Žmogaus teisės ir laisvės - esminės šiuolaikinės civilizacijos vertybės. Pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tai reiškia, kad žmogus gimdamas jas įgyja nepriklausomai nuo to, kokiu mastu valstybė skirtingais teisės aktais jas įtvirtina. Žmogaus teisės ir laisvės prigimtinės, jos priklauso kiekvienam.
Nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje netaikant prievartos dažniausiai yra neįmanoma. Paprastai, tiriant ir nagrinėjant bylas, būtina imtis veiksmų, ribojančių žmogaus teises. Ši blogybė pasirenkama siekiant visuomenės požiūriu labai svarbių tikslų - atskleisti nusikalstamas veikas ir pritaikyti įstatyme numatytas sankcijas jas padariusiems asmenims. Žmogaus teisių suvaržymas yra galimas tik tais atvejais, kai netaikant tokio suvaržymo nurodytų tikslų pasiekti būtų neįmanoma. Todėl bet kokia įsibrovimo į žmogaus teisių sferą galimybė turi būti itin griežtai reglamentuota.
Baudžiamojo proceso metu gali būti taikomos tik proceso įstatymuose numatytos prievartos priemonės. Valstybė taiko įvairias prievartos priemones - administracines nuobaudas, bausmes, procesines prievartos priemones. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 11 straipsnyje įtvirtinta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Procesinės prievartos priemonės - tai žmogaus teisių suvaržymai, kuriuos valstybės subjektai taiko siekdami procesinių tikslų. Procesinis prievartos priemonių institutas pagrįstai gali būti įvardintas kaip sritis, turinti ypatingą reikšmę, kadangi pasireiškia žmogaus teisių suvaržymu.
Procesinės prievartos priemonės
Procesinės prievartos priemonės taikomos siekiant Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse įvardintų tikslų: užtikrinti asmens, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą. Procesinės prievartos priemonės visais atvejais reiškia asmens konstitucinių teisių suvaržymą.
Žmogaus teisės gali būti pažeistos ne tik taikant įstatyme nenumatytas ar įstatymo draudžiamas (neprocesines priemones), bet ir taikant Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintas procesines prievartos priemones. Taip gali atsitikti, kai tam tikra procesinės prievartos priemonė taikoma nesilaikant įstatyme nustatytų tos prievartos priemonės taikymo taisyklių.
Taikyti procesines prievartos priemones nėra privaloma. Svarbu tikrinti, ar toks suvaržymas nebus per griežtas.
Lietuvos administracinis suskirstymas
Procesinių prievartos priemonių rūšys
Procesinių prievartos priemonių sistemą sudaro Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso III dalyje 119-163 straipsniuose įvardintos priemonės. Visos procesinės prievartos priemonės skirstomos į dvi dalis: kardomąsias priemones ir kitas procesinės prievartos priemones.
Be Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinto procesinių prievartos priemonių skirstymo į kardomąsias ir kitas procesinės prievartos priemones, yra reikšmingas ir procesinės prievartos priemonių skirstymas pagal tai, kokias žmogaus teises priemonė apriboja (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą riboja Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnyje numatyta procesinės prievartos priemonė - laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas), koks tos teisės turinys, kokie neigiami padariniai asmeniui kils. Toks procesinis prievartos priemonių skirstymas turi padėti kiekvienam valstybės subjektui nuspręsti, ar tikrai tam tikros priemonės taikymas yra būtinas ir kaip intensyviai ta priemonė gali būti taikoma.
Taip pat, pagal tai, ar asmuo žino apie jo atžvilgiu taikomą procesinės prievartos priemonę, procesinės prievartos priemonės skirstomos į viešo ir neviešo pobūdžio priemones. Kitomis procesinės prievartos priemonėmis yra vadinamos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 140-163 straipsniuose numatytos priemonės. Taikant daugumą kitų procesinių prievartos priemonių siekiama užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme bei nuosprendžio įvykdymą. Taip pat siekiama užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms daryti bei surinkti reikšmingus tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme duomenis.
Skirtingas proceso subjektų, kurių atžvilgiu prievarta gali būti taikoma, ratas. Kitos procesinės prievartos priemonės gali būti taikomos bet kurio kito asmens atžvilgiu, t.y. ne tik įtariamojo ar kaltinamojo; skirtinga valstybės subjektų kompetencija skiriant prievartos priemones. Kai kurios procesinės prievartos priemonės gali būti taikomos ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimu, o ne tik teismo nutartimi ar prokuroro nutarimu.
Suėmimas
Suėmimas - griežčiausia kardomoji priemonė, todėl jo taikymo klausimai Lietuvos Respublikos BPK reglamentuojami išsamiausiai.
Norint skirti kardomąją priemonę, duomenų apie padarytą nusikaltimą turi būti kiek įmanoma daugiau. Kuo griežtesnė kardomoji priemonė, tuo duomenų pakankamumo kriterijus turi būti griežtesnis.
Svarbu, kad skiriant kardomąją priemonę būtų surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Būtina įvertinti, ar priemonės paskyrimas bus pagrįstas, nes netinkamai išsprendus šį klausimą konstitucinis teisių suvaržymas gali virsti žmogaus teisių pažeidimu.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad įtarimo pagrįstumas yra conditio sine qua non, t. y. privaloma sąlyga suėmimui paskirti. Vien tik esant pagrindui įtarti, kad asmuo galėjo padaryti nusikalstamą veiką, pagal Lietuvos BPK negalima skirti suėmimo. Be duomenų apie įtarimo pagrįstumą, turi būti patikrinamas ir specialus prielaidos buvimas. LR BPK 122 straipsnyje numatyti 4 suėmimo skyrimo pagrindai ir 2 sąlygos.
Skiriant kardomąją priemonę bei nustatant jos trukmę turi būti laikomasi proporcingumo principo. Ji negali būti per griežta.
Kaip ir kitais kardomųjų priemonių taikymo atvejais, taip ir šiuo svarbus tarptautinis aktas yra 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Joje yra numatyti atvejai, kada gali būti ribojama žmogaus laisvė. Europos žmogaus teisių teismo praktika šiuo klausimu yra vienareikšmė ir nekintanti.
Klaidinga yra manyti, kad kardomosios priemonės taikymas yra privalomas kiekvienoje baudžiamojoje byloje. Asmenys, taikantys nagrinėjamas priemones turi išanalizuoti visą kompleksą aplinkybių. Tik įvertinus visas aplinkybes sprendimas bus teisingas. Vienu metu gali būti skiriamos kelios švelnesnės nei suėmimas kardomosios priemonės.