Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas mums būtų duota pagalbininkas pagal Bibliją, aiškinimą. Aptarsime kančios prasmę, atlaidų svarbą, maldos galią ir kaip Šventasis Raštas gali padėti sunkiais gyvenimo momentais.
Jėzus gydo akląjį.
Kančia ir jos prasmė
Turiu nemažą skausmo ir kančios patirtį po aštuonių operacijų, 30 chemoterapijos kursų. Paskutinius pusę metų taip pat gyvenu su nuolatiniu skausmu, kuriam malšinti vis dažniau prireikia morfijaus. Tačiau turiu ir gilią Dievo meilės man patirtį. Kryžius man yra didžiulis slėpinys. Man keistai skamba samprotavimai apie „išganymo ekonomiją“.
Bet vienas dalykas dėl kurio esu tikra yra tai, kad „Dievas yra meilė“ ir Jis yra arti! Pagal Šv. Faustiną, artimo meilė išreiškiama trimis būdais - gailestingu veiksmu, gailestingu žodžiu ir malda. Kai buvau sveika, didžiąją dalį mano artimo meilės sudarė gailestingumo darbai, o dabar, kai susirgau - užtarimo malda. Turiu daugybę intencijų, kurios man labai brangios: už vaikus ir šeimą, už popiežių Pranciškų ir kunigus, už Siriją, už negimusiųjų gyvybę, už draugus ir geradarius…
Apaštalas rašo, kad visi esame labai susiję, kaip vieno mistinio Kristaus kūno nariai. „Jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Esu tuo įsitikinusi. Esu įsitikinusi, kad „nėra žmogaus, už kurį Kristus nebūtų numiręs“, kaip rašoma Katalikų bažnyčios katekizme. Esu įsitikinusi ir tuo, kad jei Dievą bei žmones myli tie, kuriems „nepasisekė“, kurie susirgo, tai ir visiems kitiems nariams lengviau mylėti. Tik mylintis žmogus yra laimingas. O meilė „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7).
Kaip kančia gali būti prasminga?
- Tai suteikia prasmę ir pilnatvę kiekvienai mano gyvenimo dienai, net pačiai „tuščiausiai“, kai yra tik silpnumas ir skausmas. „Kartą paaukota intencija ir neatšaukta GALIOJA visuomet“, sako mano dvasios tėvas. Net jei aš skausmo metu ir nebegaliu apie ją galvoti, net jei nebegaliu nieko jausti ir mylėti, jei esu nepaguodoje ir dykumoje.
- Leidžia išgyventi vienybę su Jėzumi. Katekizmas rašo, kad per ligonių patepimo sakramentą kentėjimas yra pašventinamas ir tampa „dalyvavimu išganomajame Jėzaus darbe“ (1521). Aš tai supratau kaip galimybę „panešti Jėzaus kryžių“, nors galiu įsivaizduoti tai tik kaip mažojo pirštelio pridėjimą, daugiau nepajėgčiau. Bet Jėzus ir neprašo daugiau: „Aš noriu ištikimos meilės, o ne aukos…“ (Oz 6, 6).
- Padeda ištverti neištveriamus dalykus ir tęsti gydymą, nesvarstyti apie eutanaziją, nepasiduoti. Kai nuo skausmo tamsu akyse, kartoju paprastą maldą: „Prašau, priimki tai už Siriją“… Tikėjimas, kad tai svarbu ne tik mano pasveikimui, padeda ištverti.
Šventasis Paulius sakė: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams“ (Kol 1, 24). Jūs irgi esate tarsi dar viena Jo žmogystė, kurioje leidžiate Jam kentėti, kurioje Jo Kančia išsiplečia; juk jūsų patiriami skausmai tikrai yra dvasiniai. Kiek sielų galite taip išgelbėti. Jūs apaštalaujate dviem būdais - per savo kančią bei veiksmais, ir, manau, pirmasis būdas pelno daug malonių antrajam.
Šventasis apaštalas Paulius sako, kad Jis „visa veikia pagal savo valios nutarimą“ (Ef 1, 11), tad visa turėtume priimti tiesiai iš dieviškųjų rankų mūsų Tėvo, kuris mus myli ir visais išbandymais siekia vieno tikslo - „mus dar labiau suvienyti jame“.
Šventasis Kryžiaus Jonas sako, kad būsime teisiami pagal tai, kiek mylėjome. Ta patį sako ir mūsų Viešpats Marijai Magdalietei: „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“ (Lk 7, 47).
Jono Pauliaus II paraginimas visiems kenčiantiesiems: Kristaus aukos dvasios persmelktas kentėjimas yra nepakeičiamas tarpininkas ir šaltinis tų gėrybių, kurios būtinos pasauliui išganyti. Kentėjimas labiau negu kas kita atveria kelią malonei, perkeičiančiai žmonių sielas (SD, 27). Žmogaus kentėjimas, suvienytas su atperkamąja Kristaus kančia, yra ypatinga parama gėrio jėgoms ir atveria kelią į šių išganingųjų jėgų pergalę.
Kristus sako: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ (Mt 25, 40). Gal kur nors šalia mūsų, už sienos, visų pamirštas sergantis kaimynas prašo mirties pas jį ateiti, nes nemato kančios prasmės, gyvenimo prasmės ir praleidžia jį veltui, nors galėtų kam nors padėti priartėti prie Dievo.
Nuostabiausia visų laikų istorija. Biblija per 3 minutes
Atlaidai
Popiežius Emeritas Benediktas XVI savo naujojoje knygelėje „Asyžiaus malonė“ kalba apie mums suteiktą didelę malonę pasirūpinti ne tik savo, bet ir kitų sielų išgelbėjimu amžinajam gyvenimui.
„Yra žmonių, kurie po savęs palieka tam tikrą meilės, iškęsto ir giliai išgyvento skausmo, džiugesio, nuoširdumo ir tiesos perteklių, kuris apgaubia ir kitus, juos lydi ir paremia. Iš tiesų Kristaus meilės didybė yra tokia, kad neleidžia mums būti pasyviais stebėtojais, įtraukia mus į savo veikimą ir aistrą.
Dar norėčiau prisiminti vieną eilutę iš Naujojo Testamento, kurioje, mano manymu, ši tiesa yra nuostabiai perteikta. Apreiškime Jonui kalbama apie nuotaką, Bažnyčią, kuri atspindi išganytąją žmoniją. Ištvirkėlė Babelė pasirodo apsitaisiusi prašmatniais rūbais ir papuošalais, o nuotaka vilki paprastą balto lino drabužį, iš tos tyros ir puikios, ypač vertingos drobės.
„Atlaidai mus kreipia prie šventųjų bendravimo, prie kito naštos prisiėmimo slėpinio, prie maldos kaip būdo tapti viena su Kristumi ir Jo valia.
Maldos galia
Mieloji Žermena, mylėkite maldą. Noriu pabrėžti ne tiek kasdien garsiai kalbamų maldų svarbą, bet labiau tą sielos kėlimą į Dievą visame kame; tai apgyvendina mus nepertraukiamoje bendrystėje su Švenčiausiąja Trejybe, ir viską darome Jos akivaizdoje. Žinau apie jūsų pamaldumą šiam didžiam slėpiniui. Jei panorėsite, brangioji bičiule, ten galėtų susitikti mūsų sielos. Įžengsime į savo sielos gelmę, ten, kur gyvena Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ir juose būsime viena.
Mergaitė meldžiasi.
Šventasis Raštas
Mano mieloji Žermena, gyvenimas pilnas kentėjimų. Manau, kad šiame pasaulyje laimingi yra tie, kurie pasirinko Kryžių kaip paveldą iš meilės tam, kuris, pasak šventojo Pauliaus, „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Šiuose keliuose žodžiuose slypi stiprioji ir tikroji mokymo apie meilę dalis.
Viešpats savo gyvenimo žemėje dienomis taip kalbėjo: „Kadangi myliu Tėvą, visuomet darau, kas jam patinka, ir jis nepaliko manęs vieno - mano Siuntėjas visuomet su manimi“ (Plg. Ir mes, Žermena, visais savo veiksmais rodykime Jam meilę, darydamos, kas Jam patinka - ir Jis nepaliks mūsų vienų, bet apsigyvens mūsų sieloje ir pats bus mūsų ištikimybė.
Iš savęs mes nieko neturime, tik nuodėmę, bet Jis yra Šventas ir gyvena mumyse, kad mus išgelbėtų, nuskaistintų ir padarytų panašius į save.
Matau, kad Mokytojas dar leidžia jums likti prikaltai prie Kryžiaus, kenčiant nervinius skausmus. Šventasis Paulius sakė: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams“ (Kol 1, 24).