Lietuvoje, Lazdijų rajone, kaimo turizmas - tai ne tik verslas, bet ir gyvenimo būdas, kuriame susipina gamtos grožis, istorinė praeitis ir šeimininkų asmeninės istorijos. Viena iš tokių vietų - Jono Liaukonio sodyba, įsikūrusi vaizdingoje Dzūkijos vietovėje. Ši sodyba, kaip ir daugelis kitų Lazdijų rajone, turi savo unikalų veidą ir istoriją, pritraukiančią poilsiautojus iš Lietuvos ir užsienio.
Gandrinės ir Gandrų Sugrįžimas
Kovo 25 dieną Lietuvoje minimos Gandrinės, simbolizuojančios gandrų sugrįžimą. Gandras - Lietuvos nacionalinis paukštis, nuo seno laikytas šventu, nešančiu laimę ir gerovę. Jis lanko namus ir „atnešdamas“ vaikelį. Šeimininkės Gandrinių dieną ruošdavo ypatingus pavakarius artojams, kepdavo įvairių grūdų bandeles, jas dovanodavo ir kaimynams. Tikėta, kad tuomet javai gerai dygs.
Lietuviškų gandrų meilės istorija: jų neišskyrė net ir mirtinas kelias
Pavasarį, pakilę iš savo žiemojimo vietų Centrinėje ar Pietų Afrikoje, grįžtantys gandrai lekia labai atkakliai ir tiksliai. Vos grįžę puola tvarkyti lizde buvusias šakas, o po kiek laiko, atšilus orams, į lizdus neša naujus žagarus, velėnas, sausą žolę ir kitas statybines medžiagas.
Leipalingio Istorija ir Sapiegų Dvaras
XVI a. pr. iš stambaus dvaro Dzūkijos Užnemunėje, buvusiose jotvingių žemėse, išaugo Leipalingio miestelis. Leipalingis pirmą kartą paminėtas 1503 m. balandžio 7 d., kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Aleksandras savo privilegija valdininkui Jonui Teodorui Pliuškovui, pabėgusiam iš Maskvos kunigaikščio Ivano III užimtos Smolensko žemės, suteikia prieglobstį - užleidžia Leipalingio dvarą (Lepuniki) su nelaisvąją šeimyna, gyvuliais, žmonėmis, ežerais, lig to laiko kol iš jo tėviškės bus išvarytas priešas. Dvarui likus be šeimininko, 1508 m. birželio 28 d. Žygimantas Senasis jį amžiams padovanojo Jonui Sapiegai. Leipalingio dvare, įsiterpusiame tarp pelkėjančio ežerėlio ir stačiašlaičio Seiros upės kranto, Sapiegų giminė šeimininkavo iki 1742 m.
Jonas Sapiega čia pastatydino medinius gyvenamuosius bei ūkinius pastatus ir cerkvę (pirmieji garsiosios Sapiegų giminės atstovai buvo stačiatikiai). Jonas Sapiega testamentu nurodė ateities kartoms, kad visi Leipalingio dvaro savininkai ir jų šeimos nariai būtų palaidoti šios cerkvės rūsiuose. Deja, šiai valiai nebuvo lemta išsipildyti. Dvarą valdant jo sūnui Povilui Sapiegai, kilo didelis gaisras, sudegė cerkvė bei dauguma dvaro pastatų.
Daugybę Leipalingio Sapiegų kartų vargino skolos. Didelių pastangų dėka tik Mikalojui Sapiegai pavyko pasiskolinti pinigų ir funduoti bažnyčios statybą (Sapiegų giminė priėmė katalikybę) bei atstatyti daugumą dvare buvusių pastatų ir pamažu grąžinti Leipalingio dvarui buvusią šlovę. Yra žinoma, kad į šį dvarą ne kartą buvo atvykęs medžioti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalius Vladislovas IV. Pamažu Sapiegų įtaka valstybės valdyme didėjo ir čia buvo pastatydinti reprezentaciniai rūmai bei parkas su medžioklės žvėrynu.
Dvaro Savininkų Kaita ir Kruševskių Palikimas
Vėliau dvaras turėjo daugybę savininkų. Jį valdė Masalskiai, Kruševskiai, Balinskiai. Parko pradžioje, kalnelyje, yra raudonomis plytomis išmūryta patalpa su nišomis, išlikusi iki šių dienų. Pasak legendos, ją pastatė vienas iš Kruševskių, buvęs didelis moterų gerbėjas. Jis čia laikydavo uždarytas jam patikusias moteris. XVIII a. pab. - XIX a. pr. pirmasis Vilniaus katedros kanauninkas Antanas Kruševskis nusipirko Leipalingį iš vyskupo Igno Masalskio ir pastatė dabartinius Leipalingio dvaro rūmus ir 1806-1821 metais Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kurios Šv.Antano koplyčioje jis ir palaidotas. Klebonas Jurgis Andriušis su parapijiečiais 1873 m. bažnyčią suremontavo, pastatė naują didįjį altorių (įrengė Varšuvos dailininkas E. Ceglarskis). 1885 m. pastatyta varpinė (architektas E. Lipskis). Bažnyčia klasicistinė, turi baroko bruožų, stačiakampio plano, su bokšteliu, vidus 3 navų, atskirtų kolonomis. Šventoriaus tvora akmenų mūro.
Balinskių Indėlis ir Pokario Metai
XIX a. pab. - XX a. pr. Leipalingio dvarą nusipirko turtingas Peterburgo pirklys Balinskis. Jis labai puoselėjo tiek dvarą, tiek patį miestelį. Kasė kanalus, toliau turtino parką, buvo iškastas Simoniškės ežerėlis, padaryti prabangūs tilteliai, altanos. Po I pasaulinio karo visa dvaro žemė buvo išdalinta Lietuvos savanoriams, Nepriklausomybės dalyviams ir dvaro kumečiams. Dvaro žemių vietoje atsirado Savanorių kaimas, o dvaro miškai atiteko valstybei. Šiandien čia stovi dvaro pastatai ir klasicistinio stiliaus centriniai rūmai parko fone.
Kaimo Turizmas Lazdijų Rajone
Šiandien Lazdijų rajonas garsėja savo kaimo turizmo sodybomis, kurių skaičius nuolat svyruoja. Pasak Lazdijų turizmo informacijos centro direktorės Romos Stulgienės, rajone yra apie 50 registruotų kaimo turizmo sodybų. Para poilsio asmeniui kaimo turizmo sodybose Lazdijų rajone svyruoja nuo 25 iki 60 litų. Skiriasi ne tik kaina, bet ir paslaugos.
Viena iš tokių sodybų - Jono Liaukonio sodyba Paterų kaime ant Samanio ežero, kur šeimininkai vaišina svečius namine duona ir sūriais, pasakodami apie poeto Sigito Gedos tėviškę. Tokios asmeninės istorijos ir išskirtinės pramogos vilioja poilsiautojus sugrįžti vėl ir vėl.
Kalbinti Lazdijų rajono kaimo turizmo sodybų savininkai neslepia - beveik kiekvienas jų turi nuolatinių klientų, kurie atvyksta poilsiauti ne pirmą sezoną. Valtys, vandens dviračiai, sūpynės, žvejybos įrankiai, baidarės, pirtys, kubilai, žirgai, karietos, šeimininkų kepama duona, naminis medus ar savininko žuvienė - tai siūlomos pramogos, kurios paprastai įeina į sodybos nuomos kainą.
Kaimo turizmo sodybų kainos Lazdijų rajone
| Paslauga | Kaina |
|---|---|
| Para poilsio asmeniui | 25-60 Lt |
| Visos sodybos nuoma savaitgaliui | 1200-6000 Lt |
| Plaukiojimas jachta (2 val.) | 200 Lt |
| Plaukiojimas jachta (1 val.) | 50 Lt |
Verslas Tapo Gyvenimo Būdu
Anksčiau vyravusią tendenciją, kai kaimo turizmo sodybose paprastai šeimininkaudavo savininkų samdyti prižiūrėtojai, pastaruoju metu keičia nauja. Pasikeitė ir sezoniškumas - beveik visos kaimo turizmo sodybos klientus priima ištisus metus, nors anksčiau sezonas trukdavo tik šiltuoju metų laiku.
J.Liaukonis, V.Mileris, G.Dabašinskas, A.Augustinavičius - visų jų sodybose mačiau vykstančius statybos darbus - nauji nameliai, statomi valymo įrengimai, tiesiami takeliai, kalamos naujos pavėsinės, lieptai. Kaimo turizmo sodybų savininkai neslepia - vietos valdžia, savo strateginiame plėtros plane turizmą įrašiusi kaip vieną prioritetinių savivaldybės plėtros krypčių, padeda šiam verslui.