Sovietiniai filmai Lietuvos teritoriją pasiekė anksti - jie rodyti dar kovų už Lietuvos nepriklausomybę metu, sovietų užimtose Lietuvos teritorijose 1919-aisiais. Tuomet į Vilnių net atvyko vadinamas „Lenino“ traukinys su kinematografu. 1919 m. vasario 16-ą laikraštyje „Komunistas“ rašyta: „Vilniun atėjo Lenino literatūros traukinys. Kartu su juo atvyko ir įvairių komisariatų atstovai padėti organizuoti Tarybų Valdžios įstaigas. Partinėms, profesinėms ir kitoms darbininkų organizacijoms dalinama literatūra. Pavieniam asmenims literatūros pirkti yra atskiras vagonas. Traukinyje yra įtaisytas kinematografas vaikams. Vakarais kinematografas rodo paveikslus lauke.
Tačiau tokie seansai ilgai netruko - sukūrus Lietuvos kariuomenę sovietai netrukus iš Lietuvos buvo išstumti, o už savo viešnagę čia ir neblogai susimokėjo. 1920 m. liepos 12-ą Maskvoje pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, pagal ją Lietuvai atiteko nemažos reparacijos (100 tūkst. dešimtinių miško ir 3 mln. aukso rubliai), o Sovietų Rusija pripažino, jog Vilniaus kraštas priklauso Lietuvai. Tuo tarpu Nepriklausomoje Lietuvoje sovietiniai filmai, atrodo, buvo pamiršti ir viešai nerodyti.
Pirmaisiais socialistinio eksperimento metais patys sovietai vengė eksportuoti savo kino filmus į kapitalistines užsienio valstybes. „Šarvuotis Potiomkinas“ buvo bene pirmasis SSRS filmas, viešai parodytas ir Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Parodytas - ne be reikalo, filmas Lietuvos ekranuose pasirodė ruošiantis pasirašyti Lietuvos-SSRS nepuolimo sutartį (pasirašyta 1926 m. rugsėjo 28 d.). Jis Lietuvos spaudoje sutiktas panašiai, kaip ir kitose užsienio valstybėse. „Kino „Odeon“ eina pagarsėjusi visoje Vakarų Europoje rusų filma „Šarvuotis Potiomkinas“. Užsienio spauda vienbalsiai pripažino ją kinematografijos šedevru. <…> „Potiomkinas“ - tai tikro istorijos įvykio kronika. Veikiantieji asmens - taip pat istoriško asmens.
Tuo tarpu kiti kritikai, ypač katalikiškoje spaudoje, įžvelgė filme tik propagandą. „Žodžiu, ši filma ne istorinė tikroje to žodžio prasmėje, bet grynai agitacinė ir be aiškios revoliucinės dvasios nieko daugiau neduoda. O agitacijos čia galima pasimokyti. Tatai mums tokia filma ar reikalinga, ar duoda ji mums kokios naudos? Tai reikia didžiai abejoti. Jeigu jau dabartinei valdžiai tikrai yra parūpusi komunizmo sėklos sėja, tada aišku, - ji leistina, nes šiaip iš tos filmos nieko kita nematyti. Juo labiau kad pati filma yra specialiai Maskvos
Atrodo, jog tokiai priešprieša truks neilgai. Netrukus po filmo pasirodymo, 1926 m. gruodžio 17 d., šalyje įvyko karininkų organizuotas perversmas, prie šalies vairo ilgam grąžinęs Antaną Smetoną. Jis organizuotas prisidengiant „komunistinio perversmo“ pavojumi, neva siekiant užkirsti jam kelią. Imtos persekioti pogrindinės komunistų grupelės, keturi „perversmo“ organizatoriai, vadinamieji „keturi komunarai“, net sušaudyti. Tačiau persekiojant vietos komunistų pogrindį, viešai nesiimta perdėm riboti sovietinių filmų. 1928-1930 metais kasmet Lietuvoje įvykdavo apie 5-6 sovietinių filmų premjeros.
„Kino „Rekord“ Kaune yra užsitikrinęs gausiąs žymiausių kino filminių įndomybių. Šią žiemą „Rekorde“ bus demonstruojama geriausios „Sovkino“ filmos, tame skaičiuje: „Raišas ponas“ (su Čechovu) L. Tolstojaus dramos „Gyvas lavonas“ inscenizacija (su art. Poduvkinu ir Egert), J. Turgenievo veikalas „Asia“ (Maskvos Dailės teatro artistams dalyvaujant), „Čingischano ainys“ (su Poduvkinu) - pati žymiausioji „Sovkino“ filma. Susidarė paradoksali situacija - valstybės perversmą apsisaugoti nuo komunistų pavojaus įvykdžiusioje šalyje kasmet vis daugėjo sovietinių filmų. Jei trečiojo dešimtmečio pabaigoje jų per metus buvo parodomi keli, tai nuo antros ketvirto dešimtmečio pusės ekranus kasmet pasiekdavo po keliolika ar net keliasdešimt. Tuo tarpu spaudos kioskuose legaliai buvo galima įsigyti ir sovietinės spaudos.
Palyginti su JAV, Vokietija ar kitom didžiosiomis šalimis, sovietinių filmų skaičius Lietuvoje nebuvo didelis (SSRS pagamindavo nepalyginamai mažiau filmų nei jos konkurentės), tačiau jie Lietuvoje sulaukdavo nemažo populiarumo ir turėjo ištikimą gerbėjų ratą. Štai 1937 m. Kitiems sovietų filmams nepavyko pakartoti tokio pasiekimo, bet ir jiems sekėsi neblogai (1938 m. rinkimuose į geriausių dešimtuką pateko 1-as, 1939 m. - 3-ys sovietiniai filmai). Tik per sovietinių filmų seansus skambėdavo publikos plojimai (juos neretai skatindavo vietos komunistų pogrindininkai). Publiką į sovietinius filmus viliojo ne vien nepasitenkinimas esama šalies socialine ar politine padėtimi.
Dažnai šių jų reklamą lydėjo prierašai apie rusų dainas, šokius ir liaudies motyvus. Lietuvos istorijos temas palietę sovietiniai filmai, kaip baltarusiškas „Kostas Kalinauskas“ („Кастусь Калиновский“, 1928), tapo didžiuliais hitais šalyje ir net buvo pripažinti „beveik lietuviškais“, „istoriškai teisingais“. Nors jau tuomet istorikai teigė, jog nieko „istoriškai teisingo“ šiame filme nėra. Esama padėtimi tikrai nesiskundė sovietų filmus rodę kino teatrai, sovietiniai filmai visuomet nešė pelną. „Jei nuo vieno filmo pasiseka uždirbti, tai 4-5 sekantys filmai ne tiktai, kad neduoda pelno, bet atneša nuostolių.
Štai pora pavyzdžių. Nors
Cenzūruodami sovietinius kino filmus kino cenzoriai iš tiesų dirbo Sizifo darbą. Todėl ir toliau sovietiniai filmai skaldė visuomenę - spaudoje ir valstybėje netrūko balsų, besipiktinančių sovietiniais filmais ir jų propaganda, raginančių drausti juos, tačiau netrūko ir jų gynėjų. Tiek viena, tiek kita pusė neretai perlenkdavo lazdą. Pasitaikydavo ir kurioziškų pavyzdžių. Tarps sovietinių filmų užtarėjų buvo gausu ir nemažai to meto Lietuvoje žinomų žmonių, rašytojų, kultūros darbuotojų.
Pavyzdžiui, rašytojas Antanas Venclova žurnale „Kultūra“ publikuotuose atsiminimuose iš kelionės į SSRS lietuvius bandė įtikinti, jog Sovietų Sąjungoje viskas iš tiesų yra taip, kaip rodoma Lietuvoje demonstruojamuose filmuose. Tuose pačiuose atsiminimuose rašytojas pasakojo ir apie „Prekybą be pardavėjo“, kuris gali leisti suprasti, kiek tokie įspūdžiai atspindėjo nesumeluotą SSRS gyvenimą, o kiek tebuvo sąmoningas ar nesąmoningas miglos pūtimas į akis: „Jau kuris laikas teatruose, kinuose ir kitur čia įvestas toks mums negirdėtas dalykas. Fojė, kur per patraukas vaikščioja publika, prie sienų stovi staliukai; ant jų pridėta obuolių, pyragaičių, apelsinų, papirosų ir kt. su pažymėtomis kainomis, ir stovi užrašas- „Parduodama be pardavėjo“. Ant staliuko stovi ir atvira dėžutė su pinigais grąžai pasiimti. Jei kas norėtų, lengvai galėtų pačiupti ir daiktus ir pinigus, bet publika kultūringiausiai užsimoka, pasiima nupirktą daiktą ir grąžą.
Tuo metu žinios apie gyvenimą SSRS tikrai buvo miglotos, tad tokie „spektakliai“ į šalį atvykusiems svečiams ar jų įspūdžius skaitančiai publikai tikrai galėjo atrodyti įtikinamai, kaip ir vaizdai sovietų filmuose. Draugijos darbų programoje dažni ir sovietinių filmų seansai, neretai čia kviestiniams svečiams rodyti dar necenzūruoti ar neleisti viešai Lietuvoje demonstruoti sovietų filmai. Kaip prisimena Juozas Audėnas: „Gaudavau pakvietimą atvykti į spec. uždarą kino teatro seansą pasižiūrėti sovietinės gamybos filmos, kuri tęsdavosi apie dvi valandas. Būdavo rodomas Leninas, karinis laivynas, jų manevrai, propagandiniai vaizdai ir pan. Kiekvieną kartą išeidavau iš kino teatro liūdnas ir galvodamas, kokiem galam tokios filmos Kaune, nors ir uždarame seanse, rodomas? Seansas uždaras, publika kviestinė, bet jos pilnas teatras. Reiškia patys savo namuose leidome kuo plačiausiai varyti sov. Būtent toks, uždaras, draugijos organizuotas seansas ir vyko 1940 m. birželio 15 d. - Lietuvos okupacijos dieną. Vargu, ar griežtas draudimas Lietuvoje rodyti SSRS filmus, ar tokios draugijos uždarymas būtų ką pakeitęs.
„Tą dieną Sovietų pasiuntinybė Kauno kino teatre „Triumf“ rodė propagandinį filmą apie sovietinių mokytojų idealistinį pasišventimą šviečiant sovietinę liaudį. Jo pasižiūrėti buvo pakviesti ir Užsienio reikalų ministerijos tarnautojai. Kai filmui pasibaigus išėjome į gatvę (Laisvės alėją), negalėjome patikėti savo akimis - traškėdami, braškėdami šliaužė rusų tankai, iš šalių žygiavo mongoliškais mediniais veidais kareiviai, o šaligatvyje stovėję daugiausia žydų tautybės vyrai ir moterys mėtė į juos gėles, kurias kai kurie kariai gaudė nepatikimais žvilgsniais žiūrėdami ir nesuprasdami tokio tų žmonių elgesio. Skaudu ir apmaudu buvo matyti tokį mūsų piliečių elgesį. Jie džiaugėsi Lietuvos laisvės pasmaugimu, jie sveikino Lietuvos pavergėjus. Taip 1940 m. birželio 15 - Lietuvos okupacijos - dieną vykusį sovietinio filmo „Vyriausybės narys“ („Член правительства“ 1939) seansą prisiminė Lietuvos diplomatas Povilas Gaučys.
„Kaip tik tą dieną apie vidudienį buvo paskirtas Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti organizuotas kino seansas. „Triumfo“ kino teatre susirinko daug antifašistų ir artimų komunistams žmonių, atėjo ir TSRS atstovybės darbuotojai. Dalijomės mintimis ir išgyvenimais, svarstėme naujausius įvykius. Rodė garsų tarybinį filmą „Vyriausybės narys“. Žiūrėjome jį kaip simbolišką kūrinį, kažkuo reikšmingą ir mūsų Tėvynės ateičiai. O išėję į gatvę pastebėjome nepaprastą sujudimą. „Linksmieji vyručiai“ - 1934 m.
Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinami sovietinių filmų nuomos etapai Lietuvoje:
| Periodas | Apibūdinimas |
|---|---|
| 1919 m. | Pirmieji sovietiniai filmai sovietų užimtose Lietuvos teritorijose. |
| 1920-1930 m. | Sovietiniai filmai pamiršti ir viešai nerodyti. |
| Nuo 1926 m. | "Šarvuotis Potiomkinas" - pirmasis viešai parodytas filmas, sukėlęs daug diskusijų. |
| 1928-1930 m. | Kasmet įvyksta apie 5-6 sovietinių filmų premjeros. |
| Nuo 1930 m. | Ekranus pasiekia po keliolika ar net keliasdešimt filmų. |
