Draugystė yra vienas iš svarbiausių dalykų mūsų gyvenime. Ji suteikia mums paramą, meilę ir bendrystę. Ką Jėzus pasakė apie buvimą drauge? Šiame straipsnyje panagrinėsime Jėzaus mokymus apie draugystę ir meilę vienas kitam.
5 dalykai, kurių net tu nežinojai apie Jėzaus mirtį
Meilė kaip pagrindas
Mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Jėzus pabrėžė meilės svarbą santykiuose. O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis. Meilė yra pagrindas, ant kurio statomi tikri santykiai. Ji turėtų būti nuoširdi, gailestinga ir kantri. Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme.
Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą.
Jėzus sakė: "Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vienas kitą, kaip aš jus mylėjau." (Jono 15:12). Tai reiškia, kad turėtume mylėti kitus besąlygiškai, net jei jie to nenusipelno. Meilė turėtų būti nesavanaudiška ir pasirengusi aukotis dėl kitų. Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau.
Būtent parapijos erdvėje aš dalyvauju šv. Esame pašauti mokinystei ir tarnystei: būti Jėzaus bendradarbiais ir draugais. Mūsų ganytojai kviečia ir tikisi, kad mes, atsiliepdami į Krikštu gautą pašaukimą, įsitrauksime į mūsų parapijos bendruomenės gyvenimą.
„Jėzus neša kryžių Via Dolorosa gatvėje“
Bendrystės svarba
Jėzus mokė, kad svarbu būti kartu su kitais tikinčiaisiais. Jei dviese miega, vienas kitą šildo. Bet kaip sušilti vienam? Bendrystė suteikia mums paramą ir padrąsinimą. Jei vienas kristų, kitas jį pakeltų. Būdami kartu, galime padėti vieni kitiems augti tikėjime ir įveikti sunkumus.
Esame pašaukti keliauti drauge (sinodiškai): kalbėtis, kaip geriau ugdyti savo tikėjimą ir jį liudyti, atsiliepti į klebono kvietimą tapti pastoracinės tarybos nariais, tapti Dievo Žodžio skaitytojais, įsitraukti į vieną ar kitą parapijos choristų grupę, savanoryste ar pinigine auka prisidėti prie vargstantiems padedančios parapijos Carito veiklos, dalyvauti liturginėse procesijose, parapijoje organizuojamuose renginiuose ir padėti juos surengti.
11 Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo draugu.
10 Neprarask savo draugo ir tėvo draugo. Nelaimės dieną neik į brolio namus.
Tikrasis draugas
Ar norite turėti tikrą draugą? Galiu Jums vieną pasiūlyti. Žinau Draugą, kuris artimesnis už brolį (Pat 18, 24). Pažįstu Tokį, kuris nori būti Jūsų draugu visą amžinybę, jei tik Jam leisite. Ar mums reikia draugo bėdoje? Toks yra Viešpats Jėzus Kristus. Šioje žemėje daugiausia poreikių iš visų kūrinių turi žmogus, nes jis yra nuodėmingas.
Ar Viešpats Jėzus privalėjo ateiti ir mus išgelbėti? Ne! Tai Jis darė laisva valia. Taip pasireiškė Jo meilė ir gailestingumas. Jis buvo maloningas ir atėjo mūsų neieškomas ir neprašytas. Ar norite turėti draugą, kuris galėtų visiškai patenkinti Jūsų poreikius? Tikroji draugystė turi būti matuojama darbais.
Tai, ką Viešpats Jėzus Kristus padarė žmonėms, yra tikras Jo draugiškumo mums įrodymas. Niekada niekas nebuvo toks maloningas ir tiek nesiaukojo dėl mūsų kaip Jis.
Jėzaus draugystės pavyzdžiai
| Asmuo | Jėzaus draugystės bruožai |
|---|---|
| Marija ir Morta | Jėzus dažnai lankydavosi jų namuose, bendravo ir mokė. |
| Petras | Jėzus buvo kantrus Petro atžvilgiu, nors šis Jį tris kartus išsižadėjo. |
| Lozorius | Jėzus verkė dėl Lozoriaus mirties ir jį prikėlė. |
„Rembranto paveikslas Lozoriaus prikėlimas“
Atverti širdį Dievo gailestingumui
Šios trys Luko evangelijos parabolės siekia atversti mūsų širdį ir atverti ją Dievo gailestingumui. Visose trijose parabolėse kartojamas džiaugsmo motyvas. Radęs pražuvėlę avį piemuo „su džiaugsmu“ dedasi ją ant pečių ir susikvietęs draugus bei kaimynus sako: „Džiaukitės drauge su manimi.“ Taip pat moteris, radusi drachmą, susivadina drauges ir kaimynes ir kviečia džiaugtis drauge. Sugrįžus sūnui palaidūnui tėvas kviečia džiaugtis, puotauti ir linksmintis.
Jėzus nori atverti mūsų širdis Dievo gailestingumui ne tik pasyviai, mokydamas priimti gailestingumą, bet ir aktyviai, ragindamas vykdyti gailestingumą vienybėje su Dievu.
Evangelistas Lukas pateikia dvejopą palyginimą, būdingą vyro ir moters gyvenimo patirčiai. Ypač anų laikų mąstysenai toks sudvejinimas nebuvo savaime suprantamas. Palyginimas apie pamestą drachmą paprastai gerokai rečiau minimas negu palyginimas apie pražuvėlę avį. Moters turimos dešimt drachmų nėra dideli pinigai, tačiau tai sudaro visą jos turtą. Iš kur ji galėjo gauti tuos pinigus? Gal uždirbo verpdama, o gal vestuvių metu šį kraitį jai slapčia įbruko motina… Kad ir kaip būtų, jai šis turtas labai brangus.
Taip ir Dievas ieško nusidėjėlio. Tam reikia šiek tiek pavargti, tačiau šis darbas yra niekis palyginti su džiaugsmu atradus nusidėjėlį. Jėzus žino, kaip elgiasi jo Tėvas, jis daro taip, kaip Tėvas. Jis žino, kad Tėvas jį palaiko, todėl Rašto mokytojai ir fariziejai negali jam nieko prikišti. Paklydęs žmogus Dievo nelaikomas per nieką, jo viltingai ieškoma, jis turi galimybių, apie kurias nei pats nenumanė.
Dievas geriau žino, ko vertas kiekvienas žmogus, taip pat ir vargšas, nereikšmingas, iš pažiūros negudrus žmogelis. Visas dangus džiaugiasi atsivertusiu nusidėjėliu. Jėzus gali mus papiktinti teigdamas, jog Dievas labiau džiaugiasi atsivertusiu nusidėjėliu negu devyniasdešimt devyniais teisiaisiais.