Kazys Boruta - ryški figūra lietuvių literatūroje, palikęs gilų pėdsaką tiek savo kūryba, tiek gyvenimo būdu. Jo darbai, persmelkti laisvės dvasios ir meilės gimtajam kraštui, iki šiol jaudina skaitytojų širdis.
Kazys Boruta
Gyvenimas ir kūrybos ištakos
Poeto gyvenimas ir kūryba - vientisas aktas, kurio neįmanoma išskaidyti. Tokį vientisumą lemia visų pirma kūrybos ištakos: meninis žodis - tai paties gyvenimo nesutramdomas balsas, pačios istorijos neiškraipyta savimonė, gyvybės „grandis tarp praėjusių kartų ir būsimų kartų“.
Boruta troško laisvo, pilnavidurio gyvenimo ir tokios pat - išdidžios ir savarankiškos - kūrybos. Jei eilėraštyje skelbi nekompromisiškumo etiką, tai ir pats privalai gyventi nenulenkdamas prieš nieką galvos ir nesižemindamas beviltiškose situacijose. „Gyvenimas ir raštas - viena poema“ (x, 50), - sakė jis.
Boruta nemokėjo kurti pakildamas virš savo realaus „aš“, pasikliaudamas daugiau fantazija ar intuicija. Ieškodamas vaizdo, metaforos, idėjos, jis puldinėjo visur, blaškėsi ir kankinosi. Šitaip jis ištrūko iš literatūrinio profesionalizmo girnų, sumalančių mažo kalibro asmenybes, ir sukūrė savo gyvenimu bei kūryba bendresnės reikšmės fenomeną - tam tikros laikysenos ir elgesio simbolį.
Borutos asmenybė
Aukštas, didele nuplikusia galva, stambiais žemdirbio kumščiais, Boruta stūksodavo tarp kitų žmonių kaip sunkus luitas - kažko paniuręs, įniršęs, užsispyręs - retkarčiais drėbtels žodį, pervers skvarbiu žvilgsniu ir vėl slogiai tyli. O staiga užsidegs, ims švaistytis kategoriškais nuosprendžiais ir žėrinčiais projektais, pratrūks širdingu viską apglėbiančiu jausmu, puls veikti su tokiu pašėlimu, kad, rodos, apvers pasaulį. Po to atslūgstanti banga vėl išmeta į depresijos krantą.
Jis galėjo būti piktas ir šiurkštus, trankytis perkūnais kaip įdūkęs kaimo bernas. Ir galėjo braukti vyrišką ašarą iš gailesčio ar susijaudinimo, būti neapsakomai geras ir vaikiškai patiklus, atiduoti draugui paskutinį pinigą, „surasti žmonėse, kas yra gero, ir pasidžiaugti“3, supoetinti paprastus žmogiškus santykius kaip stebuklą ar didelę šventę. Tai prieštaringa, nesikartojanti ir neišsenkanti natūra be jokios rutinos - ūmai atsigręš į tave su visiškai nematyta grimasa ar pasielgs taip, kaip nesitiki niekas. Pats sakydavo: „Many šimtas dūšių“4 arba „Daug velnių manyje daužos“5.
Boruta mokėjo stipriai ir ambicingai užsimoti, nesiskaitydamas su „realiomis aplinkybėmis“, „sveiko proto“ išskaičiavimais. Trenks kumščiu į stalą: šitaip turi būti - trūks plyš6. Tokius ultimatumus jis skelbė ne tik pasaulio tvarkai, bet ir pats sau: jei gyventi, tai kad skambėtų, o jeigu ne - „tegu eina visa padebesiais“7, „jei būsiu - būsiu poetas, jei ne, prie pirmos progos parašysiu tašką“ (x, 98). Boruta - ne kontempliacijos, o veiksmo rizikos, avantiūros žmogus, pasiryžęs vienu kirčiu viską išspręsti.
Boruta buvo atkaldus ir darbštus literatūros darbininkas, paveldėjęs kaimo meistro auksines rankas, kurios viską gali padaryti. Nedideliame lietuvių literatūros ceche reikia mokėti visus darbus, nes nežinia ko iš tavęs pareikalaus nepastovi istorijos valanda. Poetinis romanas ir dokumentinė apybraiža, lyrinė baladė ir sueiliuota pasaka, straipsnis ir vertimas lygiaverčiai nacionalinės kultūros pabūklai. Boruta neskirstė kūrybos į olimpines viršūnes ir duoklę šiai dienai, o literatūrinio darbo - į švarų ir juodnugarišką. Kad ir ką rašytum, privalai traukti plūgą iš visų jėgų, įsirėžęs kaip jautis. Kiekvienas puslapis, išėjęs iš tavo rankų, turi būti vertas rašytojo garbės.
Kūrybinis palikimas
K. Boruta eilėraščius spausdinti pradėjo 1923 m. Jis išvertė A. Tolstojaus, H. Ibseno, F. Šilerio, W. Šekspyro kūrinių. Rašytoją ypač išgarsino romanai „Mediniai stebuklai“ (1938 m.) ir „Baltaragio malūnas“ (1945 m.), kurie patenka į gražiausių lietuvių knygų sąrašą. Taip pat parašė autobiografinę knygą „Gyvenimas drauge su draugu“ (pirmą kartą publikuota 1999 m.) bei kūrinių, skirtų vaikams: pasakų rinkinį „Dangus griūva“ (1955 m.) ir apysaką „Jurgio Paketurio klajonės“ (1963 m.).
„Baltaragio malūnas“ sulaukė neregėto populiarumo: pagal jį 1973 m. sukurtas pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, tapęs kino klasika. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre 2002 m. pastatytas spektaklis (inscenizacijos režisierius - A. Pociūnas, choreografas - V. Brazdyla), o 2012 m. - išleistas spektaklio audiovizualinis įrašas (TV vaizdo režisierė - I. Morkevičienė). Šokio teatre 2011 m. sukurtas baletas (choreografas - V. Brazdyla).
Iš ankstyvosios pokarinės lietuvių grožinės literatūros Borutos romanas „Baltaragio malūnas“ vienintelis ne tik išsilaikė literatūros ir skaitytojų atmintyje, bet yra mėgstamas ir neblėstančio populiarumo.
Kadras iš filmo "Velnio nuotaka"
Suvalkietis, atėjęs iš plačių lygumų, iš darbščių ūkininkų giminės („mūsų krašto žmonės - stataus ir atkaklaus būdo [...], kieti, kampuoti, nelankstūs“, - šitaip pats apibūdino kraštiečių charakterį). Prigimties buvo apdovanotas ypatinga dvasine energija, gaivališku temperamentu, turėjo daug sprogstamosios galios. Viename ankstyvųjų eilėraščių pareiškė einąs gyvent „beprotiškai pašėlęs“. Savo jėgas ir išskirtinumą gerai jautė: „tiek, kiek visi, aš visados pajėgsiu, bet aš žinau, kad man reikia daug daugiau tesėti. Tai [...] mano asmenybės riksmas.“
Anksti apsisprendė kaip kairiosios pasaulėžiūros žmogus. Dar moksleivis pasuko į socialinę tikrovę, į politinį savo jausmų įprasminimą. Jo jaunystėje Marijampolė buvo savotiškas kairiųjų pažiūrų jaunųomenės placdarmas, ugdęs aktyvius visuomenininkus, kovotojus už šviesesnį rytojų, socializmo ir laisvamanybės šalininkus. Ši radikali Marijampolės moksleivijos dalis, „Aušrinės“ žurnalo auklėtiniai, propagavo socialistinį individualizmą, siejamą su didele pagarba asmenybei, su aukštais moralės reikalavimais, o vėliau - ir su nelegalia 5 politine veikla.
„Aušrininkų“ pasaulėžiūra ir idealai yra persmelkę Borutos sąmonę bei nuostatas: laisvės ir laisvos asmenybės aukštinimas, politinė konfrontacija ir kova, maksimalizmas („laimėt ar žūt“), ištikimumas idėjos draugams ir draugystei. Boruta stipriai jautė savos epochos - XX a. pradžios - gyvastį: visuotinio atsinaujinimo, modernizavimosi permainas, jaunų jėgų poreikį, Europoje augančią kairumo bangą.
Veržėsi ir jis esmingai keist Lietuvą - vaduot kraštą iš krikdemų valdžios, o po 1926 m. gruodžio perversmo - ir iš tautininkų režimo. Idealas - laisvas naujųjų laikų žmogus laisvoje žemėje. Kupinas kūrybinio degimo siekė keist, atnaujint ir literatūrą: ji turinti būti laisva. Savo asmeniniu pavyzdžiu demonstravo naują menininko - aktyvaus gyvenimo dalyvio pozą, manifestavo meno aktyvaus poveikio būtinybę.
Jaunas, bet labai savarankiškas Boruta išsiveržė į Europos didmiesčius - Vieną, Rygą, Berlyną, kad galėtų plėtoti poeto ir revoliucionieriaus veiklą, kad iš arti pajustų naujojo meno pulsą. Savo emigracijos laikotarpiu jis įdiegė lietuvių literatūrai avangardistinę aktyvizmo programą, perteikė savo išbandytą ekspresionizmo, konstruktyvizmo poetikos patirtį, siūlė nemaža kitų naujovių, užmezgė bendradarbiavimo su latvių menininkais ryšį.
Borutos įamžinimas
Jiesios kraštovaizdžio draustinyje, Ražiškių kaime, Garliavos apylinkių seniūnijoje, ant vietinių vadinamo Čigonkalnio, iki šių dienų stovi Borutų sodyba. Šioje sodyboje 1938-1941 m. nuolat, o 1942-1965 m. su pertraukomis gyveno poetas, prozininkas ir vertėjas Kazys Boruta. Čia jis pasodino obelų sodą, nutiesė takus, pavadintus „Gyvenimo tempas“ ir „Ramybės tempas“.
Po Antrojo pasaulinio karo atvažiuodavo tik atostogauti, o nuolat gyveno Vilniuje. Vėliau šiame name apsigyveno K. Borutos brolis Jonas su šeima. Čia rašytojas parašė romaną „Baltaragio malūnas“ (1945 m.). Baltaragio vardu pavadinta ant kito kalno priešais Borutos namelį nusitęsusi Rokų gyvenvietės gatvė.
Garliavos Jonučių vidurinėje mokykloje (dabar - progimnazijoje) 1994 m., pirmosios „Poezijos pavasarėlio“ šventės metu, buvo įkurta Borutaičių draugija. Jos vadovė - Z. Petraitienė. Draugija kiekvienais metais prie rašytojo K. Borutos namelio rengia mokinių poezijos šventę-konkursą „Poezijos pavasarėlis“.
1993 m. namas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Borutos sodyba
Kazys Boruta paliko gilų pėdsaką lietuvių literatūroje ir kultūroje. Jo kūryba, persmelkta meilės žmogui ir gimtajam kraštui, iki šiol jaudina skaitytojų širdis. Rašytojo atminimas gyvas ne tik jo kūriniuose, bet ir įvairiose iniciatyvose, tokiose kaip „Poezijos pavasarėlis“ šventė, kuri kasmet buria jaunuosius talentus prie K. Borutos namelio.