Evenkai, dar žinomi kaip tungusai, yra viena iš seniausių Sibiro tautų, gyvenanti didelėje teritorijoje nuo Arkties vandenyno iki Ramiojo vandenyno. Jų istorija ir kultūra yra glaudžiai susijusi su klajoklišku gyvenimo būdu, taigos gamta ir elnių auginimu.
Evenkų šeima Sibire
Evenkų vardas ir teritorija
Abu etnonimai - tungusas ir evenkas - reiškia vienos Sibiro tautos atstovus - klajoklius, apsigyvenusius didelėje teritorijoje nuo Ledinuotojo iki Ramiojo vandenyno. Elnių kinkiniais jie sukardavo tūkstančius kilometrų per Tolimųjų Rytų taigą, stepes ir Užbaikalės kalnus, Vakarų Sibiro pelkes.
Tungusų paminėjimas eilėraštyje „Paminklas“ liudija, kad prieš 200 metų „Sibiro indėnai“ (taip juos vėliau pavadins Fridtjofas Nansenas) amžininkams buvo gerai žinomi. Be to, sukilėliai paskelbė apie nepriklausomos valstybės sukūrimą ir kreipėsi į Tautų Sąjungą dėl pripažinimo. 1931 m. buvo pakeistas tungusų vardas, jie imti vadinti evenkais. 2010 m. surašymo duomenimis, Rusijos Federacijoje gyveno apie 35 tūkstančius evenkais save laikančių žmonių.
Gyvenimo būdas ir gamtosauga
Evenkai, būdami elnių augintojai, užėmė tuos žemės plotus, kurie nedomino daugiausia žvejyba besivertusių tautų. Tačiau svarbu ir tai, kad nei patys evenkai, nei dauguma jų kaimynų pagal jų apgyventas teritorijas neturėjo „geografinio“ įsivaizdavimo apie žemės nuosavybę.
Pavyzdžiui, Naryme prie Obės šonas prie šono „protarpiui“ gyveno dvi skirtingos tautos - selkupai (ostiakai) ir evenkai (tungusai). Tačiau jie patys manė, kad gyvena skirtingose teritorijose, juk selkupai gyveno palei upes ir ežerus, o evenkai užėmė pelkėtus plokščiakaubrius, tarp kurių lengvai judėdavo elnių kinkiniais.
Sovietų valdžios įtaka
Kadangi sovietų valdžios įsigalėjimo metais kailiai buvo svarbiausia eksporto prekė, o evenkai, padedami elnių, medžiojo net atokiausiuose taigos kampeliuose, valstybė aktyviai palaikė taigos elnininkystę. Buvo priimama daugybė vyriausybės nutarimų, statomi kailių priėmimo, veterinarijos punktai, vaikų internatai, ligoninės, evenkai buvo aprūpinami būtiniausiomis prekėmis.
Septintajame dešimtmetyje didele vertybe tapo miškas, buvusių ganyklų vietose masiškai pradedamos miško pramonės ūkių statybos. Paskui dėmesio centru tapo naftos gavyba, ir valstybė galutinai prarado susidomėjimą elnininkystės tarybiniais ūkiais. Iš esmės jie buvo išnaikinti, ir tradicinis klajokliškas gyvenimo būdas tapo asmeniniu kelių šeimų pasirinkimu, tos šeimos atsisakė persikelti į gyvenvietes ir iki maždaug 1980 m.
Konfliktai su rusais
Evenkai, kuriuos tais laikais vadino tungusais, kaip jau minėjau, neturėjo valstybingumo. Todėl sunku apie juos kalbėti „apskritai“, tai visada konkretūs atvejai - vienur jie taikiai bendravo su rusais, kitur - kariavo. Pavyzdžiui, Narymo rajone, kur XVII a. susiklostė įtempta konfliktinė situacija. Rusus domino kailiai kaip prekė, o tungusams jie nebuvo itin didelė vertybė - jie slides apmušdavo sabalų kailiais, kad geriau slystų.
Vis dėlto dėl vykdomo jasako, stiprėjančio administracinio spaudimo ir, kaip neišvengiamos pasekmės, daugėjančių vietos gyventojų apgavysčių prasidėjo ir kariniai konfliktai. Geriausiai žinomas epizodas, kai pačioje XVII a. pradžioje kunigaikščio Danulo vadovaujami tungusai užpuolė Ketų tvirtovę.
O kariauti tungusai mokėjo - nuo ankstyvos vaikystės berniukai buvo mokomi šaudyti iš lanko, išsisukti nuo priešininko strėlių, atmušinėti į juos lekiančias strėles, lavinta ištvermė, liepiama bėgti „per nesumintą sniegą“, imituota sužeisto kario kova su keliais priešininkais, mokyta karinių gudrybių.
Įdomų aprašymą aptinkame XIX a. suomių tyrinėtojo Matthio Alexandro Castréno raštuose: „Du žmonės, kiekvienas paėmęs už virvės galo, iš visų jėgų ėmė ją sukti ore, kartu stebėdami, kad ji jokiu būdu nesiektų žemės. Trečiasis basomis kojomis, šokdamas per virvę, pakėlė nuo žemės lanką ir strėles, įtempė lanką ir šaudė, ir per visą šį laiką virvė nė karto neužgavo jo kojų.
Geriausios kario savybės buvo miklumas, ištvermė, o tungusų kario „ginkluotė“ buvo pritaikyta būtent susirėmimui šaltaisiais ginklais „vienas prieš vieną“. Todėl susidūrimuose su rusais jėgos buvo akivaizdžiai nelygios, nes vykdavo pagal „įvairias taisykles“: tungusai tikėjosi riteriškos vadų dvikovos, o tvirtovės gynėjai „be jokių įmantrybių“ panaudodavo šaunamąjį ginklą ir išsklaidydavo tungusų būrį.
Kiti evenkų pasipiktinimo rusų tvarka atvejai susiję su apgaulėmis renkant jasaką ir parduodant miltus ar prekes iš „magazino“. Aišku, kad klajokliai buvo neraštingi, o jasako rinkėjai tuo naudojosi. Jie sugalvodavo vardus, pagal skambesį primenančius tungusų, o iš tikrųjų - mirusias sielas, kurios neva ėmusios miltus ir prekes skolon.
Evenkų literatūra ir menas
Sovietų laikais kiekvienai mažai tautai derėjo turėti nacionalinį rašytoją. Evenkai turėjo Alitetą Siomuškiną. Jo trumpos istorijos, kad ir kokios naivios, savotiškai įdomios. Pavyzdžiui, „Tančiami“: „Mano senelio vardas buvo Tančiami, tai reiškia Kreivakojis. Jo kojos išties buvo išlinkusios lanku, o pats jis buvo storas kaip ernis. Vaikščiojo krypuodamas it naras. Tapo jis juo taip. Būdamas mažas, jis nuolat verkdavo. Jį ir pravardžiavo verksniu. Imdavo kūkčioti, tada - verkti, ir štai verkia, verkia ir pats nepastebi, kaip tas verksmas pereina į dainą, į šamanišką kaukimą. Tai jau ir nebereikėjo spėlioti, kuo bus. Dvasios pačios pasirinko. Mažas buvau, tačiau tai atsimenu. Jį suėmė ketvirtajame dešimtmetyje. Išvežė kažkur… Jis galėjo kramtyti įkaitusias anglis, šokti ant jų basas ir nenudegti.
Kalbant apie grožinę literatūrą, man itin įdomios atrodo Grigorijaus Fedosejevo, geodezijos inžinieriaus, tapusio populiariu rašytoju, knygos. Vyresniosios kartos žmonės, ko gero, prisimena detektyvinę nuotykių apysaką „Piktoji Jambujo dvasia“ (Злой дух Ямбуя), pagal kurią buvo sukurtas filmas tokiu pačiu pavadinimu.
Dar vienas labai įdomus rašytojas - Olegas Volkovas. Faktiškai jis atsidūrė jų teritorijoje kaip beteisis tremtinys ir dalinosi gyvenimo našta, stebėdamas, kokį spaudimą daro civilizacija, kaip jie prasigeria (apie tai kalbama apsakyme „Ugninis vanduo“). Tai iš tiesų ypatingas žmogus ir puikus rašytojas - jis „neišpučia“ siužeto, nesigraudina stebėdamas „gamtos žmones“, bet tiksliai perteikia ir mažų evenkų grupių, kurioms gresia išmirimas, padėtį be išeities, ir ypatingą jų mentaliteto žavesį bei santykį su gamta.
Vasilijus Velička, mums geriau žinomas kaip žmogus, tyrinėjęs GPU nusikaltimus vadinamojoje „mirties saloje“, dirbo partinį darbą tarp evenkų ir netgi jų vardu sukūrė laišką Stalinui.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Novosibirske atsirado kino studija, vadinta „Holivudu už Kamenkos“. Vienas iš tokių sėkmingų projektų buvo filmas „Tungusas iš Chenyčiaro“, pagrįstas tikrais įvykiais.
Filmą pagal Nikitino scenarijų iš dalies filmavo Novosibirske, kur tungusus vaidino vietiniai kinai, ir „tikroje aplinkoje“ - Turuchansko rajone, kur tungusų vaidmenis ir atliko patys tungusai. Filmavimuose netgi dalyvavo šamanas, tiesa, ne tungusų, bet ostiakų, o kinematografininkams tokios subtilybės nerūpėjo.
Filmas „Tungusas iš Chenyčiaro“ imtas rodyti, jį nusiuntė į kino festivalį Vokietijoje, nupirko amerikiečiai, kur buvo rodomas pavadinimu „The Law of the Siberian Taiga“ ir sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio, vien „The New York Times“ išspausdino dvi jo recenzijas.
1930 m. studija „Lenfilm“ nusprendė ekranizuoti evenkų legendą ir sukūrė filmą „Keršytojas“. Svarbiausiu filmo epizodu tapo evenkų šventė ikonipko, dabar kone tapusi evenkų kultūros „vizitine kortele“.
Filmo kūrėjus taip įkvėpė nufilmuota medžiaga, kad jie atsivežė šamaną ir dar kelis žmones į Leningradą, Marso lauke pastatė šamanišką čiumą, jame įrašinėjo atlikimą.
Skriaudžių buities muziejus
Šiame straipsnyje apžvelgsime senovinius jakutų būstus ir jų ypatumus, taip pat pakeliausime po Skriaudžių buities muziejų, kuris įkurtas Prienų rajone, Veiverių seniūnijoje, Skriaudžiuose.
Skriaudžių buities muziejus įkurtas 1967 m. ankstyvą pavasarį. Parodą apžiūrėję dailininkai iš Vilniaus, gerai įvertino darbus ir paskatino Kuprių kultūros namų direktorių Steponą Jarošą prie kultūros namų įkurti etnografinį muziejų.
Netrukus buvo surinkta keletas tūkstančių eksponatų. Surinktiems rankdarbiams eksponuoti 1968 m. vasarą Kuprių gyvenvietėje buvo pastatyta suvalkietiška dūminė stuba (tokie gyvenamieji namai šiame krašte stovėjo daugiau kaip prieš 100 metų). Vėliau buvo pastatyta kalvė ir mergaičių klėtelė. Šie pastatai pastatyti buvusio „Dainavos“ kolūkio pirmininko iniciatyva.
1978 m. ekspozicija šiuose pastatuose ir etnografinė dalis, buvusi Juozaičių sodyboje, buvo sujungta ir pavadinta „Suvalkietiška sodyba - muziejus“. Sujungus du kolūkius ir kolūkio centrui persikėlus į Skriaudžius, 1987 m. pastatai buvo pervežti į Skriaudžius ir prigludo prie Skriaudžių kanklių ansamblio įkūrėjo Prano Puskunigio sodybos. Prie trijų pastatų buvo pastatyta dar viena klėtis, atvežta iš Janaukos kaimo. Muziejaus rinkinį sudaro XVIII a., XIX a., XX a.
Ši ekspozicija išdėstyta keturiuose pastatuose, kurie priklauso vienam ansambliui.
Muziejaus Ekspozicijos
Muziejuje galima pamatyti įvairias ekspozicijas, kurios atspindi skirtingus laikotarpius ir gyvenimo būdus.
Mergaičių Klėtelė
Tai XIX a. pastatas, kuriame stovi XVII - XVIII a. kraičkubilis, vėlesnio laikotarpio kraičio skrynios ir kupariukas, parsivežtas iš Amerikos (1910 m.) su audiniais.
Kalvė
Tai XX a. pastatas.
Klėtis
Pastatyta 1921 metais. Pastato išorė nukabinta senų, jau sunykusių kapų kryžiais ir tvorelėmis. Viduje eksponuojami įvairūs rankdarbiai, seni baldai, 1799 metais pagaminta virtuvinė spinta, linų apdirbimo, derliaus valymo įrankiai. Įdomi skalbinių gręžimo mašina, pagaminta 1896 metais Amerikoje ir 1910 metais Jono Kuro parsivežta į Skriaudžius. Unikalūs ir kiti eksponatai: medinis skobtas kubilas, naudotas žąsiukams perinti su išpjaustyta data - 1840 m., iš lazdelių padaryta dviejų aukštų dėžė sūriams džiovinti, pagaminta 1869 m. Klėtyje yra veikiantis detektorinis radijo imtuvas, kurio klausėsi 2002 m.
Prienų rajono žemėlapis, kuriame įsikūręs Skriaudžių buities muziejus
Dūminė
Tai XVIII a. gyvenamasis namas. Pirkioje eksponuojami namų apyvokos reikmenys, verpimo ir audimo staklės. Seniausias muziejaus eksponatas yra virtuvinė spinta, ant kurios išpjaustyta: 1799 marca dnia 8. Galima spėti, kad ir tais laikais kovo 8-oji buvo kažkuo ypatinga. Čia eksponuojama buvusio skriaudiečio, vėliau ilgamečio Kauno medicinos universiteto docento daktaro Leono Džekčioriaus padovanota trispalvė, kurią jis, kaip jaunas ūkininkas, gavo 1938 metais ir išsaugojo per visą sovietinę okupaciją.
Kalendorių Ekspozicija
Kalendorių parodos juostelė pirmą kartą buvo perkirpta 1997 m. Tada buvo parodyta 336 kalendoriai iš 8 valstybių. Tuomet seniausią kalendorių, išleistą 1923 m. ir pavadintą Lietuvos liaudies kalendoriumi, parodai pateikė kanklininko A. 1998 m. gegužės 7 d. buvo gautas 1000-asis kalendorius. Žinia apie unikalią kalendorių parodą pasklido po visą Lietuvą. Iš pradžių negausi kolekcija greitai plėtėsi ir neužilgo buvo pripažinta kaip kalendorių muziejus, kuris įsikūrė atskirose patalpose, tinkamose eksponuoti kalendorius. Kiekvienais metais kolekcija papildoma 400-500 eksponatų. Kalendorių muziejuje yra 3 XIX amžiaus kalendoriai. Seniausias - išleistas 1848 m. Vilniuje lenkų ir rusų kalbomis. 2002 metais muziejuje buvo sukaupta 3000 kalendorių iš 52 valstybių, esančių visuose žemynuose. Daugiausia kalendorių surenka patys darbuotojai, dovanoja lankytojai, kalendorių leidėjai ir sudarytojai.
Skriaudžių ansamblis
Šiuo metu veikia ekspozicija apie Skriaudžių ansamblį „Kanklės“.
Jakutų būstai
Jakutai, gyvenę atšiauriose Sibiro sąlygose, turėjo unikalius būstus, pritaikytus prie klimato ir aplinkos. Tradiciniai jakutų būstai buvo vadinami "Balagan" (балаган). Tai buvo mediniai statiniai, pastatyti ant polių, kad būtų apsaugoti nuo įšalo ir potvynių. Sienos buvo apšiltintos žeme, moliu ir gyvūnų kailiais.
Pagrindiniai jakutų būstų bruožai:
- Polių konstrukcija: Apsauga nuo įšalo ir potvynių.
- Medinės sienos: Dažniausiai statytos iš rąstų.
- Šiltinimas: Žemė, molis, gyvūnų kailiai.
- Židinys: Pagrindinis šilumos ir maisto gaminimo šaltinis.