Pagrindinėse pasaulio religijose yra dvi skirtingos Dievo sampratos: induizmo religinėmis ištakomis laikomos Vedos, o krikščionybės ir islamo pagrindas yra judaizmas, kuris siejasi su Egipto ir šumerų religijomis.
Vedų fone buvo reiškiama objektyvios Dievo esmės idėja, kuri atitiko upanišadų (Vedų aiškintojų, mokytojų) Brahmaną. Iš induizmo Brahmano emanaciniu principu (Brachmanui save išliejant) atsiranda visata, kuri, kaip ir pats Brahmanas, yra cikliška. Žmogus yra Brahmano dalis.
Krikščionių Dievas yra Asmuo ir turi savybes. Jis kuria visatą kaip namus gyventi žmogui. Tai Jis daro nesinaudodamas jokiomis medžiagomis ir struktūromis, tik panaudodamas savo Žodį ir savo Dvasios veikimą.
Kurdamas žmogų Dievas panaudoja jau anksčiau sukurtas medžiagas, tad žmogaus materialioji dalis nėra Dievo dalis, tačiau jo dvasia yra „įkvėpta“ Dievo, t.y. yra iš Dievo. Induizme Dievas egzistuoja visame kame (materijoje, gamtoje, žmoguje ir pan.), t.y. tapatinamas su materialiuoju pasauliu, su gamta. Krikščionybėje Dievas suprantamas kaip Dvasia ir su materialiuoju pasauliu nėra tapatinamas. Visa materija yra kuriama Dievo žodžiu (gr. logos; hebr. dabar) ir dvasia.
Šv. Rašte Dievas žmogui pasirodo per tam tikrą materijos tarpininkaujantį būvį - degančiu krūmu, vėjo dvelksmu ir t.t., galiausiai Žmogumi. Pasirodymo esmė (tikslas) yra ne energijos - materijos vertinimas ir santykio su ja mezgimas, bet tam tikras pašaukimas bendradarbiavimui, kurio galutinė pakopa - dvasinio mokymo (apreikštos Tiesos) pateikimas, skirtas žmogaus dvasinės pozityvios egzistencijos išlikimui (materija gali būti kuriama, keičiama, lydima Dievo žodžio ir dvasios, bet ne atvirkščiai - materija dvasios sukurti negali).
Kaip žinoma, susitinkant krikščioniškajai religijai ir graikų filosofijai svarbiausias filosofijos ir krikščioniškosios religijos sąlyčio taškas - tai, kad filosofijoje Dievo klausimas glaudžiai susijęs su būties klausimu. Filosofijoje būties klausimo pradininkas yra Parmenidas.
Graikų filosofija ir būties klausimas
Graikų pasaulėžiūroje buvo griežtai atskirta trūnus (materialus) ir dieviškas pasauliai. Parmenido filosofijoje išryškėja trys vienas su kitu susiję aspektai: būtis, mintis ir žodis. Tai sudaro būties vienovę - esiniją, kuri pasižymi šiais atributais: ji „be pradžios, nenykstama, vientisa, nejudama, amžina, viena, tolydi”. Parmenidas aiškiai skiria būties pasaulį nuo tapsmo pasaulio, kuris yra trūnus.
Ikisokratikas Herakleitas skelbia priešingą požiūrį: visa, kas vyksta. išplaukia iš priešybių įtampos, tačiau visa valdo logas; jis yra dėsnis, kurio dėka vyksta kaitos procesas. „Iš visų viena ir iš viena visi” - tai filosofinis panteistinės religijos pagrindas. Daiktai valdo nuolatinius tapsmą ir nyksmą. Herakleito filosofijos esmė sutampa su nūdienos induizmo Dievo - Brachmano sampratos esme (tokia samprata yra pagrįstos visos tradicinės Rytų religijos).
Brachmanas, kuris yra visa, sujungia sugotoją ir griovėją - Višnų ir Šyvą. (Sunku būtų patikėti, jog Herakleitui buvo nežinomas ir zaraostristinis dualizmas, kuris išreiškė dviejų lygiavertiškų jėgų priešpriešą). Tokią dialektiką įdomu palyginti su hegeliškąją, kurioje protas vystosi žadinamas žmogaus dvasios (ši dialektika vėliau buvo panaudota filosofinio ateizmo ir dialektinio materializmo idėjoms pagrįsti).
Taip Hegelio protas atranda aukščiausią Gėrį - Dievą, tačiau kaip ir Platono filosofijoje tai tėra tik idėja ( be žmogaus proto ji negali egzistuoti), kuri anot Aristotelio nėra pakankamai pagrįsta patirtimi todėl suvaržo patį jos autorių. Ne taip, kaip Parmenidui, Platonui būtis nėra aukščiausia. Virš būties Platonui yra Vienis ir Gėris.
Todėl Aristotelis grįžta prie Parmenido tam, kad galėtų būtį iškelti virš Vienio ir Gėrio idėjos. Anot Aristotelio, Platono idėjos niekuo nepadeda daiktų būčiai pažinti, nes jų juose nėra. Aristotelis teigia, kad daiktų esmė glūdi juose pačiuose.
Taip Aristotelis paneigia daikto ir idėjos dualizmą ir skelbia naują - medžiagos (gr. hyle; lot.materia) ir formos (gr.eidos/ morphė; lot.forma) bendrumą. Ši teorija susiejama su tapsmu: materijoje esmė įterpta tik kaip galimybė (dynamis/ potentia), tik forma ją aktualizuoja (energeia). Taip Aristotelis parodo, kad daiktų esmė glūdi ne transcendentinėje jų idėjoje, o tampa tikrove tų daiktų realioje sekoje.
Tokia esmės raida suponuoja tikslą - nuo galimybės pereiti prie tikrovės. Šią sklaidą jis pavadina entelechija (nuo žodžio „telos” - tikslas). Forma ir mąstymas yra susieti. Grynoji forma, anot Aristotelio, turi būti tai, kas užvis aukščiausia, t. y. Dievas.
Aristotelio filosofijoje būties klausimas tampa neatsiejamas nuo Dievo: „Dievas žvelgia tik pats į save, nes Jis yra grynas Aktas. Jis temąsto pats save, todėl reikia teigti, kad Dievas yra minties mintis. Tad Dievas yra dvasia. Jis yra geras, būtent taip Jis yra pradas....“
Taigi Aristotelis ,,grynąja proto jėga” prieina išvadą, kad Dievas turi savybes ir yra visa ko pradžia, pirmapradė Būtis. Dievas radikaliai atskirtas nuo medžiaginio pasaulio, tačiau Jis nėra Asmuo, kaip tuo metu teigė žydų (izraelitų) religinė samprata. (Aristotelis buvo nereligingas, kadangi, jo supratimu, nors Dievas yra tobuliausia forma, siektina žmogui, tačiau pačiu žmogumi Jis nesidomi, tad ir asmeninis santykis su Juo nėra įmanomas).
Tad Aristotelis pateikia visiškai naują mąstyseną, kurios nuostata nulėmė Vakarų filosofiją. Pagrindinis sąlyčio taškas tarp filosofinio Dievo ir izraelitų religinio Dievo yra tai, kad abiem atvejais Dievas atskirtas nuo materialaus pasaulio. Taigi, Aristotelio mąstyseną galima pavadinti judėjiška, nes pastaroji buvo ankstesnė.
Nors Platono ir Aristotelio filosofijos vadinamos idealistinėmis, tačiau akivaizdu, kad esminiu klausimu, t.y. būties klausimu, jos skiriasi. Parmenidiška esinija - būtis, mintis ir žodis - Aristotelio medžiagos ir formos bendrumo filosofinėje sistemoje tapo nuosekliai pagrįsta.
Nuo Naujųjų amžių tam tikros krypties filosofija (pradininku tampa Descartes‘as) nusisuka nuo Aristotelio analoginio mąstymo metodo, nuo patirties, t.y. nuo žmogaus juslių panaudojimo pasaulio tyrimui, taip išlikant su juo sąlytyje.
Tokios krypties filosofija palaipsniui išstumia būties metafiziką ir išrutulioja mintį, kuria pasiremia materializmas ir ateizmas, teigdami idėją, jog pirminė yra materija (t.y. egzistuoja tik materiali būtis) (žr. antrą visatos atsiradimo galimybę). Tokioje filosofijoje žmogaus protas tampa nepranokstamas, išvystoma antropocentrinė mąstysena (tokia mąstysena pagrindžia naują ,,ideologinę religiją”, kurioje sudievinamas žmogaus protas, jo darbai, mokslas ir pan.).
Tačiau atsiranda filosofinių srovių (pvz.XIXa. teosofija), kurių netenkina grynojo materializmo ir ateizmo atsakymai (ypač tai susiję su žmogaus dvasine sritimi), todėl jos grįžta prie panteistinės pasaulio sampratos. Gimsta naujas (modernus) panteizmas (toliai n.p.) suteikdamas stimulą mąstysenai, bandančiai žmogų suprasti kaip cikliškai besikeičiančios energetinės visatos dalį (suteikiamas naujas impulsas ezoterikai, idėjoms apie pasaulio sąmonę, žmonijos savimonę, gamtoje egzistuojantį dvasingumą ir pan.).
Kaip ir materializmas, n. p. laikosi nuostatos, kad materija pirminė (tiesa, vietoje žodžio ,,materija” pradedamas naudoti žodis ,,energija”). Tokią nuostatą nulėmė tai, kad n. p. atmetė Aristotelio būties metafizika grindžiamą filosofiją ir krikščionišką teologiją.
Nors n. p. vystėsi kartu su besivystančiu mokslu, kuris jam darė įtaką (ypač XIX - XX a.), tačiau n. p. teikiamos idėjos savo esme atitinka ikisokratines, kurių dėka pasaulis buvo aiškinamas kaip nekintantis ir amžinai egzistuojantis. (Turime nepamiršti, jog iki XX a. antrosios pusės mokslas visatą aiškino esančia statiška ir amžinai egzistuojančia).
Tačiau nūdienos mokslo žinios apie materiją ir visatą tokiam pasaulėvaizdžiui vietos nebepalieka. Mokslas pateikia įžvalgą pagrįstą stebėjimais ir eksperimentais, jog visata turėjo pradžią, ir šiuo metu ji plečiasi. Nors toks mokslinis teiginys yra sąlyčio taškas su biblijine kosmologija, žmogui ieškančiam tiesos, jo proto keliamą klausimą dėl dvasios arba materijos pirmumo turime pripažinti rekšmingu.
(Remiantis dviem visatos atsiradimo galimybėmis n. p. idėjos neišlaiko kritikos: nepripažįstant dvasios pirmumo prieš materiją (energiją), imti rutulioti mintį, pvz. apie pasaulio dvasią ar kosminę sąmonę, yra mažų mažiausiai nesusipratimas. Tai bandymas du radikaliai priešingus galimus visatos atsiradimo atsakymus sujungti į vieną, bandant suteikti materijai ne tik dvasią, bet ir jos savybes. Tiesa, reikia pripažinti, kad toks bandymas žmonijos mąstyseną padarė aiškesnę, nes paaiškėjo, kad apie dvasinį pradą daugiau nieko esminio nepajėgiama pasakyti, nei apie jį pasakė monoteizmas, kurį vėliau grindė aristoteliška filosofine nuostata sekusios filosofijos.
Įvertinus žmonijos religijos ir filosofijos raidą, galima teigti, kad žmonijos mąstymo istorijoje išrutuliojamos dvi skirtingos mąstysenos: panteistinė ir judėjiška. Akivaizdu, jog nūdienos žmogaus sąmonėje dominuoja kažkuri viena iš šių dviejų ir tai sąlygoja jo pasaulėžiūrą, kuri tampa pagrindu pasaulėvaizdžio aiškinimui.
Mokslininkas, kurio pasaulėžiūrą veikia panteistinė mąstysena, aiškindamas visatą remiasi Didžiuoju sprogimu ir visatą paaiškina kaip besikeičiančią materialią - energetinę sistemą, kurioje galioja energetinės tvermės dėsnis. Dabartinėje visatos raidoje galioja žinomos fizikinės konstantos, kuriomis paaiškinama visatos kaita. (Beje, mokslui žinomų fundamentaliųjų konstantų neįtikėtinai ,,tikslus suderintumas lėmė sąlygas atsirasti” gyvybei).
Mokslininko pastebėta galimybė materialioms struktūroms kaupti tam tikrą informaciją (tai ypač aktualu biologijos moksle), paaiškinama mechanistiniu principu (t.y. materialistiškai), tokiame reiškinyje neįžiūrint jokios dvasios jau nekalbant apie jos savybes.
Tokiu būdu panteistinės mąstysenos mokslininkas religinę ir filosofinę dvasios ir materijos sutapatinimo sampratą pajėgus paneigti, t.y. paneigti ir panteistinės sampratos Dievą.
Kadangi panteizmas teigia, jog Dievas egzistuoja visame kame, tai Higgso bozoną galima laikyti panteistinio „Dievo dalele“. O jei Dievas = Dvasia suprantama fizikine prasme kaip energija, tai viską galima „sutalpinti“ į Vieningo lauko sąvokos tikėtinumą. Taigi, materialioje visatos dalyje, dvasios ir materijos sutapatinimo sampratos Dievui - Dvasiai turinčiam savybes, pagrįstai nelieka vietos. (Čia turime atkreipti dėmesį į tai, jog įvairiose religijose naudojamas žodis „energija“ turi skirtingą prasmę. Ne visuomet jis siejamas su materija kaip tai yra fizikoje.
Žvelgiant iš nūdienos mokslo perspektyvos, religiniai mokymai, kuriuose teigima jog materija-energija gali kurti ir perteikti dvasią, jos savybes, nėra intelektualiai išbaigti. Dažniausiai panteistinės sąmonės mokslininkas būna ateistas.
Judėjiškos mąstysenos mokslininkas materialią visatą gali paaiškinti analogiškai. Šiandieninis mokslas nemažai gali pasakyti apie žmogaus smegenis, kaip materialų objektą (fiksuojami smegenų veiklos procese kuriami elektromagnetiniai impulsai, aiškinami jų ryšiai ir pan.). Kaip ir visoje materialioje būtyje, čia galioja fizikinės konstantos.
Tačiau apie mintį, kilusią iš to materialaus objekto, mokslas pasakyti negali nieko ir tai savaime suprantama, nes pati mintis nėra materiali. (Nūdienos mokslas neturi fizikinės, biologinės ar modelinės teorijos, kuri galėtų paaiškinti žmogaus sąmonę ir iš jos išplaukiantį protą).
Tad jei moderniajai fizikai pateiktumėme užduotį apibrėžti mūsų mintį fizikinėmis konstantomis, tai mums būtų atsakyta, jog tai nieko bendra neturintys dalykai.
Čia išryškėja aktualus klausimas, sukeliantis tam tikrų pamąstymų energetinės tvermės dėsnio atžvilgiu: žmogaus smegenų veiklos procesams reikalinga energija yra gaunama iš tam tikro materijos būvio, tačiau smegenų veiklos proceso metu gimusi mintis nebeturi nieko bendra su materija (energija).
Lieka neatsakytas klausimas: jei mintis yra visatos dalis, tai materialus visatos aprašymas nėra pilnas ir todėl energetinės tvermės dėsnis aprašo ne visą visatą.
Deja, ,,Dievo dalelė” tėra medžiaginė (materialioji) visatos dalis. Nors Higgso bozonui (tiksliau, Higgso laukui, kurio kvantai yra Higgso bozonai) tenka išskirtinis vaidmuo apibrėžiant kitų dalelių masę, tačiau tokio reiškinio eksperimentas vyksta „šiapus” Planco Ribos.
Tai tarsi mikropasaulio mokslinių tyrinėjimų „finišas”. Tokią savo galimybių ribą („finišą”), fizikos mokslas yra apibrėžęs dar praeitame amžiuje: „Fizika, kaip mokslas, yra pajėgus tirti reiškinius, egzistuojančius tik iki Planco Ribos. Tam, kas gali vykti anapus Planco Ribos, nusakyti fizika neturi nei adekvačios kalbos, nei konceptualaus įrankio, įgalinančio apibūdinti reiškinius tokiomis sąlygomis.“
Kitaip tariant, materiją galima ištirti tik materialiomis priemonėmis ir, jei Dievas nėra materija, tai Dievo klausimą tenka palikti religijos ir filosofijos sritims. Nebandydami „Dievo dalelės” metaforai suteikti fizikinės prasmės, pabandykime apie tai pamąstyti.
Fizikos moksle elementariųjų dalelių Standartinės teorijos galutiniam įrodymui Higsso bozono atradimas turi ypatingą reikšmę, nes bus galima paaiškinti, kas lemia dalelių mases ir jų santykius. Tai susiję su Didžiuoju sprogimu (su žinoma medžiagos raidos teorija praėjus kažkuriam laikui nuo Didžiojo sprogimo pradžios) ir nūdienoje žinomomis keturiomis sąveikomis - Stipriąja, Elektromagnetine, Silpnąja ir Gravitacine, kurios, anot iškeltos hipotezės, pačioje visatos atsiradimo pradžioje išsiskyrė iš vienos pirminės fundamentaliosios sąveikos.
Mąstant religine terminologija, minėti apmąstymai dar aiškesni: pasaulį sukūrė Dievas arba pasaulis atsirado atsitiktinumo dėka. Apmąstydamas šiuos du galimus atsakymus, sveiko proto žmogus supranta, jog iš jų tik vienas kažkuris yra teisingas - atitinka tikrovę. (Beje, tiems, kurie mano, kad žemės gyvybę ir civilizaciją sukūrė ateiviai, būtina priminti, jog tokia mąstymo logika galioja ir jiems. Filosofiniuose ar religiniuose apmąstymuose: šioms dviem pasaulio atsiradimo galimybėms turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys.
Pasaulį sukūrė stichinės, ,,aklos” gamtos jėgos. Atsitiktinai sutapus daugybei materijos būvių kombinacijų, susidarė sąlygos atsirasti gyvybei ir aukščiausiai jos pakopai - protingam žmogui. Toks mąstymas vadinamas materialistiniu (materialistine filosofija, kurioje teigiama, kad materija yra pirminė), jis kategoriškai atmeta antgamtinę ir gamtinę dvasios galimybę, o žmogaus turimas dvasingumas yra jo protingumo ir socialumo pasekmė.
Pasaulis yra sukurtas ištisai egzistuojančio dvasinio prado (Proto) dėka. Kitaip tariant, žmogus tiki, kad realiai egzistuoja ne tik materialusis pasaulis, bet ir dvasinė jėga, veikianti pasaulio ir žmogaus evoliucinę raidą. Tačiau čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pagrindinėse pasaulio religijose (ir filosofijose) dominuoja dvi dvasinių jėgų sampratos: viena antgamtinė (judaizmo, krikščionybės, islamo), o kita gamtinė (panteizmo, t.y.
1. Panteistinė - Dievas egzistuoja visame kame (materijoje, gamtoje, žmoguje ir pan.), t.y. tapatinamas su materialiuoju pasauliu, su gamta.
2. Judėjiška - Dievas suprantamas kaip Dvasia ir su materialiuoju pasauliu nėra tapatinamas. Visa materija yra kuriama Dievo žodžiu (gr. logos; hebr. dabar) ir dvasia.
Religijos vardas sako, jog religijos dalykas nėra uždaras ir vienišas, bet atremtas į du polius, tarp kurių susikuria grįžtamasis veiksmas. Šie gi poliai yra: Dievas ir žmogus. Religija - tai Dievo ir žmogaus susitikimas tam tikroje erdvėje, kurią įprasta vadinti šventa. Taigi religija yra dievažmogiškasis atoveiksmis.
Religingumas - tai ta santykio tarp Dievo ir žmogaus dedamoji, kurią pilnai tvarko ir kontroliuoja pats žmogus
Dievas - būtis, kūrėjas. Žmogus - būtybė, kūrinys.
Dievo sampratos skirtingose religijose ir filosofijose
The Philosophy of Jesus Christ
tags: #jeezus #yra #auksciausioji #butis