Jungtinės Nuosavybės Paveldėjimo Tvarka Lietuvoje

Paveldėjimas - tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą ir (arba) įpėdiniams pagal testamentą. Mirties atveju, turto dalybos procesas gali būti sudėtingas ir emociškai įkrautas. Lietuvoje šį procesą reglamentuoja Civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai, kurie nustato paveldėjimo tvarką, įpėdinių teises ir pareigas.

Paveldėjimas Pagal Įstatymą ir Testamentą

Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą. Šiuolaikinę Lietuvos paveldėjimo teisę įtakojo 1918-1940 m. laikotarpis. Mirus asmuo gali būti palikęs testamentą, kuriame išreiškė savo norą, kada ir kam turtas turėtų būti padalintas po jo mirties. Jeigu miręs asmuo nepaliko testamento arba dalis turto jame nebuvo įvardinta - vadovaujamasi šalies įstatymais paskirstant turtą.

Testamento Formos ir Reikalavimai

Testamentai gali būti oficialieji ir asmeniniai. Atskira testamento rūšis - sutuoktinių bendras testamentas. Asmeninis testamentas - tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas.

Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti įstatymo nustatyta tvarka, jis po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per vienerius metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Šiuo atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas. Bendrąjį sutuoktinių testamentą gali sudaryti tik sutuoktiniai. Sutuoktiniai gali savo turtą ar jo dalį palikti visuomenei naudingam tikslui arba labdarai.

Vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui. Testatorius taip pat gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotojui arba testamentą patvirtinusiai įstaigai. Neįvykdytas testamentas neturi galios. Testatorius turi teisę nurodyti testamente kitą įpėdinį tam atvejui, jeigu jo paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirs prieš atsirandant palikimui arba nepriims palikimo. Taip pat testatorius gali antriniam įpėdiniui paskirti kitą įpėdinį, jeigu antrinis įpėdinis numirs iki atsirandant palikimui arba nepriims palikimo.

Palikimo Priėmimas ir Atsisakymas

Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Asmens valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais. Be to, įpėdinio veiksmai turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Ribotai veiksnūs asmenys palikimą priima tik tėvų arba rūpintojų sutikimu.

Įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo. Neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo. Įpėdinis atsisako palikimo, paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Palikimo nepriėmimas - tylėjimas. Įpėdinio atsisakymas nuo palikimo atliekamas ne notariniu veiksmu, o įpėdinio vienašaliu sandoriu, kuriam įstatymo nenustatyta privaloma notarinė forma.

Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.

Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą.

Santuokoje Įgyto Turto Padalijimas

Nutraukiant santuoką arba sutuoktiniams dalinant turtą ne skyrybų procese, dažnai kyla klausimas, kaip sutuoktiniui apsaugoti savo nuosavybę, išvengti jos padalinimo ir dalies atitekimo kitam sutuoktiniui arba kaip apsaugoti dovanotą ir/ar paveldėtą turtą ir pan. Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, pirma reikėtų nustatyti, kokia nuosavybės teisine forma sutuoktiniai valdo turtą, identifikuoti, kuris turtas priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir turėtų būti dalinamas, o kuris yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė ir dalinamas nebus.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą galioja sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, kuri reiškia, jog turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Civiliniame kodekse yra pateiktas turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, detalizavimas.

Bendroji Jungtinė Sutuoktinių Nuosavybė

• Turtas (kilnojamasis, nekilnojamasis), įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu.
• Pajamos, gautos tiek iš abiejų sutuoktinių, tiek ir iš vieno jų veiklos.
• Jeigu abu sutuoktiniai pradėjo verstis verslu po santuokos sudarymo, bendrai jiems priklauso ir jų įsteigta įmonė bei iš jos veiklos gautos pajamos.
• Pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas.
• Pajamos bei vaisius, gautus iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto.

Pavyzdžiui, jeigu po santuokos sudarymo sutuoktiniai įsigijo butą, automobilį, kompiuterį ar skalbimo mašiną, šis turtas jiems priklausys bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taigi, vieno sutuoktinio gaunamas darbo užmokestis yra bendra sutuoktinių nuosavybė, taip pat kaip ir honoraras už profesinę veiklą. Už buto nuomą gaunamos lėšos priklauso abiems sutuoktiniams bendrai.

Žinoti, koks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, yra naudinga ir tam, kad sudarant tam tikrus sandorius, kuriems reikalingas abiejų savininkų dalyvavimas, nebūtų atimama galimybė perleisti tam tikrus nuosavybės objektus. Pavyzdžiui, jeigu pas notarą buto pardavimui atvyksta tik vienas sutuoktinis, notaras negalės patvirtinti sutarties, kadangi yra reikalingas ir antro sutuoktinio parašas.

Asmeninė Sutuoktinių Nuosavybė

Sutuoktiniai turi ne tik bendro, bet ir asmeninio turto, kuriuo gali naudotis, valdyti bei disponuoti, nepriklausomai nuo kito sutuoktinio valios. Kas gi įeina į asmeninio turto sudėtį?

• Abiejų sutuoktinių atskirai įgytas turtas iki santuokos sudarymo.
• Sutuoktiniui dovanotas ar paveldėtas turtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn.
• Sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai).
• Autorinės neturtinės teisės, intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės.
• Lėšos bei daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai.
• Žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, neturtinę žalą, tikslinę materialinę paramą ir kitokias išmokas, išimtinai susijusias tik su jas gaunančio sutuoktinio asmeniu, teises, kurių negalima perleisti kitiems asmenims.
• Sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Pavyzdžiui, jeigu iki santuokos sudarymo sutuoktinė turėjo butą, jis po santuokos ir liks jos asmenine nuosavybe, ji juo galės disponuoti savo nuožiūra ir jis nebus dalinamas. Taigi, jeigu po santuokos sudarymo kuris nors iš sutuoktinių paveldi turtą, toks turtas pripažįstamas to sutuoktinio asmeninine nuosavybe.

Šiame straipsnyje apibrėžiamas turto teisinis režimas galioja tik tada, jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybinės sutarties ir ja pakeitę turto teisinio režimo.

Procesiniai Aspektai

Nagrinėjant bylą teisme dėl skyrybų ar turto padalinimo, pirma nustatytina sutuoktinių turto nuosavybės rūšis. Nuo turto nuosavybės formos priklausys, kuriam sutuoktiniui tas turtas atiteks, ar turtas bus dalinamas ar ne.

Civilinis kodeksas pateikia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, kuri reiškia, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Atsižvelgiant į šią prezumpciją, įrodinėti reikia būtent aplinkybę, kad turtas sutuoktiniui priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Civilinis kodeksas aiškiai apriboja įrodymų ratą ir nurodo, kad faktas, jog tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Gali susidaryti situacija, kad dėl objektyvių priežasčių nebeegzistuoja jokių rašytinių įrodymų, kuriais galima būtų įrodyti turto nuosavybės rūšį. Todėl tiek šalys, tiek teismas turi siekti, kad visi turtiniai sutuoktinių klausimai būtų išspręsti santuokos nutraukimo byloje.

Tuo atveju, jeigu paaiškėja, kad santuokos nutraukimo byloje buvo padalytas ne visas bendras turtas, taip manantis buvęs sutuoktinis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu inicijuodamas bylos dėl santuokos nutraukimo proceso atnaujinimą CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Santuokos nutraukimo procese neaptarus bendrojo turto padalinimo klausimo, jis įgauna bendrosios dalinės sutuoktinių nuosavybės teisinį statusą.

Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia, bet turto ar jo dalies nepadalijimo atveju buvę sutuoktiniai nenustoja būti jo bendraturčiai.

Paveldėjimas, Kai Nepriėmus Vieno Sutuoktinio Palikimo, Miršta Kitas Sutuoktinis

Neretai pasitaiko situacijų, kai vienam iš sutuoktinių mirus, niekas nesikreipia dėl palikimo priėmimo, ir, jau praėjus terminui priimti vieno sutuoktinio palikimą, miršta kitas sutuoktinis. Pavyzdžiui, sutuoktiniai gyveno bendrame bute, mirus vyrui, niekas nesikreipė dėl palikimo priėmimo, žmona ir toliau liko gyventi tame bute, juo naudojosi, rūpinosi, mokėjo mokesčius, tačiau po kurio laiko ji mirė.

Tokiu atveju teoriškai egzistuoja galimybė bandyti atsinaujinti procesą dėl anksčiau mirusiojo sutuoktinio palikimo priėmimo, tačiau praktiškai naudingiau yra įrodyti palikimo priėmimą faktiniu užvaldymu. Įpėdiniai turėtų kreiptis į teismą, prašydami nustatyti juridinį faktą, kad po tėvo mirties pergyvenusioji motina priėmė palikimą faktiniu užvaldymu.

Vilniaus universiteto Teisės klinika pažymi, kad pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir nelaikytina individualiai pritaikoma kiekvienam atvejui. Konkrečios situacijos aplinkybės ar pasikeitęs teisinis reguliavimas gali lemti kitokį teisinį vertinimą bei atsakymą.

Notariniai Veiksmai Paveldėjimo Procese

Notaras tvirtina sandorius, kuriems Civilinis kodeksas ar Civilinio kodekso numatytais atvejais kiti įstatymai nustato privalomą notarinę formą. Siekiant užtikrinti „vieno langelio“ principą turto pirkėjams nebereikia patiems kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją (VĮ Registrų centrą) dėl sutarties fakto ar nuosavybės teisių įregistravimo, visa tai atlieka notaras, patvirtinęs sandorį.

Taip pat, jei įgyjamas daiktas yra perkamas už paskolą ir įkeičiamas kreditoriui, notaras apie sudarytos hipotekos sutarties faktą informaciją perduoda viešam registrui. Be kita ko, valstybės registrų tvarkytojui perduodami duomenys apie notaro patvirtintus įgaliojimus ir vedybų sutartis.

Paveldėjimo byla pradedama gavus įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Palikimui priimti nustatytas trijų mėnesių terminas nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. įpėdinis, turintis teisę paveldėti, notarui turi paduoti pareiškimą apie palikimo priėmimą arba faktiškai pradėti valdyti paveldimą turtą per tris mėnesius nuo palikėjo mirties (Civilinio kodekso 5.50 straipsnis). Pareiškimas paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui.

Europos Paveldėjimo Pažymėjimas

2015 m. rugpjūčio 17 d. Europos Sąjungos valstybėse narėse (išskyrus Airiją, Daniją ir Jungtinę Karalystę) pradėtas taikyti vadinamasis Paveldėjimo reglamentas. Šis reglamentas aktualus tais atvejais, kai paveldėjimo santykiai yra tarptautinio pobūdžio, pavyzdžiui, paveldimas turtas yra keliose valstybėse, palikėjas turėjo kelias gyvenamąsias vietas skirtingose valstybėse. Siekiant užtikrinti, kad tarpvalstybinio pobūdžio klausimai būtų sprendžiami greitai, sklandžiai ir veiksmingai bei įpėdiniams būtų suteikta galimybė lengvai įrodyti savo statusą ir teises, tarptautinio paveldėjimo bylose įpėdinių prašymu notaras gali išduoti standartizuotą Europos paveldėjimo pažymėjimą, kuris gali būti naudojamas kitoje nei išduota Europos Sąjungos valstybėje narėje (Paveldėjimo reglamento 63 straipsnio 1 dalis). Pažymėjimas sukelia pasekmes visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, nereikalaujant jokių specialių procedūrų (Paveldėjimo reglamento 69 straipsnis).

Nuosavybės Teisės Liudijimai

Vadovaujantis Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, notaras išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus. Turtas, įgytas santuokos metu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (pvz., mirus vienam iš sutuoktinių) (Civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1, 2 dalys). Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.

Mirus vienam iš sutuoktinių, t. y. pasibaigus bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, notaras pagal rašytinį pergyvenusio sutuoktinio prašymą išduoda nuosavybės teisės į dalį bendro sutuoktinių turto liudijimą dėl pusės bendro turto, įgyto santuokos metu. Jeigu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įregistruotas likusio gyvo sutuoktinio vardu, šiam sutinkant gali būti išduotas mirusiojo sutuoktinio dalį nustatantis liudijimas.

Šiame straipsnyje pateikiama informacija yra bendro pobūdžio ir gali skirtis priklausomai nuo konkrečios situacijos. Visada rekomenduojama kreiptis į teisininką ar notarą dėl individualios konsultacijos.

tags: #jungtines #nuosavybes #paveldejimas