Šiame straipsnyje nagrinėjami restitucijos klausimai, ypač susiję su ieškiniais dėl gyvenamojo būsto. Civilinėje teisėje, tarp sandorių negaliojimo pagrindų, įtvirtinti tariamieji ir apsimestiniai sandoriai. Pradedant analizuoti bet kokios teisinės konstrukcijos turinį, visada pravartu pasidomėti jos ištakomis - tokiu būdu galima lengviau suprasti jos paskirtį bei tikslus, kurių siekiama įtvirtinant minimą teisinį reguliavimą.
Sandorio negaliojimas: teoriniai aspektai
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau vadinama - CK) įtvirtintas sandorio negaliojimo institutas. Sandoriu laikomas asmenų veiksmas, kuriuo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Pagrindinis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Neturintys esminio valios elemento - siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas - veiksmai nėra sandoriai.
Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. šio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti CK 1.86 straipsnyje įtvirtinta, jog tik dėl akis (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tokia pozicija kvestionuotina, kyla klausimas dėl galimai atsiradusios prieštaros - jei tariamuoju sandoriu šalys siekia sukurti tik išorinį tam tikrų santykių sukūrimo, pakeitimo ar pasibaigimo vaizdą, o jokie tokio sandorio vykdymo veiksmai negali būti atliekami, kodėl tuomet CK pateikiamas kilusių pasekmių išsprendimo būdas, nukreipiama į restitucijos taikymą?
Sandorio šalies valios trūkumai gali pasireikšti ne tik simuliuojant patį sandorio sudarymo faktą, bet ir nuslepiant tikrąsias juo siekiamas pasekmes, imituojant kitokio pobūdžio susitarimo sudarymą. Tokių situacijų sprendimui CK 1.87 straipsnyje įtvirtintas apsimestinis sandoris negaliojimo institutas, jo nuostatas taikant atvejams, kai sandoris sudaromas kitam sandoriui pridengti. Šiuo atveju susiklosto "dvigubi" teisiniai santykiai, iš esmės sudaromi du sandoriai - apsimestinis ir tikrasis. Tokie apsimestiniai sandoriai turi būti eliminuojami iš civilinės apyvartos sprendžiant dėl tikrojo (pridengiamojo) sandorio likimo.
Restitucija: viskas, ką reikia žinoti – kaltinamasis ir auka | Vašingtono valstijos prokuroras
Restitucija Romos teisėje
Visiems žinoma, jog civilinės teisės tradicijai didžiausios įtakos turėjo romėnų teisės doktrina. Šios sukurtos teisės sistema padėjo tvirtus pamatus daugeliui šiuolaikinės civilinės teisės institutų, todėl lieka aktuali ir aptariant mūsų nagrinėjamos temos ypatumus. Jau romėnų teisėje, Digestuose, randama nuostata, jog civilinė teisė sukurta sąžiningiems ir rūpestingiems.
Romos teisėje žinomas bei taikomas simuliacijos institutas (lot. simulare - apsimesti, imituoti, dėtis). Nuo iocandi causa simuliacija skyrėsi tuo, jog pastaruoju atveju šalių valios pareiškimas yra rimtas, suderintas, išreikšta šalių valia sutampa. Skirtingai nei iocandi causa, simuliacijos atveju, šalys siekia sudaryti sandorį, tačiau tik dėl išorinio vaizdo sukūrimo, t. y. norima sudaryti įspūdį, jog sudaromas tam tikras sandoris, nors realiai šalys nesiekia, jog šis sandoris sukurtų kokias nors teisines pasekmes - realaus šalių tarpusavio teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo.
Viena iš aplinkybių, lėmusių simuliacijos paplitimą, buvo siekis sukurti sudaromo sandorio teisėtumo imitaciją, kuomet teisės uždrausto tipo susitarimas buvo paslepiamas po leidžiamos formos sutartimi. Tokie sandoriai klestėjo Romos Respublikos laikotarpiu, išleidus plebiscitą žinomą kaip Lex Cincia de donationibus. Šis įstatymas nustatė dovanojimo dydžio ribas. Pavyzdžiui, buvo numatytas draudimas apdovanoti teisininką, gynusį asmenį teisme. Todėl, siekdami išvengti už įstatymo pažeidimą numatytos baudos, asmenys sudarydavo apsimestines pirkimo-pardavimo sutartis, kuriose pardavėjas nereikalaudavo iš pirkėjo sumokėti pinigų ir kurios iš tikrųjų slėpė dovanojimo sandorį.
Simuliacija taip pat būdavo pripažįstami atvejai, kai sudarydamos pirkimo-pardavimo ar nuomos sutartis šalys numatydavo, jog sutarties kaina bus lygi vienai monetai. Ji turėtų atspindėti tikrąją daikto vertę, nebūti išgalvota. Todėl simbolinis vienos monetos dydžio atlygis nebuvo laikomas tinkama kaina (lot. pretium verum) ir lėmė sutarties negaliojimą. Kita priežastis, sąlygojusi tariamųjų sandorių sudarinėjimą, buvo siekis sukurti teisinių santykių egzistavimo iliuziją, nors iš tikrųjų šalys nesiedavo tarpusavio teisiniai įsipareigojimai.
Šalių valia sandoriuose
Šalių valia tapo pagrindiniu faktoriumi sprendžiant, kas slypi po asmens veiksmais (lot. id quod actum est), kokie tikrieji jo ketinimai ir kokios teisinės pasekmės turėtų kilti. Teisiniu visų diskusijų pagrindu tapo Justiniano kodekso nuostata, jog didesnės reikšmės turi tai, kas padaryta, negu tai, kas išreikšta tik "dėl akis" (lot. Plus valere quod agitur quamquod simulate concipitur).
Nors atskirų terminų, tokių kaip tariamasis, apsimestinis sandoris ar panašūs, romėnų juristų darbuose neaptinkama, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.86 ir 1.87 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai savo esme atitinka simuliacijos institutą, todėl dar Senovės Romos teisėje susiformavusios taisyklės padeda atskleisti tariamsiųjų ir apsimestinių sandorių turinį, vienydamos šiuos susitarimus kaip padarytus su valios trūkumais, bei per atskirus kazusus apibrėždamos tokių sandorių negaliojimo ypatumus bei teisines pasekmes.
Užsienio valstybių patirtis
Užsienio valstybių įstatymų leidėjai pasirinko įvairius teisinio reguliavimo modelius įtvirtindami a šių sandorių negaliojimo pagrindą, savo turiniu artimus institutus galima rasti daugelyje valstybių. Vienose a šalyse civiliniuose kodeksuose, kaip ir Senovės Romos teisėje, įtvirtintas būtent simuliacijos mechanizmas (pvz. Italijos civilinio kodekso (toliau vadinama - Italijos CK) 1414 str. Šios atskirus sandorių negaliojimo pagrindus (pvz. Rusijos Federacijos civilinio kodekso (toliau vadinama - Rusijos CK) 170 str. Scheingeschäft, Austrijos civilinio kodekso (toliau vadinama - Austrijos CK) 916 str. Šio sandorių negaliojimą).
Europos privatinės teisės principai (toliau vadinama - PECL) taip pat reglamentuoja šias situacijas (pvz. Šiau iš tikrųjų dengia įkeitimą, garantiją, laidavimą ar kitą užtikrinimo priemonę). PECL 6:103 straipsnis numato, kad "šalims sudarius menamą susitarimą, kuriuo nesiekiama atskleisti tikrųjų jų ketinimų, šalis įpareigoja tikrasis susitarimas". Tokia ganėtinai glausta ir iš pirmo žvilgsnio paprasta formuluotė principų komentatorių išskaidoma į tris rūšis sandorius - tokius, kuomet sudarydamos apsimestinius sandorius šalys nuslepia tikruosius ketinimus (santykinė simuliacija), tokius, kuomet sudarydamos tariamus sandorius šalys apskritai nesiekia teisių ir pareigų sukūrimo (absoliuti simuliacija) ir tokius, kuomet sandoris sudaromas ne su tikruoju naudos gavėju, bet su jo agentu (subjektyvioji simuliacija). PECL numato tik šių sandorių pasekmes šalims - principuose nustatytos taisyklės pripažįstamos ir įtvirtintos daugelio šalių teisėje.
| Sandorio rūšis | Apibrėžimas | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Tariamasis sandoris | Sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. | Santuoka, sudaryta siekiant išvengti mokesčių. |
| Apsimestinis sandoris | Sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. | Dovanojimas, įformintas kaip pirkimas-pardavimas siekiant išvengti dovanojimo mokesčio. |