Juozas Aputis - žymus lietuvių prozininkas, novelistas, vertėjas, redaktorius. Lietuvos okupacijos laikotarpiu priklausė „tyliųjų” modernistų kartai - šio rašytojo vardas yra siejamas su modernios novelės atgimimu sovietmečiu. Pagrindiniai J. Apučio kūrybos bruožai: orientavimasis į gilesnius būties klausimus, romantiškai sakralaus kaimo vaizdavimas, balansavimas tarp šviesos ir tamsos. Iki pat šiol šis autorius yra vertinamas ir gerbiamas garsių kultūros ir meno žmonių.
Lietuvos žemėlapis
Biografijos faktai
- Gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių rajone.
- 1948 m. baigė Balčių pradinę mokyklą.
- 1950 m. baigė Nemakščių septynmetę mokyklą.
- 1954 m. baigė Viduklės vidurinę mokyklą.
- 1954 - 1955 m. dirbo Balčių klubo-skaityklos vedėju.
- 1959 - 1969 m. dirbo „Literatūros ir meno“ redakcijoje.
- 1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą.
- Nuo 1967 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
- 1969 - 2001 m. dirbo įvairių leidinių redakcijose.
- Nuo 1972 m. gyveno etnografiniame Zervynų kaime, sodyboje ant Ūlos kranto.
- 1980 - 1990 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Pergalė“ narys.
- Nuo 1990 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys.
- 1990 - 1991 m. buvo „Pergalės“, o 1991 - 1994 m. „Metų“ vyr. redaktorius.
- 1991 - 1994 m. buvo „Metai“ redkolegijos narys.
- 1995 - 2001 m. buvo „Metų“ prozos skyriaus vedėjas.
- Nuo 1998 m. buvo Lietuvos Respublikos nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto narys.
- Mirė 2010 m. vasario 28 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
Kūrybos bruožai ir temos
Dėl tematikos J. Aputis yra laikomas kaimo rašytoju ir J. Biliūno literatūrinių tradicijų tęsėju. Jis priklauso trečiajai sovietmečio rašytojų kartai. Būtent šios kalbos meistras buvo J. Aputis. Be to, jis modernizavo to meto lietuvių prozą. J. Apučio tekstuose neretai atsispindi mintis, jog žmogus vadovaujasi ne sąžine. „Keleivio novelių“ rinkinio pagrindinė tema yra žmogiškumo ir smurto susidūrimas.
Novelės
- „Šūvis po Marazyno ąžuolu“: Čia atsiskleidžia dramatiška vertybių kaita. Šioje novelėje senatvė parodoma kaip praradusi vertę.
- „Autorius ieško išeities“: Traktoristai demonstruoja agresyvią fizinę jėgą, kankindami Baltakaklį - jį užpuolė be priežasties. Studentas nepajėgus tam pasipriešinti, tačiau vis tiek bando, taip parodydamas žmogiškumą.
Novelė „Vieniša sodyba“
Šioje novelėje susitinka moteris ir vairuotojas, jis ją paveža. Moteris pasipasakoja savo nelaimes, taip tapdama pažeidžiama.
Vieniša sodyba Ignalinos rajone
Atsiminimai apie to meto rašytojus
1944 m. artėjant sovietų frontui iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusi didelė inteligentijos dalis pasiėmė ir liudijimus apie permainų ir lūžių pažymėtą okupacinį laikotarpį. Įdomūs yra amžininkų, pažinojusių tokius sovietinės Lietuvos rašytojus ir veikėjus kaip Petras Cvirka ir Salomėja Nėris, liudijimai. Tokiais galima laikyti į Jungtines Amerikos Valstijas emigravusių rašytojų Antano Vaičiulaičio ir Alfonso Nykos-Niliūno prisiminimus apie P. Cvirką ir S. Nėrį, kuriuos XX a. įrašinėjo Mara ir Kazys Almenai.
A. Vaičiulaitis prisimena: „Su Cvirka tai teisybė, mes Lietuvoj tai iš rašytojų buvom geriausi draugai.“ Jis pasakoja apie susitikimus su P. Cvirka, jo pasakojimus apie rašomas noveles ir mėgstamas knygas, tokias kaip Pearl Buck „Geroji žemė“ ir Hemingvėjaus kūrinius.
A. Vaičiulaitis taip pat prisimena diskusijas apie koncentracijos lagerius Sovietų Sąjungoje ir skirtingus požiūrius į šį klausimą. Jis teigia, kad P. Cvirka aiškino pagal oficialią liniją, tuo tarpu kiti netikėjo.
A. Nyka-Niliūnas teigia, kad P. Cvirka buvo naivus žmogus, kuris pateko į srovę ir nebegalėjo atsilaikyti. A. Vaičiulaitis mano, kad P. Cvirka nusivylė per pirmą okupaciją ir per karą, o po karo jo kūryba pasikeitė.
A. Vaičiulaitis prisimena, kad P. Cvirka mokėjęs, kaip padaryt raudoną nosį. Ir žiūrėdamas į tą, jis savo nosį taip sutraukė, kad ji ėmė ir paraudo!
Kazys Almenas: „Atseit, dabar kai pasidaro toks sąmojingas kaimo bernas su neabejotinu talentu, ir nuoširdus, ir šposininkas, ir t. t., bet aiškiai čia nepilnas charakteris! Čia turėjo būt kažkas kito! Daleiskim, kad jei jis ir būtų į tą komunizmą įtikėjęs nuoširdžiai, kaipo tos sąlygos Lietuvoj beturčiams, be abejo, nebuvo per geros, ir daleiskim tą jo nuoširdumą - tas nepaaiškina tą jo žiaurumą, pasidarius valdininku, ir tą siekimą valdininkystės.“
Alfonsas Nyka-Niliūnas: „Kad jis nebegalėjo atsilaikyt! Jis pateko į srovę. Kitaip sakant, srovė buvo jau daug galingesnė negu kad jo pasipriešinimas. Reiškia, apskritai, jis jau tada priešintis nebegalėjo! Dėl to, kad jau buvo apskritai… jau ten partija buvo paėmusi į rankas viską, sakė, žinoma, ką jis turėjo daryt! Jeigu jis asmeniškai kur ką nors perdėjo, tai čia, žinoma, žmogus silpnas!“
Antanas Vaičiulaitis: „Jis iš pradžių, tai aš manau, kad jis tuo tikėjo! Ir kaip paskui buvo, tai tu ten pasidarai šriubas ir tu absoliučiai!..“
A. Vaičiulaitis prisimena, kad P. Cvirka buvo papirktas, nes jam davė duoną ir leido gyventi, kadangi jis buvo nepaprastai biednas.
A. Vaičiulaitis: „Šiaip Cvirka buvo žmogus gan paprastas, nekomplikuotas. Jis gabumo gabus buvo labai, bet kiek mes ten buvom, tai, taip sakyt, nu, nosies nerietė.“
A. Vaičiulaitis pasakoja vieną epizodą: „Ir iš Sovietų Sąjungos atvažiavo maršalas Jegorovas, ir tada Pozdniakovas susikviesdavo ten į pasiuntinybę tuos ištikimuosius… Ir dabar, aš negalėčiau tiksliai pasakyt, ar ta proga, ar per sovietų tą valstybinę šventę, čia [Cvirka - D. C.] irgi buvo pakviestas. Nu, ir pakviestas, kad reikėjo su fraku būt. Tai kaip šiandien atsimenu, vieną tokį gan ūkanotą ir jau šaltoką sekmadienio rytą mes kažin kur apie Kauną ėjom su juo pas tokį jo draugą ieškot to frako.“
A. Nyka-Niliūnas teigia, kad P. Cvirką viską sąlygojo jo skurdas, biednumas. A. Vaičiulaitis teigia, kad P. Cvirka vidurinėje mokykloje buvo ateitininkas, bet nuo maždaug 1927 metų jis jau buvo įsitikinęs komunistas.
A. Nyka-Niliūnas pasakoja: „Reiškia, vėl toj pačioj „Konrado“ kavinėj ateina Cvirka, tas buvo jau kokiais trisdešimt aštuntais metais, ir jisai vėl visiems girdint, tai rodo, kad tos „nelaisvės“ Lietuvoj nebuvo, galėjai kalbėt ką norint, nieks nesuėmė, jis viešai sako… „Dabar, sako, tai vot, jūsų laikai… sako, čia vot, tas pats Skardžius, Krėvė, Augustaitis, Sruoga…“ Sako: „Jūs dabar… bet, sako, kai ateis, kai čia bus įvesta tarybinė santvarka, tai, sako, aš būsiu aukštai, jūs būsit žemai.“ Sako: „Aš būsiu Rašytojų draugijos pirmininkas.“ Tai Krėvė atsistojo ir pasakė: „Cvirka, jau jeigu tu būsi Rašytojų draugijos pirmininkas, tai aš jau narys nebūsiu.“ Taip ir buvo.
A. Nyka-Niliūnas pasakoja istoriją, kaip atsirado giesmė apie Staliną Salomėjos Nėries: „Buvo partijos įsakyta giesmę apie Staliną parašyt Borutai. Tai Boruta surado kažkokį motyvą, kad jis negali. Jisai pasiūlė Salomėją Nerį, o pats parašė tokį penkių eilučių neva eilėraštį, kurie buvo kartu atspausdinti."
| Rašytojas | Prisiminimai |
|---|---|
| Petras Cvirka | Geri draugai su A. Vaičiulaičiu, pasakojimai apie rašomas noveles, mėgstamos knygos, diskusijos apie koncentracijos lagerius, naivumas, patekimas į srovę, nusivylimas, papirkimas, paprastumas. |
| Salomėja Nėris | Parašė giesmę apie Staliną vietoj Kazio Borutos. |