Paveldimumas Britų Lordų Rūmuose

Lordų rūmai, Aukštutinis Didžiosios Britanijos Parlamento rūmas, turi ilgą ir sudėtingą istoriją, o paveldimumas yra vienas iš pagrindinių jo bruožų. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip paveldimumo principas veikia Lordų rūmuose, kokios yra jo istorinės šaknys ir kokios diskusijos vyksta dėl jo ateities.

Istorinės Šaknys

Lordų rūmų istorija siekia XIII amžių, kai susiformavo pirmieji parlamentiniai susirinkimai. Iš pradžių rūmus sudarė aukščiausi dvasininkai ir aristokratai, kurie savo vietas paveldėdavo. Ši tradicija išliko šimtmečius, o paveldimumas tapo neatsiejama Lordų rūmų dalimi.

Babilono Visuomeninės Santvarkos Savitumų Įtvirtinimas Hamurabio Teisyne

Senovės Mesopotamija (tarp Tigro ir Eufrato upių - 4-3 tūkst. pr. Kr) buvo vienas iš svarbiausių senovės pasaulyje tarptautinės prekybos centrų. Pats reikšmingiausias Mesopotamijos dokumentas - Babilono valdovo Hamurabio įstatymas, rastas 1901-1902m. Hamurapio teisynas labai aiškiai išskyrė keletą socialinių grupių ir teisinė jų padėtis buvo nustatoma labai skirtingai. Labiausiai skyrėsi laisvųjų ir vergų padėtis. pilnateisiu Mesopotamijos visuomenės nariu. Kartu įstatymui buvo būdinga tai, kad įteisintas ne tiek vergo beteisiškumas, kiek ujo teisių ribotumas. Vergas galėjo buti pirkimo ir pardavimo , dovanojimo, skolinimo, paveldėjimo objektas. Dar veina ryški Babilono visuomeninės santvarkos ypatybė buvo ta, kad laisvieji teisinės padėties atžvilgiu nesudarė vienalytės masės, o Hamurapio teisyno buvo skirstomi į avilumus, įstatyme paprastai vadinamus tiesiog žmonėmis, ir muškenumus (akadiškai-smulkus žmogus) . Kai kada teisyno normos muškenumų interesus gynė ypač išskirtinai. Tačiau nustatant atsakomybę už pasikėsinimą į laisvųjų gyvybę ar sveikatą avilumas buvo vertinamas labiau.

Paveldėjimo Principas Šiandien

Šiuo metu ne visi Lordų rūmų nariai yra paveldimi lordai. Po 1999 metų reformos, kai buvo panaikintos daugelio paveldimų lordų vietos, rūmuose liko ribotas skaičius paveldimų narių. Vis dėlto, paveldimumo principas vis dar egzistuoja, o tai kelia nemažai diskusijų.

Teisinis Santuokos, Šeimos ir Paveldėjimo Reguliavimas Hamurabio Teisyne

Santuoka senovės Babilone buvo sudaroma raštišku jaunikio ir nuotakos šeimos susitarimu, nereikalaujant nei santuokos sutikimo, nei tam tikro susituokiančiųjų amžiaus, nors moteris taip pat galėjo paveikti sutarties turinį, pvz. reikalaujant į ją įtraukti draudimą vyrui užkeisti ją už skolas. Nei pasaulietiškos, nei dvasinės valdžios atstovų dalyvavimas sudarant sutartį nebuvo numatytas. Skirtinga socialinė būsimųjų sutuoktinių padėtis nebuvo laikoma kliūtimi santuokai sudaryti. jaunikis kompensuodamas darbo rankų netekimą, nuotakos šeimai privalėjo mokėti išpirkos mokestį, vadinamą tirchatum, kurio dalis buvo mokama iš anksto, tarsi rankpinigiai: jaunikiui atsisakius imti nuotaką jis jų netekdavo, o sutarties atsisakiusi šeima turėjo gražinti dvigubą sumą. Asmeninių vyro ir žmonos santykių atžvilgiu vyraujantis vaidmuo priklausė vyrui, jis už savo skolas galėjo atiduoti žmoną į vergvę. Tačiau apskritai Hamurapio teisynas yra ppakankamai humaniškas šiuo reikalu. Hamurapio laikų Babilono šeima buvo monogaminė, bet joje dar buvo likę nemažai poligaminės šeimos atgyvenų. teisinas pvz. laido vyrui turinčiam nevaisingą žmoną į namus parsivesti sugulovę arba pati žmona tam tikslui turėjo duoti vergę. Vyras galėjo nutraukti santuoką bet kada o žmona tik esant vienai iš priežasčių: nepagrįstai ją apkaltinus vedybine neištikimybe, vyrui palikus namus ir gyvenamąją vietovę, paėmus sugulovę dėl jos pasiligojimo, taip pat vyrui esant neištikimam ir niekinant žmoną. Žmona galėjo turėti turto, daryti dėl jo sandorius, savarankiškai versti prekyba, amatu, lupikavimu.

Žymi vieta Hamurapio teisyne skiriama paveldėjimui. Paveldėjimo teisė gali būti dviejų rūšių: turto palikėjas būdamas gyvas nustatyta forma gali dėl jo pareikšti savo valią ir tai yra testamentinis paveldėjimas; mirusiam nepalikus testamento, turtą paveldi tie, kam tai priklausė pagal įstatymą. Istoriškai testamentinis paveldėjimas atsirado vėliau nei įstatyminis. Hamurapio teisynas įtvirtino keletą paveldėjimo taisyklių: vaikai nepriklausomai nuo lyties tėvo ir motinos turtą paveldėdavo lygiomis dalimis; paveldėjime nedalyvaudavo jau gavusios kraitį dukros; anksčiau mirusio sūnaus dalį lygiomis dalimis paveldėdavo jo vaikai; įvaikinti vaikai paveldėdavo lygiai su tikraisiais; tėvo pripažinti iš vergės gimę vaikai paveldėdavo lygiomis dalimis su visais vaikais bet tik kilnojamąjį turtą; iš vergės gimę bet tėvo nepripažinti vaikai paveldėjime nedalyvaudavo, bet po ttėvo mirties gaudavo laisvę. Mirusios motinos kraitį paveldėdavo tik vaikai, jis neatitekdavo jų tėvui.

Argumentai Už ir Prieš

Paveldimumo principas Lordų rūmuose turi tiek šalininkų, tiek kritikų. Šalininkai teigia, kad paveldimi lordai atneša į rūmus patirties ir tradicijų, kurios yra vertingos. Jie taip pat pabrėžia, kad paveldimi lordai yra mažiau priklausomi nuo politinių partijų ir gali veikti nepriklausomai.

Kritikai teigia, kad paveldimumas yra nedemokratiškas ir nesuderinamas su šiuolaikinės visuomenės vertybėmis. Jie pabrėžia, kad vietos Lordų rūmuose turėtų būti užimamos pagal nuopelnus, o ne pagal gimimo teisę.

Ateities Perspektyvos

Diskusijos dėl Lordų rūmų reformos ir paveldimumo principo ateities tęsiasi. Yra įvairių siūlymų, kaip reformuoti rūmus, įskaitant visišką paveldimumo panaikinimą ir rūmų narių rinkimą. Tikėtina, kad ateityje Lordų rūmai patirs tolesnių pokyčių, tačiau paveldimumo principo likimas vis dar neaiškus.

Apibendrinant galima teigti, kad paveldimumas yra sudėtinga ir prieštaringa tema, susijusi su Britų Lordų rūmais. Nors ši tradicija turi gilias istorines šaknis, ji vis labiau kritikuojama dėl savo nedemokratiškumo. Ateitis parodys, ar paveldimumo principas išliks Lordų rūmų dalimi, ar bus pakeistas demokratiškesniais metodais.

tags: #d #britanijoje #paveldimi #turtai #lordai