tai formavo labai aiškią nuostatą, kas yra mūsų, ir kas yra svetima, kas yra Lietuva, o kas yra svetima prievarta“, - kalbėjo R. Kun. R. Grigo vaikystės prisiminimai puikiai liudija, kokios svarbios Lietuvai buvo partizanų kovos.

Nors R. Grigas gimė tada, kai partizanų kovos jau buvo pasibaigusios, tačiau jos buvo įkvėpimo šaltinis ir ateities kartoms. Kuo A. Ramanauskas-Vanagas ir jo bendražygiai aktualūs šių laikų jaunimui? Juk šių dienų Lietuva yra nepriklausoma, yra galingiausio pasaulyje karinio aljanso narė ir mūsų jauniems žmonėms nebėra būtinybės kovoti su okupantais?

Ramanausko-Vanago gyvenimas gali ir turi būti pavyzdžiu ir šiandieniniam Lietuvos jaunimui kaip pasiaukojimo vardan tėvynės pavyzdys. „Šią dalį prisiminimų iš kovos dėl laisvės laikotarpio skiriu savo mažytei dukrelei Auksutei, kurios irgi ieško okupantas, kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės. Šie partizano žodžiai turėtų priversti susimąstyti, kokie buvo tikrieji Ramanausko-Vanago idealai.

Net ir jausdamas pavojų sau ir savo šeimai, jis nesiliovė kovoti už Lietuvos laisvę ir puoselėjo svajonę, kad net jeigu ne jam pačiam, tai bent jau jo dukrelei teks gyventi laisvoje Lietuvoje. Šie vieno garsiausių Lietuvos partizanų žodžiai rodo, kad tiems, kurie ryžosi stoti į kovą su okupaciniu režimu, Lietuvos Nepriklausomybė buvo besąlygiškas dalykas, ir kad į asmens, kaip individo, laisvę jie žiūrėjo neatsiejamai nuo visos tautos laisvės.

Kalbant apie partizanų, tarp jų ir Ramanausko-Vanago, pasaulėžiūrą, galima atkreipti dėmesį į knygos vietą, kurioje aprašoma, kaip partizanai duodavo priesaiką. Matome, kad duodami priesaiką tėvynei, partizanai tai atlikdavo Šv. Mišių metu, prašydami Dievo pagalbos. Tai liudija daugeliui žinomą tiesą, kad tiek partizaniniame judėjime, tiek vėlesnėje antisovietinėje rezistencijoje labai svarbų vaidmenį vaidino tikėjimas. O istorija liudija, kad būtent katalikai bei tvirtai tautiškų pažiūrų žmonės būdavo tie, kurie pirmieji stodavo į kovą su okupaciniu režimu.

Juk labai didelė dalis ir vėlesnės kartos rezistentų, tokie kaip jau minėtas Robertas Grigas, Alfonsas Svarinskas, Nijolė Sadūnaitė, Sigitas Tamkevičius, Julius Sasnauskas buvo ne tik šiaip tikintieji, bet ir Bažnyčios atstovai (kunigai, vienuoliai). Taip nutikdavo todėl, kad tikintys žmonės daug lengviau pasiryžta aukoti savo gerovę ar net gyvenimą dėl nematerialių dalykų.

Tiesą pasakius, jeigu vyresnė karta būtų besivadovavusi tik individualistinėmis vertybėmis, tai nepriklausoma Lietuva vargu ar išvis būtų atkurta. „Jokios Dzūkijos krašto partizanus jungiančios vadovybės iš pradžių nebuvo. Visame Dzūkijos krašte kūrėsi daug savarankiškai veikiančių partizanų būrių. Tiems būriams vadovaudavo dažniausiai mokytojai, taip pat kaimuose jaunimo tarpe turėję autoritetą puskarininkiai ar buvę valsčių bei apskričių tarnautojai. Taigi be jokių abejonių galima sakyti, kad tiek pati Lietuvos laisvės kova, tiek aukštesnioji partizanų vadovybė buvo ne kieno nors primesta: ji pradėta organizuoti ne iš viršaus, o iš apačios - iš tyriausios Lietuvos kaimo jaunuomenės.

Partizanų aukštesnioji vadovybė susiformavo palengva, iš demokratišku būdu išrinktų vadų, kuriais Lietuvos kaimas pasitikėjo. Šiandien aš, jau aštuntus metus einantis įvairias pareigas partizanų vadovybėje, drįstu tvirtinti, kad tik dėl to Lietuvos laisvės kovos sąjūdis šiuo metu yra gyvas ir nepalaužiamas iki paskutinio kovotojo. Ši knygos vieta skaitytojams, taip pat ir jaunosios kartos, padeda suprasti, koks svarbus pokario rezistencijoje buvo bendruomeniškumas, pagarba autoritetams.

Kalbant apie Ramanauską-Vanagą kaip pavyzdį nūdienos jaunimui, turime suvokti, koks svarbus šaliai ir visiems jos žmonėms yra tarpusavio pasitikėjimas, savanorystė. Beje, labai svarbu pabrėžti, kad skirtingai nei daugelis kitų garsių partizanų, Ramanauskas-Vanagas niekada nebuvo profesionalus karininkas, nebuvo ir politikas ar įtakingas valdininkas. Tačiau jis, dirbdamas mokytojo darbą, jautė ne ką mažesnę atsakomybę stoti į ginkluotą kovą už tėvynę.

Kalbant apie Ramanausko-Vanago ir kitų partizanų reikšmę, negalime nutylėti to, ką apie mūsų partizanus kalba priešiškų valstybių propaganda. Kodėl gi Rusijos režimui toks naudingas partizanų juodinimas? Imperinių ambicijų niekaip negebančiai atsikratyti Rusijai yra labai nenaudingos tvirtą tautinę savimonę turinčios Baltijos šalys. O pakirsti tautinę savimonę, pasididžiavimą savo tauta lengviausiai galima pasitelkiant iškiliausių tos tautos žmonių juodinimą.

Apibendrinant, Ramanauskas-Vanagas - vienas iškiliausių XX a. Lietuvos žmonių. Jį galime laikyti savotiška jungtimi tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios. Užaugęs Vasario 16-osios Lietuvoje, vėliau jis tapo žmogumi, kurio (kaip ir jo bendražygių) kova tapo įkvėpimu tiems, kurie padėjo pagrindus Kovo 11-ajai.

Kiekvienas žmogus gyvenime turi daug įvairiausių įsipareigojimų ir pareigų, kurių privalo laikytis. Žmogus jaučiasi atsakingas už tai. Tokių įsipareigojimų ir pareigų yra labai daug, tačiau pats svarbiausias įsipareigojimas yra savo tautai bei visuomenei. Taigi, šioje kalboje kalbama būtent šia tema, ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei bei visuomenei.

Tam kalboje remiamasi žymiausiais savo laikotarpio rašytojais bei poetais, kurie savo kūryboje atskleidė įsipareigojimo tėvynei bei visuomenei reikšmę žmogaus gyvenime.

Apibendrinant, atsakomybė prieš tėvynę yra daugialypė sąvoka, apimanti meilę savo kraštui, jo istorijai ir kultūrai, taip pat pasiryžimą ginti jo laisvę ir nepriklausomybę. Tai yra nuolatinis procesas, reikalaujantis sąmoningumo, pilietiškumo ir pasiaukojimo.

tags: #ka #reiskia #buti #atsakingam #pries #savo