Jūratės ir Arūno Žukauskų Sodybos Istorija: Nuo Didžiulių Šeimos Iki Kultūros Paveldo

Lietuvos kultūros paveldas yra neįkainojamas turtas, saugantis šalies istoriją ir tradicijas. Viena iš tokių vietų, menančių svarbius įvykius ir asmenybes, yra Jūratės ir Arūno Žukauskų sodyba, glaudžiai susijusi su Didžiulių šeimos istorija. Ši sodyba, esanti atokiame Andrioniškio seniūnijos Griežionėlių vienkiemyje, yra A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus padalinys.

Sodybos Istorija Ir Reikšmė

Sodyba mena lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, knygnešių žygdarbius, joje gyvenusius tautos žadintojus ir švietėjus, pirmąją lietuvę moterį beletristę, geriausią Lietuvos gaspadinę Liudviką Didžiulienę - Žmoną, tautosakos rinkėją, bibliofilą Stanislovą Didžiulį bei aštuonių jų vaikų pasiekimus ir likimus. Apie 1820-1850 metus statytas lietuvybės puoselėtojų S. Ir L. Didžiulių šeimos namas (dabar - Didžiulių šeimos memorialinis muziejus) ir svirnas tebestovi iki šių dienų.

1968 m. įkurto muziejaus ekspozicija pasakoja apie vaikų rašytojos Aldonos Didžiulytės - Kazanavičienės, gydytojo Antano Didžiulio, vertėjos Onos Didžiulytės - Sketerienės, mokytojo Vytauto Didžiulio, gydytojos Michalinos Didžiulytės - Ševeliovienės, rašytojos, gydytojos Vandos Didžiulytės - Albrechtienės gyvenimą ir veiklą. Nors juos ir išblaškė karų ir perversmų audros, jie sugrįždavo į gimtųjų namų glėbį. Sodyboje lankėsi žymiausi ir šviesiausi to laikmečio žmonės, tarp jų vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas, kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Čia, spaudos draudimo metais, į sodyboje įrengtą slėptuvę atkeliaudavusios lietuviškos knygos ir spauda vėliau pasklisdavo po visą Aukštaitiją. Daug kartų sodybą krėtę žandarai šios slėptuvės taip ir neaptiko. Šiame name su pertraukomis iki mirties 1925 m gyvenusi L. Didžiulienė buvo tas traukos centras, dėl kurio čia sugrįždavo po platų pasaulį pasklidę jų vaikai.

Sodybos Likimas Ir Atgimimas

Mirus Griežionėlėse gyvenusiam jos sūnui Vytautui Didžiuliui, sodybą paveldėtojai perdavė „Kalnapilio“ kolūkiui, kuriam nerūpėjo istorinė ir kultūrinė sodybos praeitis ir namai buvo apleisti. Dėka kitų, dar buvusių gyvų Didžiulių vaikų, apie 1964 - uosius namą pavyko restauruoti ir 1968 - aisiais atidaryti muziejų. Muziejui buvo sunku surasti darbuotoją, kol apie 1970-uosius muziejaus prižiūrėtoja dvidešimčiai metų tapo Domicelė Petniūnaitė, kuri iš pradžių muziejuje ir gyveno. Tuo metu prieš muziejų stūksojo kolūkio fermos, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę jos buvo nugriautos, viename mūriniame kampelyje įsikūrusi ji ir tebegyvena.

Šiuo metu muziejaus lankytojus pasitinka vos 50 metrų nuo Griežionėlių kaimo ribos gyvenanti Jūratė Pačinskienė, kurios senelio žemės ribojosi su Didžiulių valdomis. Pasak muziejaus šeimininkės J. Pačinskienės, ekspozicija atspindi L. ir S. Didžiulių, jų vaikų gyvenimą ir veiklą. Stenduose - šeimos ir artimųjų nuotraukos, išlikusios rašytojos rankraščių kopijos, laiškai, knygos, draudžiamoji spauda, platinta šios gausios šeimos narių („Aušra“, „Varpas“), išlikę buities ir asmeniniai daiktai, (indai, rankdarbiai, L. Didžiulienės suknelė) Gretimame kambaryje eksponuojami šeimos baldai: fortepijonas, skrynia, stalelis, veidrodis, paveikslai.

Priemenėje išlikusi senoji spinta, nuo žandarų akių slėpusi įėjimą į tarpsienį, kur buvo slepiama lietuviška spauda, atgabenta knygnešių J. Šiaučiūno, J. Beliako, K. Udros ir kitų. Patys Didžiuliai turėjo gausią biblioteką, kuria naudojosi to meto šviesiausi Lietuvos žmonės: J. Jablonskis, J. Basanavičius, M. Biržiška, M. Davainis-Silvestravičius ir kiti.

Liudvika Didžiulienė - Žmona: Tautos Šviesuolė

Priešingai nei sovietmečiu, o ir dabar, nepelnytai primirštos jos asmenybės ir kūrybos užmaršties dulkes nupūtė rašytojai, ilgamečiai mūsų rajono laikraščio žurnalistai M. ir V. Račkaičiai. Iš L. Didžiulienės gyvenimo ir veiklos semtis išminties, pasiaukojimo gali dabartinė karta, nes šios moters puoselėtos vertybės meilė Lietuvai, jos kalbos ir tradicijų puoselėjimas bei dvasingumas nekinta šimtmečiais, tačiau taip aukotis, taip gyventi, mažai kam noro ir valios atsiranda.

Pasak M. ir V. Račkaičių, jos išrinktasis Stanislovas Didžiulis, senos lietuvių bajorų giminės palikuonis, prieš 1963 m. sukilimą lankęs Panevėžio gimnaziją, kaip ir ji, garsėjo lietuvybės puoselėjimu, turėjo sukaupęs didelę biblioteką, kuri ypač džiugino jauną ir smalsią L. Didžiulienę.

Kaimo moterų patarėja ir švietėja, valstiečių guodėja ir globėja. „Skausmo ir sielvarto surakinta ėjo karžygiškai galvą pakėlusi šviesi, kilni mūsų mamutė. Aplink save skleidė šviesos ir šilumos spindulius, kurie šildė, ugdė, žavėjo kitus. Jai pačiai nieko nepalikdami.Nepaprastas altruizmas. Ar savas, ar svetimas - visi rasdavo pas mamutę pagalbą varge, paguodą nelaimėje. Tam padės, tą sušelps, tą nuramins, tą paguos, tam maisto, tam rūbų parūpins, tą materialiai, tą moraliai parems“, - tokiais žodžiais motiną apibūdino jos duktė Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė.

1896 metais kalbininko Jono Jablonskio, tuo metu mokytojavusio Mintaujoj (dabar Jelgava, Latvija) ir dar kelių šviesuolių paskatinta, norėdama išmokslinti savo vaikus, L. Didžiulienė persikėlė su vaikais į Mintaują ir ten praleido 11 metų. Kaip teigia jos biografai, ten ji prižiūrėjo bendrabutį, tapusį tautiniu moksleivijos centru, organizavo moksleivių laisvalaikį, mokė juos dainų, rengė vaidinimus, kuriems pati rašė pjeses. Čia gyveno ir mokėsi daug Nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos kultūros veikėjų, tarp jų Antanas Smetona, Juozas Tūbelis ir kiti. L. Didžiulienė ir pati įsitraukė į revoliucinį judėjimą, slėpė nelegalią literatūrą, rūpinosi revoliucionieriais.

Būdama šešiasdešimtmetė, ji su nesenkančia energija globojo karo pabėgėlius, beglobius vaikus, šelpė, guodė, slaugė… Čia ji daug prisidėjo kuriant lietuvių džiovininkų sanatoriją, buvo jos ūkvede. Į Lietuvą grįžo 1924-aisias, pagyveno pas sūnų Antaną Panevėžyje. Niekas čia buvusiai varpininkei, pirmajai lietuvių beletristei švietėjai, lietuviškos dvasios žadintojai dėmesio nerodė, ją pamiršo ir buvę jau aukštus postus užėmę jos mokiniai. Neužsibuvusi Panevėžyje, pasigavusi plaučių uždegimą, nuo darbų ir rūpesčių pervargusia širdim grįžo į Griežionėles. Čia ją aplankė Vaižgantas, guodė, kad pasveiksianti, skatino rašyti. Deja, eidama 70-uosius 1925 metų spalio 25-ąją ši didi moteris išėjo Anapus…L. Didžiulienę laidojo J. Tumas-Vaižgantas netoliese esančiame Padvarninkų kalnelyje, į kurį taip mėgdavo įkopti L. Didžiulienė, iš kur reginys 20 kilometrų aplink. Anot Vaižganto, “vieta poetingiausia Lietuvoje, kaip tik atitinkama didžiai Lietuvos mylėtojai ir jos darbininkei“.

Minint Knygnešio dieną, į lietuvybės puoselėtojų, draudžiamos lietuviškos literatūros platintojų S.ir L. Didžiulių memorialinę sodybą - muziejų atvyko Antano Vienuolio progimnazijos moksleiviai, dauguma - pasipuošę tautiniais kostiumais. Juos pasitiko muziejaus darbuotoja J. Pačinskienė, parodė ekspoziciją, draudžiamos literatūros slėptuvę, papasakojo apie Didžiulių šeimą.

Vaikai ir jų mokytojos į muziejų atsivežė senų spaudinių ir surengė fotosesiją. Pasak A. Vienuolio progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danguolės Rimavičienės, moksleivis Tomas Grigonis prieš Knygnešių dieną pasisakė turįs spaudos draudimo metais Tilžėje 1902 metais išleistą knygelę „Palangos Juzė“, senų spaudinių pas savo močiutes surado ir kiti moksleiviai. Kilo mintis Knygnešio dieną paminėti muziejuje, surengti fotosesiją, o po jos ir fotografijų parodą.

Vanda Didžiulytė-Albrechtienė: Gyvenimas Pažymėtas Išbandymais

Kiekvieno iš Didžiulių vaikų gyvenimo istorija nusipelno rašytojo dėmesio - jos turtingos, kai kurios tragiškos. Į šį pasaulį V. Didžiulytė atėjo 1881 metų gegužės 11 - ąją kartu su broliu dvyniu Vytautu Griežionėlėse, kai jų tėvams tebuvo 25-eri. (Beje, brolis Vytautas buvo paskutinysis Didžiulių šeimos atstovas iki savo mirties, 1956-ųjų, gyvenęs Griežionėlėse.

Taigi, gabi mergaičiukė Vanda Didžiulytė, tikėtina, skaityti ir rašyti išmoko namuose, nes augo ne tik išprususių tėvų, bet ir vyresnių seserų apsuptyje. Tad nėra ko stebėtis, kad būdama aštuonerių ji pradėjo rašyti eilėraščius. Vaikystėje parašė poetinį kūrinėlį „Nekaltas gyvenimas Stasiuko“ kurį pati pagražino paveikslėliais. Jau tuomet, matyt, skatinama tėvų, rinko ir užrašinėjo patarles, pasakas, ir dainas (penkias jos pasakas 1904 m. išleido Jonas Basanavičius. - aut. past.). Į nacionalinio judėjimo sūkurį siekiant išsivaduoti iš carinės Rusijos priespaudos tikrų lietuvybės skleidėjų ir švietėjų dukra pakliuvo dar paauglystėje.

Mokydamasi Mintaujos mergaičių gimnazijoje, kurią baigė medaliu, dalyvavo slaptuose vaidinimuose „Saldi meilė“, „Lietuvaitės“, „Katorgininkai“, priklausė Lietuvos patriotų grupei. Gimnazijos suole ji susidraugavo su Lietuvos tautinio sąjūdžio dalyviu, revoliucionierium, būsimu Lietuvos komunistų partijos įkūrėju, tarptautiniu politiniu veikėju Vincu Mickevičium-Kapsuku. Ji padėdavo hektografuoti ir platinti atsišaukimus, rašė straipsnius, kartu iš rusų kalbos išvertė į lietuvių kalbą V. Užsimezgusi draugystė peraugo į meilę ir, baigusi mergaičių gimnaziją, 1903 m. į Šveicariją V. Didžiulytė vyko jau Mickevičienės pavarde.

Grįžusi į Lietuvą V. Didžiulytė su vyru dalyvavo 1905 - 1907 metų revoliucijoje ir už tai buvo suimta. Buvo ne iš kelmo spirta, pabėgo iš Linkuvos daboklės ir tais pačiais metais apsigyveno Sankt - Peterburge. Čia per kelis metus baigė Aukštąją meno mokyklą ir dantų gydytojos kursus. Net studijuodama ji nenukrypo nuo pasirinkto kelio, bendravo su Putilovo dirbtuvių lietuviais darbininkais, buvo Lietuvių studentų draugijos narė, dalyvavo literatūros ir meno rateliuose, vaidino, reiškėsi lietuvių ir rusų spaudoje.

Po vienerių santuokos metų Didžiulytė pagimdė dukrą Vandutę, kuri nemažai laiko praleido su močiute Griežionėlėse, o paaugusi sunkiai susirgo. Su ja 1911 m. V. Didžiulytė grįžo į Lietuvą, ir tų pačių metų gruodžio mėnesį išvyko į Šveicariją, Davoso kurortą. Po metų apsigyveno Jaltoje (Krymas, Ukraina), kur nuo 1912-ųjų vienuolika metų dirbo gydytojo asistente, paskui - privačia dantų gydytoja. Kartu buvo ir Raudonojo Kryžiaus organizacijos gydytoja, nemokamai gydė vargšus.

Santykiai su vyru, kuriam labiau rūpėjo revoliucija nei šeima, komplikavosi, o 1913-aisiais, palaidojus dukrelę Vandutę, kuriai tebuvo devyneri, ir visai pašlijo. Pora išsiskyrė apie 1918 - uosius. 1920 m. V. Didžiulytė ištekėjo antrą kartą. Jos išrinktuoju tapo muzikantas, kompozitorius Jurgis Albrechtas. Su juo susilaukė dukrelės, kurią pakrikštijo Liudvika. Deja, nebuvo lemta jai užaugti, mirė vos dvejų metukų. Sunku įsivaizduoti motinos ir močiutės skausmą. Kiek ašarų jos išverkė?.. Po dukrelės mirties V. Didžiulytė išsiskyrė ir su J.

Rašytojai ir žurnalistai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis biografinėje apybraižoje apie pirmąją lietuvių švietėją, knygnešių globėją, Liudviką Didžiulienę - Žmoną“ rašė: „Motina skaudžiai išgyveno dėl dukters. O pirmosios lietuvės beletristės gyvenimo credo nusako jos pačios žodžiai: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti! Tai nedaug, tai kaip lašas mariose … Bet jei kiekvienas iš mūsų nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui - tai jau būtų daug lengviau gyventi…“.

Į Lietuvą V. Didžiulytė grįžo 1933 m. ir iki paskutinių savo gyvenimo dienų dirbo dantų gydytoja. Žuvo 1941 metų liepos 21 d. Panevėžyje, hitlerininkų apkaltinta šnipinėjimu ir sušaudyta Kaizerlingo miške, palaidota bendrame kape.

V. Didžiulytė periodikoje paskelbė daug eilėraščių, prozos vaizdelių. Be minėtų M. ir V. Račkaičių knygų, žinių apie V. Didžiulytę galima rasti „Pasaulio anykštėnų žinyne“, jos gyvenimas ir veikla nušviečiami Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus žinyne „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“, ji dažnai minima straipsniuose apie knygnešius, tautinį XIX a. pabaigos XX a. pradžios atgimimą.

Kultūrinės Edukacijos Sodyboje

G. naujiems mokslo metams tęsia savo pažintines veiklas. gamtovaizdžiais, pažinti kultūros paminklus. su Svėdasų seniūnija. krašto (J. Tumo- Vaižganto) muziejus, esantis Kunigiškių kaime. pasitiko V. įkūrėjas. klasė. Tumas-Vaižgantas. paminklinė šio rašytojo tėviškės vieta. sodyboje rašytojas gimė ir augo. pastatytas paminklas, o sodybvietė aptverta akmenų tvora. personažų skulptūrų parką.

Pažintį su rašytoju J. Aplankėme Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. varpinę, pabuvojome koplyčioje. Asta Fjellbirkeland, apžiūrėjome naujus bendruomenės namus. aplankyti ir seniūnijos. Susipažinome su seniūnu V. mums mielai aprodė savo valdas ir palydėjo į biblioteką. ir D. Šinkūnų ūkį. 2015“Anykščių rajone laureatas. seneliais, gyvenančiais senelių globos namuose. ruošėmės. akimirkų. šventės. nepakartojamas, nuostabus ir labai svarbus. labdaros ir paramos fondo vadovė. gyvenimą Lietuvoje bei jų likimą. aplankytas Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.

2016 m. vietoje, kuri yra Anykščių mieste prie Laimės žiburio. krašto pažinimu. patriotas. reikia atrasti, pamatyti, pažinti, išgirsti, pajausti. kraštą, lanko Anykščių rajono seniūnijas. Susipažinome su Kurklių seniūnija bei seniūnu Algimantu Jurkumi. maloniai sutiko pabūti mūsų kelionės gidu. Kurklių Šv. aptvertas akmenų mūro tvora. kurios buvo ištikusios šią bažnyčią. objektas. minute pagerbėme žuvusiuosius. apžiūrėjome nesenai sutvarkytą koplytėlę. daug pasakojo apie žymius savo seniūnijos žmones, menininkus. turėjome galimybę susipažinti su keramike Lina Bekeriene. jos sodyboje, apžiūrėjome senąjį malūną, užtvanką. savamokslės menininkės R. Alešiūnienės. apsuptą šimtamečių ąžuolų. ąžuolų ji ir semiasi jėgų, įdėjų savo darbams. drožiniais, paveikslais, kurie puošia jos namus ir sodybą.

Išvados

Jūratės ir Arūno Žukauskų sodyba, glaudžiai susijusi su Didžiulių šeimos istorija, yra svarbus Lietuvos kultūros paveldo objektas. Ši vieta mena lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, knygnešių žygdarbius ir tautos šviesuolius. Sodyba, išsaugota ir atgaivinta kaip muziejus, šiandien yra svarbi kultūrinė erdvė, kurioje lankytojai gali susipažinti su Lietuvos istorija, tradicijomis ir iškilių asmenybių gyvenimu.

tags: #jurates #ir #aruno #zukausku #sodyba