Šiandien, kai minime 76-ąsias didžiojo Vilniaus geto likvidavimo metines, svarbu prisiminti ir suprasti, ką anuomet žydui reiškė gyventi gete. Lietuvos istorija, ypač Antrojo pasaulinio karo laikotarpis, yra paženklinta žydų bendruomenės tragedija. Šiame straipsnyje nagrinėjame, kaip žydai bandė pagerinti savo gyvenimą getuose, nepaisant siaubingų sąlygų ir nuolatinės mirties grėsmės.
Varšuvos getas, 1941 m. Bundesarchiv nuotrauka
Žydų gyvenimas Lietuvoje iki Holokausto
Galima sakyti, kad prieš Hitleriui ateinant į valdžią, žydai Lietuvoje gyveno neblogai. Nesivaržant buvo galima kalbėti žydiškai, vadinti vienas kitą žydiškais vardais. Žydų (jidiš) kalba buvo leidžiamos knygos, spausdinami laikraščiai ir žurnalai. Buvo ir žydų teatras, bibliotekos, žydų ligoninė, įvairios viešosios įstaigos, tokios kaip Sveikatos apsaugos agentūra, ORT mokyklos, kuriose žydų jaunimas mokėsi amatų ir įvairių kitų techninių profesijų. Parduotuvių iškabose greta lietuviško pavadinimo buvo galima užrašyti ir žydišką.
Gimnazijose buvo dėstoma įvairiomis kalbomis, kiekvienas turėjo galimybę pasirinkti jam tinkamą: greta gimnazijų, kuriose buvo dėstoma valstybine - lietuvių kalba, buvo mokyklų, kuriose mokomoji kalba buvo rusų, lenkų, vokiečių, taip pat jidiš ir hebrajų. Pastarosios mokyklos buvo netgi skirtingų pakraipų - religingiems, besilaikantiems tradicijų žydams ir pasaulietiškos. Paskelbus nepriklausomybę, visos tautinės mažumos, įskaitant žydus, tuojau pat įgavo plačias teises. Buvo įsteigta žydų reikalų ministerija, kuriai vadovavo ministras žydas, klestėjo kultūrinis ir visuomeninis tautinis gyvenimas. Deja, šis auksinis periodas ilgai nesitęsė. Palaipsniui visų laisvių buvo atsisakyta, žydų reikalų ministerija uždaryta, įvesti įvairūs apribojimai, atgijo antisemitizmas.
Žydai nebuvo priimami į darbą valstybinėse įstaigose, jiems buvo uždrausta pirkti žemę, jie negalėjo užsiimti žemdirbyste. Vieninteliai darbai, kuriais žydai galėjo užsiimti buvo prekyba ir amatai. Jie dar galėjo studijuoti, jei tam turėdavo lėšų. Daug jaunų žydų nematė jokių perspektyvų Lietuvoje ir bandė emigruoti. Tačiau viskas kardinaliai pasikeitė Vokietijoje į valdžią atėjus Hitleriui. Lietuvoje pakėlė galvas tamsios jėgos, išsiveržė iki tol tūnojusi neapykanta. Tada žydų žvilgsniai nukrypo į Sovietų Sąjungą. Daugelis svajojo išvažiuoti tenai, vildamiesi, kad tik ten žydai taps pilnateisiais piliečiais.
Gyvenimas getuose: iššūkiai ir bandymai pagerinti sąlygas
Okupavus Lietuvą, žydams buvo pavojinga pasirodyti gatvėse. Jie sėdėjo namie ir laukė pokyčių. Nutarė ieškoti, kur daugiau gyvena žydų tautybės žmonių, ir žmones šaudė per jų butų langus. Taip atsitiko su Roza Gapanavičiūtė Bloch mamos broliais. Juos apkaltino, kad iš jų butų buvo šaudoma, ir suėmė.
Vokiečiai išleido įsakymus, kad visi žydai turi prisikabinti šešiakampę žvaigždę iš priekio ir iš nugaros, kad būtų matyti - čia žydai. Žydams negalima vaikščioti šaligatviu, tik gatve, kartu su arkliais ir kitu transportu. Nuo tos minutės žydai tapo kažkokiu ypatingu įrankiu, kuriuo galima pasinaudoti visai atvejais ir kuris neturi teisės prieštarauti.
Getas tapo žydų įkalinimo vieta su sargyba, šunimis, spygliuota tvora. Kiekvienas turėjo palikti savo butus ir daiktus. Su vienu mažu čemudanėliu žydus perkėlė į vieną kambarį, buvome keturiese, tėvai aš ir brolis. Kiekvieną dieną su sargyba išvesdavo į priverstinį darbą. Šeimos nepaprastai badavo.
Roza Gapanavičiūtė Bloch, būdama vienuolikmete, lįsdavo po spygliuota tvora, kad gautų maisto: "Matyt, bado jausmas buvo stipresnis nei mirties jausmas... Grįždavau namo ir būdavo didžiulė šventė - virdavome burokėlius, visi galėdavome pavalgyti."
Vėliau vokiečiai ėmė galvoti, kaip sumažinti žydų skaičių gete. Buvo vykdomos įvairios akcijos, tokios kaip "Inteligentų akcija" ir 1941 m. spalio 28 d. akcija Demokratų aikštėje, kurių metu žydai buvo apgaulės būdu išvežami ir nužudomi. Taip pat buvo sudeginta Mažojo geto ligoninė kartu su ligoniais, gydytojais ir visais žmonėmis, kurie ten gyveno.
Vilniaus getas buvo sudarytas iš dviejų dalių, Didžiojo ir Mažojo. Getus skyrė dabartinė Vokiečių gatvė. Didžiajame gete žydų tarybai vadovavo Anatolis Fridas, o Mažajam getui - Aizikas Leibovičius. Taip pat buvo sukurta žydų policija, kuriai vadovavo Jakovas Gensas. Iš pradžių žydai tikėjosi, kad gete jie gyvens ilgai, tačiau tokios viltys greitai žlugo. Jau per 1941 m. vykdytas akcijas buvo nužudyta apie 18 tūkstančių žydų.
Žydai, tikėdamiesi išvengti mirties, pradėjo pačiame gete statyti slėptuves. Jos buvo statomos palėpėse, giliai po žeme, skirti vienam ir keliems žmonėms. Vykdant patikrinimus geto teritorijoje, tokiose slėptuvėse žmonėms tekdavo praleisti daug valandų. Neretai slėptuvėse trūkdavo oro ir dėl to iš jų ne visi išeidavo gyvi.
Siekiant „atrinkti“ reikalingus nacistinei valdžiai žydus, buvo naudojamos „šainos“, kurių turėtojai galėjo dirbti ir išgyventi. Šainų dalinime dalyvavo ir žydų policija. Žinoma, jie ne tik spręsdavo, kam gyventi, bet ir stengdavosi gelbėti žydus. Neturintieji šainos buvo pasmerkti mirčiai.
Vilniaus geto vartai, 1941 m.
Kultūrinis ir dvasinis gyvenimas getuose
Nepaisant siaubingų gyvenimo sąlygų ir baimės, gete virė ir kultūrinis bei dvasinis gyvenimas. Gete veikė orkestras, du chorai, muzikos mokykla, kurioje mokėsi 100 mokinių, dvi pradinės ir viena vidurinė mokykla. Čia viešpatavo badas, bet buvo kelios valgyklos, kuriose buvo patiekiamas košerinis maistas. Taip pat veikė biblioteka, skaitykla, archyvas, statistikos skyrius ir geto muziejus. Gete buvo sukurtas teatras, simfoninis ir džiazo orkestras.
Pirmaisiais geto teatro veiklos metais jame buvo suvaidinta 111 vaidinimų. Gensas žinojo, kad žydai gete buvo pigi darbo jėga vokiečiams. Jis siekė mažinti psichologinę įtampą gete ir taip nuo mirties apsaugoti kiek įmanoma daugiau žmonių.
Avromas Suckeveris ir Šmerke Kačerginskis Vilniaus gete, 1943 m.
Anot J. D. Cammy, „Suckeveris kultūrinį produktyvumą aiškiai laikė būdu nugalėti vokiečių mėginimus iš žydų atimti jų žmogiškumą. Tai buvo ir rezistencinė veikla, papildžiusi jo narystę pogrindinėje Jungtinėje partizanų organizacijoje (jid. FPO užmezgė ryšius tarp geto pogrindžio ir partizanų grupių, kurias regione subūrė sovietai ir kurių atstovai su getu kontaktavo pavojingomis sąlygomis.
Pagalba iš išorės: Onos Šimaitės ir Karlo Plaggės pavyzdžiai
Ypač svarbūs buvo žmonės, kurie rizikavo savo gyvybėmis, kad padėtų žydams getuose. Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė, turėdama leidimą lankytis Vilniaus gete, nešė į getą būtiniausius daiktus, užmezgė ryšį su ten kalintais žmonėmis, gelbėjo rankraščius, vertingus leidinius ir netgi žmones. O. Šimaitė stengėsi išgelbėti geto žmonių kūrybos palikimą.
Kitas pavyzdys - Karlas Plaggė, vokiečių karininkas, kuris, būdamas stovyklos vadovu, išdavė per 250 darbo leidimų, kurie 1941-1944 m. nuo mirties apsaugojo per tūkstantį žydų vyrų, moterų ir vaikų. K. Plaggė Vilniaus žydams masiškai dalino darbo leidimus, liudijančius, kad jie yra įgudę mechanikai ir gali dirbti mechaniko darbą, todėl yra naudingi vokiečių kariuomenei. Dauguma tokius leidimus gavusių žydų iš tiesų jokio techninio išsilavinimo neturėjo. Tačiau K.Plaggės išduodami darbo leidimai saugojo tiek juos gavusius žydus, tiek jų šeimos narius nuo mirties.
Žydų gelbėtojų diena
Žydų gelbėtojų diena - kovo 15-oji - išskirtinė atmintina data, skirta prisiminti ir pagerbti drąsius Lietuvos žmones, kurie nacių okupacijos metais gelbėjo žydus, rizikuodami savo ir artimųjų laisve bei gyvybe. Ši diena pirmą kartą oficialiai paminėta 2023 m.
Ona Šimaitė, Pasaulio tautų teisuolė
Saadia Bahato išgyvenimo istorija
Litvako Saadia Bahato gyvenimo istorija yra kupina pačių sunkiausių išbandymų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje, jam tebuvo vienuolika. Jam gyvenimas lėmė išgyventi Vilniaus geto, Štuthofo koncentracijos stovyklos košmarą. S. Bahatas teigia: "Kai atvykstu į Lietuvą, aš vėl jaučiuosi kaip mažas berniukas iš Alytaus arba dvylikametis vaikinukas iš Vilniaus Pylimo gatvės 22 namo. Prisimenu ikikarinę Lietuvą. Kartais naktimis aš vis dar išgyvenu tas baisias akimirkas, kurias man teko patirti. Tačiau mano gyvenimas visada yra nukreiptas į ateitį. Kai atsigręžiu atgalios, stengiuosi prisiminti ir mėgautis džiugiais dalykais."
Vilniaus getas okupacinės valdžios buvo likviduotas 1943 m. rugsėjo 23-24 d. Į Estijos, Latvijos ir kitų šalių darbo ir koncentracijos stovyklas buvo išvežta apie 14 tūkst. Vilniaus geto kalinių. Vilniaus mieste dar buvo palikta dirbti įvairiose vokiečiams svarbiose įstaigose 2-3 tūkst. žydų. Raudonajai armijai priartėjus prie Vilniaus, pirmomis 1944 m. liepos dienomis buvo išžudyti paskutiniai Vilniaus miesto žydai. Karą ir nacistinę okupaciją išgyveno tik 2-3 tūkst. iš 58 tūkst. Vilniaus miesto žydų.
Atminimo įamžinimas
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradėtas žydų genocido aukų atminimo įamžinimas. 1990 m. spalio 31 d. prieškario Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje buvo pastatytas atminimo akmuo.
Šiandien, minint Vilniaus geto likvidavimo metines, prisimename ne tik tragediją, bet ir tuos, kurie bandė pagerinti gyvenimą getuose, išsaugoti žmogiškumą ir kultūrą. Jų atminimas tebus gyvas per amžius.
Lietuvos žydų istorija
Statistika
| Metai | Įvykis | Aukų skaičius |
|---|---|---|
| 1941 m. rugsėjis | Vilniaus getų įkūrimas | 30 000 (Didysis getas) ir 10 000 (Mažasis getas) |
| Iki 1941 m. gruodžio | Žudynės Paneriuose ir kitur | 33 500 iš 57 000 Vilniaus žydų |
| 1943 m. rugsėjis | Vilniaus geto likvidavimas | 14 000 išvežta į koncentracijos stovyklas |
| 1944 m. liepa | Paskutinių Vilniaus žydų nužudymas | Apie 2 000-3 000 |