Juostinių Fotoaparatų Nuoma: Patarimai ir Įdomybės

Šiandien juostiniai fotoaparatai išgyvena renesansą, o jų nuoma tampa vis populiaresnė. Tai puikus būdas išbandyti klasikinę fotografiją be didelių investicijų. Aptarsime, kaip išsinuomoti juostinį fotoaparatą, ką svarbu žinoti ir pasidalinsime įdomiomis istorijomis iš fotografo Algimanto Aleksandravičiaus patirties.

Pavyzdžiui, MomentFoto.lt galite išsinuomoti visų dydžių FujiFilm Instax fotoaparatus. Kad gautumėte konkretų nuomos pasiūlymą, prašome užpildyti žemiau esančią formą. Fotoaparatai atsiimami ir grąžinami adresu J. Baltrušaičio g.

FujiFilm Instax Fotoaparatų Nuomos Kainos

Štai orientacinės FujiFilm Instax fotoaparatų nuomos kainos:

Svarbu: Nurodytos fotolapelių kainos yra orientacinės.

Pastaba: Nuomojantis savaitgaliui fotoaparatą galima pasiimti ketvirtadienį, o grąžinti pirmadienį. Nuomojantis darbo dienomis atsiėmimo ir grąžinimo laikus deriname individualiai.

FujiFilm Instax Mini 8

Pagrindinis šių fotoaparatų skirtumas - nuotraukų dydis. „Mini“ fotoaparatu darytos nuotraukos yra banko kortelės dydžio. „Wide“ nuotraukos - lygiai dvigubai didesnės.

Juostiniai Fotoaparatai: Žvilgsnis į Praeitį

Juostinis daugkartinio naudojimo geltonos spalvos „KODAK“ firmos fotoaparatas, skirtas standartinėms 35mm fotojuostelėms. Su šiuo fotoaparatu galima naudoti tiek spalvotas, tiek ir nespalvotas juosteles. Fotoaparatas turi integruotą blykstę. Su šiuo fotoaparatu prisiminsite senus laikus, kai nuotraukas gaudavome tik išryškinę jas ryškinimo centre.

Juostinis fotoaparatas

Su šiuo fotoaparatu prisiminsite senus laikus, kai nuotraukas gaudavome tik išryškinę jas ryškinimo centre.

Fotografas Algimantas Aleksandravičius: Patirtis ir Įžvalgos

Galima prisegti ilgą fotografo Algimanto Aleksandravičiaus pasiekimų ir įvertinimų sąrašą, tačiau jis pats save vadina Don Kichotu, kartais kovojančiu su vėjo malūnais. Gyvenime labiau žinomas kaip portretistas, A. Aleksandravičius nutarė šiek tiek atsitraukti - atsigręžė į peizažo, reportažo žanrą.

Skaidrėse jis pristatė naujausius pastarųjų dvejų metų darbus - Lietuvos regionams skirtas knygas-nuotraukų albumus „Žemaitėjė - mona meilė“ ir „Aukštaitėj aukšts dongs ė čysts vondva“. Dabar A. Aleksandravičius blaškosi po Dzūkiją, kuria trečiąją knygą. „Jei duos Dievas sveikatos, teks įamžinti visus regionus“, - nusakė ateities planus.

Namų darbai - svarbiausias dalykas, ką parengia A. Aleksandravičius prieš eidamas fotografuoti portreto ar keliaudamas po regioną. Ruošdamasis fotografuoti Žemaitiją, Aukštaitiją fotografas išstudijavo regionų legendas, piliakalnius, paveldą. Pažiūrėjo, kokios upės, ežerai, lankytinos ar tiesiog įdomios vietos, gamtos, architektūros, istoriniai paminklai, etnografiniai kaimai, žymių žmonių gimtinės.

Skersai išilgai išmaišęs jau beveik tris regionus fotografas pripažįsta, jog skirtumų tarp žmonių, kultūros ypatumų beveik nėra. „Koks gali būti skirtumas, kai vietoves daugiausiai skiria 300 kilometrų?“ - retoriškai klausė A. Aleksandravičius.

Anksčiau, grįžus iš Rusijos, kur A. Aleksandravičius fotografavo kultūros ir meno žmones, vietiniai menininkai klausdavo, ar tie žmonės skiriasi nuo mūsų? Pasak fotografo, vardiklis yra tas pats: netektys, skausmas, ligos, konkurencija, pavydas, kurie graužia kiekvieną menininką. Regionuose taip pat - skirtumai jaučiami tik etnografiniuose kaimuose.

Knygose publikuojamos ne tik naujos fotografijos, bet ir anksčiau daryti žymių lietuvių kūrėjų, visuomenės veikėjų portretai. Pagal A. Aleksandravičiaus teoriją, žmogus yra tas, kuo save pats laiko.

Ruošdamas albumą fotografas paskambino krepšininkui Arvydui Saboniui pasiteirauti, kas jis toks - žemaitis ar aukštaitis? „Ar galite parą luktelėti, aš rytoj pasakysiu, kas esu“, - paprašė krepšininkas. Ant rubežiaus tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos esantys Šiauliai ir žinomų šiauliečių portretai pakliuvo į abu albumus. Žemaitijos albume - šiaulietis menotyrininkas Vytenis Rimkus, apsikabinęs žmoną Česlavą.

Įdomių susitikimų pasitaikė keliaujant po regionus. Viename iš Žemaitijos kaimų fotografas sutiko keliu einantį žmogų be rankų. Užkalbino. Susibendravo. Paklausė, kur vyras padėjo rankas. „1961 metais prigėriau ir nušaliau“, - papasakojo. Prisipažino, kad vasario mėnesį buvo jo jubiliejus - 81 metai.

Kitame kaime prie vieno iš paminklų sutiktas senolis sulopytomis kelnėmis paprašė jį nufotografuoti, bet kad fone matytųsi jo namas. „Aš mostelsiu ranka, o tu fotografuok. Jei neišeis, aš dar kartą mostelsiu. Fotografas prašymą įvykdė ir mandagiai pasiteiravo, ar šiame prabangiai atrodančiame, dideliame name tikrai jis gyvena.

Fotografuodams žmones A. Aleksandravičius yra sugalvojęs įvarių žaidimų, filosofinių klausimų, siekdamas išgauti mąslią portretuojamo žmogaus veido išraišką, sublizgusias akis. Prieš susitikdamas su menininkais, kūrėjais, fotografas visuomet pasiruošia pokalbiui, pasidomi jų kūryba, jei nepamato aktorių ar režisierių spektaklių, bent perskaito recenzijas, kad vėliau turėtų apie ką su jais kalbėti.

Aktorių Gediminą Girdvainį fotografas bandė sugraudinti, prašė įsivaizduoti savo mirtį, grįžimą į tėviškę..."Ar tu nori, kad aš verkti pradėčiau? - paklausė aktorius. - Tai neužsiiminėk nesąmonėm, aš ir taip galiu". Po kelių sekundžių iš G. Girdvainio akių ėmė ristis ašaros.

Fotografuodamas teatro ir kino aktorių Algimantą Masiulį fotografas nepastebėjo už nugaros stovinčio katafalko, tačiau neužilgo aktorius ir mirė."Su laiku pastebi, kad formuojasi nauja - išėjusių žmonių galerija. Liūdniausia, kad su metais ji vis pildosi", - atsidūsta A. Aleksandravičius.

Paklaustas, kodėl beveik visos jo fotografijos juodai baltos, A. Aleksandravičius sakė, jog tęsia senosios lietuvių fotografijos mokyklos tradicijas. Jo nuomone, nespalvotoje fotografijoje geriau išryškėja žmogaus portretas, neblaško nereikalingos spalvos.

Nepaisant pasiruošimo ar išankstinio apmąstymo, kaip galėtų atrodyti kadras, negali žinoti, kaip bus. Nemažai geros nuotraukos sėkmės tenka ir fotografo improvizacijai.

Kaip savo trečią ranką gerai pažindamas fotoaparatą menininkas gudrybę efektyviai išnaudoja. "Mano pilvas man tarnauja kaip štatyvas, stovas. Prieš dešimtmetį grįžęs į Rusiją ledo ritulio legenda Vladislavas Tretjakas sutiko išskirtinai pozuoti A. Aleksandravičiui, paskyrė tik 20 minučių, po to turėjo išskristi į Ameriką. Fotografas pasiruošė, fotografuoja. Pačioje pabaigoje pasąmonę nusmelkė siaubas, kad anuomet naudoto juostinio fotoaparato juostelė seniai turėjo pasibaigti. Pasižiūri - juostelė net neužsikabinusi."

"Na, dar pabaigai, kaip sako rusai", - tuomet pajuokavo fotografas, apsimetęs, kad viskas gerai. Imitavo, kad pasikeitė juostelę ir prieš pat išeinant padarė keturis kadrus. Juos ir teturi. "Geriausi kadrai liko, kur tuščiai prašaudžiau", - pripažino A. Aleksandravičius.

tags: #juostinio #fotoaparato #nuoma