Dorumas dažniausiai apibrėžiamas kaip gera savybė, moralė. Žmogus iš prigimties jaučia, kas yra dora ir kas neleistina. Šio jausmo negalima išaiškinti jokiais logikos dėsniais ar fizikos mokslu. Kiekvienas žmogus jaučia, kad yra įstatymai, kurių jis privalo neperžengti.
Materialistai aiškina, jog tai yra paprasti gamtos dėsniai. Tačiau tai netiesa, nes juos peržengus žmogus nejaustų sąžinės graužaties, nesijaustų atsakingas už įvykdytą nusižengimą. Dažniausiai doras žmogus siejamas su tokiomis asmeninėmis savybėmis kaip sąžiningumas, atlaidumas, teisingumas, patriotiškumas, kitų garbės gynimas, darbštumas, pikto nesiekimas bei vyresniųjų gerbimas.
Dorumo apibrėžimas ir reikšmė
Dora - tai dorumas, moralė. Tvirtos doros žmogus. Iškrypusi, sumenkusi dora. Kelti dorą. Dora smunka. Netekti doros. Nusikalsti dorai.
Doras - paisantis dorovės normų, moralus: dorų tėvų vaikas. Dora gyvenimas. Tinkamas, geras: doro valgio čia netrūksta. sveikatos. Ne prieš dora taip šėlsta. Dorai gyventi. Aš dorai (gerai) nežinau.
Dorovingumas literatūroje
Darbštus bei gerbiantis vyresniuosius žmogus dažnai laikomas doru. Toks asmuo ne tik rūpinasi savo gerovę, bet ir stengiasi nepamiršti aplink esančių žmonių. Doras žmogus supranta, jog pagalba vyresniesiems atlikti net ir papraščiausias užduotis yra labai svarbu. Šias mintis pagrindžia Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, evangelikų bažnyčios kunigas - Kristijonas Donelaitis.
Poeto kūryboje, kaip ir daugelio XVIII a. kūrėjų, atsispindi pietizmo mąstysena: išaukštinamas sunkus fizinis darbas, sėslus valstiečių gyvenimas, kultūrinis uždarumas, priešinimasis tingumui. Poemoje „Metai“ autorius aprėpia daug skirtingų temų, įvairių personažų, tačiau visi dorieji būrai yra brandaus amžiaus asmenys.
Teisingos ir klaidingos dorumo normos
Teisinga dorumo norma yra ta, kurią pateikia religija. Bet čia reikia pasakyti, jog Dieve, kaip tobuliausioje ir nesudėtingoje būtybėje, valia anaiptol nėra kažkokia akla, su protu nesusijusi jėga. Ne! Jos sąsaja su protu Dieve yra tokia glaudi, kokia tik begali būti.
- Ji visiškai išaiškina, kodėl vieni veiksmai yra dori, o kiti ne.
- Ji yra visuotinė.
- Ji nesunkiai suprantama ir neprieštarauja sveikam protui.
- Ji turi labai galingą sankciją.
Be šios teisingos dorumo normos yra dar keletas klaidingų. Jas išgalvojo žmonės dėl to, kad nežinojo teisingos arba nenorėjo jos žinoti.
- Dorinis pozityvizmas arba reliatyvizmas.
- Dorinė laimės norma arba eudaimonizmas.
- Kultūros ugdymo dorinė norma.
- Žmogaus ugdymo dorinė norma.
- Jausmo dorinė norma.
- Pareigos dorinė norma.
- Komunistų skelbiama dorinė norma.
Dorumo sąvoka žmogui yra prigimta. Žmogaus laisvi veiksmai yra palenkti aukštesniam tikslui. Ne kuris vienas veiksmas, bet visi padaro žmogų geru ar blogu.
Kristijonas Donelaitis
Iš kur atsiranda dorumo sąvoka?
Žmogus iš prigimties jaučia, kas yra dora ir kas neleistina. Šio jausmo negalima išaiškinti logikos dėsniais ar fizikos mokslu. Kiekvienas žmogus jaučia, kad yra įstatymai, kurių jis neprivalo peržengti. Materialistai aiškina, kad tai yra paprasti gamtos nuostatai. Tačiau tai netiesa. Jei žmogus peržengtų tik gamtos įstatymus, tai jis nejaustų jokio nusikaltimo ir atsakomingumo. Gyvenimo tikrovė rodo visai ką kita.
Bendrajam dorumo supratimui pilnutinį atsakymą ir pagrindimą gali duoti tiktai teistinė pasaulėžiūra. Žmogaus esmė, jo protavimas, pareigos supratimas ir visi doroviniai veiksmai yra nukreipti į vieną begaliniai tobulą būtybę. Ar žmogaus veiksmai yra geri ar blogi, priklauso nuo to, kiek jie yra nukreipti į paskutinįjį tikslą - Dievą. Kitaip tariant, žmogaus veiksmų esmę apsprendžia faktas, kiek jie Dievo esmę ir Jo šventumą iškelia ar paneigia visoje visatoje. Žmogus yra tiek geras, kiek jame atsispindi amžinasis Kūrėjas.
Dievas yra ištikimas, teisingas, gailestingas. Jis negali keistis. Kur Dievas atsispindi, ten turi matytis Jo ypatybės. Gamtoje Kūrėjas atsispindi įvairiais būdais. Žmogus, turįs protą ir valią, išsiskiria iš kitų gamtos tvarinių. Jo gyvenimo galutinis tikslas yra panašumas į Kūrėją. Žmogus privalo siekti antžmogiškumo. Laikinieji dalykai privalo tarnauti amžinajai vertybei. Žmogaus gyvenimas žemėje yra laikinas, todėl jis privalo tarnauti aukščiausiajam tikslui - amžinybei.
Jau šventasis Apsireiškimas mokė dorumo dėsnių. Dieviškoji valia yra mastas visų žmogaus veiksmų. Dievo valia Dešimtyje įstatymų yra neatskiriama nuo Jo esmės. "Garbė Dievui aukštybėse" yra aukščiausias žmogaus uždavinys. Žmogus, pašvenčiamąja malone papuoštas, yra skirtas tarnauti aukščiausiajam tikslui - Dievo garbei. Atpirktame žmoguje viskas vyksta per Kristų ir Kristuje.
Žmogus, turįs kūną ir sielą, skelbia Dievo tobulumą aukštesniame laipsnyje, kaip mineralai, augalai ir gyvuliai. Visi pasaulio tvariniai spinduliuoja Dievo tobulumą, bet įvairiais laipsniais. Krikšto metu gautoji malonė žmogų priartina prie Dievo ir padaro į Jį panašų. Krikštytas žmogus privalo stengtis panėšėti į Dievą. Gyvulys savo prigimtyje yra tobulas tiek, kiek jam, kaip gyvuliui, yra įmanoma.
Kaip galima kasdieniniame gyvenime atskirti gėrį nuo blogio?
Kiekvienas tvarinys turi prasmę ir nustatytą tikslą. Pasaulyje viešpatauja nuostabi tvarka. Viskas, kas atrodo nykstama, tarnauja būsimai kūrybai. Visatoje yra daugybė daiktų, vertybių ir tikslų. Kiekvienas tvarinys, iš-pildydamas savo paskirtį, priklauso prie darnios visumos. Už visų veiksmų yra paskutinis tikslas. Pagarba visiems tvariniams yra pagrindas meilei. Kuo didesnis yra tvarinio tikslas, tuo didesnės pareigos.
Kaip gamtos įvairumas sudaro vieną darnią vienumą, taip ir paskiri uždaviniai turi susilieti į vieną didelį uždavinį, vieną gėrį, prieš kurį žmogus privalo pagarbiai nusilenkti. Vienas tvarinys tarnauja kitam, ir visuma tarnauja Dievui. Nors visi tvariniai yra nukreipti į vieną galutinį tikslą, bet jie nepraranda savo reikšmės. Visi gamtos įstatymai, menas, mokslas, socialiniai santykiai priklauso doroviniams dėsniams. Kiekvienas žmogiškas veiksmas yra dorovės dėsnių kontroliuojamas. Kiekviena gyvenimo sritis priklauso aukštesniam įsipareigojimui - dorovinėm normom. Nors paskiros gyvenimo sritys yra nepriklausomos, tačiau visos turi vieną tikslą - dieviškumo atspindį. Bendrieji doroviniai dėsniai galioja visoms gyvenimo sritims.
Menas, mokslas yra dideli dalykai, bet jie gali būti panaudojami piktam ir tarnauti blogiui. Čia gerą pavyzdį duoda moderniausi išradimai. Žmogaus prigimtis yra pajėgi nuspręsti, jog gera yra tai, kas teisingą žmogaus prigimtį atitinka. Žmogus yra dvilypė būtybė, susidedanti iš sielos ir kūno. Jis nėra vien dvasia, bet, antra vertus, jis nėra vien gyvulys. Materialistai mato tik žmogaus kūną. Jiems aukščiausia moralinė norma yra kūno malonumai.
Kiekvienas tvarinys privalo gyventi pagal savo prigimtį. Žmogus privalo savo socialinį gyvenimą taip tvarkyti, kad dorovinė norma būtų sveikas, natūralus žmogus, pajėgus atlikti savo paskirtį - pasiekti amžinąją laimę. Tai yra tikrasis - krikščioniškasis humanizmas. Visi žemesnieji jausmai turi tarnauti aukštesniam tikslui. Žmogus yra bendruomenės narys, bet pirmoje eilėje jis yra asmenybė ir individas. Žmogus yra menkas tvarinys, bet kartu jis yra ir Dievo atvaizdas.
Tas apsaugo žmogų nuo klaidingo nusižeminimo ir nuo šėtoniško išdidumo. Klaidingas nusižeminimas dažnai būna lygus išdidumui. Dažnai girdimas užmetimas, kad krikščioniškoji moralė esanti nešvari atlyginimo moralė. Visas gyvenimas esąs tik prekyba. Žmogaus prigimtis yra linkusi ieškoti gėrio ir žinojimo. Žmogus šio troškimo negali patenkinti šioje žemėje. Jis yrą vienintelis tvarinys, kuris, žemėje gyvendamas, pasilieka netobulas. Žmogus nori pažinti ir suprasti Kūrėją. Jis nori būti laimingas ir patenkintas, bet visa tai pasiekiama tik aname gyvenime - amžinybėje.
Dievuje žmogus atranda visų savo norų išsipildymą, galutinį atsakymą į visus savo klausimus. Galutinis tobulumas ir amžinoji laimė yra neatskiriamai sujungti. Siekimas Dievo yra atbaigimas būtybės, amžinasis džiaugsmas ir laimė. Dievas sutvėrė pasaulį savo garbei ir žmonių gerovei. Jis nori, kad žmogus ieškotų savo laimės ir tuo išpildytų Jo valią. Žmogus neprivalo prarasti amžinosios laimės dėl trumpalaikio džiaugsmo.
Gėris nėra tikras, kada yra vien su malonumu sujungtas. Tikrasis gėris jungiasi su amžinąja laime. Paskutinysis dorovinių veiksmų tikslas yra tikras gėris, bet ne malonumas. Šv. Raštas moko, kad amžinoji laimė yra buvimas Dievo akivaizdoje. Jo mylėjimas ir jautimas amžinojo džiaugsmo. Kristus pabrėžė Dievo meilės reikalingumą. Galutinis žmogaus siekimas yra panešėjimas į Dievą. Dangus yra gyvenimas Dievuje ir su Dievu. Laimė nėra žmogaus tikslas, bet dovana prie amžinojo džiaugsmo.
Šaltiniai:
- Armonaitė, K. (2020). Koks žmogus yra doras?
- LKŽ - dora. (n.d.). Lkz.lt. Retrieved from https://lkz.lt/zodynas/#/definition/dora