Žmogus - tai asmenybė, apdovanota didžiausia dovana - gyvybe. Įgydama šią dovaną, asmenybė įgyja ir atsakomybę už ją. Žmogus gali rinktis, kam ir kaip išnaudoti savo gyvenimą, dažniausiai susiduriant su dviem pagrindinėmis kryptimis: gyventi sau arba gyventi kitiems. Abu variantai yra prasmingi ir svarbūs, nors ir skirtingi savo esme. Kyla klausimas, ką žmogus renkasi dažniau - gyventi dėl savęs ar dėl kitų? Kodėl vienas pasirinkimas vyrauja labiau už kitą?
Šiame straipsnyje nagrinėsime asmenybės laikyseną ribinėse situacijose, remdamiesi literatūriniais kūriniais, istorinėmis asmenybėmis ir filosofinėmis idėjomis.
Asmenybė - tai žmogaus unikalumas, jo individualybė ir vertybės.
Gyvenimas sau ar kitiems: amžina dilema
Žmogaus pasirinkimas - gyventi sau ar kitiems - yra amžina dilema, nagrinėjama įvairiuose kontekstuose. Gyvenimas sau dažnai siejamas su asmeninių tikslų siekimu, savirealizacija, materialine gerove. Tai nėra egoistiškas pasirinkimas, nes rūpinantis savimi, žmogus gali tapti stipresnis, labiau pasitikintis savimi ir galintis vėliau padėti kitiems.
Gyvenimas kitiems, priešingai, orientuotas į altruizmą, pagalbą artimui, bendruomenės gerovę. Toks pasirinkimas teikia pasitenkinimą matant savo veiklos rezultatus, jaučiant, kad esi reikalingas ir svarbus. Tačiau svarbu nepamiršti, kad besąlygiškas atsidavimas kitiems gali išsekinti ir paversti žmogų auka.
Nėra vieno teisingo atsakymo į klausimą, kaip gyventi. Kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti jam artimiausią kelią. Svarbiausia, kad pasirinkimas būtų sąmoningas ir atitiktų asmenines vertybes.
Asmenybės laikysena ribinėse situacijose lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūroje asmenybės laikysena ribinėse situacijose - dažnas ir svarbus motyvas. Justinas Marcinkevičius - vienas iškiliausių lietuvių poetų ir dramaturgų, savo kūryboje nuolat kėlęs žmogaus atsakomybės, moralės, tautos likimo klausimus. Jo „Kalba laidojant Sausio 13 dienos žuvusiuosius“ yra gilus ir jaudinantis pamąstymas apie laisvę, auką ir tautos vienybę. Marcinkevičius pabrėžia, kad laisvė nėra duotybė, ją reikia išsikovoti ir apginti. Žuvusiųjų auka tampa įkvėpimu gyviesiems tęsti kovą už nepriklausomybę.
Kitas pavyzdys - Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, kuri tapo Lietuvos valstybės himnu. Šiame kūrinyje autorius išreiškia meilę Tėvynei, ragina tautą vienytis ir siekti šviesesnės ateities. Kudirka tiki, kad tik susitelkę ir dirbdami išvien, lietuviai gali išsaugoti savo kalbą, kultūrą ir valstybingumą.
Šie ir kiti lietuvių literatūros kūriniai atskleidžia, kad ribinėse situacijose žmogus turi pasirinkti, kokias vertybes jis gina, už ką kovoja. Neretai šis pasirinkimas reikalauja didelių aukų, tačiau tik išlikdami ištikimi savo idealams, žmonės gali išsaugoti savo orumą ir tapti pavyzdžiu ateities kartoms.
Visų pirma asmenybe gali vadintis žmonės, kurie lemtingomis aplinkybėmis nepasiduoda ir išlieka garbūs. Kartą Frydrichas Fileris yra pasakęs: „Garbė brangesnė už gyvenimą“. Šią mintį galima pagrįsti žymaus Renesanso epochos saulėlydžio dramaturgo Viljamo Šekspyro kūriniu „Hamletas“. Rašytojo kūryboje atsispindi naujųjų laikų krizė nusiviliama žmogumi, žmogus tampa savanaudžiu. Tragedija „Hamletas“, tai viduramžių legenda apie kerštą, virtusi filosofiniu kūriniu, kuris verčia susimąstyti apie pasaulyje egzistuojantį blogį, žmogaus paskirtį žemėje. Pagrindinis veikėjas kūrinyje Hamletas, jis parodo savo ryžtą bei proto sugebėjimus. Pagrindiniu tikslu tampa kerštas dėl garbės. Tragedijoje bandoma, kad Hamleto dėdė, kuris nužudė karalių, pats išsiduotų įvykdęs nusikaltimą. Galiausiai princui tenka aukoti ne tik mylimosios, bet ir savo gyvybę dėl garbės.
Vincas Kudirka, "Tautiška giesmė" - asmenybės pavyzdys, kuris atsidavė Tėvynei.
Kūryba kaip būtina asmenybės egzistavimo sąlyga
Kūryba - tai ne tik meninė veikla, bet ir būdas išreikšti save, savo jausmus, mintis, patirtis. Kūryba padeda žmogui susidoroti su sunkumais, atrasti prasmę gyvenime, kurti naujas idėjas ir sprendimus. Lietuvių literatūroje kūryba dažnai vaizduojama kaip būtina asmenybės egzistavimo sąlyga.
Rašytojai, poetai, dailininkai, kompozitoriai savo kūryboje atspindi tautos istoriją, kultūrą, mentalitetą. Jie kalba apie laisvę, meilę, tikėjimą, atsakomybę, teisingumą. Kūryba gali būti įvairi: rašymas, piešimas, dainavimas, šokis, vaidyba, amatai. Svarbiausia, kad žmogus rastų jam artimą būdą išreikšti save ir savo kūrybiškumą. Kūryba padeda atsiskleisti asmenybei, ugdo pasitikėjimą savimi, skatina tobulėti.
Krikščioniškosios vertybės lietuvių literatūroje
Krikščioniškosios vertybės - meilė artimui, atjauta, atleidimas, nuolankumas, tikėjimas - turėjo didelę įtaką lietuvių literatūrai. Daugelis rašytojų savo kūryboje nagrinėja šias vertybes, ieško atsakymų į sudėtingus moralinius klausimus.
Pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio „Metai“ - tai ne tik gamtos metų laikų aprašymas, bet ir pamokslas apie dorą gyvenimą, darbštumą, santarvę. Donelaitis ragina žmones būti sąžiningais, teisingais, gerbti vieni kitus. Jis tiki, kad tik laikydamiesi krikščioniškųjų vertybių, žmonės gali sukurti darnią ir laimingą visuomenę.
Maironio kūryboje taip pat ryškus krikščioniškasis motyvas. Jo eilėraščiuose skamba meilė Dievui, Tėvynei, žmogui. Maironis tiki, kad tik tikėjimas gali padėti žmogui ištverti sunkumus ir pasiekti dvasinę pilnatvę.
Krikščioniškosios vertybės lietuvių literatūroje atspindi tautos mentalitetą, jos siekį gyventi pagal Dievo įsakymus.
Kaip užauginti brandžią asmenybę
Brandi asmenybė - tai žmogus, kuris yra atsakingas, savarankiškas, sąmoningas, geba priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Brandi asmenybė gerbia kitus žmones, jų nuomones, vertybes. Ji yra atvira naujovėms, nuolat tobulėja ir siekia geresnio gyvenimo.
Užauginti brandžią asmenybę - tai ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis tėvų, mokytojų, visuomenės pastangų. Svarbu, kad vaikas nuo mažens būtų mokomas atsakomybės, savarankiškumo, pagarbos. Jam turi būti suteikta galimybė reikšti savo nuomonę, priimti sprendimus, daryti klaidas ir mokytis iš jų.
Tėvai turėtų būti pavyzdžiu savo vaikams, rodyti jiems, kaip elgtis teisingai, sąžiningai, pagarbiai. Mokytojai turėtų skatinti vaikų kūrybiškumą, kritinį mąstymą, savarankiškumą.
Pokyčiai gyvenime: kaip tapti geresne asmenybe
Taip, pasiekti pokyčių gali būti sunku. Jūs kuo puikiausiai žinote, ką turite daryti, tai, ką perskaitote, jums jokia naujiena. Įpraskite kokybiškai išsimiegoti. Sveikai maitinkitės. Būkite fiziškai aktyvūs. Stenkitės būti pozityvūs. Tobulinkite bendravimo įgūdžius. Susitelkite į asmeninius tikslus. Neskubėkite - pokyčių link judėkite mažais žingsneliais. Nieko naujo - jokių naujų sąvokų, tik tai, apie ką kalba visi ir visur.
Ar tai reiškia, kad viskas, ką perskaitote, nieko verta? Anaiptol. Antai svetainėje, kurioje skelbiamas kad ir šis rašinys, pateikiama begalė informacijos, praturtinančios ir protą, ir sielą. Tad kodėl gyvenimas nesiklosto taip, kaip norėtumėte? Kaip, užuot toliau vien tik skaičius savigalbos knygas, pagaliau ryžtis realiems veiksmams? Jei to savęs klausinėjate, ko gero, laikas sukaupti jėgas ir įgyvendinti tuos pokyčius, kurie jūsų gyvenime kaip tik šiuo metu reikalingi, rašo B. D. Flaxington.
Kaip įgyvendinti pokyčius?
Visų pirma aiškiai apsibrėžkite, ko norite. Daugelis žmonių gali aiškiai pasakyti, ko tikrai nenori arba ką nori liautis daryti ir nuo ko pabėgti. Deja, jiems nelabai aišku, ką reikėtų daryti toliau. Nėra paprasta siekti tikslo, kai tiksliai nežinai, koks tas tikslas yra. Čia ir visa esmė - pirmiausia turite įsivardyti, ką laikysite sėkme. Juk kaip kitaip sužinoti, kad tikslas pasiektas? Kokiais vertinimo kriterijais - kiekybiniais ar kokybiniais - vadovausitės?
Vizualizuokite savo siekiamybes: jas nusipieškite, susidarykite sąrašą, nusibraižykite schemą. Darykite taip, kaip jums patogiau. Svarbiausia - kad visada žinotumėte, į kurią pusę einate ir kur pasirinktas kelias veda. Įsivardykite kliūtis, su kuriomis, kaip manote, susidursite, ir jų neignoruokite. Pozityvioji psichologija - geras dalykas, tačiau joje pernelyg nuvertinamas faktas, kad kiekviename kelyje pasitaiko kliūčių. Bus sunku pradėti lankyti užsiėmimus, persikelti į naujus namus ar nusipirkti automobilį, apie kurį seniai svajojate, jei visąlaik abejosite.
Gyvenime retai kada pavyksta veiksmingai suderinti priešingus dalykus: sunku pasiekti savo tikslus, ignoruojant kliūtis, trukdančias jų siekti. Tačiau tai nereiškia, kad dėl kliūčių reikia nuleisti rankas. Priešingai - jas reikia išnaudoti! Kiekviena kliūtis - tai nauja galimybė. Aiškiai jas apsibrėžkite ir tada suskirstykite: kurias iš jų galite kontroliuoti, kurioms iš jų galite daryti įtaką, o kurios nuo jūsų valios nepriklauso. Kartais, įsivardijus kliūtis, paaiškėja, kad reikia grįžti atgal ir kiek pakoreguoti tikslus.
Tikslai turi būti realistiški - tik realistiškus tikslus įmanoma pasiekti. Supraskite, kad visi esame skirtingi: skiriasi mūsų stipriosios ir silpnosios pusės, taigi skiriasi ir galimi tobulėjimo būdai. Tai reiškia, kad turite liautis lyginę save su savo geriausiu draugu, kaimynu ar giminaičiu. Vertinkite tik savo savybes. Orientuokitės į tai, kas sekasi būtent jums. Pagalvokite, į ką būtų verta sutelkti asmeninius išteklius. Būtent dairymasis į kitus dažniausiai užkerta kelią pirmyn. Aiškiai apsibrėžti, kuriose srityse esate stiprus ir į ką dera orientuotis, labai svarbu. To nepadaryti - rizikinga.
Žinokite, kad turite iš ko rinktis. Dažnas pusiaukelėje įstringa tik todėl, kad mano turįs vieną vienintelį pasirinkimą. Jei negaliu nubėgti maratono, kokia prasmė sportuoti? Jei per pusmetį negaliu numesti 25 kilogramų, kam apskritai kankintis ir keisti mitybos įpročius? Užuot laikęsi įsitikinimo, kad kelias į galutinį tikslą tėra vienas, pasiieškokite kitų jo link vedančių kelių, kurių tikrai yra daugybė. Pažvelkite į visa tai kūrybiškai ir pamatysite, kad galimybių - kur kas daugiau nei viena. Pasirinkite tą kelią, kuris jums pasirodys priimtiniausias, ir atkakliai jo laikykitės. Priėmę sprendimą, nebedvejokite - eikite tuo keliu tol, kol matysite, kad jis veda jus į tikslą.
Turėkite planą - griežtą, konkretų. Viltys, svajonės ir norai naudingi tik idėjos generavimo etape. Kai tiksliai žinosite, kur norite nueiti ir su kokiomis kliūtimis susidursite, suprasite savo žmogiškąjį faktorių ir pasirinksite, kuriuo keliu eiti tikslo link, aiškiai įsivardykite, ką konkrečiai turite padaryti ir kiek konkrečiai jums tai atsieis. Liaukitės svarstyti ir pradėkite daryti.
Didžiąsias asmenybes, išsiskiriančias iš kitų savo ryškiais vidiniais bruožais, visada lydi ir lydėjos aplinkinių dėmesys. Jos garsina savo tautą, į asmenybes stengiasi lygiuotis ir paprasti žmonės ar jų mažumos. Tačiau, ką jiems patiems reiškė būti žymiais, ką jie paliko po savęs? Tai klausimai į kurios reikia atsakyti, norit suprasti, ką reiškia būti asmenybe.
Prieš 2000 metų atsiradęs krikščionių tikėjimas, per tiek metų išliko ir tapo viena labiausiai paplitusių religijų pasaulyje kurios pagrindinis asmuo yra popiežius. Prieš keletą metų miręs Jonas Paulius II, buvo viena žymiausių asmenybių, vienas didžiausių šviesulių, kokiu tik regėjo pasaulis. Jonas ieškojo panašumu, o ne skirtumų, tarp skirtingų religijų, aplankė daugybę šalių, pritraukė daugybę jaunų žmonių į bažnyčias. Ką jam reiškia būti asmenybe? Tai atlikti savo darbą taip, kad jis pranoktų visų lūkesčius, tinkamai vadovauti bažnyčiai ir tikintiesiems.
Reikšmingumo poreikio tenkinimas
Žmogus gali būti laimingas tik tada, jei nuolatos tenkina savo reikšmingumo poreikį.
- Puiku jei turtas kaupiamas palengva, auga išvien su jūsų individualia branda. Tada turtas dėkingas gyvenimo palydovas.
- Ši idėja puikiai atskleista filme, kuriame karaliui labai patinka siūti drabužius, o jis yra verčiamas tvarkyti valstybės reikalus [Tas pats Miunchauzenas, 1979], nors tokiai veiklai neturi gabumų. Iš jo neišėjo nei geras karalius, nei geras siuvėjas. Vienas daktaras svajojo tapti vyriausiuoju skyriaus gydytoju. Kai jam nepavyko, jis pabandė kitose ligoninėse, kol pagaliau gavo norimas pareigas. Jis pagerino materialinę padėtį, bet daugelis kvalifikuotų gydytojų išėjo negalėdami pakęsti jo vadovavimo stiliaus. Tada jis pasitraukė iš medicinos ir tapo verslininku, vėliau - stambiu valdininku, galiausiai - seimo nariu. Tendencija aiški. Blogi tie žmonės kurie nori valdžios dėl valdžios.
- Tai vienas iš geresnių augimo „į šoną variantų” - juk hobis dažnai padeda vystyti asmenybę. Kartais hobis net tampa pagrindine veikla.
- Šis kelias veda į aklavietę. Teisės pažeidėjų psichologinė analizė atskleidžia, kad dažniausiai pagrindinis jų motyvas yra nepatenkintas reikšmingumo jausmas.
- „Prikibimas iš viršaus” - tai nepagrįsta garsių žmonių kritika, jų pjudymas ir žlugdymas. Galima puikiai paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės taip veržiasi į spektaklį, koncertą ar futbolo rungtynes, kuriose dalyvauja garsūs žmonės. Ne vien dėl to, kad pajustų nuoširdų pasitenkinimą - taip jie tiesiog siekia patenkinti savo reikšmingumo jausmą. Būdami netoli žvaigždžių, jie jaučiasi reikšmingesni patys. Kita vertus, tie, kurie siekdami patenkinti savo reikšmingumo poreikį tobulėja ir auga, tokiems renginiams paprastai neturi laiko. Publikos požiūris į garsenybes labai nepastovus. Šiandien iškelia į padanges, o rytoj jau gali blokšti į pragarą. Rekomendacija. Pernelyg arti neprisileiskite besižavinčių jumis žmonių. Genijai ir talentai saugokitės!
- Ieškodami „teisingumo” tokie žmonės užverčia skundais įvairias institucijas. Jie stengiasi savo pretenzijas nukreipti kuo „aukščiau”. Kartą vienas toks įkyruolis, buvęs kariškis, bandė išsireikalauti didesnę pensiją. Jam pavyko pasiekti,kad jo skundą nagrinėtų gynybos ministro pavaduotojas, armijos generolas. Generolas tam veikėjui pasiūlė kelis neblogus variantus, bet šis kategoriškai nesutiko ir pareikalavo, kad jam suteiktų pulkininko laipsnį (į atsargą buvo išleistas kaip papulkinikis). Karinė vadovybė atmetė ultimatumą. Tada jis savo skundais užvertė kitas instancijas. Bet greičiausiai, net jei jam būtų suteikę pulkininko laipsnį, šis žmogus nebūtų nurimęs ir susigalvotų naujų reikalavimų.
- Nuo menkų tvarkos pažeidimų mokykloje ir darbe iki sunkių nusikaltimų.
- Galiausiai pats greičiausias būdas patenkinti savo reikšmingumo jausmą yra susirgti neuroze. Kad tai įvyktų reikia tiesiog nieko nedaryti. Kai žmogus jums sako esąs pats nelaimingiausias, verta atkreipti dėmesį į žodelį PATS. Susirgęs žmogus sau, giminaičiams, gydytojams tampa PATS PAČIAUSIAS. Iš pradžių ligonis pagalbos kreipiasi į poliklinikos gydytoją, paskui į „kapitoną” - labiau patyrusį gydytoją, tada į „majorą” - padalinio vadovą. Tai pirmasis karjeros etapas. Gliausiai jis bendrauja su „pulkininkais” ir „generolais”, išsireikalauja siuntimo pas „maršalus” . Tokiems ligoniams labiau patinka gydytis universitetinėse klinikose. Vien garsių gydytojų vizitai ko verti! Priekyje žengia katedros vedėjas, mokslų daktaras, profesorius, iš paskos du ar trys docentai ir visas būrys stažuotojų. Ir visa tai dėl jo! O jei jis pasveiks, kas jo laukia tada? Slankiojimas darbe, kurio jis gerai neišmano, viršininko pastabos, žmonos panieka… Ne, pasveikti negalima! Daugelis garsių psichoterapeutų teigė, kad ligoniai nenori išsivaduoti iš neurozės. Pastebėta, kad nugalėtojų žaizdos užgyja greičiau. Kai žmogus turi tikslą, jam nėra kada sirgti, atsitiktinius negalavimus jis įveikia padedamas vietos poliklinikos ir gydytojų.
Svarbu prisiminti, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, ne tik išvaizda, bet ir savo vidumi, charakterio bruožais, tuo kas sudaro individualybę. Šios savybės nulemia mūsų likimą, pasirinkimus. Kiekvienas individas pasirenka skirtingą kelią, vieni aukojasi kitų labui, kiti tampa savanaudžiais. Tikrasis žmogaus veidas išryškėja sunkiomis akimirkomis. Taigi kyla klausimas, ar visi gali vadintis asmenybėmis?